2021-07-21 Nr. AB-14706-3-61-3-00965-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3365-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00965-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. (B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. (B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-3)50U-50112) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamento Utenos skyrius 2019 m. lapkričio 4 d. jam išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2021 m. balandžio 11 d. Teikiant prašymą gauti leidimą buvo pateikti visi šią teisę patvirtinantys dokumentai, taip pat ir pareiškėjo darbo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Delta Ventus“ (toliau – ir Bendrovė). Pareiškėjas nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. dirba UAB „Delta Ventus“ tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, kuriame nustatyta, kad leidimas užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 41 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Delta Ventus“, kaip juridinis asmuo, nėra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais UAB „Delta Ventus“ direktoriui už pažeidimus, nustatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir 34 straipsnio 6 dalyje, paskyrė po 1 000 Eur baudą. Pareiškėjo teigimu, minėti pažeidimai nustatyti UAB „Delta Ventus“ direktoriui ne kaip juridiniam asmeniui, tačiau kaip fiziniam asmeniui.

5. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, formaliai vadovavosi Įstatymo nuostatomis ir neatkreipė dėmesio, kad leidimas pareiškėjui buvo išduotas dar kol nebuvo įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas. Be to, pareiškėjui jau ne pirmą kartą yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu buvo panaikinęs leidimą laikinai gyventi, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 21 d. administracinėje byloje Nr. eI2-5309-541/2020 pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Departamento sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, gavęs nepalankų teismo sprendimą, pakartotinai panaikino jam leidimą laikinai gyventi ir priėmė ginčijamą Sprendimą.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „Delta Ventus“. Departamentas 2019 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas 2019 m. lapkričio 4 d. ir galiojo iki 2021 m. lapkričio 4 d.

8. Atsakovas nurodė, kad Departamentas surinkęs duomenis nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais UAB „Delta Ventus“ direktorius (kaip darbdavys) pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (Nelegalus darbas). UAB „Delta Ventus“ direktoriui paskirtos dvi administracinės nuobaudos – po 1 000 Eur, kurios buvo sumokėtos.

9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo darbdavį patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Departamentas, nustatęs šias aplinkybes, pagrįstai priėmė Sprendimą.

10. Atsakovas nurodė, kad Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir / ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir / ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

11. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas iki 2021 m. lapkričio 4 d., tačiau tai nereiškia, jog pareiškėjas galėjo tikėtis, kad leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, jog neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju darbdavys pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.

12. Atsakovo vertinimu, UAB „Delta Ventus“ direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl nagrinėjamu atveju būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimų objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra Bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Be to, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

13. Atsakovas nurodė, kad nuo nuobaudų vykdymo pabaigos iki Departamento Sprendimo priėmimo praėjo mažiau kaip vieni metai, todėl aplinkybė, jog šiuo metu nuo administracinių nuobaudų skyrimo Bendrovės direktoriui yra praėję vieni metai, neturi įtakos Departamento Sprendimo teisėtumui. Aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui buvo priimtas Departamento Sprendimas, nėra išnykusios. Be to, ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 3 d. kreipėsi į Departamento Utenos skyrių su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „Delta Ventus“ įmonėje. Departamentas 2019 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejus metus, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjui 2019 m. lapkričio 4 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

16. Teismas nurodė, kad 2019 m. lapkričio 21 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Delta Ventus“ buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 201911-26, pagal kurią nuo 2019 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas pradėjo dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

17. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. nutarimu UAB „Delta Ventus“ direktoriui už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 120 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų pažeidimus administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs. Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. nutarimu UAB „Delta Ventus“ direktoriui už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir DK 65 straipsnio 7 dalies pažeidimus administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs.

18. Teismas nurodė, kad 2021 m. sausio 13 d. Departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2021 m. kovo 3 d. pranešimu Nr. (15/5-3)10K-6167 pakartotinai informuotas, jog jam yra panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas įpareigojo pareiškėją leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje grąžinti.

19. Teismas aptarė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, ANK 2 straipsnio 1 dalį, 95 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatas.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo (2021 m. sausio 13 d.) dirbo UAB „Delta Ventus“. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Delta Ventus“ vadovas 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021 m. sausio 13 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad administracinės nuobaudos turėjo būti skirtos UAB „Delta Ventus“ direktoriui, ne kaip įmonės direktoriui (juridiniam asmeniui), tačiau kaip fiziniam asmeniui, nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Šiuo atveju būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra UAB „Delta Ventus“ direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose.

22. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, jog UAB „Delta Ventus“ direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip įmonės direktorius (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio nubaudimo faktas.

23. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas dar kol nebuvo įsiteisėję Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimai priimti UAB „Delta Ventus“ vadovui, nurodė, jog aplinkybė, kad nebuvo nustatytas pareiškėjo nelegalaus darbo atvejis, jog jis nustatytas darbdaviui po to, kai užsienietis jau įdarbintas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai. Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams.

24. Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo skundo argumentų, kad atsakovas, gavęs nepalankų teismo sprendimą, pakartotinai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir priėmė ginčijamą Sprendimą, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 21 d. administracinėje byloje Nr. eI2-5309-541/2020 tenkino pareiškėjo skundą dėl to, jog Departamentas, prieš priimdamas sprendimą, nepatikrino duomenų dėl pareiškėjo draudžiamųjų įmokų ir nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nebedirbo Bendrovėje. Teismas nustatė, kad dėl skirtingų Sodros darbuotojų aiškinimų buvo padaryta žmogiškoji klaida. Nagrinėjama administracinė byla yra visiškai nesusijusi su minėta byla. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl jo darbdavio padarytų administracinių nusižengimų pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas). Nors administracinėse bylose dalyvauja tie patys asmenys, tačiau kilę skirtingi ginčai, kuriais pasiekta ir siekiama skirtingų teisinių padarinių.

25. Teismas, įvertinęs Sprendimą, priėjo prie išvados, kad jis yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, jame aiškiai nurodyti tiek teisinis, tiek faktinis jo priėmimo pagrindai, o aplinkybė, kad pareiškėjas subjektyviai nesutinka su Sprendimo turiniu, nedaro jo nemotyvuotu, neteisėtu ar negaliojančiu.

III. 26. Pareiškėjas M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą ir Departamento 2021 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-3)50U-50112, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

27. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, kadangi Įstatymo nuostatos, tiek jomis remiantis suformuota teismų praktika, visų pirma, pažeidžia vieną kertinių bendrųjų teisės principų – nekaltumo prezumpcijos principą. Tiek baudžiamajame, tiek administraciniame procese sprendžiama dėl įstatyme numatytų sankcijų taikymo, prieš tai nustačius, kad buvo padaryta įstatymo draudžiama veika. Priimant nutarimą skirti asmeniui administracinę nuobaudą negali kilti jokių abejonių dėl pažeidimo fakto ir pažeidimą padariusio asmens kaltės.

28. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju pareiškėjo kaltės dėl to, kad darbdavys buvo nubaustas administracine nuobauda, nėra, jis su darbdavio padarytu administraciniu nusižengimu niekaip nėra susijęs, tačiau būtent jam pritaikoma administracinė sankcija – panaikinamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tokiu būdu perkeliant jam darbdavio kaltę.

29. Pareiškėjo vertinimu, suformuota teismų praktika neabejotinai pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Pareiškėjas teigia, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo išduotas teisėtai, todėl jis turėjo teisėtą pagrindą ir teisėtą lūkestį tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebus panaikintas iki jo (leidimo) galiojimo pabaigos.

30. Pareiškėjo teigimu, netinkamai įvertinta ir ta aplinkybė, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo išduotas dar iki teismo sprendimo skirti darbdaviui baudą įsiteisėjimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), pagal kurį teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu.

31. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad jis leidimą laikinai gyventi gavo teisėtai, todėl turėjo teisėtą lūkestį, jog leidimas laikinai gyventi galios iki leidimo galiojimo pabaigos, taip pat, kad leidimą laikinai gyventi gavo iki jo darbdavio nubaudimo už padarytus administracinius nusižengimus. Atsakovo teigimu, Įstatyme numatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir / ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir / ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

33. Atsakovas nurodo, kad nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dvejiems metams (iki 2021 m. lapkričio 4 d.), tačiau tai nereiškia, jog pareiškėjas galėjo tikėtis, kad leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, jog neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, jog administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl ginčijamas Sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių.

34. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Pareiškėjas Departamento Sprendimu nėra baudžiamas už UAB „Delta Ventus“ direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą. Administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino. Departamento Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą.

35. Atsakovo teigimu, Departamentas, nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintą savarankišką leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Departamento Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

36. Atsakovo vertinimu, teismas priėmė pagrįstą objektyviomis aplinkybėmis ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo M. B. reikalavimas panaikinti atsakovo Departamento 2021 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05112, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais UAB „Delta Ventus“ direktorius nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas), o pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra ginčijama ši pirmosios instancijos teismo išvada, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio („Nelegalus darbas“) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; kt.).

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019).

41. Nagrinėjamu atveju buvo nubaustas UAB „Delta Ventus“ direktorius pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kuri nustato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimą, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. nutarimu UAB „Delta Ventus“ direktoriui už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir DK 120 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų pažeidimus administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1 000 eurų bauda. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. nutarimu UAB „Delta Ventus“ direktoriui už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir DK 65 straipsnio 7 dalies pažeidimus, administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1 000 eurų bauda.

42. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.

43. Įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimais būtent ir buvo nustatyta, kad UAB „Delta Ventus“ vykdė darbdavio funkcijas. Šioje administracinėje byloje negali būti iš naujo vertinamos aplinkybes, susijusios su tuo, ar pagrįstai ir teisėtai UAB „Delta Ventus“ vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Tai, kad šiuo atveju nebuvo nubausta UAB „Delta Ventus“, kurią pareiškėjas įvardija kaip savo darbdavę, nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo vertinti, kad atsakovas netinkamai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą, ir darbdavio nubaudimu, todėl šios Įstatymo normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys, taip pat tai, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas anksčiau negu UAB „Delta Ventus“ vadovas padarė administracinį nusižengimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3284-552/2021).

45. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

46. Apibendrinant konstatuotina, jog atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjo darbdavio vadovas nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

47. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.).

48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. (B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė