2016-03-08 Nr. AB-5308-3-62-3-00382-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-778-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00382-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.1; 70.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Idavang“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Idavang“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Idavang“ (toliau – ir pareiškėjas) prašė panaikinti Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Marijampolės RAAD) Kalvarijos agentūros vedėjo 2015 m. vasario 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. 1 (toliau – ir Privalomasis nurodymas Nr. 1) ir Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2015 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (BRS)-MRS-137 „Dėl skundo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (BRS)-MRS-137), kuriuo Privalomasis nurodymas Nr. 1 paliktas nepakeistu.

Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. vasario 11 d. Marijampolės RAAD Kalvarijos agentūros vedėjas surašė Privalomąjį nurodymą Nr. 1, kuriuo nurodė pareiškėjui atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras pareiškėjo padalinyje 06, esančiame (duomenys neskelbtini) Kalvarijos savivaldybėje, vykdomai ūkinei veiklai. Nesutikdamas su šiuo privalomuoju nurodymu, pareiškėjas 2015 m. vasario 20 d. jį apskundė Marijampolės RAAD direktoriui, kuris 2015 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. (BRS)-MRS-137 nusprendė privalomąjį nurodymą palikti nepakeistą.

Minėtas sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir PŪVPAVĮ, PAV įstatymas) 2 priedo 1.1 punktą, UAB „Idavang“ padalinyje 06 vykdant 10 000 paršelių iki 30 kg svorio auginimo veiklą šiai veiklai turi būti atlikta atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo. Teigė, kad su ginčijamais aktais, kurie priimti netinkamai taikant ir aiškinant PŪVPAVĮ nuostatas, nesutinka. Pareiškėjo padalinyje 06 vykdoma ūkinė veikla – 10 000 paršelių (nuo 7 kg iki 30 kg svorio) auginimas, priešingai nei nurodyta Sprendime Nr. (BRS)-MRS-137, nėra numatyta PŪVPAVĮ 2 priedo 1.1 punkte.

Sistemiškai aiškinant PŪVPAVĮ nuostatas, poveikio aplinkai vertinimo procedūrų atlikimas yra siejamas su paršavedžių kiaulių auginimo veikla bei kiaulių, sveriančių daugiau nei 30 kg, auginimo veikla, todėl PŪVPAVĮ 2 priedo 1.1 punkte nurodoma sąvoka „kitos kiaulės“ turėtų būti suprantama taip, kaip ji paaiškinta PŪVPAVĮ 1 priedo 1.1 punkte, t. y. kiaulės, sveriančios daugiau negu 30 kg. Negalima situacija, kad vienas nujunkytas paršelis, sveriantis 7 kg, būtų prilyginamas vienai mėsinei kiaulei, sveriančiai 105–110 kg.

Skirtingo amžiaus, dydžio gyvulių sulyginimas taršos bei galimo poveikio aplinkai aspektu yra visiškai nelogiškas ir nepagrįstas. Akcentavo, kad 10 000 paršelių yra skirtingo svorio, t. y. nuo 7 kg iki 30 kg. Nustatytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad gyvulininkystės sektoriaus galimas poveikis aplinkai priklauso ne tik nuo auginamų gyvulių rūšies, bet ir nuo konkretaus gyvulio amžiaus, svorio, lyties ir pan. Pagal nustatytus reikalavimus, viena penima kiaulė negali būti sutapatinama su vienu nujunkytu paršeliu, sveriančiu nuo 7 iki 30 kg.

Privalomuoju nurodymu Nr. 1 nepagrįstai buvo nustatytas tik dviejų mėnesių terminas. Pareiškėjas objektyviai, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių negali įvykdyti privalomojo nurodymo per tokį terminą. Šis terminas aiškiai per trumpas ir buvo nustatytas neatsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, taip pat nesilaikant minimalios ir proporcingos kontrolės naštos ir proporcingumo principų. Be to, Marijampolės RAAD neturėjo teisės pateikti privalomojo nurodymo, nes ši funkcija pavesta Aplinkos apsaugos agentūrai, o privalomasis nurodymas neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Kontrolės įstatymas, AAVKĮ) 20 straipsnio 4 punkto bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsnių nuostatų, nes jame nenurodytas pareiškėjo padarytas pažeidimas, konkrečios teisės normos, kuriomis būtų pagrįstas privalomajame nurodyme pateiktas įpareigojimas.

Atsakovas Marijampolės RAAD atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad sistemiškai aiškinant PŪVPAVĮ nuostatas, šio įstatymo 2 priede įtrauktos ūkinės veiklos yra mažiau kenksmingos aplinkai nei veiklos, nurodytos 1 priede, todėl joms taikomos paprastesnės (mažiau sudėtingos) poveikio aplinkai vertinimo procedūros – atranka. Mano, jog įstatymų leidėjas 2 priede tikslingai atsisako sąvokos „kiaulės, sveriančios daugiau nei 30 kg“, pakeisdamas ją sąvoka „kitos kiaulės“, taip siekdamas išplėsti veiklų, kurioms vis tik būtų taikomas aplinkosauginis reguliavimas, bet paprastesnėmis procedūromis, sąrašą. Be to, paršelis, kokio jis svorio bebūtų, gyvūnų rūšine prasme yra kiaulė ir jam taikytini tokie pat reikalavimai, kaip kiaulėms, nes PŪVPAVĮ 2 priedo 1.1 punkte išimtis paršeliams, kaip PŪVPAVĮ 1 priedo 1.1 punkte, nenumatyta. Privalomasis nurodymas Nr. 1 pareiškėjui buvo įteiktas 2015 m. vasario 11 d. ir, vadovaujantis Kontrolės įstatymo 21 straipsniu, nustatytas maksimaliai leistinas dviejų mėnesių jo įvykdymo terminas, t. y. iki 2015 m. balandžio 10 d. Manė, kad nustatyti ilgesnius terminus nebuvo tikslinga, nes pareiškėjas didžiąją dalį informacijos dėl atrankos atlikimo jau paruošęs, kai teikė ją Marijampolės RAAD 2013 m. kovo 4 d., be to, pagal PŪVPAVĮ 22 straipsnio 1 dalį, nurodymo terminai gali būti pratęsiami. Duodant Privalomąjį nurodymą Nr. 1, nei Kontrolės įstatymo 20 straipsnio, nei VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatos nebuvo pažeistos, privalomasis nurodymas atitinka visus teisės aktuose keliamus reikalavimus, nurodyme aiškiai išsireikšta, kokius veiksmus, kokiu teisės aktu remiantis ir per kokį konkretų terminą pareiškėjas privalo atklikti, kad nutrauktų daromą trunkamąjį pažeidimą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė bylai aktualų teisinį reguliavimą ir pažymėjo, kad atrankos atlikimas sąlygotas aplinkybe, ar planuojama ūkinė veikla yra įrašyta į Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą (PŪVPAVĮ 2 priedas). Tai reiškia, jog nustačius pastarąją aplinkybę turėtų prasidėti atrankos procesas, kuris, beje, nebūtinai suponuotų vėlesnį poveikio aplinkai vertinimą. Bet pats procesas, esant ūkinei veiklai, įrašytai į Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą (2 priedas), yra privalomas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015 m. vasario 11 d. Marijampolės RAAD Kalvarijos agentūros vedėjas, vadovaudamasis AAVKĮ ir PŪVPAVĮ nuostatomis, pripažindamas, jog pareiškėjas UAB „Idavang“ turi atlikti atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo, 2015 m. vasario 11 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. 1, kuriuo veiklai, vykdomai UAB „Idavang“ padalinyje 06, esančiame (duomenys neskelbtini) Kalvarijos seniūnijoje, nurodė atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras bei nustatė terminą – iki 2015 m. balandžio 10 d. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės RAAD nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo padalinyje 06 vykdomai ūkinei veiklai – 10 000 paršelių iki 30 kg svorio auginimui – privalu atlikti atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo, nes tokia veikla nėra numatyta PŪVPAVĮ 2 priedo 1.1 punkte. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai nepagrįsti.

PŪVPAVĮ prieduose apibrėžiamas planuojamų ūkinių veiklų, kurių poveikis aplinkai privalo būti vertinamas, rūšių sąrašas (priedas Nr. 1) ir veiklų, kurioms turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašas (priedas Nr. 2). Pareiškėjas vykdo kiaulių auginimo veiklą. Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl vienos iš pareiškėjo vykdomos tokios ūkinės veiklos sričių, t. y., ar viename iš pareiškėjo padalinių (06) vykdomam 10 000 vnt. paršelių iki 30 kg auginimui privaloma atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo. Taigi sprendžiant šį ginčą nustatytina, ar tokia ūkinė veikla patenka į PŪVPAVĮ prieduose reglamentuotos planuojamos ūkinės veiklos rūšių sąrašus. Ši aplinkybė sukuria pareiškėjui atitinkamas pareigas. Pagal 1 priedo 1.1 punktą, planuojama ūkinė veikla – intensyvus kiaulių auginimas, jeigu yra daugiau kaip 3 000 vietų kiaulėms (sunkesnėms negu 30 kg), arba intensyvus paršavedžių auginimas, jeigu yra daugiau kaip 900 vietų paršavedėms, priskiriama ūkinei veiklai, kuriai privalu atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Ginčo, kad pareiškėjo vykdoma ūkinė veikla padalinyje 06 nepatenka į šį sąrašą, byloje nėra. PŪVPAVĮ 2 priedo 1.1 punkte nustatyta, kad planuojamai ūkinei veiklai – kiaulininkystei (mažiau kaip 900, bet daugiau kaip 200 paršavedžių; mažiau kaip 3 000, bet daugiau kaip 700 kitų kiaulių) turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo. Pareiškėjas teigia, kad padalinyje 06 vykdoma ūkinė veikla nepatenka į šį sąrašą, tačiau, teismo vertinimu, bylos aplinkybės ir teisinis ginčo santykių reglamentavimas suponuoja priešingą išvadą – pareiškėjo vykdoma tokio pobūdžio ūkinė veikla patenka į 2 priedo planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą. Tokią išvadą iš dalies pagrindžia ir nagrinėjamai bylai reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2102/2014.

Teismas sprendė, kad įstatymų leidėjas PŪVPAVĮ prieduose pagal planuojamos vykdyti ūkinės veiklos apimtis, mastą ir pobūdį, jos galimą tiesioginį ar netiesioginį poveikį aplinkai, siekdamas įgyvendinti prevencijos principą – užkirsti kelią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, taip išvengiant neigiamo poveikio aplinkai, tikslingai nustatė, ir konkretizavo, kokios planuojamos ūkinės veiklos yra daugiau kenksmingos aplinkai ir kokioms veikloms reikalinga atlikti sudėtingesnę procedūrą – poveikio aplinkai vertinimą (1 priedas), o kokios veiklos turi mažesnį neigiamą poveikį aplinkai ir kokioms veikloms galima paprastesnė, mažiau sudėtinga procedūra – atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo (2 priedas). Antruoju atveju galima situacija, kai po atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo išvados, poveikio aplinkai vertinamas neatliekamas. Teismo vertinimu, PŪVPAVĮ nuostatos, taip pat 2 priede įstatymų leidėjo apibrėžto teisinio reglamentavimo, nustatant atitinkamą aplinkosauginį reguliavimą kiaulininkystės veiklai ir taip siekiant labiau išplėsti tokių ūkinių veiklų sąrašą, kai netaikant svorio apribojimų („kiaulės, sveriančios daugiau nei 30 kg“), o tuo pačiu išimčių paršeliams ir minėto 2 priedo 1.1 punkte nustatant „mažiau kaip 3 000, bet daugiau kaip 700 kitų kiaulių“, sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo vykdoma ūkinė veikla – 10 000 paršelių iki 30 kg svorio auginimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, patenka į 2 priedo rūšių sąrašą ir jai yra būtina atlikti atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo, beje, kas ir buvo teisėtai bei pagrįstai nurodyta ginčijamame privalomajame nurodyme.

Privalomasis nurodymas Nr. 1 patvirtina, kad jame nustatytiems reikalavimams įvykdyti buvo nustatytas 2 mėnesių terminas. Be kita ko, atsakovo atstovas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas dar 2013 m. kovo 4 d. didžiąją dalį informacijos dėl atrankos jau buvo pateikęs Marijampolės RAAD (buvo priimta galutinė atrankos išvada, kad poveikio aplinkai vertinimas nereikalingas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2102/2014 panaikinta), todėl nelaikė, jog yra tikslinga vadovautis šio PŪVPAVĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir, suderinus su savo tiesioginiu vadovu, nustatyti ilgesnius privalomojo nurodymo įvykdymo terminus. Įstatymo 22 straipsnyje reglamentuotas terminų pratęsimas. Atsakovas, nustatydamas AAVKĮ reglamentuotą dviejų mėnesių terminą, nei Įstatymo reikalavimų, nei pareiškėjo teisių nepažeidė.

Padaryta išvada, kad tiek ginčijamas Privalomasis nurodymas Nr. 1, tiek ir Sprendimas Nr. (BRS)-MRS-13 atitinka visus VAĮ 8 straipsnyje bei AAVKĮ 20 straipsnyje keliamus reikalavimus. Pabrėžta ir tai, kad ginčo atveju, priimant abu ginčijamus administracinius aktus, pagrindiniai aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principai, nustatyti AAVKĮ 4 straipsnyje, taip pat pažeisti nebuvo. Teismo vertinimu, sisteminis AAVKĮ nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad Marijampolės RAAD Kalvarijos agentūros vedėjas – vyr. valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius, kuris davė pareiškėjui privalomąjį nurodymą, – yra asmuo, turėję teisę priimti tokį administracinį aktą.

Konstatuota, kad Marijampolės RAAD objektyviai ir teisingai įvertino faktines ginčo aplinkybes, tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą tiek privalomąjį nurodymą, tiek ir sprendimą.

III. Pareiškėjas UAB „Idavang“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Dėl reikalavimo atlikti atranką pagal PŪVPAVĮ 2 priedą pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pateikdamas PŪVPAVĮ 2 priedo nuostatų išaiškinimą, nepagrįstai plečiamai aiškino minėto įstatymo nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad viešojoje teisėje netaikytinas plečiamasis normų aiškinimas, ypač atsakomybės taikymo bei sankcijų skyrimo subjektams atveju (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1693/2014). Kaip matyti iš PŪVPAVĮ 2 priedo 1.1 punkto formuluotės, šiame punkte nėra įvardinta 10 000 paršelių, sveriančių iki 30 kg, auginimo veikla. Taigi teismas, pateikdamas aiškinimą, kad planuojama 10 000 paršelių iki 30 kg auginimo veikla patenka į PŪVPAVĮ 2 priedą, plečiamai išaiškino ne tik PŪVPAVĮ 2 priedo 1.1 punkto nuostatas, bet ir praplėtė ūkinės veiklos subjektų pareigas, susijusias su atrankos pagal PŪVPAVĮ 2 priedą atlikimu, kas yra draudžiama viešojoje teisėje. Kadangi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, apsiribojo formaliu sisteminiu PŪVPAVĮ nuostatų aiškinimu, visiškai nepagrįstai, neatsižvelgiant į objektyvias aplinkybes ir kriterijus buvo sutapatintos dvi skirtingos taršos bei galimo poveikio aplinkai aspektu veiklos, t. y. paršelių, sveriančių iki 30 kg, auginimo veikla faktiškai buvo prilyginta mėsinių kiaulių, sveriančių virš 100 kg, auginimo veiklai.

Priimant skundžiamą sprendimą, visiškai nebuvo vertinti pareiškėjo argumentai, kad nustatytas teisinis reguliavimas patvirtina, jog gyvulininkystės sektoriaus galimas poveikis aplinkai priklauso ne tik nuo auginamų gyvulių rūšies, bet ir nuo konkretaus gyvulio amžiaus, svorio, lyties ir pan. (pvz., Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. Dl-528, 1 priedo 6.6.2 punktas, Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašas, patvirtintas aplinkos ministro ir ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-367/3D-342, Kiaulidžių technologinio projektavimo taisyklės ŽŪ TPT 02:2010, patvirtintos aplinkos ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3D-50 ir kt.), ir kad pagal nustatytus reikalavimus viena penima kiaulė negali būti sutapatinama su vienu nujunkytu paršeliu, kuris sveria nuo 7 iki 30 kg. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui pateikė konkrečius duomenis apie skirtingą paršelių iki 30 kg ir kiaulių, sveriančių virš 30 kg, galimą poveikį aplinkai (pvz., auginant vieną paršelį, priklausomai nuo jo svorio, susidaro 5,25-15 kartų mažiau mėšlo, nei jo susidaro auginant vieną penimą kiaulę; vienam paršeliui per parą reikia 3 kartus mažiau vandens; auginant vieną paršelį amoniako į aplinkos orą yra išmetama apie 10 kartų mažiau nei auginant vieną penimą kiaulę ir t. t. Tačiau teismas visų šių aplinkybių nenagrinėjo ir apsiribojo formaliu PŪVPAVĮ 2 priedo nuostatų aiškinimu. Mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė PŪVPAVĮ 2 priedo nuostatas ir neatsižvelgdamas į objektyvias aplinkybes (tai, kad paršelių auginimo veikla daro daug mažesnį poveikį aplinkai) bei sutapatinęs dvi savo apimtimi ir poveikio aplinkai mastais skirtingas ūkines veiklas, negalėjo priimti objektyvaus ir pagrįsto sprendimo.

Dėl Privalomojo nurodymo Nr. 1 įvykdymo terminų pareiškėjas išdėsto, jog teismas, spręsdamas klausimą, ar Privalomojo nurodymo Nr. 1 įvykdymo terminai nustatyti atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes bei vadovaujantis minimalios ir proporcingos kontrolės naštos bei proporcingumo principais, visiškai nenagrinėjo PŪVPAVĮ bei poįstatyminių teisės aktų, reglamentuojančių atrankos dėl poveikio aplinkos vertinimui procedūras, nuostatų, kuriose yra įtvirtinti atrankos atlikimo procedūriniai terminai. Be to, darydamas išvadą, jog nustatant 2 mėnesių Privalomojo nurodymo Nr. 1 įvykdymo terminus nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai bei pareiškėjo teisės, šališkai rėmėsi išimtinai tik atsakovo atstovo paaiškinimu.

Nors informacija atrankai, vykdant Privalomąjį nurodymą Nr. 1, turi būti rengiama tai pačiai veiklai, dėl kurios priimta galutinė atrankos išvada buvo panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2102/2014, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas, iš naujo vykdydamas atrankos dėl poveikio aplinkos vertinimui procedūras, Aplinkos apsaugos agentūrai gali pateikti tą pačią, 2013 metų informaciją atrankai. Iš naujo rengiant informaciją atrankai, reikia atlikti naujus oro teršalų sklaidos skaičiavimus pagal 2014 m. atnaujintą Europos aplinkos agentūros į atmosferą išmetamų teršalų apskaitos metodiką, kurių atlikimas užtrunka pakankamai ilgą laiko tarpą, atnaujinti duomenis apie taršos šaltinius, nuo 2013 m. pasikeitusią demografinę situaciją ir t. t. Visiems šiems darbams atlikti reikalinga parinkti ir pasamdyti atitinkamą kvalifikaciją turinčius specialistus. Taigi vien informacijos atrankai parengimas užtrunka apie 1 mėnesį ar ilgiau. Privalomasis nurodymas Nr. 1 objektyviai negali būti įvykdytas per 2 mėnesių terminą.

Be to, pagal PŪVPAVĮ 7 straipsnio 8 ir 9 dalis, apie atrankos išvadą turės būti pranešta visuomenei ir pastaroji turės teisę per 20 darbo dienų nuo išvados paskelbimo teikti pasiūlymus dėl jos persvarstymo. Taigi nustatytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad objektyviai yra neįmanoma įvykdyti Privalomojo nurodymo Nr. 1 per 2 mėnesių terminą. Be to, kadangi ne nuo pareiškėjo valios priklauso atrankos dėl poveikio aplinkos vertinimui procedūrose dalyvaujančių subjektų, įskaitant ir atsakingos institucijos, priimami sprendimai ir šių sprendimų priėmimo trukmė, kurią reglamentuoja PŪVPAVĮ 7 straipsnio nuostatos, Privalomasis nurodymas Nr. 1 dėl objektyvių priežasčių gali būti neįvykdytas net ir per pratęstus pagal AAVKĮ 22 straipsnio 3 ir 4 dalių privalomojo nurodymo įvykdymo terminus.

Dėl Marijampolės RAAD teisės atlikti atranką, kai veikla nėra numatyta PŪVPAVĮ, nurodo, jog, pareiškėjo teigimu, tuo atveju, kai veikla nėra aiškiai nurodyta PŪVPAVĮ 2 priede, reikalavimas atlikti atranką gali būti pateiktas tik laikantis PŪVPAVĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos. Atsakingos institucijos funkcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 900 yra pavestos Aplinkos apsaugos agentūrai, o ne Marijampolės RAAD ar aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams. Marijampolės RAAD Kalvarijos agentūros vedėjas, nepaisant to, kad turėjo aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno statusą, neturėjo teisės pateikti Privalomojo nurodymo Nr. 1 ir reikalauti, kad pareiškėjas atliktų planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai procedūras veiklai, kuri nėra įrašyta į PŪVPAVĮ 2 priede nurodytą sąrašą. Kaip jau minėta, ši teisė įstatymu yra suteikta tik atsakingai institucijai, t. y. Aplinkos apsaugos agentūrai. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1223/2012.

Dėl Privalomojo nurodymo Nr. 1 atitikties VAĮ ir AAVKĮ nuostatoms nurodo, jog Privalomojo nurodymo Nr. 1 turinyje nėra nurodytas joks pažeidimas, kurį padarė UAB „Idavang“, juolab kad toks pažeidimas nebuvo ir negalėjo būti konstatuotas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašas (22-23 min.) patvirtina, kad teismas, nagrinėdamas administracinę bylą ir aiškindamasis bylai svarbias aplinkybes, nebuvo objektyvus. Teismo sprendime cituojami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai dėl VAĮ 8 straipsnio nuostatų taip pat leidžia teigti, kad Privalomasis nurodymas Nr. 1 yra su esminiais trūkumais, kurie sudaro pagrindą panaikinti šį aktą. Nepaisant to, teismas, nevertindamas skundžiamų administracinių aktų turinio ir be jokių motyvų, nusprendė, kad Privalomasis nurodymas Nr. 1 ir Marijampolės RAAD sprendimas visiškai atitinka visus VAĮ 8 straipsnio bei AAVKĮ 20 straipsnio keliamus reikalavimus.

Atsakovas Marijampolės RAAD atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo manymu, pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Iš PŪVPAVĮ 2 priedo 1.1 punkto analizės matosi, kad įstatymo leidėjas, formuodamas šį kriterijų, kaip tik vertina ne kiaulių svorį, bet jų kiekį. Be to, sistemiškai aiškinant PŪVPAVĮ nuostatas, matoma, kad įstatymo 2 priede įtrauktos veiklos yra mažiau kenksmingos aplinkai nei 1 priede ir joms taikomos paprastesnės (mažiau sudėtingos) poveikio aplinkai vertinimo procedūros (atranka), todėl įstatymo leidėjas tikslingai 2 priede atsisako sąvokos „kiaulės, sveriančios daugiau negu 30 kg“, pakeisdamas ją sąvoka „kitos kiaulės“, siekdamas išplėsti veiklų, kurioms vis tik būtų taikomas aplinkosauginis reguliavimas, bet paprastesnėmis procedūromis, sąrašą.

Paaiškina, jog privalomieji nurodymai duodami ne tik dėl neatliktų poveikio aplinkai vertinimo procedūrų, bet ir dėl kitokių aplinkosauginių pažeidimų ar prevencijos tikslais, be to, Kontrolės įstatyme nėra nustatyta, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas turi būti susietas su kituose teisės aktuose nustatytais procedūrų terminais. Jei aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas žino kituose teisės aktuose nustatytus procedūrų terminus, tai nustatydamas privalomojo nurodymo įvykdymo terminą gal ir galėtų į juos atsižvelgti, bet sistemingai aiškinant Kontrolės įstatymo nuostatas darytina išvada, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra savarankiškas institutas, nesusietas su kituose teisės aktuose įtvirtintais terminais, kurį aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas individualiai nustato, atsižvelgdamas į esamą padėtį ir turimą informaciją, ką Kalvarijos agentūros vedėjas ir padarė.

Privalomasis nurodymas Nr. 1, kitaip nei mano pareiškėjas, atsakovo įsitikinimu, duotas dėl veiklos, įrašytos PŪVPAVĮ 2 priede. Mano, kad Privalomajame nurodyme Nr. 1 aiškiai išsireikšta, kokius veiksmus, kokiu teisės aktu remiantis ir per kokį terminą pareiškėjas privalo atlikti, kad nutrauktų daromą trunkamąjį pažeidimą.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. kovo 4 d. buvo gautas pareiškėjo UAB „Idavang“, atstovaujamo advokato Tomo Šliogerio, prašymas dėl taikos sutarties administracinėje byloje Nr. eA-778-662/2016 patvirtinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 521 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu taikos sutartį sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Taikos sutartis negali būti sudaroma bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Idavang“, atstovaujamas advokato Tomo Šliogerio, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą patvirtinti 2016 m. vasario 29 d. taikos sutartį Nr. SS-23 administracinėje byloje Nr. eA-778-662/2016 dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento Kalvarijos agentūros 2015 m. vasario 11d. privalomojo nurodymo Nr. 1, sudarytą tarp Marijampolės RAAD ir UAB „Idavang“, (toliau – ir Sutartis) ir administracinę bylą Nr. eA-778-662/2016 nutraukti. Taip pat pareiškėjas išdėstė prašymą sugrąžinti 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio.

Iš Sutarties turinio matyti, kad ja šalys siekia taikiai išspręsti byloje kilusį ginčą. Byloje duomenų, kad Sutarties sąlygos gali prieštarauti imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir/ar viešajam interesui, nenustatyta. Nėra duomenų ir apie tai, kad ši sutartis gali pažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teises ar teisėtus interesus.

Iš Sutarties matyti, kad šalims yra žinomos taikos sutarties sukeliamos teisinės pasekmės, numatytos ABTĮ 102 straipsnyje. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad egzistuoja teisinės sąlygos, leidžiančios šioje byloje patvirtinti šalių pateiktą Sutartį bei nutraukti bylą (ABTĮ 101 str. 4 p.).

Teismo nutartyje, tvirtinant taikos sutartį, nurodytinos Sutartyje šalių aptartos sąlygos, kurios susijusios su šioje byloje kilusio ginčo dalyko išsprendimu (ABTĮ 521 str. 2 d.). Nutraukus bylą, naikintinas Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas (ABTĮ 101 str. 1 d. 4 p., 140 str. 1 d. 5 p.).

Pagal ABTĮ 42 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas nutartimi patvirtina šalių sudarytą taikos sutartį, grąžinama 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio. Šiuo atveju už skundą pirmosios instancijos teismui pareiškėjas sumokėjo 21 Eur, o už apeliacinį skundą – 10,50 Eur žyminio mokesčio, todėl, vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 2 dalimi, UAB „Idavang“ grąžintina 15,75 Eur žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 42 straipsnio 2 dalimi ir 521 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Patvirtinti 2016 m. vasario 29 d. taikos sutartį Nr. SS-23 administracinėje byloje Nr. eA-778-662/2016 dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento Kalvarijos agentūros 2015 m. vasario 11 d. privalomojo nurodymo Nr. 1, pagal kurią Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentas (kodas juridinių asmenų registre – 190742714, buveinės adresas – Dariaus ir Girėno g. 4, LT-68176, Marijampolė), atstovaujamas direktoriaus G. Č., veikiančio pagal Marijampolės RAAD nuostatus, ir UAB „Idavang“ (kodas juridinių asmenų registre – 111657920, buveinės adresas – Veselkiškių k., 83450 Pakruojo r.; adresas korespondencijai – A. Goštauto g. 40B, 01112, Vilnius), atstovaujama generalinio direktoriaus S. L., (toliau – ir Šalys) atsižvelgdami į tai, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eA-778-662/2016, kurioje pareiškėjas ginčija Marijampolės RAAD pareiškėjui 2015 m. vasario 11 d. pateiktą privalomąjį nurodymą Nr. 1, kuriuo jis įpareigotas atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras ūkinei veiklai, vykdomai UAB „Idavang“ padalinyje 06, esančiame (duomenys neskelbtini), Kalvarijos sav. (toliau – ir Kalvarijos kompleksas), į tai, kad pareiškėjas savanoriškai atliko atranką dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio vertinimo ir Aplinkos apsaugos agentūra 2015 m. gruodžio 23 d. priėmė galutinę atrankos išvadą „Dėl UAB „Idavang“ planuojamos ūkinės veiklos – 10 000 paršelių (nuo 7 kg iki 30 kg) auginimo Kalvarijos kiaulių komplekse (padalinyje 006), poveikio aplinkai vertinimo“ (toliau – ir Atrankos išvada), kuria konstatavo, kad minėtos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas, susitarė, kad:

1. „Šia Sutartimi Šalys pripažįsta, jog priėmus Atrankos išvadą Privalomasis nurodymas yra įvykdytas pilna apimtimi ir jokių veiksmų Pareiškėjui, kad įvykdytų Privalomąjį nurodymą, atlikti nebereikia.

2. Šalys patvirtina, kad ši Sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

3. Šios Sutarties sąlygos atitinka tikrąją Šalių valią bei interesus – yra aiškios ir tinkamai suprastos, sąžiningos. Šalys įvertino Administracinių bylų teisenos įstatymo 521, 101 ir 102 straipsnių nuostatas, supranta taikos sutarties sudarymo byloje teisines pasekmes jų teisėms ir pareigoms ir tų pasekmių siekia.

4. Kiekvienos iš Šalių atstovai pagal jų atstovaujamų juridinių asmenų veiklos dokumentus ir Sutarties Šalių veiklą reglamentuojančius teisės aktus turi teisę ir tinkamus įgalinimus pasirašyti šią Sutartį.

5. Šalys kreipiasi į Teismą prašydamos patvirtinti šią Sutartį ir nutraukti administracinę bylą Nr. eI-2586-406/2015.

6. Pareiškėjas prašo Teismo sugrąžinti 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje.

7. Sutartis yra sudaroma lietuvių kalba, aštuoniais egzemplioriais, perduodamais kiekvienai iš Šalių ir turinčiais vienodą juridinę galią. Vienas Sutarties egzempliorius – teismui.

8. Šalys viena iš kitos nereikalauja bylinėjimosi ir kitų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų

atlyginimo“.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą ir administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Idavang“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo nutraukti.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Idavang“ 15,75 Eur (penkiolika eurų septyniasdešimt penki euro centai) sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan