2019-12-23 Nr. AB-24229-3-61-3-00833-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5668-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00833-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja B. L. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2019 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-18 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas tuo, jog jos sutuoktinis K. S. (kuris taip pat yra prieglobsčio prašytojas) dirbo specialiosios paskirties milicijos būryje (toliau – ir Omon); Omon generolas K. M. jį nori pakišti už jo sūnaus padarytą nusikaltimą – vairavo išgėręs (kartu automobilyje sėdėjo K. S.), partrenkė pėsčiąjį, kuris nuo smūgio ligoninėje mirė; grįžus į kilmės valstybę jam bus iškelta baudžiamoji byla inkriminavus minėtą nusikalstamą veiką, kartu persekiojimą patirs ir pareiškėja dėl jos, kaip sutuoktinės, statuso; dėl praeityje patirtų grasinimų išprievartauti, bijo, kad sulaikius jos vyrą, ją pareigūnai išprievartaus; (duomenys neskelbtini) varžoma jos laisvė nešioti hidžabą ir atlikti namazo (Namazas arba Salah yra musulmono malda, kuri turi būti atliekama 5 kartus per dieną).

3. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas šiuo aspektu tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovas 2019 m. vasario 8 d. išvadą Nr. (15/6-5)13PR-18RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada) surašė neturėdamas pilnos informacijos apie pareiškėjos vyro prieglobsčio prašymo motyvus, nesurinkęs pakankamai informacijos apie pareiškėjos minėtą autoįvykį, K. M. sūnų. Rėmėsi Išvadoje atsakovo dėstomomis aplinkybėmis, pabrėždama, kad dalis informacijos apie kilmės valstybę, kurią atsakovas surinko, iš esmės patvirtina pareiškėjos vyro ir pareiškėjos pasakojimą apie generolo K. M. privilegijuotumą, korumpuotumą ir piktnaudžiavimą valdžia bei pasakojimą apie generolo suinteresuotumą pareiškėjos vyrui suversti kaltę dėl generolo K. M. sūnaus padaryto autoįvykio, kurio metu žuvo pėsčiasis.

4. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas netinkamai interpretuoja jos vyro pasakojimo dalį apie įvykius po autoavarijos. Faktas, kad pareiškėjos vyrui nebuvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas ar jis nebuvo kviestas jokios institucijos prieš išvykstant iš kilmės valstybės nereiškia, jog asmeniui negresia pavojus patirti persekiojimą. Apie konfliktinius santykius su K. M. pareiškėjos sutuoktinis pasakojo iš esmės visų apklausų metu, ką patvirtino ir pareiškėja. Po autoįvykio pareiškėjos vyras 3 kartus vežtas pas generolą į kabinetą, kur buvo mušamas ir jam buvo liepiama prisiimti atsakomybę, pažymint, kad apie sumušimus patvirtino ir pareiškėja apklausos metu, bei šią pasakojimo dalį atsakovas pripažino nuoseklia bei detalia. Taigi jos vyro atžvilgiu ir negalėjo būti pradėtas joks tyrimas, kadangi vairavo ne jis, o generolo sūnus, tačiau, kaip matyti iš kilmės valstybės informacijos, net ir esant filmuotai medžiagai, kurioje matyti kaltas asmuo, kitas asmuo gali prisiimti atsakomybę ir taip kaltas asmuo likti nebaudžiamas, to generolas smurtiniais veiksmais bei psichologiniu spaudimu ir siekė iš pareiškėjos vyro.

5. Pareiškėja teigė, kad privalėjo būti įvertinta ir jos baimė patirti smurtinius veiksmus, seksualinę prievartą tikslu priversti jos vyrą prisiimti kaltę, kartu ir surinkta kilmės valstybės informacija apie teisėsaugos ir kitų institucijų pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi moteriai likus be sutuoktinio (jeigu jos vyrą pasodintų į kalėjimą). Atsakovas neužtikrino objektyvaus įrodymų vertinimo ir nesurinko visos reikalingos informacijos, paneigti ar patvirtinti jos prieglobsčio prašymo motyvų pagrįstumą, kadangi nesurinko informacijos, susijusios su jos prieglobsčio prašymo motyvais (apie moterų patiriamą seksualinę prievartą / pareigūnų piktnaudžiavimą pareigomis ir vykdomas represines priemones šeimos narių atžvilgiu, siekiant išgauti informaciją apie ieškomus asmenis arba priversti juos grįžti manipuliuojant grėsme šeimos nariams).

6. Pareiškėjos teigimu, tos aplinkybės, kurias ji nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas jos nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

7. Pareiškėja nesutiko su atsakovo išvada, kad ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, ir pažymėjo, kad atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nebus kankinama, su ja nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jos orumas, yra tikimybė, kad pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) Respubliką jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

8. Pareiškėja teismo posėdyje teigė, kad turi ką pasakyti, tačiau negali, nes teisme yra vyrų (vertėjas). Paaiškino, kad ji labai bijo savo vyro, todėl Departamente davė neišsamius paaiškinimus. Prašė leisti jai dar kartą pasikalbėti su Departamentu. Pareiškėjos atstovė paaiškino, kad pareiškėjos vyras su ja išsiskyrė, ją paliko ir išvyko. Akcentavo, kad Pabėgėlių direktyva įtvirtina teisę būti išklausytam tos pačios lyties asmenų, prašė teismo į tai atsižvelgti. Pareiškėja dėl pagrįstos baimės negali dabar papasakoti bylai iš esmės reikšmingų aplinkybių. Pareiškėja visada teigė, kad yra patyrusi prievartą, todėl jos prašymas kalbėtis tik su moterimis yra pagrįstas. Teisė to prašyti Departamente jai nebuvo išaiškinta. Pareiškėja lankosi pas psichologą.

9. Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė šiomis priežastimis: prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėja nurodė, kad baiminasi, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju, jai gresia pavojus, kadangi jos vyras K. S. (duomenys neskelbtini) turi politinių problemų – jos vyras atsisako prisiimti kaltę už Omon generolo sūnaus sukeltą autoįvykį, kurio metu žuvo pėsčiasis, dėl to jie gali būti įkalinti, o be to, ji yra tikinti ir dirba valstybės tarnyboje, o kilmės valstybėje jai neleis praktikuoti savo religijos.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentais, kad tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, pažymėdamas, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi pareiškėjos pateikta informacija, įvertino pareiškėjos pasakojimus surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jos pasakojimą, todėl jis buvo vertintas pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116 punkte nustatytus kriterijus.

12. Nurodė, kad 2018 m. sausio 23 d. išnagrinėjus pareiškėjos sutuoktinio prašymą suteikti prieglobstį, buvo nustatyta, jog K. S. (duomenys neskelbtini) dirbo specialiosiose policijos pajėgose Omon. Jo teiginiai esą 2017 m. rugsėjo 20 d. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) prekybos centro, dėl generolo-majoro K. M. sūnaus kaltės įvyko automobilio avarija, kurios metu žuvo žmogus, buvo atmesti kaip labiau netikėtini nei tikėtini. Nors pareiškėjos sutuoktinio pasakojimas apie automobilio avariją buvo pakankamai nuoseklus ir detalus, tyrimo metu informacijos apie tokį eismo įvykį nebuvo rasta.

Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad duomenys apie automobilių įvykius yra viešinami tiek žiniasklaidos, tiek piliečių, kurie tokius įvykius fiksuoja ir praneša apie juos, be to, nenustatyta tendencijos slėpti informaciją apie aukštų pareigūnų vaikus, kurie įvykdo įvairias nusikalstamas veikas (tokia informacija yra viešinama, įvykių eiga žiniasklaidos sekama, tačiau aukštų pareigūnų vaikai išvengia atsakomybės net nepaisant kritikos ir žiniasklaidos dėmesio). Įvertinus K. S. pasakojimą bei kilmės valstybės informaciją, manytina, kad tuo atveju, jeigu generolas-majoras K.

M. nuslėptų šį įvykį, versija, neva jis ketina „pakišti“ pareiškėjos sutuoktinį, siekdamas apsaugoti savo sūnų, būtų netikėtina, kadangi paties įvykio fakto paviešinimas neatitiktų tariamų K. M. interesų, o tuo atveju, jeigu K. M. sūnus iš tikrųjų būtų įtariamas sukėlęs įvykį ir žmogaus mirtį, labiau tikėtina, kad tai būtų paviešinta ir K. M. pasinaudojus savo pareigomis ir įtaka, jo sūnus išvengtų atsakomybės ir be prieglobsčio prašytojos sutuoktinio kaltės prisiėmimo, nes, kaip matyti iš surinktos informacijos, aukštas pareigas einančių pareigūnų vaikai išvengia atsakomybės, net esant akivaizdiems kaltės įrodymams, o įvykių paaiškinimai nėra įtikinami (techniniai automobilių gedimai ir pan.).

Pažymėjo, kad tai vyksta net esant visuomenės pasipiktinimui ir žiniasklaidos dėmesiui, tuo tarpu apie K. S. aprašytą įvykį informacijos nerasta. Atsakovui pagrįstų abejonių dėl avarijos fakto sukėlė tai, kad, nepaisant to, jog pareiškėjos sutuoktinį tariamai norėta „pakišti“ kaip įvykio kaltininką, beveik mėnesį (avarija įvyko 2017 m. rugsėjo 21 d., o K. S. iš kilmės valstybės išvyko 2017 m. spalio 15 d.) prieš jį nebuvo imtasi jokių veiksmų – jis nebuvo nė karto kviestas institucijos, kuri tyrė bylą (K.

S. netgi nežinojo kokia tai institucija, bet spėjo, kad autoinspekcija), jam nebuvo pateikti kaltinimai, o ir išvykus su K. S. artimaisiais nebuvo susisiekusi jokia tariamai įvykusią avariją tyrusi institucija.

13. Departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos sutuoktinis nepateikė ir tyrimo metu nerasta informacijos, patvirtinančios jo pasakojimą, konstatavo, jog dėl išorinio prieštaravimo šis K. S. pasakojimas buvo įvertintas kritiškai, jam nebuvo taikytina abejonės privilegija ir šios aplinkybės nebuvo laikomos nustatytais materialiniais faktais bei nevertinamos sprendžiant dėl prieglobsčio jam suteikimo. Įvertinus pareiškėjos sutuoktinio byloje atlikto tyrimo rezultatus bei priimtą sprendimą labiau netikėtina nei tikėtina, kad generolas-majoras K. M. norėjo „pakišti“ K. S. sūnaus sukeltoje automobilio avarijoje, kurios metu žuvo žmogus, todėl šios aplinkybės nebuvo laikomos nustatytu faktu ir nebuvo vertinamos sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjai.

14. Departamentas dėl pareiškėjos argumento, kad nors prieš jos vyrą ir nebuvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas ar jis institucijų nebuvo apklausiamas, tačiau jis buvo vežamas pas generolą į kabinetą, kur buvo mušamas ir jam liepiama prisiimti atsakomybę nurodė, kad avarijos faktas nebuvo laikomas nustatytu materialiniu faktu, todėl ir pareiškėjos teiginiams apie jos sutuoktinio vežimą pas generolą nebuvo taikoma abejonės privilegija. Jokie duomenys apie įvykusią avariją nebuvo rasti. Pareiškėja ir jos sutuoktinis tokios informacijos nepateikė nei atsakovui, nei teismui. Pareiškėjos teiginį, kad tai, jog automobilį vairavo generolo sūnus, o ne jos vyras, dėl to ir nebuvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu, laikė nepagrįstu. Pabrėžė, kad jeigu tokia avarija būtų įvykusi, kurios metu, pareiškėjos teigimu, mirė žmogus, tai atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją, baudžiamasis persekiojimas ar koks nors tyrimas bent jau būtų pradėtas generolo sūnaus atžvilgiu ir tokia informacija būtų paviešinta žiniasklaidoje, tačiau tokios informacijos nerasta. Atkreipė dėmesį, kad informacijos apie generolo sūnų O. M. taip pat nerasta. Atsižvelgiant į tai, kad avarija nebuvo laikoma nustatytu materialiniu faktu, nepagrįstu laikė ir pareiškėjos teiginį, jog privalėjo būti vertinama ir jos baimė patirti smurtinius veiksmus, seksualinę prievartą, kad jos sutuoktinis prisiimtų kaltę.

15. Atsakovas nurodė, kad vertino pareiškėjos teiginius dėl grasinimų prieš ją panaudoti seksualinę prievartą. Pareiškėja pasakojo, kad 2014 m. ją mėgino išprievartauti policijos pareigūnas, be to, intymių paslaugų norėjo ir kiti įvairių institucijų atstovai tikrindavę jai priklausiusį biurą. Pareiškėjos teigimu, tai vyko dar iki santuokos, o šiuo metu jai pavojus nebegresia. Įvertinęs šias aplinkybes, Departamentas konstatavo, kad pasakojimas apie iki santuokos vykdytą priekabiavimą prieglobsčio prašytojos atžvilgiu bei mėginimą išprievartauti, neturi aktualaus tęstinumo, be to, šios aplinkybės nesusijusios su šiuo metu ar ateityje pareiškėjai tariamai gresiančio persekiojimo priežastimis, todėl šias aplinkybes laikė neesminiu faktu bei neturinčiomis įrodomosios galios sprendžiant dėl pareiškėjos baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumo.

16. Departamentas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad jis nesurinko pakankamai informacijos bylai aktualiais klausimais. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Būtent prieglobsčio prašytojui tenka pareiga pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėja skunde ir teigia, jog jai grįžus į kilmės valstybę, ji bus persekiojama dėl to, kad su jos sutuoktiniu norima susidoroti dėl tariamai įvykusios avarijos, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, skunde nepateikė jokios aktualios ir patikimos kilmės valstybės informacijos. Sprendė, kad pareiškėjos baimė patirti jos nurodytus veiksmus yra iš esmės grindžiama išimtinai jos pačios subjektyviu situacijos suvokimu, kuris nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Departamentas jokios informacijos apie pareiškėjos nurodytą avariją bei su ja siejamas aplinkybes nerado.

17. Atsakovas teigė, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjos situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

18. Atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjos teikti paaiškinimai dėl įvykių, susijusių su intymiais nutikimais 2014 metais, buvo įvertinti. Atsakovas analizavo tuos argumentus, kuriuos pareiškėja nurodė. Jeigu pareiškėja dabar turi dar naujų aplinkybių papasakoti, ji gali kreiptis į Departamentą su nauju prašymu.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. spalio 11 d. pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teigdama, kad jos vyras K. S. (duomenys neskelbtini) turi politinių problemų, o jai gresia pavojus kaip jo žmonai. Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole 2018 m. spalio 11 d. Nr. (21/20)-34RN-213 nurodė, kad iš kilmės valstybės išvykimo priežastis ir tikslas – bėgo, nes vyrą norėjo pasodinti į kalėjimą, nes jį „pakišo“ (jis buvo karininkas, dirbo Omone). Išvykimo tikslas – prašyti prieglobsčio Vokietijoje. Dėl vyro problemų jai iškilo grėsmė sveikatai ir gyvybei, kad bus persekiojama dėl vyro, jog praeityje persekiojimo (smurto) veiksmų kilmės valstybėje nebuvo patyrusi. Nurodė, kad nepriklauso politinei partijai, organizacijai, yra ištekėjusi, išsilavinimas – (duomenys neskelbtini), profesija – (duomenys neskelbtini), paskutinė darbovietė – (duomenys neskelbtini). Departamentas 2018 m. spalio 12 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos pateiktą prašymą nagrinėti iš esmės, išdavė pareiškėjai užsieniečio registracijos pažymėjimą.

21. Teismas nustatė, kad 2018 m. spalio 25 d. vykusios apklausos metu pareiškėja nurodė, jog ji yra sutuoktiniui artimas žmogus, todėl jos gyvybei kyla pavojus. Pareiškėjos teigimu, sutuoktinį (duomenys neskelbtini) norėjo „pakišti“ kolega iš Omono, nes jos vyras nėra įtakingas žmogus. Kolega – generolo K. M. sūnus K. S.. Papasakojo, kad 2017 m. rugsėjo 20 d. vyras buvo vakarėlyje su kolegomis. Po vidurnakčio vyko namo ir pateko į autoįvykį. Automobilį vairavęs generolo sūnus partrenkė žmogų. Pareiškėjos įsitikinimu, generolas nenori, kad jo sūnus dėl sukelto autoįvykio pakliūtų į kalėjimą, todėl dėl šio įvykio bandė „pakišti“ jos vyrą. Partrenktas žmogus po kelių dienų ligoninėje mirė. Papasakojo, kad su jos vyru važiavo ne tik generolo sūnus, bet ir dar keli kolegos. Vyras autoįvykio metu smarkiai nenukentėjo, tačiau kūnas buvo mėlynėse. Autoįvykio aplinkybes jai ryte paskambinęs papasakojo vyras. Po įvykio ne kartą jos vyras buvo paimtas iš namų, grįždavo su mėlynėmis. Kada pirmą kartą paėmė, ji nežino. Pareiškėja paaiškino, jog ji pati bei kiti artimieji buvo ne kartą apklausti, jiems buvo grasinta. Dėl šios situacijos ji su vyru nusprendė išvykti. Dar iki minėto autoįvykio buvo pasų skyriuje, kur pasidarė pasus. Lėktuvu išvyko į (duomenys neskelbtini), kur gavo Lietuvos Respublikos vizas ir atvyko į Vilnių, vėliau išvyko į Vokietiją. Atsakydama į Departamento atstovo klausimą, ar jos vyrui šiuo metu yra iškelta baudžiamoji byla, atsakė, kad jie būtinai iškels bylą, kuomet rengiasi pasodinti žmogų. Paaiškino, jog ji taip pat buvo apklausiama ir verčiama pasakyti vyrui, kad jis prisiimtų kaltę už autoįvykį, jai buvo grasinama.

22. Pareiškėja taip pat papasakojo, kad iki ištekant, apie 2014 m. buvo persekiojama policijos pareigūno, kuris norėjo su ja turėti intymių santykių. Jos išprievartauti jam nepavyko, nes norėjo „trupučio jos sutikimo“. Ji turėjo biurą, į kurį užeidavo įvairių institucijų atstovai, kurie ją kankino. Pinigų jie nenorėjo, jie norėjo, kad ji būtų jų meilužė. Pareiškėja nurodė, jog nenori, kad apie tai sužinotų jos vyras. Šiuo metu ji to policininko, kuris siekė jos, nebijo, kaip nebijo ir kitų institucijų atstovų, nes viskas jau baigėsi. Pareiškėja bijo, kad situacijoje, susijusioje su jos vyru, jai taip pat gresia būti išprievartautai, jei jos vyrą pasodins į kalėjimą. Kita priežastis, dėl ko pareiškėja negali grįžti į (duomenys neskelbtini), yra religija. Nurodė, jog tai nebuvo pagrindinė priežastis dėl ko išvyko iš savo kilmės valstybės, tačiau dėl religijos turėjo sunkumų. Pareiškėjos teigimu, grįžusi į (duomenys neskelbtini) ji būtų verčiama nusiimti hidžabą, kadangi dirbant valstybės institucijoje (pareiškėja dirbo valstybės institucijoje) hidžabus dėvėti buvo draudžiama, buvo reikalaujama dažytis ir rengtis vakarietiškai. Jai taip pat nebuvo leidžiama atlikti namazo. Dėl hidžabo nešiojimo pažymėjo, kad ji nešioti galima, išskyrus viešas darbo vietas (mokytojai, gydytojai ir kt.).

23. Teismas nurodė, kad Departamentas 2018 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. (15/6-11)5K-504(RN) „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečių“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją dėl konsultacijos vertinant pareiškėjos poreikį gauti tarptautinę apsaugą Lietuvos Respublikoje.

24. Departamentas, vadovaudamasis Departamento Prieglobsčio skyriaus 2019 m. vasario 8 d. išvada Nr. (15/6-10)13PR-18(RN) (toliau – ir Išvada), 2019 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. (15/6-5)12PR-18 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Taip pat Departamentas nesuteikė pareiškėjai ir papildomos apsaugos, kadangi pareiškėja neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

25. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje įtvirtina pabėgėlio taikymo nuostata. Teismas nurodė, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė keliomis priežastimis – jos vyras K. S. dirbo specialiosios paskirties milicijos būryje Omon, kurio generolas jį nori padaryti atsakingu už sūnaus padarytą nusikaltimą. Vyrui grįžus į kilmės valstybę jam bus iškelta baudžiamoji byla inkriminavus nusikalstamą veiką, kartu persekiojimą patirs ir pareiškėja dėl jos, kaip sutuoktinės statuso; kita priežastis – ji yra tikintis asmuo ir dirba valstybės tarnyboje, todėl ji negali praktikuoti savo religijos, t. y. nešioti hidžabo ar atlikti namazo. Kadangi vienas iš pareiškėjos prašymo dėl pabėgėlio statuso suteikimo priežasčių buvo nurodyta pareiškėjos baimė patirti persekiojimą dėl sutuoktinio statuso ir aplinkybių, teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą iki bus priimtas ir įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2604-281/2019 pagal pareiškėjos sutuoktinio K. S. skundą atsakovui Departamentui dėl sprendimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos sutuoktinio skundą atmetė. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2019 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį, kuria teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos sutuoktinio prašymas suteikti jam pabėgėlio statusą buvo grindžiamas tuo, jog jam kilmės valstybėje norima suversti kaltę dėl Omon generolo sūnaus padaryto nusikaltimo – avarijos, kurios metu žuvo žmogus. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus įvertino kaip keliančius abejonių, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus teiginius dėl šio generolo galios ir įtakos kilmės valstybėje. Teismo nuomone, tokią įtaką valdžios institucijoms turinčiam asmeniui nėra būtina rasti kitą asmenį (pareiškėją), kuris prisiimtų kaltę už jo sūnaus padarytą nusikaltimą. Jeigu asmuo gali paveikti valdžios institucijas, manytina, kad nėra būtinybės persekioti žmogų, kurį galima būtų priversti prisiimti kaltę už automobiliu partrenktą pėsčiąjį, nes tyrimo eiga gali būti paveikta jau pradinėse jo stadijose, neieškant kaltę galinčių prisiimti asmenų. Taigi teismams paneigus pareiškėjos sutuoktinio dėstytas aplinkybes dėl persekiojimo ir pagrįstos baimės minėtu aspektu, šioje administracinėje byloje pareiškėjos dėstomos aplinkybės, jog ji bus persekiojama dėl sutuoktinio, kuris dirbo specialiosios paskirties milicijos būryje Omon ir kurį Omon generolas nori padaryti atsakingu už sūnaus padarytą nusikaltimą, negali būti įvertintos priešingai. Teismas pareiškėjos argumentus, kad vyrui grįžus į kilmės valstybę jam bus iškelta baudžiamoji byla inkriminavus nusikalstamą veiką, kartu persekiojimą patirs ir pareiškėja dėl jos, kaip sutuoktinės statuso, atmetė kaip nepagrįstus.

27. Teismas vertindamas pareiškėjos skundo argumentus, jog būdama kilmės valstybėje ir dirbdama valstybės tarnyboje ji negali nešioti hidžabo ir atlikti namazo, nurodė, kad pareiškėja 2018 m. spalio 25 d. vykusioje apklausoje teigė, jog religijos problema nėra priežastis dėl kurios ji išvyko iš šalies. Ji patvirtino, kad dėl religijos turėjo sunkumų. Atsakydama į valstybės tarnautojos klausimą, ar dėl savo religijos grįžus į (duomenys neskelbtini) patirtų netinkamų veiksmų nurodė, kad pirmiausia tektų nusiimti hidžabą, tačiau patvirtino, jog tai nebuvo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastimi. Pareiškėjos teigimu, hidžabą galima nešioti viešose vietose (turguje, lauke), tačiau jo dėvėti negalima jei asmuo dirba valstybės institucijose. Kadangi pareiškėja dirbo (duomenys neskelbtini), hidžabo nešioti negalėjo. Atsakovas, vertindamas šias pareiškėjos nurodytas priežastis ir remdamasis surinkta kilmės valstybės informacija nustatė, kad (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos yra apribojusios religinę laisvę šalyje: riboja religines apeigas ir kitus užsiėmimus - juos leidžiama atlikti tik valstybės patvirtintose vietose, patalpose. Atsakovas, įvertinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją bei surinktą medžiagą apie kilmės valstybėje taikomus ribojimus sprendė, kad hidžabo dėvėjimo ribojimai viešose vietose nėra pagrįsti įstatymu, o priemones, skatinančias nedėvėti hidžabo viešose erdvėse, laikė neproporcingomis ir pažeidžiančiomis EŽTK 9 straipsnio nuostatas, todėl sprendė, ar toks pažeidimas sąlygojo persekiojimą 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso kontekste.

28. Teismas iš pareiškėjos apklausos metu duotų paaiškinimų nustatė, kad pareiškėjai hidžabą buvo uždrausta dėvėti tik darbo vietoje, tačiau kitose vietose tokiose kaip turgus, laukas hidžabą nešioti buvo leidžiama. Teismas pritarė atsakovo argumentams, kad darbo pasirinkimas priklausė tik nuo pačios pareiškėjos pasirinkimo, todėl ribotas hidžabo dėvėjimas – darbo vietoje negali būti prilygintas persekiojimui Konvencijos prasme. Šiuos teismo argumentus patvirtina ir pačios pareiškėjos pateikti paaiškinimai, jog iš kilmės valstybės išvyko ne dėl patiriamų ribojimų dėl religijos. Pareiškėjos paaiškinimai, jog grįžus į kilmės valstybę ir dėvint hidžabą prie jos gali prikibti pareigūnai ir reikalauti jo nedėvėti, nesąlygoja grėsmės pareiškėjos gyvybei ar už tai jai grėstų baudžiamoji atsakomybė. Atitinkamai tokie ribojimai negali būti laikomi kankinimu, nežmonišku elgesiu ir toks elgesys nesukels asmens garbės ir orumo žeminančio elgesio, prilygstančio persekiojimui Konvencijos kontekste. Pažymėjo, kad pati pareiškėja išpažįstamos religijos ir religijos aksesuarų dėvėjimo ribojimo nevertino kaip persekiojimo, nes dirbdama valstybės įstaigoje nekeitė darbo, prisitaikė prie tokio draudimo bei dėvėjo tautišką skarelę. Tai, kad pareiškėja patyrė nepatogumų taikant minėtą ribojimą savaime nesudaro pagrindo laikyti žeminančiu elgesiu EŽTK 3 straipsnio kontekste, todėl tai nelaikoma persekiojimu ir Konvencijos prasme.

29. Teismas konstatavo, kad veiksmai, kuriuos patirtų pareiškėja grįžusi į kilmės valstybę, nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu, jog sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, todėl neatitinka persekiojimo veiksmų apibrėžimo.

30. Teismas nurodė, kad pareiškėjos priežastį, jog darbe negali praktikuoti namazo, atsakovas įvertino kaip nepažeidžiantį EŽTK 9 straipsnio. Tokios išvados buvo prieita įvertinus Europos žmogaus teisių komisijos (toliau – ir Komisija) pateiktus išaiškinimus dėl darbo vietoje taikomų ribojimų religinių apeigų, maldų klausimu. Atsakovas Išvadoje rėmėsi Komisijos pateiktu aiškinimu byloje X. prieš Jungtinę Karalystę, kur buvo nurodyta, jog mokytojos, kuri negalėjo lankyti penktadienio namaze dėl mokyklos, kurioje dirbo, darbo laiko ir buvo priversta išeiti iš darbo, teisės nebuvo pažeistos. Komisija ne vienoje byloje yra konstatavusi, jog asmuo yra laisvas rinktis savo darbovietę ir nesutariant dėl darbo laiko, asmuo turi teisę palikti užimamą poziciją taip užsitikrindamas teisę į religijos laisvę. Teismas pritarė atsakovo pozicijai ir konstatavo, kad ribojimai, susiję su namazo atlikimu, nesąlygoja EŽTK 9 straipsnio pažeidimo – ji yra laisva pasirinkti darbovietę, kur namazą bus leidžiama atlikti darbo metu.

31. Teismas, vertindamas pareiškėjos teismo posėdyje išsakytus argumentus, kad interviu metu nepapasakojo visko dėl patirtų intymių nutikimų, nes bijojo vyro, nurodė, jog Departamento atstovas pažymėjo, kad pareiškėjos teikti paaiškinimai dėl įvykių, susijusių su intymiais nutikimais 2014 metais, buvo įvertinti. Atsakovas nustatė, kad minėti įvykiai neturi tęstinumo, aplinkybės nesusijusios su šiuo metu ar ateityje pareiškėjai tariamai gresiančio persekiojimo priežastimis, todėl nebuvo laikomos esminiu faktu bei turinčiais įrodomosios galios. Teismas sutiko su tokiu atsakovo įvertinimu ir pažymėjo, kad pareiškėja duodama paaiškinimus atsakovo atstovei nurodė, jog iki ištekant apie 2014 m. buvo persekiojama milicijos pareigūno, kuris norėjo su ja turėti intymių santykių. Visgi, jis jos neišprievartavo, nes norėjo „truputi jos sutikimo“. Pasakojo ir apie kitų institucijų atstovus, kurie siekė, jog ji būtų jų meiluže. Tuose pačiuose paaiškinimuose pareiškėja nurodė, kad šiuo metu ji nebijo nei policininko, nei kitų institucijų atstovų, nes viskas baigėsi. Taigi, atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos paaiškinimai neturi aktualaus tęstinumo ir šios aplinkybės nesusijusios su šiuo metu ar ateityje pareiškėjai tariamai gresiančio persekiojimo priežastimis, todėl laikė neturinčiais įrodomosios galios sprendžiant dėl pareiškėjos baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumo.

32. Teismas nurodė, kad spręsdamas papildomos apsaugos suteikimo galimybę Departamentas vertino, jog šiuo atveju nėra ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai, Išvada ir nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia spręsti, jog yra realiai egzistuojančių priežasčių, kad pareiškėjos grįžimo atveju ji bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama ar bus pažeistos jos teisės ir pagrindinės laisvės. Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta nei tarptautinis, nei vidaus ginkluotas konfliktas, todėl sprendė, jog pareiškėjai negresia nei mirties bausmė, nei egzekucija, taigi Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nurodytos aplinkybės nenustatytos. Dėl pareiškėjos baimės būti kankinamai, ar kad su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama, teismas pažymėjo, kad tokie pareiškėjos nuogąstavimai turi būti pagrįsti. Departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai.

33. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

III. 34. Pareiškėja B. L. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jos skundą tenkinti.

35. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad nei atsakovas, nei teismas tinkamai neįvertino pareiškėjos argumentų, kad 2014 m. ją mėgino išprievartauti policijos pareigūnas, be to, intymių paslaugų norėjo ir kiti įvairių institucijų atstovai, tikrindavę jai priklausantį biurą, taip pat nepagrįstai sprendė, kad šios aplinkybės nesusijusios su šiuo metu ar ateityje pareiškėjai tariamai gresiančio persekiojimo priežastimis, todėl šios aplinkybės nelaikytinos esminiu faktu bei neturi įrodomosios galios sprendžiant dėl jos baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumo. Pagal 2013 m. birželio 26 d. Direktyvą 2013/32/ES „Dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos“ (toliau – ir Prieglobsčio procedūrų direktyva) valstybė turi pareigą su persekiojimu dėl lyties susijusiose bylose vykdyti prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrą atžvelgiant į lyties aspektą ir suteikiant moterims veiksmingą galimybę išsamiai atskleisti ir išdėstyti savo prieglobsčio prašymo motyvus saugoje aplinkoje ir pasitikėjimą užtikrinančiomis sąlygomis. Prieglobsčio procedūros direktyvos 32 konstatuojamoji dalis skelbia, kad siekiant užtikrinti tikrą moterų ir vyrų prašytojų lygybę, nagrinėjimo procedūros turėtų būti vykdomos atsižvelgiant į lyties aspektą. Pirmiausia asmeniniai pokalbiai turėtų būti rengiami taip, kad su persekiojimu dėl lyties susijusiose bylose ir prašytojos, ir prašytojai galėtų pasakoti apie savo patirtį <...>. Įgyvendinant šį pamatinį tikslą, direktyvoje įtvirtintos specialios garantijos, kurios turi būti užtikrintos su persekiojimu dėl lyties bei pažeidžiamumu susijusiose bylose.

36. Pareiškėja pažymi, kad Direktyvos 15 straipsnio 3 dalies, 12 straipsnio 1 dalies b punkto bei 12 straipsnio 2 dalies sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad reikalavimas užtikrinti, jog apklausą vykdytų tos pačios lyties valstybės tarnautojas bei dalyvaujant tos pačios lyties vertėjui pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvą taikytinas ir apeliacinei procedūrai (t. y. nagrinėjant skundą teisme). Tai reiškia, kad tokiais atvejais kolegijas turėtų sudaryti tos pačios lyties teisėjai. Jei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kiltų abejonių dėl siūlomo aukščiau nurodytų direktyvos nuostatų aiškinimo, teismas turėtų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, formuluojant klausimą ar Prieglobsčio procedūros direktyvos 12 straipsnio 2 dalis ją taikant kartu su 12 straipsnio 1 dalies b punktu ir 15 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgiant į 32 konstatuojamąją dalį reikalauja skiriant teisėjų kolegijas bei pasirenkant vertėjus atsižvelgti į lyties aspektą.

37. Pareiškėja remiasi Direktyvos 29, 24 straipsniais, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro Tarptautinės apsaugos gairėmis, Aprašo 15, 33, 34, 99.1 punktais. Pažymi, kad Išvadoje nurodoma, kad ji psichologei pasakojo tėvynėje patyrusi psichologinę bei seksualinę prievartą, bijanti, kad vyras sužinos apie seksualinę prievartą ir su ja išsiskirs. Taip pat nurodyta, kad vyrauja (duomenys neskelbtini) pobūdžio bei (duomenys neskelbtini) požymiai. Rekomendacijose dėl asmens pažeidžiamumo ir specialiųjų poreikių nurodoma, kad jai reikalingos individualios psichologinės konsultacijos, relaksiniai užsiėmimai, socialinė ir medicininė pagalba bei priežiūra, išskirtinio dėmesio skyrimas. B. L. reikalinga saugi ir rami aplinka, socialinis bei psichologinis palaikymas. Siūloma įtraukti į pažeidžiamų asmenų sąrašą, bei nepateikti minėtos informacijos jos sutuoktiniui ir kt. Teigia, kad į pažeidžiamų asmenų sąrašą, ją, kaip asmenį, galbūt patyrusį kankinimus, išprievartavimą arba kitokių formų sunkų psichologinį, fizinį arba seksualinį smurtą, pasiūlyta įtraukti tik 2018 m. gruodžio 14 d. Paaiškina, kad nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. vasario 5 d. pareiškėja buvo gydyta (duomenys neskelbtini), paskirtas ilgalaikis medikamentinis gydymas (aiškinantis tikrąsias ligos priežastis jai buvo užduodami klausimai apie įvykius, kurie galėjo išprovokuoti ligos paūmėjimą, gydytojams buvo pateikta ir ta pasakojimo dalis, kuri buvo nutylėta Departamentui vykdant apklausą, apie patirtą persekiojimą). Nuo 2018 m. gruodžio 13 d. teikiamos (duomenys neskelbtini) konsultacijos.

38. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prieglobsčio prašymą, neužtikrino su lytimi ir pažeidžiamumu susijusių garantijų (pažeidžiamumas nustatytas jau po apklausų atlikimo), t. y., jai nebuvo išaiškinta bei užtikrinta, jog ji galėjo pateikti savarankišką prieglobsčio prašymą ir, kad apklausų metu pateikta informacija nebus atskleista jos sutuoktiniui, vertėjai nebuvo tos pačios lyties, nei prieš (nei po) apklausų nebuvo sudarytos galimybės gauti kvalifikuotų socialinių psichologų pagalbą, tai iš esmės apribojo jos galimybes išdėstyti Departamentui su seksualiniu smurtu ir išnaudojimu susijusias aplinkybes.

39. Pareiškėja pažymi, kad nagrinėjant jos prieglobsčio prašymą, jai nebuvo tinkamai pritaikytos specialios Prieglobsčio procedūrų direktyvoje bei Apraše įtvirtintos garantijos, susijusios su persekiojimu dėl lyties ir pažeidžiamumu, todėl ji neturėjo galimybės atskleisti jautrias faktines aplinkybes ir išsamiai pateikti bei paaiškinti būtent su ja susijusius prieglobsčio prašymo motyvus. Neužtikrindamas galimybės pagrįsti savo prieglobsčio prašymą, Departamentas neįvykdė ir savo pareigos atlikti nuodugnų ir visapusišką prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Kadangi nagrinėjant pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teisme ji taip pat negalėjo pasinaudoti specialiomis su lytimi (vertėjas, teisėjų kolegijos narių lytis, psichologo dalyvavimas ir pan.) ir pažeidžiamumu susijusiomis garantijomis, daro išvadą, kad galimybės pateikti savo prašymo motyvus visos procedūros metu ji neturėjo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, atsakovo sprendimas turi būti panaikintas, ir prieglobsčio prašymas privalo būti nagrinėjamas iš naujo taikant visas būtinas su lytimi ir pažeidžiamumu susijusias garantijas.

40. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

41. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia argumentis, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pažymi, kad Departamentas užtikrino visas įmanomas garantijas pareiškėjai jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, t. y. jos apklausą atliko moteriškos lyties valstybės tarnautoja, apklausos metu dalyvavo vertėjai ir teisininkė, pareiškėjai buvo teikta psichologinė pagalba. Be to, kaip matyti iš pareiškėjos apklausos, kai pareiškėja nutarė Departamento valstybės tarnautojai papasakoti apie patirtą prievartą 2014 m., vertėjai ir teisininkė buvo išlydėti iš Departamento patalpų, t. y. tęsiant apklausą apie 2014 m. patirtą prievartą dalyvavo tik pareiškėja ir moteriškos lyties Departamento valstybės tarnautoja.

Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad jos apklausos metu dalyvavo ne tos pačios lyties vertėjai ir ji negalėjo išsamiai pagrįsti prieglobsčio prašymo, yra gynybinė pozicija. Akcentuoja, kad apklausos metu pareiškėja taip pat buvo informuota, jog jos vyras apie apklausos duomenis nesužinos, nes jis negali susipažinti su apklausos įrašu. Taigi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad jai nebuvo išaiškinta dėl to, jog jos vyrui nebus atskleista informacija apie jos prieglobsčio prašymą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Be to, pareiškėja ne kartą buvo informuota, kad jeigu ji turės dar kažką papildomai paaiškinti, ji gali tai daryti raštiškai, o jeigu yra kažkas asmeniško, ji gali ateiti ir su valstybės tarnautoja pasikalbėti. Pareiškėja į Departamento tarnautoją nesikreipė nei raštu, nei asmeniškai. Departamentas pažymi, kad apklausos metu pareiškėja nurodė, jog „tai viskas, ką norėjau papasakoti“. Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių.

Taigi būtent prieglobsčio prašytojui tenka pareiga pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjos teiginiai, kad ji ne viską papasakojo ir negalėjo pagrįsti savo prašymo, yra atmestini. Departamentas dėl objektyvių priežasčių negalėjo užtikrinti (duomenys neskelbtini) kalbos vertėjos dalyvavimo, kadangi tokių vertėjų nėra. Visas svarbias aplinkybes pareiškėja nurodė Departamento valstybės tarnautojai rusų kalba.

42. Atsakovas dėl pareiškėjos argumento, kad ji nebuvo informuota dėl savarankiško prieglobsčio prašymo pateikimo, nurodo, jog pareiškėjos prašymas buvo nagrinėjamas atskirai nuo vyro: buvo atliekamos atskiros apklausos, surašytos atskiros išvados, priimti atskiri sprendimai dėl prieglobsčio nesuteikimo, kurie inter alia (be kita ko) buvo atskirai nagrinėti ir teisme. Taigi akivaizdu, kad pareiškėja pasirinko gynybinę poziciją, jog Departamentas netinkamai įvykdė pareigą išsamiai ir pagal nustatytas procedūras išnagrinėti jos prieglobsčio prašymą, tačiau surinkta bylos medžiaga, pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo aplinkybės paneigia pareiškėjos deklaratyvius teiginius.

43. Atsakovas kaip nepagrįstus vertina ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl jai nesuteiktos kvalifikuotos psichologinės pagalbos apklausų metu, kadangi į pažeidžiamų asmenų sąrašą ji buvo įtraukta tik 2018 m. gruodžio 14 d. Pažymi, kad pareiškėjai kompleksinė psichologinė pagalba buvo teikiama nuolat, t. y. nuo pat jos atvykimo į Lietuvos Respubliką. Tai pagrindžia pareiškėjos atstovės pateikta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) 2019 m. spalio 4 d. raštas Nr. 21-7K-951 „Dėl informacijos apie psichologinę būklę suteikimo“, kuriame nurodyta, kad pareiškėjai nuo 2018 m. spalio 16 d. buvo teiktos psichologo konsultacijos (pareiškėja į Lietuvos Respubliką buvo perduota 2018 m. spalio 11 d.), nuo 2018 m. gruodžio 13 d. jai teikiamos (duomenys neskelbtini) konsultacijos, o nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. vasario 5 d. pareiškėja gydyta (duomenys neskelbtini). Rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėjai teikiama kompleksinė psichologinė pagalba, relaksacinių ir adaptacijos įgūdžių lavinimas, palaikomoji terapija. Taigi pareiškėjos teiginiai apie jai nesuteiktas garantijas yra nepagrįsti, sąlygoti neigiamo sprendimo priėmimo dėl prieglobsčio jai nesuteikimo.

44. Departamentas taip pat nurodo, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu buvo išskirti šie materialiniai faktai: pareiškėjos sutuoktinį, dirbusį (duomenys neskelbtini) OMONe, generolas-majoras K. M. norėjo pakišti už sūnaus sukeltą automobilio avariją, kurios metu žuvo žmogus; (duomenys neskelbtini) moterims neleidžiama dėvėti hidžabo, yra ribojimų susijusių su malda. Materialiniai bylos faktai yra tie faktai, kurie tiesiogiai susiję su pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijais ir yra esminiai vertinant prieglobsčio prašymą. Pareiškėja apklausos metu pasakojo, kad 2014 m. ją mėgino išprievartauti policijos pareigūnas, be to, intymių paslaugų norėjo ir kiti įvairių institucijų atstovai tikrindavę jai priklausiusį biurą. Anot pareiškėjos, tai vyko dar iki santuokos, o šiuo metu jai pavojus nebegresia. Įvertinus šias aplinkybes, buvo konstatuota, kad pasakojimas apie iki santuokos vykdytą priekabiavimą pareiškėjos atžvilgiu bei mėginimą išprievartauti, neturi aktualaus tęstinumo, be to, šios aplinkybės nesusijusios su šiuo metu ar ateityje prieglobsčio prašytojai tariamai gresiančio persekiojimo priežastimis, todėl nelaikytinos esminiu faktu bei neturi įrodomosios galios sprendžiant dėl pareiškėjos baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja apklausos metu nurodė, jog daugiau nieko papasakoti neturi, papildomai į Departamento valstybės tarnautoją nesikreipė, apklausos metu nurodė, kad pavojus dėl 2014 m. patirtų įvykių jai nebegresia, Departamentas, pagrįstai atsisakė vertinti šias aplinkybes dėl prieglobsčio jai suteikimo.

45. Atsakovas dėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginių, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme ji taip pat negalėjo pasinaudoti specialiomis su lytimi (vertėjas, teisėjų kolegijos sudėtis, psichologo dalyvavimas ir pan.) ir pažeidžiamumu susijusiomis garantijomis, pažymi, jog pareiškėjos bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. rugsėjo 20 d. Per visą šį laiką pareiškėja teismui nepateikė jokių papildomų paaiškinimų, susijusių su jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimu, t. y. pareiškėja nepateikė jokios papildomos informacijos, kurios nebuvo nurodžiusi Departamentui vykusios apklausos metu. Be to, nei pareiškėja, nei jos atstovė (advokatė) nepateikė pirmosios instancijos teismui prašymo, kad būtų užtikrintas psichologo dalyvavimas teismo posėdžio metu. Pareiškėja pateikė tik dokumentus, patvirtinančius, kad jai buvo teikta psichologinė pagalba. Pažymi, kad pareiškėja nepateikė jokios informacijos, kuri patvirtintų aplinkybes ar faktinius duomenis, kurių ji negalėjo nurodyti nei apklausos Departamente, nei teismo posėdžio metu. Šių aplinkybių pareiškėja nenurodė ir apeliaciniame skunde, o tik deklaratyviai teigia, kad neturėjo galimybės pagrįsti savo prieglobsčio prašymo.

46. Atsakovo nuomone, nepagrįstas ir pareiškėjos prašymas kreiptis prejudicinio sprendimo. Direktyvos 15 straipsnio 3 dalies c punktas aiškiai nustato, kad, kai įmanoma, valstybės narės užtikrina tos pačios lyties vertėjo žodžiu paslaugas, jeigu prašytojas to pageidauja, išskyrus atvejus, kai sprendžiančioji institucija turi pagrindo manyti, kad toks prašymas pateikiamas dėl priežasčių, nesusijusių su tuo, jog prašytojui kyla sunkumų išsamiai išdėstyti savo prašymo priežastis. Taigi Direktyva aiškiai nustato, kad gali būti užtikrinamas vertėjas pagal lytį, todėl nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl šios Direktyvos nuostatos. Be to, Direktyvoje nėra numatytų nuostatų dėl teisėjų kolegijos narių nušalinimo nei dėl lyties, nei dėl kokių nors kitų priežasčių. Teisėjų nušalinimo institutas yra nacionalinės teisės kompetencija ir, nagrinėjamu atveju, teisėjų nušalinimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (toliau – ir ABTĮ). ABTĮ nustatyta, kad teisėjas gali būti nušalinimas dėl nešališkumo, jokių nuostatų dėl teisėjo lyties, kaip pagrindo, keisti teismo sudėtį, ABTĮ nenumatyta. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje nėra sureglamentuotas aiškus reikalavimas teisėjų kolegijos sudėčiai, atsižvelgiant į jų lytį ir pareiškėjo pageidavimą, pagrindo kompleksiškai vertinti Direktyvos nuostatas dėl vertėjo tapatinat jį su teisėju, nėra.

47. Departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjos pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 48. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiami procedūrų pažeidimai nagrinėjant bylas, kuriose keliamas persekiojimų dėl lyties klausimas.

49. Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. direktyvos 2013/32/ES „Dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos“ (toliau – ir Prieglobsčio procedūrų direktyva) 32 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad siekiant užtikrinti tikrą moterų ir vyrų prašytojų lygybę, nagrinėjimo procedūros turėtų būti vykdomos atsižvelgiant į lyties aspektą. Pirmiausia asmeniniai pokalbiai turėtų būti rengiami taip, kad su persekiojimu dėl lyties susijusiose bylose ir prašytojos, ir prašytojai galėtų pasakoti apie savo patirtį. Direktyvos 15 straipsnio „Asmeniniam pokalbiui taikomi reikalavimai“ 3 dalies c punkte nustatyta, jog „valstybės narės imasi atitinkamų veiksmų, kad asmeniniai pokalbiai vyktų tokiomis sąlygomis, kuriomis prašytojai galėtų išsamiai išdėstyti savo prašymo sąlygas. Tuo tikslu valstybės narės parenka vertėją žodžiu, kuris gali užtikrinti tinkamą prašytojo ir pokalbį vykdančio asmens bendravimą. <....> Kai įmanoma, valstybės narės užtikrina tos pačios lyties vertėjo žodžiu paslaugas, jeigu prašytojas to pageidauja <....>“.

50. Atsakovas vykdydamas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūras šių nuostatų nepažeidė. Kaip matyti iš pareiškėjos apklausos protokolo, pareiškėjai nusprendus Departamento valstybės tarnautojai papasakoti apie patirtą prievartą 2014 m., vertėjas ir teisininkė iš apklausos patalpos buvo pašalinti. Apklausa apie 2014 m. patirtą prievartą buvo tęsiama dalyvaujant tik pareiškėjai ir moteriškos lyties Departamento valstybės tarnautojai.

51. Prieglobsčio procedūrų direktyvos 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės svarsto tarptautinės apsaugos prašymus nagrinėjimo procedūros metu pagal direktyvos II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas. Taigi, direktyvos II skyriaus garantijos, tarp jų ir 15 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta garantija, taikomos tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūros metu, t. y. nagrinėjant prašymą Departamente. Reikalavimai ir garantijos apeliacinėms procedūroms (t. y. skundų dėl Departamento priimtų sprendimų nagrinėjimui teismuose) įtvirtinti Prieglobsčio procedūrų direktyvos V skyriuje, kuriame nei pateikiama nuorodų į direktyvos II skyrių, nei atskirai nustatoma pareiškėjos apeliaciniame skunde minima garantija.

52. Atsižvelgiant į 51 punkte pateiktą informaciją, į aiškią Prieglobsčio procedūrų direktyvos struktūrą ir jos nuostatas, teisėjų kolegija neturi jokių pagrindų teisiniams svarstymams (pagrįstoms abejonėms, kad taip galėtų būti interpretuojama, aiškinama), kad direktyvos II skyrius taikytinas ir teismo procesui, todėl neįžvelgia teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Svarbu ir tai, kad pareiškėja ir jos atstovė teisme nepareiškė, jog turi atskleisti naujų su persekiojimu dėl lyties susijusių faktų, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo svarstyti, ar sudarytos palankiausios sąlygos prieglobsčio prašytojai pasakoti apie savo patirtį.

Dėl prieglobsčio prašytojo pažeidžiamumo

53. Byloje surinkti įrodymai liudija, kad pareiškėjai buvo užtikrinta psichologinė pagalba, teiktos konsultacijos ir gydymas. Tačiau vien tai, kad pareiškėjai tokia pagalba reikalinga, nesuponuoja, jog jai turi būti suteiktas pabėgėlio teisinis statusas ar papildoma apsauga. Byloje nėra nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjai kiltų realūs objektyviai tikėtini persekiojimo, prievartos panaudojimo dėl lyties ar kitokio pobūdžio pavojai. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad kilmės valstybėje pareiškėja neturėtų galimybių pasinaudoti veiksminga psichologų pagalba ar gauti tinkamą gydymą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

54. Byloje nustatytos aplinkybės, kad 2014 m. prieš pareiškėją mėginta naudoti prievartą lyties pagrindu. Pareiškėja prašymo dėl prieglobsčio suteikimo metu atliktų apklausų metu nurodė, kad tai vyko dar iki santuokos, šiuo metu jai pavojus nebegresia. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad persekiojimas ar prievarta dėl lyties neturi tęstinumo požymių, todėl šie faktai, sprendžiant dėl pareiškėjos baimės patirti persekiojimą dėl lyties ateityje pagrįstumo, nepripažintini svarbiais ir esančiais pagrindu tenkinti pareiškėjos prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos B. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Gintaras Kryževičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė