2019-04-03 Nr. AB-8325-3-61-3-03909-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-173-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03909-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. B. (N. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. B. (N. B.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 iki 2016 metų nuolat buvo etapuojamas į Lukiškių TI-K, kur buvo laikomas labai mažose kamerose, buvo pažeidžiamas vienam asmeniui turintis tekti ploto reikalavimas (3,6 kv. m). Didesnės kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo avarinės būklės, tualete nebuvo unitazo, gamtinius reikalus pareiškėjas turėjo atlikti tupėdamas. Kamerose buvo labai mažas langas, per kurį patekdavo nedaug šviesos, tai kenkė regėjimui. Kamerų sienos, grindys ir lubos buvo apsilupusios, drėgnos, buvo pelėsio. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui yra skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pareiškėjui tekęs kameros plotas reikalavimų neatitiko tik 2014 m. rugpjūčio 29 d. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalauja palaikyti tvarką kamerose, išduoda tam reikalingą inventorių ir priemones. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo. Lukiškių TI-K kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Kameros vėdinamos natūraliai per langus. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, o prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d., šiuo laikotarpiu pareiškėjas tik 1 dieną buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto. Taigi buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

7. Teismas taip pat pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti.

8. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo ir apšvietimo, kadangi Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte konstatavo, jog gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus.

9. Dėl kamerų remonto pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 62 punkto nuostatą.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų dėl pablogėjusios sveikatos ir kad toks pablogėjimas būtų susijęs būtent su netinkamomis kalinimo sąlygomis, t. y. byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į medikus.

11. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus bei nesutekdami privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo. Teismo vertinimu, gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, bei privatumo pažeidimas galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų, tačiau byloje nebuvo surinkta duomenų, kad pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai, todėl pareiškėjo išgyvenimus pagal pobūdį ir trukmę (1 diena) teismas laikė tokiais, kad jo teisių pažeidimo į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą bei privatumą Lukiškių TI-K fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. 12. Pareiškėjas N. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, peržiūrėti bylą ir priteisti pareiškėjui piniginę kompensaciją pagal Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) po 50 Eur už kiekvieną parą, praleistą netinkamomis įkalinimo sąlygomis.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsiliepime nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų atsakomybė už žalą. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų jam galbūt padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 1 dieną nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, taip pat kad buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis kamerose įrengtu tualetu, pripažino šį jo teisių pažeidimą, tačiau nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

16. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei priteisti jam piniginę kompensaciją – po 50 Eur už kiekvieną parą, praleistą netinkamomis įkalinimo sąlygomis. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K patyrė moralinius, psichologinius ir dvasinius išgyvenimus. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo jis patyrė moralinių, psichologinių ir dvasinių išgyvenimų, tačiau šis pareiškėjo argumentas savaime nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas ir kad asmens pažeista neturtinė teisė, kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

21. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

22. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Vertindamas įrodymus teismas taip pat turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus įrodymus, neišskirdamas jokių įrodymų, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

24. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad pažeistų pareiškėjo teisių pripažinimas yra pakankama satisfakcija, todėl žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo tokio masto ir pobūdžio, kad jam kompensuoti turėjo būti nustatyta tam tikra materiali patirtos neturtinės žalos išraiška. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teisių pažeidimo trukmė buvo itin trumpa ir neturėjo neigiamos įtakos pareiškėjo dvasinei ir fizinei sveikatos būklei. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, juos pakankamai detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija šių motyvų nekartoja.

25. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. B. (N. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė