2015-09-22 Nr. AB-19518-3-61-3-03589-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-367-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03589-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 61 959,91 Lt turtinei žalai atlyginti. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų elektros energijos ir atsinaujinančių išteklių tarifų (toliau – ir fiksuoti tarifai) didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Taip pat prašė iš atsakovo pareiškėjos naudai priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad leidimą plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – ir leidimas plėsti) gavo tada, kai galiojo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 03-23) patvirtintas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW bei 1,80 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW.

Remiantis iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusią Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo(toliau – ir Įstatymas) redakcija, šis fiksuotas tarifas pareiškėjai turėjo būti taikomas 12 metų skatinamuoju laikotarpiu. Tačiau pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką pareiškėja yra priversta pagamintą elektros energiją parduoti ne leidimo plėsti, o leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiais tarifais ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti elektros energiją mažesniais tarifais, nei buvo nustatyta iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje.

Pareiškėjos vertinimu, Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu pažeidžiamos elektros energijos gamintojų, kuriems elektros energijos fiksuotas tarifas jau buvo nustatytas, teisės. Pareiškėja rėmėsi 2013 m. spalio 22 d. UAB „Arginta“ pažyma ir tvirtino, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ji patirs 61 959,91 Lt nuostolių. Skunde išsamiai pateikė nuostolių apskaičiavimą ir nurodė, kad jau šiai dienai yra patyrusi 5 573,27 Lt nuostolių. Priimant Pakeitimo įstatymą, buvo pažeisti įstatymų negaliojimo atgal, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principai, teisėkūros reikalavimai.

Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali tik išimtiniais atvejais nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą. Pakeitimo įstatymu nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. sausio 31 d., fiksuotas tarifas buvo susietas su leidimo plėsti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, tad šio Įstatymo redakcijos 20 straipsnyje 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjai išdavus leidimą plėsti. Fiksuotas tarifas pareiškėjos parduodamai elektros energijai yra leidimo plėsti išdavimo metu galiojęs tarifas, todėl faktinis santykis, su kuriuo buvo susietas fiksuotas tarifas, pasibaigė nuo pareiškėjai išduoto leidimo plėsti išdavimo momento.

Pareiškėja nurodė, kad buvo neįvertintas Pakeitimo įstatymo projekto lemiamas teisinis, ekonominis ir socialinis poveikis, o teikiamas projektas buvo nesuderintas su kitomis valstybės institucijomis ir visuomene. Pareiškėja tvirtino, kad priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas proporcingumo principas. Pakeitimo įstatymu nebuvo poreikio apsaugoti ar užtikrinti kitų teisinių vertybių. Pakeitimo įstatymo svarstymo ar priėmimo metu Lietuvos Respublikoje ypatingos situacijos nebuvo. Pakeitimo įstatymas, Projektas arba jo lydimieji raštai, komitetų, ministerijų išvados bei raštai patvirtina, kad valstybėje ypatingos situacijos (sunkios ekonominės, finansinės padėties ar kt.) nebuvo.

Jeigu Pakeitimo įstatymas nebūtų priimtas, pareiškėja gautų tokias pajamas iš elektros energijos pardavimo, kokios buvo numatytos gauti pagal iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusią Įstatymo redakciją. Energetikos ministerijos neteisėti veiksmai turi tiesioginį priežastinį ryšį tarp nuostolių pareiškėjai atsiradimo.

Lietuvos Respublikos Energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija), atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodė, kad 2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnes kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą iki Įstatymo 2013 m. vasario 1 d. redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo lemti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų (toliau – ir VIAP) poreikį, viršijantį 400 mln.

Lt per metus, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW bei, kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Pažymėjo, kad elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas kompensuojamas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarime Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Šios lėšos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams.

Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui didelę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių.

Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Energetikos ministerijas tvirtino, kad Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Viešas interesas yra kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai. Atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėja galimai patyrė ar patirs nuostolių.

Pažymėjo, kad teisės doktrinoje nustatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Vartotojas turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatos buvo pakeistos ginant silpnesnę sandorio šalį. Energetikos ministerijos teigimu, pareiškėjai leidimas gaminti elektros energiją buvo išduotas jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Pažymėjo, kad Seimas veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų, o nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjos A. G. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos valstybės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjos teigimu, ji patyrė dėl pasikeitusio saulės energetikos skatinimo teisinio reglamentavimo.

Vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 20 d. pareiškėja pateikė prašymą gauti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, o 2013 m. vasario 19 d. pateikė prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013 m. vasario 18 d. energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 14ĮP2-35262 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjai išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0964 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,02891 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas leidimo plėsti pagrindu. Minėtame leidime gaminti elektros energiją nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad leidimo plėsti pareiškėjai išdavimo metu galiojo 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo fiksuotas tarifas, o leidimo gaminti išdavimo metu teisinis reglamentavimas buvo pakeistas ir galiojo 1,25 Lt/kWh elektros energijos supirkimo fiksuotas tarifas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė turėjusi lūkesčių, jog 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifas galios 12 metų laikotarpiu, kaip tai buvo numatyta leidimo plėsti išdavimo metu galiojusiame Įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.).

Teismo vertinimu, nebuvo pažeistas bendrasis teisės principas lex retro non agit, nes su leidimo plėsti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenumato. Pareiškėja, pasirinkusi tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus, todėl teismas laikė nepagrįstais pareiškėjos argumentus, kad jos atžvilgiu buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Teismas konstatavo, kad Seimas, įgyvendindamas įstatymų leidybos funkciją, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, turėjo teisę priimti Pakeitimo įstatymą, t. y. teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjai skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, fiksuotas tarifas taikomas 12 metų laikotarpiui (Įstatymo 20 straipsnio 6, 7 dalys). Iš byloje esančių duomenų negalima tvirtinti, kad pareiškėjos veikla tapo visiškai nuostolinga.

Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų apie tai, kad priimant Pakeitimo įstatymą nebuvo laikomasi teisėkūros reikalavimų, kadangi administracinis teismas nėra kompetentingas nagrinėti tokio pobūdžio klausimus. Prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą atmetė pažymėdamas, kad teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti Pakeitimo įstatymo normos konstitucingumo nekyla.

III. Pareiškėja pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, priteisiant pareiškėjai 61 959,91 Lt turtinei žalai atlyginti bei visas bylinėjimosi išlaidas. Be to, pareiškėja prašo kreiptis Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtina naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo administraciniams teismams suteiktą kompetenciją, nes prisiėmė Konstitucijoje įtvirtintus išimtinai Konstituciniam Teismui suteiktus įgaliojimus. Pažymi, kad teismas šios bylos reikalavimų kontekste privalo įvertinti Seimo veiksmų teisėtumą, priimant Pakeitimo įstatymą, nes priešingu atveju pareiškėjos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą per se būtų paneigta. Pareiškėjos manymu, nagrinėjamu atvejų minėtų Seimo veiksmų teisėtumą turėjo įvertinti Konstitucinis teismas.

Nors Konstitucinio Teismo praktikoje teigiama, kad teisėkūros reikalavimų laikymasis, leidžiant įstatymus, turi esminės reikšmės, sprendžiant klausimus dėl priimamų teisės aktų teisėtumo, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė įvertinti Pakeitimo įstatymo priėmimo aplinkybes, kurios turi esminės reikšmės bylos baigčiai, ir taip nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Nors pareiškėja leidimą gamybai gavo įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, leidimo elektros gamybai išdavimo faktas pakeitė su fiksuotu tarifu susijusius ir šiai dienai galiojančius turtinio pobūdžio teisinius santykius, valstybę ir pareiškėją siejančius leidimo plėsti išdavimo pagrindu.

Anot pareiškėjos, neteisingas teiginys, kad tarp pareiškėjos ir valstybės atsiradę turtinio pobūdžio teisiniai santykiai neturėtų būti vykdomi, nes jie, priėmus Pakeitimo įstatymą, dar nebuvo įgyvendinami. Priešingai – leidimo plėsti išdavimo pagrindu valstybę ir pareiškėją siejantis turtinio pobūdžio teisinis santykis yra galiojantis ir nepanaikintas, dėl ko privalo būti vykdomas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju turi pareigą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir galiojimo, atsižvelgiant į šiai bylai aktualias 2009 m. balandžio 23 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (toliau – ir Direktyva 2009/28/EB) bei 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje (toliau – ir Direktyva 2001/77/EB) nuostatas. Direktyvos 2001/77/EB 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai bei nedviprasmiškai pažymėta, kad „kiekvienas pasiūlymas dėl kokios nors sistemos turėtų numatyti pakankamus bent septynerių metų pereinamuosius laikotarpius nacionalinėms rėmimo sistemoms ir palaikyti investuotojų pasitikėjimą“.

Lietuvos Respublikos Energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija), atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodo, kad aplinkybė, jog Komisijos nustatytos elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus VIAP lėšos 2014 metams yra 61 284 Lt, t. y. 6 kartus viršijančios sumą, numatytą, remiantis Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2013 m. vasario 1 d., patvirtina, kad buvo būtina priimti Pakeitimo įstatymą. Užkertant kelią neribojamam mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, suminės galios didėjimui yra užtikrinama viešojo intereso apsauga. Atsižvelgiant į Įstatymo nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone, nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.

Įstatymo leidėjas Įstatyme aiškiai nustatė tikslą neviršyti būtino tikslui pasiekti elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo 0,12 ct/kWh. Skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo panaikintas, o pareiškėjai leidimas gaminti elektros energiją buvo išduotas jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Įstatymu buvo įgyvendinta Direktyva 2009/28/EB bei kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Direktyvoje kiekvienai Europos Sąjungos valstybei narei nustatyti privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai, kuriais apibrėžiama, kokią bendrą galutinio energijos suvartojimo dalį 2020 metais turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija.

Šiame kontekste reikia pažymėti, kad 2013 m. yra užfiksuotas veikiančių saulės elektrinių suminės įrengtosios galios padidėjimas iki 70 MW, taip viršijant Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą tikslą 7 kartus. Paramos schemos poveikio ir sąnaudų kontrolę Seimas įgyvendina, nustatydamas Įstatymo tikslus bei neleisdamas viršyti šiems tikslams pasiekti būtinų lėšų poreikio. Pareiškėja, iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo aptariamos elektrinės neturėjusi, nepagrįstai teigia, kad ji jau 2012 m. gruodžio 31 d. buvo įgijusi teisę į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą.

Energetikos ministerijos teigimu, akivaizdu, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nevertino Pakeitimo įstatymo normos konstitucingumo, o tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėja nenurodo, jai dėl turinio ar galiojimo nesuprantamos Europos Sąjungos teisės akto nuostatos. Vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, Energetikos ministerija teigia, kad nors teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos teisės principų, ūkio subjektai negali pagrįstai tikėtis išlaikyti esamą padėtį, kuri gali pasikeisti institucijoms įgyvendinant savo diskreciją, ypač tokioje srityje koks yra bendros rinkos organizavimas, kurios tikslas yra nuolatinis derinimas su besikeičiančiomis ekonominėmis sąlygomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilęs ginčas dėl turtinės žalos, galimai patirtos saulės šviesos energijos elektrinės valdytojo, Lietuvos valstybei teisės aktais pakeitus elektros energijos pardavimo sąlygas, atlyginimo.

Savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėja grindžia iš esmės tuo, kad, valstybei nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu, pareiškėja buvo priversta pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu galiojusiu tarifu, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl ko, pasak pareiškėjos, ji artimiausius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu nei buvo nustatyta pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. sausio 31 dienos. Anot pareiškėjos, dėl tokio jos teises pabloginusio teisinio reglamentavimo ji patyrė turtinę žalą (nuostolius), kurią prašo priteisti iš atsakovo. Pareiškėjos įsitikinimu, priėmus bylai aktualų Pakeitimo įstatymą (konkrečiai – šio įstatymo 6 straipsnį), buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių bei kiti konstituciniai principai, taip pat nesilaikyta teisėkūros procedūrų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), padarytos valdžios neteisėtais veiksmais, atlyginimo gali būti tenkinamas konstatavus tris sąlygas: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Bent vienos iš paminėtų trijų sąlygų nebuvimas lemia tai, kad valstybei negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjos nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjai turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir (ar) jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjos nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011, A520-1673/2013, A525-3063/2011 ir kt.).

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtros skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas. Šio įstatymo 20 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą; fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams; peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 d.).

Priėmus Pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d., vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų numatyta saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Taigi nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo pakeista Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta fiksuoto tarifo apskaičiavimo tvarka, įtvirtinant, kad fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas siejamas ne su leidimo plėsti elektros energijos gamybą išdavimo diena (kaip buvo iki 2013 m. vasario 1 d.), o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena (nuo 2013 m. vasario 1 d.). Įsigaliojus minėtiems Įstatymo pakeitimams, leidimo plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimas apskritai nustojo būti ta faktine aplinkybe, kuri lemia atitinkamo fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo taikymą. Pažymėtina, kad sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės jėgainių ir gauti leidimus gaminti elektros energiją.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjai leidimas gaminti elektros energiją išduotas 2013 m. kovo 21 d. Leidime nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ patvirtintų „Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių“ VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėjos teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškusių Pakeitimo įstatymo priėmimu, įgyvendinamo saulės elektrinės projekto finansinis naudingumas ir investicinė grąža bus daug mažesnė nei ji tikėjosi, atsižvelgiant į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 31 d., dėl to pareiškėja patyrė žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose suformuota praktika (žr. pvz., 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014, 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1475/2014, 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1839/2014). Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra iš esmės analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (Įstatymo 20 straipsnio 7 dalis; 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir jo įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 dienos.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 taip pat konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje taikytinų teisės normų aiškinimą, suformuluotą minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, nėra pagrindo abejoti naujos tarifų dydžių nustatymo tvarkos, įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), teisėtumu. Nesant kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių nei nurodyta paminėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje (pareiškėja į administracinę bylą nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje nebeteko ekonominės prasmės ir pan.), nukrypti nuo anksčiau suformuluotos minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nėra pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde, taip pat ir pirmosios instancijos teisme pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio nuostatos – „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir kitiems konstituciniams principams.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Pareiškėja, prašydama tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir kitiems konstituciniams principams, iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, t. y. kad įstatymų leidėjas, priėmęs minėtą Pakeitimo įstatymo nuostatą, pakeistą reguliavimą pritaikė retrospektyviai, taip pat nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris yra vienas iš teisinės valstybės principo elementų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje anksčiau suformuluoto teisės aiškinimo (pareiškėja nepateikė į bylą jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje apskritai nebeteko ekonominės prasmės; saulės elektrinių veikla nebuvo apribota; nebuvo panaikintas pats fiksuotų tarifų mokėjimas, kaip elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonė, ir pan.). Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo pagrįstai netenkintas pirmosios instancijos teismo ir yra netenkinamas apeliacinės instancijos teismo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (žr. Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimą). Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjos gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, yra neteisėti, nėra pagrindo. Taigi, nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271straipsnį.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimą Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Pažymėtina, kad kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė dėl tokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos (nuostatų) aiškinimo, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priedo 1 punkte yra nurodyta, kad šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16). Remdamasis būtent šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantė mano, kad Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169 prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjos minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjos ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą. Dėl nurodytų motyvų prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius