2017-12-06 Nr. AB-23031-3-63-3-00806-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2036-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00806-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pripažinti jo laikymo sąlygas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje netinkamomis ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. jis buvo periodiškai laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, neužtikrinant gyvenamojo ploto normos, rūsyje, antisanitarinėmis sąlygomis. Kamerų sienos buvo apipelijusios, langas neatsidarydavo, buvo prastas apšvietimas, drėgna, šalta, vasarą – per karšta, trūko oro, kamerose buvo parazitų ir graužikų, pareigūnai šaipydavosi iš kalinių, vienoje iš kamerų į grindis įbetonuotas gultas buvo surūdijęs, metalinis staliukas įbetonuotas į sieną. Be to, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, jis buvo be pertvaros, nuolat užsikimšdavo, rūkantieji kamerose yra laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Pareiškėjas taip pat paminėjo, kad rašydamas skundą jis kelis kartus kreipėsi prašydamas suteikti informaciją apie jo kalinimo sąlygas, jam buvo trukdoma rašyti skundą.

3. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kankinant, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis ir dėl to patyrė pažeminimą, nepatogumus, jam atsirado depresija, nervų priepuoliai, buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į skundą su skundu iš dalies sutiko ir prašė pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundas teisme gautas tik 2016 m. gegužės 3 d., ir prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d., ir kad teisės aktuose įtvirtinta ploto, turinčio tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, norma galėjo būti pažeista iš viso 18 parų, o pritaikius senatį, pažeidimas galėjo trukti 17 parų. Anot atsakovo, dažniausiai iki nustatytos gyvenamojo ploto normos trūko tik kelių dešimtųjų ar kelių šimtųjų ploto normos dalių, ir tik vienu atveju gyvenamojo ploto trūkumas buvo didesnis. Atsakovo teigimu, yra siekiama, kad areštinėje laikomi asmenys nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis būtų kalinami kuo trumpiau. Taip pat atsakovas nurodė, kad daliai areštinės kamerose laikomų asmenų išvykus pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, į kitus teismus, išėjus pasivaikščioti, likusiems asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto, ir kad būdamas Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas ligomis nesiskundė.

7. Atsakovo nuomone, gyvenamojo ploto normos nesilaikymas negali būti pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, kadangi kameros nebuvo perpildytos, o kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko visus tokio tipo patalpoms keliamus reikalavimus.

8. Atsakovas nurodė, jog Klaipėdos AVPK areštinė atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ įtvirtintus reikalavimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 2 punktu, veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas paminėjo, jog Klaipėdos visuomenės sveikatos centras, atlikęs Klaipėdos AVPK areštinės kamerų patikrinimą, konstatavo, kad norint padidinti areštinės kamerose esamą dirbtinį ir natūralų apšvietimą, reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus.

9. Vadovaudamasis Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktu Nr. K3-98 ir 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktu Nr. K3-472, atsakovas teigė, jog pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, drėgmės, buitinių parazitų, netinkamo sanitarinio mazgo yra atmestini. Atsakovas nurodė, kad sanitariniai mazgai yra įrengti vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimais, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie atskirti 120–130 cm aukščio pertvara, o kiekvienam asmeniui, suabejojusiam dėl esamo privatumo naudojantis tualetu, nėra uždrausta esant tualete panaudoti kameroje esantį audinį (širmą, užuolaidą), galintį padidinti privatumo lygį. Teisės aktuose yra įtvirtinta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų areštinėje, priežiūra ir kontrolė, todėl sanitarinio mazgo įrengimas negali užtikrinti visiško privatumo.

10. Atsakovas teigė, kad Klaipėdos AVPK areštinėje visiems nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančiųjų, yra sudaromos sąlygos kvėpuoti neužterštu tabako dūmais oru ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. Pareiškėjas nusiskundimų areštinės administracijai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nereiškė.

11. Atsakovas paaiškino, kad į pareiškėjo raštu pateiktus prašymus buvo atsakyta 2015 m. vasario 4 d. ir 2015 m. kovo 3 d. raštais. Reaguojant į pareiškėjo nusiskundimus dėl sveikatos problemų, 2013 m. kovo 21 ir 22 d., t. y. kalinimo pradžioje, jam buvo skirti vaistai, tačiau daugiau duomenų, kad pareiškėjas jo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu būtų skundęsis dėl pažeistų jo teisių, nėra. Atsakovas mano, kad pareiškėjo nurodyti teiginiai apie patirtus išgyvenimus, depresiją, nervinius priepuolius yra priklausomybių nuo psichotropinių medžiagų pasekmė. Remdamasis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-191-659/2014, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apie 15 metų vartojo narkotikus, yra 7 kartus teistas.

12. Atsakovo teigimu, pareiškėjui buvo ne pirmą kartą apribota laisvė, todėl areštinės sąlygos jam negalėjo sukelti psichinių ir fizinių sunkumų. Aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais. Atsakovo teigimu, pažeidimo dėl minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo trukmė ir mastas leidžia jį vertinti kaip trumpalaikį ir neintensyvų, iš tokio pažeidimo negali būti kildinama neturtinė žala ir jos atlyginimas pinigais.

II. 13. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo M. Ž. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 179 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas išsiųstas 2016 m. balandžio 29 d., todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2013 m. balandžio 29 d., atlyginimo priteisimo atmetė.

15. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d. įvairiais periodais 17 parų buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto (pareiškėjui teko nuo 2,69 kv. m iki 4,97 kv. m gyvenamojo ploto), ir konstatavo, kad buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 80 punkto reikalavimas, pagal kurį vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m, į bendrąjį gyvenamąjį plotą neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto.

16. Atsižvelgęs į Areštinių veiklos taisyklėse ir Higienos normoje HN 37:2009 įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir į Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. gegužės 13 d. tarnybiniame pranešime bei Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. ir 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktuose pateiktą informaciją ir su skundu pateiktą pareiškėjo kameros draugo rašytinį paaiškinimą, pavadintą liudytojo parodymais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai dėl kamerų drėgmės, šalčio, netinkamos ventiliacijos, apšvietimo, parazitų bei graužikų buvimo laikytini nepagrįstais.

17. Vadovaudamasis Higienos normos HN 37:2009 20 punktu ir Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktu bei atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015; 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015; 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką (2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją), ir į tai, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, teismas sprendė, kad, atsakovas pažeidė Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktą.

18. Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas žodžiu ar raštu išreiškė norą būti laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis ar turėjo nusiskundimų dėl to, kad yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, ir pabrėžė, kad pareiškėjas skunde net neteigė, kad jis yra nerūkantis asmuo.

19. Teismas nors nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, tačiau pripažino, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos Klaipėdos AVPK areštinėje, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.

20. Atsižvelgdamas į tai, kad gyvenamojo ploto normos pažeidimai daugeliu atvejų buvo minimalūs (tik vienu atveju buvo žymesnis pažeidimas), bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priteisė pareiškėjui 179 Eur neturtinei žalai atlyginti (119 Eur (7 Eur už parą) dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo ir 60 Eur dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu).

III. 21. Pareiškėjas M. Ž. apeliaciniame skunde prašo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio, CK 6.250 straipsnio 1 dalies ir kitus pažeidimus bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pareigūnai aplaidžiai ir per vėlai reagavo į pareiškėjo prašymus padėti su juo kalėjusiam asmeniui, kuris neteko sąmonės. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą pažeidžiančiomis sąlygomis, su juo buvo nežmoniškai elgiamasi, jis patyrė fizinį skausmą, vėmė, trūko oro, nežmoniškai skaudėjo galvą, taip pat teismas neatsižvelgė į dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus bei į tai, kad kai kuriose kamerose sanitariniai mazgai buvo be pertvarų. Pareiškėjas teigia, kad jis iki šiol jaučia depresiją, įtampą, jį kamuoja baisūs prisiminimai, baimė, sumažėjo bendravimo galimybės.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų. Atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pažeidimai daugeliu atvejų buvo minimalūs, ir nenustatė, jog pareiškėjo buvimas areštinėje, pažeidžiant galiojančius minimalaus ploto reikalavimus, sukėlė sveikatos sutrikimus. Atsakovo manymu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl nežmoniško galvos skausmo, vėmimo, iki šiol jaučiamos depresijos ir kt. yra priklausomybių nuo psichotropinių medžiagų pasekmė.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kuriais buvo pažeista pareiškėjo teisė privačiai naudotis areštinės kamerose esančiais tualetais. Pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, tačiau skunde nėra nurodyta, kad buvo pažeistas privatumas naudojantis tualetu, kad patirtas diskomfortas, todėl neteisinga konstatuoti dėl to esant pažeistas pareiškėjo teises. Atsakovo manymu, teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalies (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) ir nepagrįstai peržengė pareikšto skundo reikalavimo ribas.

24.2. Skunde nurodytos aplinkybės neatitiko tikrovės, nes visuose Klaipėdos AVPK areštinės sanitariniuose mazguose yra įrengti unitazai (t. y. tualeto kriauklės išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti), kurie nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti pertvaromis, sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

24.3. Higienos normos HN 37:2009 2 punkte yra įtvirtinta, kad veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Klaipėdos AVPK areštinė buvo rekonstruota 1999 ir 2005 metais, t. y. iki Higienos normos HN 37:2009 įsigaliojimo, todėl, atsakovo teigimu, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių sanitariniai mazgai atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

24.4. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-433-858/2016; 2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-476-858/2016; 2016 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1497-556/2016), suformuotos bylose, kurių aplinkybės yra identiškos arba labai panašios, todėl neteisingai konstatavo esant atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kuriais Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą.

24.5. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, uždaro sanitarinio mazgo neįrengimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą.

24.6. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tam tikras areštinėje patalpintų asmenų privatumo apribojimas yra neišvengiama sulaikymo ar kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais bei saugiu vykdymu.

24.7. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai ir neteisingai priteisė per didelę sumą žalai atlyginti. Pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas 3 paras buvo tik 0,03 kv. m mažesnis nei taikoma gyvenamojo ploto norma, 6 paras – nuo 0,43 kv. m iki 0,68 kv. m mažesnis už taikomą gyvenamojo ploto normą. Tokie nežymūs ploto neatitikimai yra formalūs, jų praktiškai neįmanoma pajusti, jie nesukelia papildomų nepatogumų, be to, jie truko ne ištisai, tik 8 paras pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo per mažas 2,31 kv. m.

24.8. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos neturtinės žalos dydį lemiančius ir specifinius kriterijus: laiko veiksnys (pareiškėjas į teismą kreipėsi tik praėjus kuriam laikui po pažeidimo), bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis, kalinimo įstaigos pastato specifika, aplinkybė, kad atsakovo atstovas nesiekė sukelti nepatogumų pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Apeliacijos dalykas – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo M. Ž. skundas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje pagal CK 6.271 straipsnį, pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, kadangi byla iškelta 2016 m. gegužės 4 d. (b. l. 2–4). Pažymėtina, kad atsakovas be teisėto pagrindo apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 80 straipsnio 2 dalį, kuri įsigaliojo 2016 m. liepos 1 d.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas bylos šalių apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Pirmosios instancijos teismas, detaliai išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su netinkamu jo kalinimu Klaipėdos AVPK areštinėje nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d., nustatė, kad 17 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas (vietoj 5 kv. m pareiškėjui teko nuo 2,69 kv. m. iki 4,97 kv. m kameros ploto), ir nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu (kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie neužtikrino galimybės privačiai pasinaudoti tualetu). Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai dėl kamerų drėgmės, šalčio, netinkamos ventiliacijos, apšvietimo, parazitų bei graužikų, taip pat rūkančių asmenų atskyrimo nuo nerūkančiųjų yra įrodyti, bei konstatavo, jog byloje surinkti įrodymai paneigia šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

29. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taikė trejų metų ieškinio senaties terminą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. Kadangi apeliaciniuose skunduose nėra nurodyta jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo, todėl teisėjų kolegija neanalizuoja ir nepasisako dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su senaties termino taikymu.

30. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis. Apeliaciniame skunde nurodomi abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai apie kamerose buvusias sąlygas, kurie nesudaro jokio teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje. Be to, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (apie kito kalinamo asmens E. G. sąmonės netekimą dėl oro stygiaus; medicininės pagalbos nesuteikimą). Naujos nurodomos aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos, nes apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

31. Iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu. Pareiškėjo teigimu, sanitariniuose mazguose yra įrengti unitazai, kurie nuo gyvenamosios patalpos atskirti pertvaromis, t. y. jų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tam tikras areštinėje patalpintų asmenų privatumo apribojimas (sanitariniame mazge nesant pertvaros savo aukščiu siekiančios vidutinį žmogaus ūgį, yra galimybė visiškai pasislėpti už durų, užuolaidos ar pan.) yra neišvengiama sulaikymo ar kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais bei saugiu vykdymu.

32. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus, jų nepripažįsta pagrįstais, nes byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas pasinaudoti tualetu, pareiškėjas, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto.

33. Šiuo aspektu pažymėtina, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

34. Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Tačiau taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgtina į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją). Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodo, jog Klaipėdos AVPK areštinėje sanitarinis mazgas nuo kameros bendro ploto atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara. Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas tokia sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

35. Dėl atsakovo akcentuojamos nuolatinės asmenų, laikomų areštinėje, priežiūros ir kontrolės pažymėtina, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).

36. Taip pat pažymėtina, jog, nors veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, tačiau į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką. Policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Todėl nors teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, tačiau atsakovas turi teisinę pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, jog užtikrintų pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu tualetu, t. y. tokiu tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).

37. Vertinant pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir būdo, pirmiausia pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

38. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

39. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį (17 parų nebuvo užtikrintas gyvenamasis plotas ir teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo), į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 179 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ar per mažas ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

41. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Atkreiptinas dėmesys, kad kitoje administracinėje byloje, kurioje kitam pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje 69 dienas nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas bei buvo pažeistas privatumas, buvo priteista 613 Eur neturtinei žalai atlyginti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2233-442/2017).

42. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias šioje byloje susiklosčiusius teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 86 straipsnio reikalavimus ir suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė