2016-08-18 Nr. AB-16002-3-63-3-00240-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1825-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00240-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 14.7; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Vytauto S. P. ir J. J. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai V. S. P. ir J. J. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (8.6)-D3-Kol-176z-936 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti 2015 m. kovo 5 d. prašymą organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą.

Pareiškėjai nesutiko su Palangos miesto savivaldybės administracijos sprendimu, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą organizuoti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, kurio tikslas – nekeičiant žemės sklypo naudojimo paskirties ir būdo bei užstatymo reglamentų, jį padalinti į du sklypus. Pareiškėjų teigimu, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai yra viena iš žemės valdų projektų rūšių, kurie rengiami tada, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus reikia padalyti. Pareiškėjai pabrėžė, jog pagal Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami, kai žemės sklypai padalijami, atidalijami, sujungiami ar perdalijami, išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymai ar kiti teisės aktai; nagrinėjamu atveju teisės akto ar teritorijų planavimo dokumento, kuris draustų dalinti sklypą Palangoje į du sklypus, nėra. Pareikėjų nuomone, savivaldybės administracijos direktorius privalėjo patvirtinti žemės valdos projektą, kuriuo žemės sklypas būtų padalintas, nes jame nesikeitė išorinės sklypo ribos bei užstatymo tankis, taip būtų buvę pakoreguoti Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sprendiniai. Atsakovas nepagrįstai ginčijamame sprendime nurodė vienintelį motyvą, t. y. jog šis klausimas buvo spręstas teismų: ankstesnis ginčas buvo kilęs dėl to paties žemės sklypo, tačiau ginčo dalykas buvo kitas – Palangos miesto savivaldybės administracijos atsisakymas leisti rengti žemės valdos projektą pagal teisinį reglamentavimą, o šiuo atveju ginčo dalykas yra Palangos miesto savivaldybės administracijos atsisakymas organizuoti žemės valdos projekto rengimą pagal teisinį reglamentavimą nuo 2014 m. sausio 1 d. Kita vertus, pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovo pateiktame atsiliepime nurodomi kiti argumentai, t. y. atsisakymas grindžiamas tuo, kad teritorijų planavimo dokumentuose nenumatyta galimybė žemės sklypus padalinti. Pareiškėjų nuomone, ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatų, todėl prašė jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą prašymą svarstyti iš naujo.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija su pareiškėjų skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjams leisti rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, nes pagal Palangos miesto bendrąjį planą sklypas patenka į teritoriją P10, o pagal Palangos miesto centrinės dalies specialųjį paminklosauginį planą sklypas patenka į U2 teritoriją. Tai reiškia, kad sklypas yra Palangos miesto istorinės dalies, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui, teritorijoje, bei Senojo miesto vietoje, kurioje užstatymo tankumas nedidinamas, o sklypai nesmulkinami. Atsakovas pabrėžė, kad ginčo žemės sklypas yra Palangos miesto istorinėje dalyje, kuri yra kultūros vertybė, todėl jam taikomos Kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias saugomos teritorijos tvarkomos ir planuojamos pagal bendrojo bei specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus paminklosaugos reikalavimus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjų V. S. P. ir J. J. skundą tenkino: panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (8.6)-D3-Kol-176z-936 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ bei įpareigojo Palangos miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų V. S. P. ir J. J. įgalioto atstovo V. P. 2015 m. kovo 6 d. pateiktą prašymą organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nustatė, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame žemės sklype esantis butas, kurio adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso J. J., o butas, kurio adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso V. S. P.. Pareiškėjai, kreipdamiesi į Palangos miesto savivaldybės administraciją, siekė, kad būtų suformuoti (iš bendro žemės sklypo padalijant) du nauji žemės sklypai su vienbučiais gyvenamaisiais pastatais kiekviename iš jų. Ginčijamu sprendimu šį prašymą atsisakyta tenkinti, nurodant, kad sprendimas neišduoti leidimo rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą jau buvo kartą pateiktas administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (8.6)-D3-KOL-27R-387.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-699-162/2014 išnagrinėjo pareiškėjų V. S. P. ir J. J. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui dėl minėto administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (8.6)-D3-KOL-27R-387 ir pareiškėjų skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A624-1941/2014 pareiškėjų apeliacinio skundo netenkino. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-792-556/2015 konstatavo, jog ginčas dėl šioje byloje skundžiamo sprendimo ir 2014 m. vasario 3 d. sprendimo nėra tapatus, nes skiriasi ginčo dalykas. Ankstesnio sprendimo 2014 m. vasario 3 d. ginčo dalykas buvo atsisakymas leisti rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, o šioje byloje ginčo dalykas yra atsisakymas organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo vertinti faktinę situaciją ir vadovautis teisės aktais, galiojančiais 2015 m. kovo 5 d. prašymo pateikimo metu.

Teismas pabrėžė, kad Palangos miesto savivaldybės administracija yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais, šiuo atveju nustatytais ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje, o priimtam sprendimui, kaip individualiam administraciniam aktui, taikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).

Vertindamas ginčijamo sprendimo turinį, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jame pateikta informacija į ankstesnį atsakymą dėl leidimo rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą neišdavimo bei pacituota teismų pozicija šiuo klausimu. Tokia informacija vertintina kaip nukreipianti į ankstesnį 2014 m. vasario 3 d. atsakymą, taigi Palangos miesto savivaldybės administracija šioje byloje ginčijamą sprendimą grindė tais pačiais motyvais, kurie buvo nurodyti minėtame rašte, papildomai nurodydama aplinkybes dėl šio rašto teisėtumo ir pagrįstumo, konstatuoto teismų sprendimais. Tačiau, kaip nustatyta šioje byloje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi pasisakė dėl ginčo dalyko netapatumo. Teismas konstatavo, kad šioje byloje ginčijamame sprendime nenurodyti pagrindiniai faktai ir argumentai neorganizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, nenurodytas teisinis pagrindas, nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka ir terminas, todėl toks sprendimas, kaip nesuderinamas su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimais, naikintinas. Teismas įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymą iš naujo ir ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti atsakymą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

III. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu.

Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į nagrinėjamo klausimo esmę, netyrė svarbių aplinkybių, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Atsakovas paaiškino, kad ginčo žemės sklypas pagal Palangos miesto bendrąjį planą patenka į teritoriją P10, kurios vyraujantys požymiai yra mišrios kurorto centro, pocentrių teritorijos, kurioms keliami ypatingi reikalavimai pastatų ir viešųjų erdvių architektūrai. Pagal Palangos miesto centrinės dalies specialųjį paminklosauginį planą ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją U2. Sklypas yra Palangos miesto istorinės dalies, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui teritorijoje, bei Senojo miesto vietoje, pripažintam saugoti moksliniam pažinimui. U2 teritorijoje sklypai nesmulkinami. Sklypas yra nekilnojamosios vertybės teritorijoje, kuri saugoma valstybės ir jai turi būti taikomos Kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatos. Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad rengiami žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektai negali prieštarauti įstatymams ir kitiems teisės aktams. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjų prašymo turinio, o tik formaliai konstatavo, jog šios bylos ginčo dalykas nesutampa su ankstesnės bylos ginčo dalyku. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į prašymo tikslą – padalinti sklypą į du sklypus. 2014 m. vasario 3 d. sprendimu buvo motyvuotai atsisakyta leisti pareiškėjams rengti ginčo sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas buvo sklypą padalinti į dvi dalis. Atsakovo teigimu, pareiškėjams teikiant naują prašymą dėl to paties dalyko jiems jau buvo žinomos visos teisinės ir faktinės aplinkybės šiuo klausimu. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo ginčą tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Pareiškėjai V. S. P. ir J. J. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su juo nesutinkantys ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjai paaiškino, kad ginčijamas sprendimas nebuvo grindžiamas motyvais, kurie pateikiami atsakovo apeliaciniame skunde; ginčo atveju atsakovas savo sprendimą turi ginti tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti sprendime, o ne piktnaudžiauti savo teisėmis ir apgaudinėti pareiškėjus. Pareiškėjai pažymėjo, kad tokios pozicijos laikomasi teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2014 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-111/2014). Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, teisingai taikytos materialinės ir procesinės teisės normos, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (8.6)-D3-Kol-176z-936, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų V. S. P. ir J. J. prašymą organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Taip pat individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (žr., pvz., 2007 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17–174/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5–990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5–964/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3 (13), 2007 ir kt.). Iš to seka, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 21, p. 264-281).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog skundžiamame sprendime nenurodyti pagrindinai faktai ir argumentai sprendimo neorganizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto priėmimui, nenurodytas teisinis pagrindas, nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka ir terminas, todėl toks sprendimas, kaip nesuderinamas su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimais, naikintinas.

Tai reiškia, jog pareiškėjų prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, kaip to reikalauja teisės aktai. Ginčijamas atsakovo sprendimas iš esmės yra visiškai nemotyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti. Teisėjų kolegija vertina, kad ginčijamas atsakovo įsakymas pirmosios instancijos teismo pagrįstai panaikintas (<... neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius