P-520-198-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P520-198/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02159-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.1; 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 pagal pareiškėjo IĮ „Almasta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas IĮ „Almasta“ (VĮ Registrų centro duomenimis – V. S. individuali įmonė) (toliau – ir Įmonė, pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba), 450 milijardų Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius (toliau – ir Migracijos skyrius) 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105 atsisakė Įmonės savininkui V. S. išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą. Pažymėjo, jog apie šį sprendimą buvo pranešta tik 2004 m. rugsėjo 4 d., kartu pateikiant reikalavimą gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžė, jog pagrindinis neteisėtas Migracijos valdybos veiksmas prieš individualios įmonės vadovą yra įgaliojimų peržengimas, priimant neteisėtą sprendimą, ir jo nuslėpimas, siekiant, kad jis nebūtų apskųstas (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 55 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Teigė, kad neteisėti Migracijos valdybos veiksmai yra neteisėtas Sprendimo Nr. MS17-105 priėmimas ir atsisakymas išduoti kelionės dokumentą bei vengimas išduoti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir įvykdyti veiksmus pagal Įstatymo 126 straipsnio 1, 2 dalis, 129 straipsnio 1 dalį. Tokiais veiksmais Migracijos valdyba sudarė kliūtį Įmonės vadovui pasinaudoti medžiaga dėl Vokietijos Federacijos Respublikos (toliau – ir VFR) pilietybės suteikimo ir gauti VFR pasą, t. y. leidimą nuolat gyventi VFR. Pabrėžė, jog tokiu būdu Įmonės vadovas yra Migracijos valdybos įkaitas, o Įmonė yra Lietuvos valstybės įkaitė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Migracijos valdybos, atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad V. S. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės (Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretas Nr. 1501). 2004 m. rugpjūčio 3 d. jis kreipėsi su prašymu išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą ir nurodė, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvoje nenori. 2004 m. rugpjūčio 27 d. buvo priimtas sprendimas neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento ir V. S. apie tai informuotas 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu. Pažymėjo, kad, neturint leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, kelionės dokumentas negali būti išduodamas. Atsakovas nesutiko su teiginiu, jog V. S., negavęs kelionės dokumento, negalėjo tvarkyti Įmonės turto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 6 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas (6.246–6.249 straipsniai, 6.271 straipsnio 4 dalimi), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A17-614/2007). Nustatė, kad pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Migracijos skyriaus neteisėtų veiksmų, kuriais buvo pažeista teisė kreiptis teisminės gynybos dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 panaikinimo ir dėl kurių buvo pažeista pareiškėjo teisė laisvai naudotis savo nuosavybe.

Pažymėjo, kad pareiškėjas teigė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą, nes Įmonė negalėjo normaliai veikti ir tvarkyti savo turto, tačiau nenurodė, kokia konkrečia nuosavybe dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų buvo atimta teisė naudotis ir nepateikė jokių įrodymų dėl žalos dydžio. Nustatė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1501 buvo patenkintas V. S. prašymas, kuriuo jis atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. V. S. liko gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2004 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi su prašymu išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, nes leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gauti nenori. 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105 buvo nuspręsta neišduoti V.

S. kelionės dokumento. Apie šį sprendimą jis buvo informuotas 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 1/14-M4-S-134. Pažymėjo, jog, nors pareiškėjas tvirtino, kad šis atsakovo raštas be paties sprendimo buvo įteiktas tik 2004 m. rugsėjo 4 d., todėl buvo praleistas 7 dienų terminas sprendimui apskųsti, tačiau V. S. turėjo teisę prašyti teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, todėl Migracijos skyriaus veiksmai neatėmė iš jo galimybės ginti savo teises ir negalėjo lemti neturtinės žalos atsiradimo. Pabrėžė, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, 24 ir 25 straipsnius, leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančio dokumento turėjimas yra tos įstatymu nustatytos būtinosios prielaidos, nuo kurių buvimo priklauso asmens be pilietybės teisės laisvai išvykti iš Lietuvos ir sugrįžti į ją atsiradimas.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutartyje konstatuota, kad V. S., atsisakydamas Lietuvos Respublikos pilietybės, jos neteko 2001 m. spalio 3 d. bei liko toliau gyventi Lietuvoje; ši faktinė aplinkybė pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą sudarė jam prielaidas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau jis nesikreipė dėl tokio leidimo išdavimo (byla Nr. A8-2150/2006). Konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog valdžios institucijos darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Nenustatė visų sąlygų žalai atlyginti, todėl skundo dėl žalos atlyginimo netenkino.

III. Pareiškėjas IĮ „Almasta“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą išnagrinėti iš naujo – atlyginti 450 milijardų Lt dydžio, t. y. Lietuvos valstybės turto dydžio, neturtinę žalą. Apeliacinis skundas buvo iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikti tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes pastarasis priimtas, nagrinėjant bylą dėl fizinio asmens subjektinės teisės pažeidimo. Pareiškėjas atsižvelgė į CK 2.39 straipsnio 2 dalį, 2.48 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – ir Individualių įmonių įstatymas) 8 straipsnio 2 dalį ir pabrėžė, jog individualios įmonės pavadinimas ir individualios įmonės turtas sudaro individualios įmonės nuosavybę. Individualios įmonės vadovas yra individualios įmonės savininkas (Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnio 4, 5 dalys, 7 straipsnio 1 dalis), t. y. įmonė yra vadovo nuosavybė. Teigė, kad vadovas (kartu ir savininkas) negali laisvai naudotis įmonės turtu, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, o tik gali veikti įmonės vardu, kitaip tariant, vadovas tvarko turtą per individualią įmonę. Pabrėžė, jog Migracijos valdybos veiksmų prasmė yra ta, kad individualios įmonės vadovas yra nušalintas nuo individualios įmonės valdymo, o ne individualios įmonės savininkas nuo individualios įmonės turto. Pabrėžė, kad buvo pažeista individualios įmonės teisė kreiptis į teismą pagal CK 2.42 straipsnio 2 dalį, o ne dėl neteisėto sprendimo Nr. MS17-105 ir praleisto termino jį apskųsti. Atitinkamai neteisėtu sprendimu ir negalėjimu jo apskųsti pažeista fizinio asmens subjektinė teisė, o ne individualios įmonės teisė kreiptis į teismą dėl sprendimo panaikinimo.

2. Faktais ir aplinkybėmis, nustatytais administracinėje byloje Nr. A8-2150/2006, negali būti remiamasi šioje byloje, nes skiriasi byloje dalyvavę asmenys. Nurodytoje byloje pareiškėju buvo fizinis asmuo, o šioje – juridinis asmuo, taip pat buvo skirtingas atsakovas.

3. Teismas, remdamasis nurodytoje byloje pateiktu argumentu, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata sudarė prielaidas Įmonės savininkui gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmė Migracijos valdybos tyčia sudarytą alternatyvią neteisėtam buvimui savininko teisinę poziciją. Teigė, jog šalys skirtingai aiškina aplinkybes ir teisės normas. Pareiškėjo nuomone, jis turi pasirinkimo teisę, ar gauti leidimą laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ar gauti kelionės dokumentą.

4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, jog buvo sudarytos prielaidos Įmonės savininkui gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmė sprendimą juridinio asmens skundą atmesti. Kitaip tariant, fizinio asmens pasirinkimo teisė pritaikyta juridiniam asmeniui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Migracijos valdybos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės buvo grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai nesutiko su teiginiu, kad V. S., negavęs kelionės dokumento, negalėjo tvarkyti įmonės turto. Pabrėžė, jog neprivaloma turėti kelionės dokumentą, jis išduodamas asmens be pilietybės prašymu, o leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui yra privalomas. Teigė, jog byloje nepateikti įrodymai dėl žalos ir jos dydžio, taip pat įrodymai, patvirtinantys, kad Migracijos valdybos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

IV. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. vasario 6 d. nutartimi pareiškėjo IĮ „Almasta“ apeliacinio skundo netenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad neteisėtus Migracijos valdybos veiksmus pareiškėjas siejo su Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105, kuriuo nuspręsta Įmonės savininkui ir vadovui asmeniui be pilietybės V. S. neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento, bei vėlesniais veiksmais, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, buvo apribota Įmonės teisė naudotis jos turtu, kreiptis į teismą teisminės gynybos, nušalinus individualios įmonės vadovą nuo įmonės valdymo.

Nustatė, kad būtent V. S., kaip fiziniam asmeniui, 2004 m. rugpjūčio 27 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 1/14-MS17-105, kuriuo nuspręsta asmeniui be pilietybės V. S. neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius sprendimo dėl Įmonės nepriėmė, todėl minėtas Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. 1/14-MS17-105 nebuvo tiesiogiai adresuotas pareiškėjui, t. y. Įmonei, jame nespręsta dėl pareiškėjo teisių, jam nenustatytos pareigos, todėl toks sprendimas tiesiogiai negalėjo būti pagrindu pareiškėjo prašomai priteisti neturtinei žalai atsirasti.

Pabrėžė, jog pareiškėjas neteisingai aiškino CK 1.16 straipsnio 4 dalį, todėl darė klaidingas išvadas. Nurodė, kad CK 1.16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nereiškia, jog asmenys be pilietybės visais atvejais yra pripažįstami neveiksniais ar ribotai veiksniais, priešingai – asmenys be pilietybės Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai (CK 1.15 straipsnio 3 dalis). Pažymėjo, jog net ir tuo atveju, jeigu galėtų būti vertinama, kad individualios įmonės teisinė padėtis galėtų būti nors iš dalies susijusi su jos vadovo teisiniu statusu, vien ta aplinkybė, jog vadovas yra asmuo be pilietybės nesudarytų pagrindo teigti, kad yra apribotas įmonės valdymas ar atitinkamai individuali įmonė negali naudotis savo turtu.

Nurodė, jog pareiškėjo teiginiai dėl minėto Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus sprendimo ir atitinkamai vėlesnių veiksmų pagrindu jam atsiradusių teisinių padarinių – galimybės kreiptis į teismą bei naudotis Įmonės turtu apribojimo, nėra pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais. Nustatė, jog byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo galimybė naudotis turtu ar atitinkamai teisė kreiptis į teismą būtų apribota. Pažymėjo, jog, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A11-1571/2005), neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio, kas reiškia, jog byloje turi būti pateikti įrodymai, jog būtent pareiškėjas, t. y. Įmonė, patyrė tokią neturtinę žalą ir būtent dėl jos buvo atlikti atitinkami neteisėti veiksmai, lėmę žalos atsiradimą. Pastebėjo, jog Įmonės vadovo teisinis statusas nesukliudė tiek Įmonei, tiek ir anksčiau – jos vadovui, kaip fiziniam asmeniui, kreiptis su skundu į teismą. Darė išvadą, jog pareiškėjas Įmonė byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą, neįrodė, jog neteisėtais valstybės institucijos ar jos darbuotojų veiksmais būtent jam buvo padaryta žala. Pažymėjo, kad atitinkamų nepatogumų galimas sudarymas Įmonės vadovui neturi įtakos, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo Įmonei, nes neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio.

V. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2012 m. rugpjūčio 6 d. gautas pareiškėjo IĮ „Almasta“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Pareiškėjas prašyme nurodo Vokietijos Federacijos Respublikos Veimaro administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 5K465/12 We byloje dėl VFR pilietybės pripažinimo ir VFR paso gavimo.

2012 m. spalio 1 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas prašymo atnaujinti procesą papildymas. Jame išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismas atsižvelgė tik į atsakovo įrodymus ir ignoravo pareiškėjo pateiktus įrodymus.

2) VFR pilietybės pripažinimo faktas egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant nutartį. Teigia, jog toks faktas paaiškėjo 2012 m. liepos 11 d. teismo potvarkiu (toliau – vadinama sprendimu) Nr. 5K465/12 We ir tai yra pakankamas pagrindas atnaujinti procesą.

3) Pirminis skundas Veimaro administraciniam teismui buvo paduotas dėl neteisėto išsiuntimo iš VFR, neterminuoto draudimo įvažiuoti į VFR, VFR pilietybės nesuteikimo, žalos atlyginimo. Pareiškėjui kyla klausimas, ar Įmonės vadovo asmens atskyrimas nuo Įmonės vardo įvyko dėl Migracijos valdybos veiksmų, ar dėl VFR valdžios veiksmų.

4) Apie VFR valdžios veiksmus tapo žinoma iškart po 2012 m. vasario 6 d. nutarties priėmimo, kai buvo konstatuota, kad Migracijos valdyba nepažeidė Įmonės teisių. Nurodo, kad skundas dėl VFR valdžios veiksmų nusiųstas į Veimaro administracinį teismą 2012 m. balandžio 3 d. ir gautas teisme 2012 m. balandžio 18 d., skundas priimtas nagrinėti 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi. Mano, kad teismo proceso laikotarpis, t. y. nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. liepos 11 d., neįskaičiuotinas į ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies terminą. Pažymi, kad VFR pilietybės pripažinimo faktas tapo žinomu po Veimaro administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. potvarkio, todėl ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies terminas nepraleistas.

5) 2012 m. vasario 6 d. nutartis neatitinka ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, kadangi teisėjų kolegija nutartyje nutarė „pareiškėjo IĮ „Almasta“ apeliacinio skundo netenkinti“, o ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta, kad teismas turi teisę „apeliacinį skundą atmesti“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjo IĮ „Almasta“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 paduotas 2012 m. rugpjūčio 6 d. ir grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, kad laikotarpis, kuriuo vyko procesas Veimaro administraciniame teisme, t. y. nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. liepos 11 d., neįskaičiuotinas į ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies terminą, be to, VFR pilietybės pripažinimo faktas tapo žinomas po Veimaro administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 5K465/12 We, todėl ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies terminas nepraleistas.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y., žinant apie šias aplinkybes, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-135/2012).

Kaip matyti iš prašymo atnaujinti procesą, pareiškėjas šį prašymą iš esmės grindžia VFR Veimaro administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 5K465/12 We byloje dėl VFR pilietybės pripažinimo ir VFR paso gavimo. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytas sprendimas priimtas po to, kai buvo priimta 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525-324/2012. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pats pareiškėjas prašyme nenuosekliai įvardija VFR pilietybės pripažinimo fakto momentą, tiek teigdamas, jog šis faktas egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą, tiek nurodydamas, kad šis faktas paaiškėjo Veimaro administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 5K465/12 We.

Pareiškėjas kartu su prašymu nepateikė tinkamai į lietuvių kalbą išversto ir nustatyta tvarka patvirtinto Veimaro administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 5K465/12 We. ABTĮ 9 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Pareiškėjui nepateikus tinkamai į lietuvių kalbą išversto ir nustatyta tvarka patvirtinto Veimaro administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 5K465/12 We, teismas negali jo vertinti. Todėl teismas vertina pareiškėjo prašyme išdėstytas aplinkybes. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo prašyme įvardyti veiksmai, vykę VFR, nesusiję su administracine byla Nr. A525-324/2012. Be to, pats pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą pažymi, jog nežino, ar dėl Migracijos valdybos, ar dėl VFR valdžios veiksmų jam buvo padaryta jo nurodyta žala.

Pareiškėjas nurodo, kad pirminis skundas Veimaro administraciniam teismui buvo paduotas dėl neteisėto išsiuntimo iš VFR, neterminuoto draudimo įvažiuoti į VFR, VFR pilietybės nesuteikimo, žalos atlyginimo. Iš pareiškėjo pateiktų aplinkybių darytina išvada, kad nurodytas ginčas buvo kilęs dėl VFR institucijų ar subjektų veiksmų (neveikimo) ir susijęs su VFR pilietybės suteikimo klausimu. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 buvo sprendžiamas neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės atlyginimo individualiai įmonei, kaip juridiniam asmeniui, klausimas, neteisėtus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos veiksmus iš esmės siejant su Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105, kuriuo nuspręsta Įmonės savininkui ir vadovui asmeniui be pilietybės V. S. neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento. Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su VFR institucijų veiksmais, negalima daryti išvados, kad šios aplinkybės darytų kokią nors įtaką ar būtų susiję su nagrinėjamoje byloje nustatytais atsakovo Migracijos valdybos veiksmais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas kreipėsi su skundu į VFR institucijas, buvo žinomos teismui nagrinėjant administracinę bylą Nr. A525-324/2012. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo (Įmonės) įvardytos aplinkybės, susijusios su Įmonės ir asmens atskyrimu, buvo išnagrinėtos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad būtent V. S., kaip fiziniam asmeniui, 2004 m. rugpjūčio 27 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 1/14-MS17-105, kuriuo nuspręsta asmeniui be pilietybės V. S. neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius sprendimo dėl pareiškėjo (Įmonės) nepriėmė, todėl minėtas Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. 1/14-MS17-105 nebuvo tiesiogiai adresuotas pareiškėjui, t. y. Įmonei, jame nespręsta dėl pareiškėjo (įmonės) teisių, jam nenustatytos pareigos, todėl toks sprendimas tiesiogiai negalėjo būti pagrindu pareiškėjo (Įmonės) prašomai priteisti neturtinei žalai atsirasti. Be to, nustatyta, kad atitinkamų nepatogumų galimas sudarymas Įmonės vadovui neturi įtakos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo Įmonei, nes neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio.

Įvertinus pareiškėjo pateiktus prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo nurodytos aplinkybės laikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, t. y., kad šios aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo nutartį, tačiau nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, o apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo nutarčiai, ir kad šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai. Pareiškėjas neįrodė, kad dėl šių aplinkybių galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Be to, kaip jau buvo minėta, pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas yra kreipęsis su skundu į VFR institucijas, buvo žinomos teismui nagrinėjant administracinę bylą Nr. A525-324/2012. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašyme išdėstytos aplinkybės nėra pagrindas atnaujinti administracinės bylos Nr. A525-324/2012 procesą, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad teismas, priimdamas nutartį, atsižvelgė tik į atsakovo įrodymus ir ignoravo pareiškėjo pateiktus įrodymus. Darytina išvada, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Kaip jau buvo minėta, proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio teisės institutas, kuris yra taikomas tik ypatingais, įstatyme griežtai įvardytais atvejais, siekiant užtikrinti po galutinio teismo procesinio sprendimo susiklosčiusių teisinių santykių tarp ginčo šalių bei trečiųjų asmenų stabilumą, taip pat apsaugoti visos teisėtvarkos darną ir pastovumą. Dėl šios priežasties ABTĮ 153 straipsnis, reglamentuojantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, tokio pagrindo kaip, pareiškėjo manymu, netinkamai teismo atliktas įrodymų vertinimas, nenumato. Tokia įstatymo leidėjo pasirinkta pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) (LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-12/2012, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimą atliko pirmosios instancijos teismas bei apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikęs su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Pareiškėjas prašyme taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis neatitinka ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, kadangi teisėjų kolegija nutartyje nutarė „pareiškėjo IĮ „Almasta“ apeliacinio skundo netenkinti“, o ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta, kad teismas turi teisę „apeliacinį skundą atmesti“.

ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. vasario 6 d. nutartimi pareiškėjo IĮ „Almasta“ apeliacinio skundo netenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėtina, kad žodžiai atmesti ir netenkinti savo esme šiame kontekste suprantami, kaip turintys tą pačią prasmę, t. y. nurodo tą patį rezultatą – atsisakoma tenkinti pareiškėjo skundą. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 6 d. nutarties rezoliucinės dalies formuluotė savo esme ir turiniu atitinka ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą. Todėl pareiškėjo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nutaręs pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti, o ne jį atmesti, netinkamai vadovavosi ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta teismo teise, atmetamas kaip nepagrįstas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog yra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 priimtą nutartį pripažinti neteisėta. Pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių ABTĮ numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą.

ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo IĮ „Almasta“ prašymas atnaujinti procesą yra netenkintinas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo IĮ „Almasta“ prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 pagal pareiškėjo IĮ „Almasta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl žalos atlyginimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė