2025-12-29 Nr. AB-23220-3-65-3-00416-2023-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-724-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00416-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius, atsakovas) 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo A. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir Skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, VSDFV) 2023 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Valdybos sprendimas) (toliau kartu – ir sprendimai), bei įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Skyriaus sprendimu nuspęsta neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, kadangi jis Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. balandžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-05199-20 (toliau – ir Baudžiamasis įsakymas) buvo nuteistas už nusikaltimo padarymą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 2811 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas dirbo Vilniaus priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje ugniagesio gelbėtojo pareigose ir už tyčinio nusikaltimo padarymą jam buvo atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes nuteistiesiems už tyčinius nusikaltimus pareigūnų ir valstybinė karių pensija neskiriama.

2.2. Apskundus Skyriaus sprendimą Valdybai, Valdybos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas. Skundžiami sprendimai yra nepagrįsti, nes Baudžiamajame įsakyme nebuvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė būtent tyčinį, o ne neatsargų nusikaltimą, t. y. jis nėra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą.

3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius pateiktame atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nesutiko, kad Baudžiamajame įsakyme nėra teismo konstatuota, jog pareiškėjas padarė tyčinį nusikaltimą, nes šiame įsakyme konstatuota, kad jis padarė nesunkią tyčinę nusikalstamą veiką transporto eismo saugumui. Pareiškėjas per nustatytą terminą Baudžiamojo įsakymo neapskundė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitinka pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų ir ši valstybinė pensija jam nebuvo paskirta.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Valdyba nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas yra teistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, nėra. Baudžiamojo įsakymo dėstomojoje dalyje yra nurodyta, kad „A. M. padarė nesunkią tyčinę nusikalstamą veiką transporto eismo saugumui“. Taigi, pareiškėjo teiginys, esą nusikalstamą veiką jis padarė dėl neatsargumo, tėra niekuo nepagrįsta asmeninė pareiškėjo nuomonė.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atsakovui VSDFV Panevėžio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, atmetė kaip nepagrįstą ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. balandžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-05199-20 buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), kaip savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 str. 1 d.). Atsakovas Skyriaus sprendimu atsisakė skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui, kaip nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą asmeniui. Pareiškėjas, nesutikdamas su Skyriaus sprendimu, jį apskundė Valdybai, kuri Valdybos sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas įvertino Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų pensijų įstatymas) 3 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėjas formaliai atitiko Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytą sąlygą, tačiau Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Įstatymų leidėjas pasinaudojo minėta galimybe ir Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtino nuostatą kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

11. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas Baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas už nusikaltimo padarymą, pareiškėjas tik ginčija aplinkybę, kad jis yra nuteistas būtent už tyčinio nusikaltimo padarymą.

12. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad Baudžiamajame įsakyme nėra pasisakyta dėl jo įvykdytos nusikalstamos veikos tyčios ar neatsargumo pobūdžio. Teismas nurodė, jog Baudžiamajame įsakyme Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai konstatuoja, kad pareiškėjas „padarė nesunkią tyčinę nusikalstamą veiką transporto eismo saugumui“, t. y. nurodo, kad pareiškėjas Baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, ir ši aplinkybė buvo teisėtas ir pakankamas pagrindas atsisakyti pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį.

13. Teismas padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

14. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas pažymi, kad jo atstovas teismui nepateikė teisinių argumentų, todėl teismo sprendimas buvo priimtas ne jo naudai.

17. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų Baudžiamasis įsakymas buvo priimtas jam nedalyvaujant, todėl jis negalėjo sprendimo apskųsti, ir, pagal minimą teismo sprendimą, buvo atleistas iš vidaus tarnybos už šiurkščius pažeidimus ir prarado valstybės garantuojamą pensiją. Pareiškėjo teigimu, techninis autoįvykis, kurio metu nenukentėjo žmonės, negali būti pripažintas tyčiniu nusikaltimu. Pareiškėjas nurodo vidaus tarnyboje išdirbęs 28 m., o dabar dėl turimų sveikatos problemų negalintis įsidarbinti.

18. Pareiškėjas prašo teismo, vadovaujantis protingumo, teisingumo principais, išnagrinėti skundą ir priimti jam palankiausią sprendimą, nepaisant to, kad yra susiformavusi teismo praktika dėl pareigūnų pensijos. Pareiškėjas prašo padaryti jam išimtį, arba pripažinti Baudžiamąjį įsakymą neteisėtu, ar leisti apskusti šį sprendimą, bei paraginti jam paskirtą advokatą atlikti savo veiksmus.

19. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodo, kokias konkrečiai materialiosios ar proceso teisės normos pirmosios instancijos teismo buvo pažeistos, apeliacinis skundas grindžiamas asmenine pareiškėjo nuomone, emocijomis, nepagrįstais teiginiais, jo nurodomas apeliacinio skundo dalykas nėra susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku.

21. Atsakovas pažymi, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta imperatyvi pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlyga – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą. Pareiškėjo prašymas, nepaisant susiformavusios praktikos, taikyti jam išimtį yra pats savaime ydingas, jis išdarkytų susiformavusį teisinį reguliavimo mechanizmą. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarka yra griežtai reglamentuota teisės aktuose ir ji (pensija) visiems teisę gauti šią pensiją pareigūnams ir kariams skiriama ir mokama vienodai, t. y., taikant tą patį teisinį reglamentavimą. Atsakovui nesuteikta teisė kitaip interpretuoti, iškraipyti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką, priimti kitus sprendimus nei įpareigoja daryti galiojantys teisės aktai.

22. Atsakovas pažymi, kad pirmos instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, tinkamai ištyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba pateiktame atsiliepime prašo Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Valdyba pakartoja atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes ir pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti reikalavimai (išnagrinėti skundą ir priimti jam palankiausią sprendimą; taikyti išimtį, nepaisant suformuotos teismų praktikos; pripažinti Baudžiamąjį įsakymą neteisėtu ar leisti jį apskųsti) nėra susiję su šioje byloje nagrinėjimo ginčo dalyku. Valdybos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir procesinės teisės normas, tinkamai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes ir proceso šalių paaiškinimus, jį naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus ir Valdybos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad pareiškėjas Baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, ir ši aplinkybė buvo teisėtas ir pakankamas pagrindas atsisakyti pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; ir kt.).

30. Byloje esančiais duomenimis, pareiškėjas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. balandžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. e1-630-834/2020 (teismo proceso Nr. 01-1-05199-20) buvo nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalyje (Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo), padarymą. VSDFV Panevėžio skyrius Skyriaus sprendimu, vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų pensiją, kaip asmeniui, nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Skyriaus sprendimu, jį apskundė Valdybai, kuri Valdybos sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

31. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.

32. Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas minėtą įstatymo nuostatą yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1030-602/2018, 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020 ir kt.).

33. Pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia (be kita ko) atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

34. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pareigūnų pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje.

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje (nurodyta, kad A. M. padarė nesunkią tyčinę nusikalstamą veiką transporto eismo saugumui ir visiškai pripažino savo kaltę). Baudžiamajame įsakyme taip pat nurodyta, kad, nesutikdamas su Baudžiamuoju įsakymu, kaltinamasis turi teisę per 14 dienų nuo įsakymo gavimo paduoti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams prašymą, pareikalaudamas surengti bylos nagrinėjimą teisme. Kadangi pareiškėjas šia teise nepasinaudojo ir Baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti įsiteisėjusiame teismo sprendime (baudžiamajame įsakyme) nustatytomis aplinkybėmis (t. y., kad pareiškėjas padarė tyčinę nusikalstamą veiką). Taigi, nagrinėjamu atveju ir atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Kadangi įstatymai nustato imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, aplinkybės, kad pareiškėjas vidaus tarnyboje dirbo ilgą laiką ar jo turimos sveikatos problemos nesuteikia galimybės taikyti išimtį ir skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Baudžiamasis įsakymas buvo priimtas jam nedalyvaujant, jis negalėjo sprendimo apskųsti, todėl pareiškėjas prašo arba pripažinti Baudžiamąjį įsakymą neteisėtu, ar leisti apskusti šį sprendimą. Pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 18 straipsnio 1 dalimi, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Kadangi iš pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų suprantama, kad jis siekia nuginčyti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų baudžiamojoje byloje Nr. e1-630-834/2020 priimtą 2020 m. balandžio 14 d. baudžiamąjį įsakymą, pažymėtina, kad šie apeliacinio skundo reikalavimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai ir šioje byloje negali būti nagrinėjami.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jam buvo netinkamai teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba ir prašo paraginti jam paskirtą advokatą atlikti savo veiksmus. Kadangi šis pareiškėjo prašymas nėra susijęs su bylos dalyku, t. y. su atsakovo priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti šio pareiškėjo prašymo.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė