2016-09-07 Nr. AB-17032-3-61-3-02300-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-699-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02300-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. S. (H. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas H. S. 2016 m. birželio 2 d. per atstovą elektroninių ryšių priemonėmis pateikė skundą, kuriame prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas) per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į 0,98 ha žemės plotą, jį grąžinant natūra pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 30 d. planą.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: uždrausti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos iki galutinio teismo sprendimo priėmimo priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą 2,3686 ha žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), jį perduodant neatlygintinai nuosavybėn, bei laikinai sustabdyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Žemės sklypą, perduodant jį (jo dalį) neatlygintinai nuosavybėn, galiojimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad

administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus, o suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas; nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. kovo 29 d. raštu Nr. A51-22143/16(2.14.2.12-MP8) informavo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kad neprieštarauja, jog į pareiškėjui aktualų žemės sklypą gali būti atkuriama nuosavybės teisė. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 31 d. pateikė atsakovui prašymą dėl informacijos ir dokumentų pateikimo.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Taigi, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo išnagrinėja ir sprendimą priimą per 6 mėnesius nuo visų duomenų gavimo dienos (tame tarpe ir duomenų apie tai, kad ginčo žemė yra laisva ir grąžintina natūra). Pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokius veiksmus atsakovas vilkina atlikti, taip pat nenurodė, kada jie turėjo būti atlikti. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmų negalima vertinti kaip vilkinimo atlikti veiksmus. Įvertinęs tai, kad atsakovas skundo padavimo metu nėra priėmęs sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo, nėra atsisakęs atlikti pageidaujamų veiksmų, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo vilkinimą atlikti veiksmus, atsižvelgęs į tai, kad skundas administraciniam teismui negali būti paduodamas dėl sprendimų, kurie ateityje bus priimti arba nebus, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

III. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjo H. S. 2016 m. birželio 2 d. skundą.

Pareiškėjas paaiškino, kad į teismą jis kreipėsi siekdamas apginti savo įstatymo saugomą teisę atkurti teises į Vilniaus mieste esančią žemę natūra ir įpareigoti atsakovą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus – priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Skundas buvo grindžiamas tuo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2004 m. spalio 12 d. netinkamai atlikus buvusio savininko P. S. valdyto 4 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), ribų kartografavimą, į šį žemės sklypą vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas (žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn nauju žemės sklypu) kitiems asmenims, neturintiems teisės į šią žemę. Informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimą kitiems asmenims į buvusio savininko P. S. valdytą 4 ha žemės sklypą pareiškėjo atstovui žodžiu suteikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius (toliau – Tarnybos Vilniaus miesto skyrius), kuriame buvo gautas pareiškėjo atstovo 2016 m. gegužės 31 d. prašymas informuoti apie H. S. nuosavybės teisių atkūrimą į minėtą žemės sklypą ir nurodyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimus, kuriais kitiems asmenims atkurtos (atkuriamos) nuosavybės teisės į buvusio savininko P. S. turėtą žemę, jeigu tokie yra priimti arba priimami.

Pareiškėjas tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog pati institucija patvirtino, kad vykdo sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo paneigti institucijos informacijos apie jos atliktus veiksmus. Tai reiškia, kad skundžiamojoje nutartyje nebuvo pagrindo konstatuoti, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nėra priėmusi sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjui aktualų žemės sklypą.

H. S. pažymi, kad apie tai, jog jo teisė atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko P. S. valdytą žemę yra pažeista, tapo žinoma ir iš kitų šaltinių – prie buvusio savininko P. S. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo 2016 m. gegužės mėnesio pabaigoje buvo pastebėtas reklaminis stendas, kuriame skelbiama informacija apie UAB „Žemės plėtra“ parduodamą komercinės paskirties 2,3686 ha žemės sklypą, į kurį patenka buvusio savininko P. S. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo dalis. Ši informacija taip pat yra skelbiama minėtos bendrovės internetinėje svetainėje adresu: www.zemespletra.lt. Piliečiams atkūrus nuosavybės teises į Žemės sklypą, jį perduodant neatlygintinai nuosavybėn, šis žemės sklypas būtų parduotas, nes pardavimo procedūra jau prasidėjusi (žemės sklypas reklamuojamas), t. y. sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas tiesiogiai sudaro prielaidą perleisti Žemės sklypą tretiesiems asmenims, o tuo pačiu pažeidžiama pareiškėjo teisė žemę sugrąžinti natūra.

H. S. nuomone, yra akivaizdu, jog atsakovas nepripažįsta jo teisės atkurti nuosavybės teises natūra į minėtą žemės sklypą, o kreipdamasis į teismą, pareiškėjas siekė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimus, kuriais nuosavybės teisės atkurtos kitiems asmenims į buvusio savininko P. S. turėtą žemę, patenkančią į 2,3686 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atkurti buvusią padėtį iki jų priėmimo bei įpareigoti valstybės instituciją grąžinti žemę natūra teisėtam pretendentui.

Pareiškėjas pažymi, kad kreipiantis į teismą, informacija apie priimtus (priimamus) sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Žemės sklypą iš Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus nebuvo gauta, todėl skunde nebuvo prašoma naikinti sprendimų ir, siekiant kuo skubiau užkirsti kelią neteisėtiems Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus veiksmams bei sumažinti galimus nuostolius, atkuriant nuosavybės teises kitiems asmenims į buvusio savininko H. S. turėtą žemę, skundas teismui buvo pateiktas be šių reikalavimų bei be sprendimų kopijų. Pareiškėjas tvirtina, kad jo 2016 m. birželio 2 d. skundas buvo pateiktas ne dėl atsakovo vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, bet dėl šios valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, atliekamų vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, kuriais yra pažeista pareiškėjo teisę susigrąžinti žemę natūra. Be to, pareiškėjas, gavęs visus dokumentus iš Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus, ketino savo 2016 m. birželio 2 d. skundą tikslinti, jį papildydamas reikalavimais dėl atitinkamų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimų panaikinimo ir nurodydamas kitus papildomus atsakovus.

H. S. atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme svarstant jo 2016 m. birželio 2 d. skundo priėmimo klausimą, pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas į jo atstovo 2016 m. gegužės 31 d. prašymą. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2016 m. birželio 3 d. rašte Nr. 49SJ-178-(14.49/105) „Dėl prašymų nagrinėjimo“ patvirtino pareiškėjo atstovui žodžiu pateiktą informaciją ir nurodė, kad pagal Vilniaus miesto skyriuje 2004 m. spalio 12 d. atliktą kartografiją nustatyta, jog žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nepatenka į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko P. S. turėtą žemės valdą, bei nurodė sprendimus, kuriais į 2,3686 ha žemės sklypo dalį 18 piliečių atkurtos nuosavybės teisės. Šiais 2016 m. balandžio–gegužės mėnesiais priimtais sprendimais kitiems piliečiams neatlygintinai nuosavybėn buvo perduotas 2,1286 ha žemės plotas, o į 0,24 ha žemės plotą nėra priimta sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Iš nurodytų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimų matyti, kad devyniais sprendimais nuosavybės teisės atkurtos mirusių pretendentų vardais. Atsižvelgiant į tai, kad yra nežinomi mirusiųjų pretendentų įpėdiniai, kurie galėtų teisės aktų nustatyta tvarka paveldėti Žemės sklypo dalis, į kurias mirusiųjų pretendentų vardais nuosavybės teisės atkurtos atitinkamais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimais, pareiškėjo H. S. atstovas VĮ Centrinei hipotekos įstaigai pateikė 2016 m. birželio 8 d. prašymą „Dėl informacijos pateikimo“ dėl duomenų apie palikimo priėmimo faktus gavimo iš testamentų registro, tačiau ši įstaiga atsisakė pateikti prašomą informaciją, 2016 m. birželio 9 d. rašte Nr. B5:3356(16) „Dėl duomenų teikimo iš Testamentų registro“ pažymėdama, kad testamentų registro duomenys duomenų gavėjams teikiami nurodžius testatoriaus ir (arba) palikėjo asmens kodą, o pareiškėjo atstovo prašyme asmenų kodai nebuvo nurodyti.

VĮ Registrų centro duomenimis, šešių mirusiųjų pretendentų nuosavybės teisės į Žemės sklypo dalis buvo įregistruotos nuo 2016 m. birželio 8 d., todėl tapo žinomi šių asmenų asmens kodai. Gavęs šią informaciją, pareiškėjo atstovas 2016 m. birželio 9 d. pakartotinai kreipėsi į VĮ Centrinę hipotekos įstaigą dėl duomenų apie palikimo priėmimo faktus gavimo iš testamentų registro, tačiau atsakymo negavo.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad neatsisakoma pareiškėjui H. S. atkurti nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypą ir tai gali būti padaryta. Tvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai vertino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 29 d. rašto Nr. A51-22143/16(2.14.2.12-MP8), kuriame ji informavo atsakovą, jog neprieštarauja, kad į pareiškėjui aktualų žemės sklypą gali būti atkuriama nuosavybės teisė, turinį. H. S. pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 29 d. raštas yra paminėtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento atsakyme į pareiškėjo atstovo paklausimą apie žemės sklypų suprojektavimą buvusio savininko P. S. turėtoje žemėje – 2016 gegužės 30 d. rašte Nr. A51-4251-16(2.14.2.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę prie (duomenys neskelbtini)“.

Šiame rašte nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2016 m. kovo 29 d. raštu Nr. A51-22143/16(2.14.2.12-MP8) informavo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos apie teritorijų detaliaisiais planais suplanuotus laisvus (neužstatytus) ir nekilnojamojo turto registre įregistruotus valstybinės žemės sklypus, kurių nenumatoma naudoti visuomenės poreikiams ir į kuriuos gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas pažymėjo, kad 2016 m. kovo 29 d. raštu buvo pritarta laisvo (neužstatyto) 2,3686 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurio apie 0,98 ha dalį patenka P. S. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo dalis, grąžinimui piliečiams pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

Taigi, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 29 d. rašto turinys patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pritarė, jog į laisvą (neužstatytą) 2,3686 ha žemės sklypo plotą būtų vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas ne H. S. natūra, bet kitiems piliečiams pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, t. y. kitu būdu, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatomis, galėtų būti žemė perdavimas neatlygintinai nuosavybėn nauju sklypu.

Tvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neišreiškė sutikimo atkurti nuosavybės teises natūra pareiškėjui.

H. S. nuomone, klaidingai įvertinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 29 d. raštą ir nepagrįstai konstatavus, kad nėra priimtų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitiems piliečiams į pareiškėjui aktualų žemės sklypą, teismas padarė nepagrįsta išvadą, jog H. S. 2016 m. birželio 2 d. skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjų atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nustačius, kad jis nenagrinėtinas teismų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsniuose. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą).

Sprendžiant, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti priimti skundą, turi būti aiškus pareiškėjo pasirinktas jo galbūt pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. teismui, nagrinėjančiam skundo priėmimo klausimą, neturi kilti abejonių, ar pareiškėjas tiksliai suformulavo skundo dalyką. Be to, skunde turi būti nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas), kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas (skundo dalykas).

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnis), teismo kompetencijos ribas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3, 15 straipsniai), teismo priimamų sprendimų rūšis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88–91 straipsniai) bei jų vykdymo tvarką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis) (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi. Kitaip tariant, skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009 ).

Nagrinėjamu atveju H. S. prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į 0,98 ha žemės plotą, jį grąžinant natūra pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos parengtą 2016 m. gegužės 30 d. planą.

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartyje įvertinęs tai, jog atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nėra atsisakęs atlikti pageidaujamų veiksmų, taip pat nesant duomenų apie atsakovo vilkinimą atlikti veiksmus, bei atsižvelgęs į tai, kad skundas administraciniam teismui negali būti paduodamas dėl sprendimų, kurie ateityje bus arba nebus priimti, skundą atsisakė priimti. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nesutinka

Nustatyta, kad pareiškėjas H. S. yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į senelio P. S. 4 ha žemės sklypą, turėtą (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), ir pageidauja, kad ši žemė jam būtų grąžinta natūra. Nustatęs, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos, pareiškėjas per atstovą kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių ir prašė informuoti apie H. S. nuosavybės teisių atkūrimą į ginčo sklypą bei nurodyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimus, kuriais kitiems asmenims yra atkurtos arba atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. S. turėtą žemę. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2016 m. birželio 3 d. raštu Nr. 49SJ-178-(14.49.105.) pareiškėjo atstovą informavo, kad pagal 2004 m. spalio 12 d. atliktą kartografiją nustatyta, jog žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis prie (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nepatenka į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko P. S. turėtą žemės valdą. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius taip pat nurodė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimus, kuriais nurodytiems piliečiams buvo atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypo 2,1286 ha dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus. Taigi, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Žemės sklypą yra priimami (priimti). Sprendžiant atskirojo skundo priėmimo klausimą, šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui buvo žinomos, tačiau teismas į jas neatsižvelgė. Priimti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimai, kuriais kitiems piliečiams buvo atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypo 2,1286 ha dalį, patvirtina, kad atsakovas atsisakė pareiškėjui atkurti nuosavybės teises, kadangi likusi Žemės sklypo dalis, t. y. 0,24 ha, yra mažesnė nei pareiškėjo nurodytas Žemės sklypo plotas, į kurį jis prašo atkurti nuosavybės teises.

Kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, ginčą H. S. kėlė ne dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus (sprendimai jau yra priimti), tačiau dėl valstybės institucijos galimai neteisėtų veiksmų, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra duomenų apie atsakovo vilkinimą atlikti veiksmus, nėra susijusi su skundo priėmimo klausimo nagrinėjimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visas skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes, todėl priėmė iš esmės nepagrįstą nutartį, taigi, pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį naikinant ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas atkreipia dėmesį, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl priimtų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimų, teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, turėtų pasinaudoti trūkumų šalinimo institutu ir nustatyti terminą, per kurį H. S. turėtų patikslinti skundo dalyką, administracinės bylos proceso šalis ir pan. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju nėra išspręstas pareiškėjo skundo priėmimo klausimas, todėl tik išsprendus H. S. skundo, paduoto Vilniaus apygardos administraciniam teismui, priėmimo klausimą, teismas spręs dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. S. (H. S.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo H. S. (H. S.) skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė