2018-10-02 Nr. AB-16952-3-61-3-01358-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2578-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01358-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. (P. R.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 27 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad kameros buvo nuolat perpildytos, avarinės būklės, o gyvenimo sąlygos – antisanitarinės. Teigė, kad laikant jį tokiomis sąlygomis Lukiškių TI-K, buvo pažeistos jo teisės bei teisės aktų nuostatos, todėl dėl per mažo kameros ploto jautė depresiją, poilsio trūkumą ir įtampą.

3. Pareiškėjas prašė teismo netaikyti ieškinio senaties termino. Pažymėjo, kad būtina atsižvelgti, jog atsakovas šiurkščiai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba taikyti ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., tačiau skundą teismui padavė tik 2017 m. balandžio 27 d. Atsižvelgdamas į tai atsakovas prašė teismo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

6. Atsakovas akcentavo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus.

7. Atsakovas paaiškino, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Atkreipė dėmesį, kad susidarius tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

8. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su neturtinės žalos atlyginimo priteisimu, yra abstraktūs, o reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio bei nekonkretūs.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, taikydamas ieškinio senaties terminą.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, 1.134 straipsniu, vertino, jog pareiškėjo nurodytas argumentas, jog ieškinio senatis netaikytina, nes buvo pažeistos Konvencijos nuostatos, negali būti laikomas pagrįstu. Pažymėjo, kad reikalavimų, kuriems ieškinio senatis netaikoma, sąrašas pateikiamas CK 1.134 straipsnyje, tarp kurių pareiškėjo minimas galimas Konvencijos pažeidimas nėra nurodytas.

11. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyta priežastis – nežinojimas, jog jo teisės pažeidžiamos (sužinojo tik iš televizijos), negali būti laikoma svarbia, nes pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl nurodytų priežasčių teismas praleisto ieškinio senaties termino neatnaujino.

12. Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą ir suformuluotą teismų praktiką pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovo prašymu taikė trejų metų senaties terminą, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas P. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog sprendime analizuojamas tik senaties termino taikymo klausimas, tačiau kiti skunde išdėstyti argumentai nebuvo nagrinėjami. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog jo skunde buvo nurodyti veiksniai, kurie prilyginami kankinimui ir nežmoniškam elgesiui, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Konvencijos nuostatomis ir ištirti jo skundą. Pažymi, kad teismas, išnagrinėjęs jo skundą ir nustatęs Konvencijos pažeidimus, taip pat privalėjo inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, neišnagrinėjęs jo skundo argumentų iš esmės, paneigė pačią Konvencijos esmę ir tokie procesiniai veiksmai daro skundžiamą sprendimą neteisėtu.

15. Pareiškėjo teigimu, teismo išvada, jog jis galėjo žinoti apie teisių pažeidimą ir skundą paduoti laiku, nėra pagrįsta teisiniais argumentais ir įrodymais. Atkreipia dėmesį, kad jam nebuvo išaiškintos kalinimo sąlygos ir jis negalėjo žinoti, kokios sąlygos laikytinos kankinimu, taip pat nežinojo, kur kreiptis teisinės pagalbos.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad pareiškėjas skundo argumentus grindžia samprotavimais, abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais. Pažymi, kad prašomos priteisti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, pareiškėjas nekonkretizuoja, kaip būtent pasireiškė galimai padaryta neturtinė žala. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, todėl valstybės civilinė atsakomybė negalima.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovo prašymu taikė senaties terminą ir skundą atmetė.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti jo skundo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o ne pasisakyti vien dėl senaties termino taikymo.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pareiškėjas Konvenciją nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su asmens teisės kreiptis į nacionalinį teismą senaties realizavimu per atitinkamą terminą. Konvencijos paskirtis apibrėžta šio teisės akto 1 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad Aukštosios Susitariančiosios Šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoja šios Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

23. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

24. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

25. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti jau nuo kalinimo Lukiškių TI-K pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2017 m. balandžio 27 d., praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos, galbūt patirtos nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., atlyginimo.

26. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jam nebuvo išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos laikytinos kankinimu, negali būti laikoma netinkamu supažindinimu su asmenų teisėmis, pareigomis bei atsakomybe. Be to, pareiškėjas, teigdamas, jog kalinimo sąlygos jam apskritai nebuvo išaiškintos, nepateikė minėtą aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimų kalinimo sąlygų pažeidimų konstatavimu, pirmiausia, nėra asmens teisės ar pareigos, antra, jos negali būti nurodomos asmenims pirmą kartą atvykusiems į įkalinimo įstaigą, kadangi tokie galimi pažeidimai tų konkrečių asmenų atžvilgiu dar neegzistuoja, jie galimai tik bus nustatyti ateityje. Tai, kad vieno ar kito asmens atžvilgiu nacionalinis teismas ar EŽTT tam tikru laiku nustatė konkretų kalinimo sąlygų pažeidimą (ar pažeidimus), dar nereiškia, kad tokie pat pažeidimai kitu laikotarpiu nors ir toje pat įstaigoje bus nustatyti ir kitų asmenų atžvilgiu. Taigi, šiuo atveju spręstina, jog pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą (ar pažeidimus) sužinojo tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentas, jog apie teisių pažeidimą jis sužinojo iš televizijos, taip pat nesudaro pagrindo vertinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, be kita ko, esant ir atsakovo atstovo prašymui, teisingai ir pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ir pripažino, kad pareiškėjas praleido šį terminą.

28. Sprendžiant klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog Lukiškių TI-K pareigūnai nesupažindino jo su vidaus tvarka, jo teisėmis ir pareigomis, nepaaiškino, jog jo teisės yra pažeidžiamos, ne tik kad nepatvirtina fakto, jog jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau (dėl minėtų priežasčių), tačiau ir nėra pagrindas dėl svarbių priežasčių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Tai, kad pareiškėjui tik vėliau iš kitų šaltinių (televizijos) tapo žinoma, kad tokios kalinimo sąlygos galimai neatitinka teisės aktų reikalavimų, nereiškia, jog pats pareiškėjas tik tuomet pradėjo jausti neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį. Taigi, šiuo atveju pritaikius ieškinio senaties terminą, byloje pagrįstai vertintas ginčo laikotarpis nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir pritaikęs ieškinio senaties terminą, turėjo nagrinėti jo skundą iš esmės.

31. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Taigi nustatęs pagrindą taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalį, teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis), pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu, t. y. nenagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentų, kuriais jis grindė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kildinamo iš laikymo Lukiškių TI-K sąlygų.

32. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė