2018-06-25 Nr. AB-12125-3-61-3-01136-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3719-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01136-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 4.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys (duomenys neskelbtini) progimnazija ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Z. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2017 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 30-634 (toliau – ir Įsakymas) dėl vidutinės priežiūros priemonės skyrimo nepilnamečiui A. M. – išsiuntimą į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą vieneriems metams.

2. Pareiškėja nurodė, kad Įsakymu nepilnamečiui vaikui A. M. buvo skirta vidutinės priežiūros priemonė – išsiuntimas į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą (Šiaulių r.) vieneriems metams, tačiau ši vidutinės priežiūros priemonė taikyta neatsižvelgus į tai, jog pritaikius minimalios priežiūros priemones, buvo pasiekta teigiamų vaiko elgesio pokyčių. Pabrėžė, kad nepilnametis vaikas neturėjo problemų su teisėsauga baudžiamosios ir administracinės teisės prasme.

3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog nepilnamečio vaiko elgesys kėlė pavojų jam pačiam ir aplinkiniams, pirmą kartą jam minimalios priežiūros priemonės skirtos 2015 m. gruodžio 16 d. Nepilnamečio vaiko elgesiui negerėjant, jam pakartotinai atsakovo 2016 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 30-2455 buvo skirtos minimalios priežiūros priemonės. Administracija 2016 m. lapkričio 3 d. gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prašymą dėl vidutinės priežiūros priemonių skyrimo, kuriame nurodoma, jog nepilnamečio vaiko elgesys yra nekontroliuojamas ir neprognozuojamas, kelia realų pavojų savo saugumui, o taikomos prevencinio pobūdžio priemonės neveikia. Taip pat Administracija 2017 m. kovo 6 d. gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus raštą, kuriame nurodyta, jog nepilnametis vaikas (duomenys neskelbtini) progimnazijoje sumušė kitą progimnazijos mokinį, kuris buvo netekęs sąmonės ir išvežtas į (duomenys neskelbtini) klinikas. Vilniaus miesto vaiko gerovės komisijos 2017 m. sausio 9 d. posėdžio metu nutarta kreiptis į teismą dėl vidutinės priežiūros skyrimo. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 16 d. nutartimi nutarė leisti skirti nepilnamečiui vaikui vidutinės priežiūros priemonę. Atsakovas pažymėjo, kad vaikas kelis kartus grasino sužeisti globėją peiliu, rūko progimnazijos teritorijoje, pamokų metu atsisako dirbti, nereaguoja į pastabas, užsiima pašalinėmis veiklomis, į pamokas ateina nepasiruošęs, neturintis priemonių, pamokų metu vartoja necenzūrinius žodžius, žemina ir įžeidinėja mokytojus ir progimnazijos administraciją, smurtauja prieš kitus mokinius, praleidinėja pamokas be pateisinamos priežasties, pas psichologą nesilankė. Siekiant padėti vaikui tinkamai vykdyti paskirtas minimalios priežiūros priemones ir pasiekti teigiamų rezultatų, jis buvo įspėjamas apie netinkamo elgesio pasekmes, buvo palaikomas kontaktas su nepilnamečio globėja, vykdomas pamokų stebėjimas, su mokiniu dirbo socialinės pedagogės, vesti profilaktiniai pokalbiai, tačiau nebuvo pasiekta teigiamų jo elgesio pokyčių.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) progimnazija atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, pateikė dokumentus dėl nepilnamečio vaiko mokymosi.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė teismui prašymą pašalinti ją iš trečiųjų suinteresuotų asmenų ir nagrinėti bylą jos atstovui nedalyvaujant.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjos Z. P. skundą atmetė.

8. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1400-67/2009 nepilnamečio vaiko A. M. globa patikėta pareiškėjai. Nepilnametis 2016–2017 ir 2017–2018 mokslo metais mokosi (duomenys neskelbtini) progimnazijoje (toliau – ir Progimnazija). Administracijos direktorius 2015 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 30-3916 minėtam vaikui skyrė minimalias priežiūros priemones – įsipareigojimą mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą, lankyti psichologo konsultacijas bei lankyti vaikų dienos centrą, atvirą jaunimo centrą ar kitą socialinių paslaugų įstaigą. Administracijos direktorės 2016 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 30-2455 nepilnamečiui vaikui skirtos minimalios priežiūros priemonės. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyrius 2016 m. lapkričio 3 d. teikė prašymą Nr. 10-S Administracijai dėl vidutinės priežiūros priemonių skyrimo nepilnamečiui A. M. Vilniaus miesto psichologinė pedagoginė tarnyba 2017 m. vasario 14 d. pateikė išvadą Nr. MK 098, kurioje rekomendavo Nepilnamečiui pritaikyti bendrąsias programas ir teikti specialiojo pedagogo, socialinio pedagogo bei psichologo pagalbą. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyris 2017 m. kovo mėn. pateikė raštą Administracijai, kuriame prašo skubiai imtis veiksmų, skiriant vidutinę priežiūros priemonę nepilnamečiui, nes jis kelia pavojų sau ir aplinkiniams. Minėtame rašte nurodyta, kad nepilnametis vaikas 2017 m. kovo 2 d. sumušė progimnazijos mokinį, kuris buvo netekęs sąmonės ir išvežtas į Santariškių klinikas. Administracija Įsakymu nutarė skirti vaikui vidutinę priežiūros priemonę – išsiųsti jį vieneriems metams į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą. Byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo nepilnamečiui paskirtos taikyti vidutinės priežiūros priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar nepilnamečiui vaikui pagrįstai skirtos vidutinės priežiūros priemonės, svarbu nustatyti, kaip jis vykdė minimalias priežiūros priemones ir ar nepilnamečio elgesio pokyčiai įgyvendinant minimalias priežiūros priemones buvo teigiami.

10. Teismas, atsižvelgęs į surinktus byloje duomenis, padarė išvadą, kad nepilnametis vaikas mokymo procese dalyvauja netinkamai arba iš viso nedalyvauja, kelia pavojų sau ir aplinkiniams, jis neturi poreikio keisti savo elgesį, jam reikalinga ilgalaikė psichologo pagalba, jis atsisako atlikti užduotis, jam nustatyti elgesio ir emocijų sutrikimai, nepilnametis nevykdė minimalių priežiūros priemonių, nenustatyti teigiami nepilnamečio vaiko elgesio pakitimai. Teismas pažymėjo, kad iš liudytojų teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų matyti, jog nepilnamečiui neigiamą įtaką daro kiti asmenys, kitose vietose veikiantys vaikų socializacijos centrai neatitiktų vaiko interesų dėl juose mokomų vaikų amžiaus, vidutinių poveikio priemonių taikymo terminas paskirtas atsižvelgiant į nepilnamečio ugdymo procesą ir yra suderintas su mokslo metais, be to, terminas gali būti trumpinamas atsižvelgiant į pasiektus rezultatus. Todėl teismas sprendė, jog siekiant apsaugoti jo ir kitų asmenų interesus, vidutinių priežiūros priemonių taikymas yra pagrįstas ir Įsakymas yra teisėtas, nes atsakovas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, procedūrinių pažeidimų nepadarė, neviršijo jam suteiktos diskrecijos teisės, Įsakymu paskirtų vidutinių priežiūros priemonių atlikimo vieta ir terminas atitinka teisės aktų reikalavimus ir nepažeidžia nepilnamečio vaiko teisių ar teisėtų interesų.

III. 11. Pareiškėja Z. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 30-634 „Dėl vidutinės priežiūros priemonės skyrimo nepilnamečiui A. M. - išsiuntimą į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą (F. V. g. 61, Gruzdžiai, Šiaulių r.) vieneriems metams“.

12. Pareiškėjos teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius klaidingai taikė Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, kurių taikymas po 2017 m. rugsėjo 1 d. pasikeitė. Taigi vaiko vidutinės priežiūros priemonė turi būti skiriama tik išimtiniais atvejais, kuo trumpesniam terminui ir atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus.

13. Pareiškėja nurodo, kad teismas, grįsdamas sprendimą trečiųjų asmenų nusiskundimais dėl vaiko elgesio, neatsižvelgė į tai, jog minėti nusiskundimai yra suinteresuotų asmenų ir vertintini kritiškai. Be to, teismo nurodomi atvejai pagal teisinį reguliavimą patenka į minimalios priežiūros priemonės taikymo sritį. Ikiteisminio tyrimo ir kt. organų pranešimų, kurie būtų pagristi objektyviais įrodymais dėl vaiko elgesio, neatitinkančio minimalios priežiūros reikalavimų pateikta nebuvo, vaikui nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas ar kt. poveikio procedūros, todėl vidutinės priežiūros priemonės taikymui nėra teisinio pagrindo. Pabrėžia, kad vaikas neturėjo problemų su teisėsauga. Pateikti dokumentai įrodo, kad minimalios priežiūros priemonės reikalavimai buvo vykdomi ir turėjo teigiamų padarinių.

14. Pareiškėja nurodo, kad pritaikytomis minimaliomis priežiūros priemonėmis pasiektus vaiko elgesio teigiamus pokyčius įrodo rašytiniai įrodymai: 2017 m. kovo 29 d. pažyma Nr. 5 „Dėl mokymosi mokykloje“, 2017 m. kovo 29 d. Vilniaus VPK 2 PK pažyma apie nepilnametį A. M., 2017 m. vasario 22 d. psichologo patvirtinimas, 2017 m. vasario 14 d. pažyma „Dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) švietimo pagalbos skyrimo“.

15. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir jo naikinti nėra pagrindo, nes atsakovas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, procedūrinių pažeidimų nepadarė, Teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo.

17. Atsakovas nurodo, kad skundžiamas Įsakymas yra priimtas 2017 m. kovo 27 d., o pareiškėjos apeliaciniame skunde minima Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio redakcija įsigaliojo tik nuo 2017 m. rugsėjo 6 d., todėl tiek atsakovas, tiek teismas vadovavosi ginčo metu galiojusia Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo redakcija (t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 1 d.). Kadangi buvo nustatyta, jog taikant nepilnamečiui vaikui minimalias priežiūros priemones teigiamų jo elgesio pokyčių nebuvo pasiekta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (ginčo metu galiojusi redakcija) 10 straipsniu ir vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartį skundžiamu Įsakymu atsakovas paskyrė vaiko išsiuntimą į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą vieneriems metams.

18. Atsakovas pažymi, kad teismas, remdamasis į bylą pateiktais Vilniaus miesto psichologinės-pedagoginės tarnybos duomenimis nurodė, kad nepilnametis A. M. neturi poreikio keisti savo elgesį, jam reikalinga ilgalaikė psichologo pagalba, jis atsisako atlikti užduotis, jam nustatyti elgesio ir emocijų sutrikimai. Vilniaus miesto psichologinė-pedagoginė tarnyba konstatavo, kad nepilnamečiui vaikui reikalingi specialieji ugdymo poreikiai, be to, A. M. dalyvavo Vaiko gerovės komisijos 2017 m. sausio 5 d. posėdyje, kuriame pripažino, kad nevykdo skirtų minimalios priežiūros priemonių, taigi nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog nepilnametis vaikas nevykdė minimalių priežiūros priemonių, nenustatyti teigiami jo elgesio pakitimai ir jo veiksmai gali kelti pavojų jam ir kitiems asmenims.

19. Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

21. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

22. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kvestionuoja pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas, teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimto sprendimo skirti vidutinės priežiūros priemonę nepilnamečiui ir išsiųsti pareiškėjos globojamą vaiką A. M. į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą vieneriems metams.

23. Skundžiamu sprendimu teismas padarė išvadas, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą Įsakymą, kadangi atsakovas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, procedūrinių pažeidimų nepadarė, neviršijo jam suteiktos diskrecijos teisės, Įsakymu paskirtų vidutinių priežiūros priemonių atlikimo vieta ir terminas atitinka teisės aktų reikalavimus bei nepažeidžia nepilnamečio vaiko teisių ar teisėtų interesų. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydama, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio redakcija, įsigaliojusi po 2017 m. rugsėjo 1 d., teismas trečiųjų asmenų subjektyvius nusiskundimus dėl vaiko elgesio turėjo vertinti kritiškai, vaikas neturėjo problemų su teisėsauga, o taikytos minimalios priežiūros priemonės reikalavimai buvo vykdomi ir turėjo teigiamų padarinių.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kadangi priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, ir pareiškėja naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

25. Taigi šioje byloje siekiant patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma nustatytina, kuri Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) redakcija yra šiuo atveju taikoma nagrinėjamam ginčui.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2016 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2535 2 straipsnis „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas” numato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2017 m. rugsėjo 1 d. Šiuo atveju ginčijamas atsakovo sprendimas (Įsakymas) yra priimtas 2017 m. kovo 27 d., t. y. iki 2017 m. rugsėjo 1 d., kuomet įsigaliojo pareiškėjos nurodyta Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo nauja redakcija. Todėl vadovaujantis Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 29 d. įstatymas Nr. XII-2535) 2 straipsniu, nagrinėjamam ginčui spręsti taikoma Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. Todėl skundžiamo įsakymo teisiniam vertinimui taikoma įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. rugsėjo 1 d. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjos teiginiai, kad šiuo atveju turėjo būti taikyta Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d., yra nepagrįsti ir atmestini.

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyrius 2016 m. lapkričio 3 d. teikė prašymą Administracijai dėl vidutinės priežiūros priemonių skyrimo nepilnamečiui A. M., taip pat 2017 m. kovo mėn. pateikė raštą Administracijai, nurodydamas, kad A. M. (duomenys neskelbtini) d. sumušė Progimnazijos mokinį, kuris buvo netekęs sąmonės ir išvežtas į (duomenys neskelbtini) klinikas, ir šiame rašte prašė skubiai imtis veiksmų bei skirti vidutinę priežiūros priemonę nepilnamečiui. Administracija, įvertinusi gautus duomenis iš (duomenys neskelbtini) progimnazijos ir policijos, taip pat Vaiko gerovės komisijos 2017 m. sausio 9 d. posėdžio protokolą, skundžiamu Įsakymu skyrė A. M. vidutinę priežiūros priemonę – išsiųsti jį vieneriems metams į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą. Taigi bylos duomenys patvirtina, kad nepilnametis A. M. ilgais laikotarpiais nebūna namuose, kas kelia pavojų jo sveikatai ir saugumui, jam blogą įtaką daro kiti asmenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant apsaugoti aptariamo vaiko interesus, yra tikslinga jį siųsti į vaikų socializacijos centrą, nes dirbant su vaiku individualiai, tikėtina, bus pasiekti geresni rezultatai negu jam likus su globėja ir mokantis pagal bendrojo lavinimo programą Progimnazijoje, taigi darytina išvada, kad vidutinė priežiūros priemonė nepilnamečiui A. M. yra reikalinga ir būtina. Pažymėtina, kad minėto Vaiko gerovės komisijos 2017 m. sausio 9 d. posėdžio metu buvo išklausyta ir paties vaiko nuomonė A. M., kaip tai numato Įstatymo 10 straipsnio 5 dalis.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo Įsakymo pagrįstumą taip pat patvirtina ir faktiniai duomenys, kurie buvo nustatyti ir po skundžiamo Įsakymo priėmimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-230-662/2018 sprendžiant šioje byloje reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) progimnazijos 2017 m. balandžio 21 d. rašte Nr. 86 pateikta informacija, jog nepilnametis nuolat pasižymi nedrausmingu ir agresyviu elgesiu: smurtauja, rūko progimnazijos teritorijoje (tualetuose), pamokų metu atsisako dirbti, nereaguoja į pastabas, neturi priemonių, vartoja necenzūrinius žodžius, įžeidinėja mokytojus ir administraciją, praleidinėja pamokas be pateisinamos priežasties, savavališkai pasišalina iš pamokų ir atsisako į jas eiti; nepilnametis tam tikrais nustatytais laikotarpiais nedalyvavo ugdomoje veikloje, pats nesimokė ir kitiems mokiniams trukdė pamokų metu, nedrausmingai, žeminančiai elgėsi su mokytojais, vartojo necenzūrinius žodžius; Progimnazijos mokinio tėvo 2017 m. lapkričio 14 d. pranešime progimnazijai nurodyta, jog nepilnametis grasino sumušti jo sūnų; Progimnazijos kūno kultūros mokytojo 2017 m. lapkričio 16 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog nepilnametis nepagarbiai elgėsi su mokytoju, naudojo prieš jį smurtą; Progimnazijos 2017 m. gruodžio 6 d. rašte Nr. 206 nurodyta, kad nepilnametis trukdo mokytojams vesti pamokas, atvyksta į pamokas nepasiruošęs, pamokų metu būna nedrausmingas, grasino sumušti kitą mokinį.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja savo teiginių, jog nepilnamečio vaiko elgesys gėrėjo po du kartus jam taikytų minimalios priežiūros priemonių (t. y. atsakovo 2015 m. gruodžio įsakymu Nr. 30-3916 ir 2016 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 30-2455), objektyviais įrodymais, kurie paneigtų byloje pateiktus duomenis, negrindžia. Konstatuotina, kad po vaikui taikytų minimalios priežiūros priemonių jo elgesys iš esmės nepasikeitė ir palikimas su globėja (pareiškėja) nedavė teigiamų rezultatų. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad bylos duomenų visuma patvirtina, jog vaiko elgesys tendencingai išliko netinkamas ir žalingas ne tik jam pačiam, tačiau ir aplinkiniams. Bylos duomenys taip pat patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjos ir nepilnamečio vaiko ryšys nėra tvirtas – nepilnametis A. M. nuolat bėga iš namų, konfliktuoja su globėja (pareiškėja), dėl to dar iki ginčijamo Įsakymo priėmimo buvo apgyvendintas krizių centre, vaikų globos namuose, socializacijos centre, taigi akivaizdu, jog pareiškėjos nepilnametis vaikas neklauso. Be to, šioje byloje yra svarbios nustatytos ir pareiškėjos nepaneigtos aplinkybės, kad nepilnametis ilgais laikotarpiais nebūna namuose, o tai kelia pavojų jo sveikatai ir saugumui, jam blogą įtaką daro kiti asmenys, todėl siekiant apsaugoti jo interesus, yra tikslinga vaiką siųsti į jam tinkamą vaikų socializacijos centrą visų pirma dėl jo paties interesų ir socialinio elgesio tikėtino pasikeitimo. Priešingai, nei teigia pareiškėja, jos nurodyti dokumentai (2017 m. kovo 29 d. pažyma Nr. 5 „Dėl mokymosi mokykloje“, 2017 m. kovo 29 d. Vilniaus VPK 2 PK pažyma, 2017 m. vasario 22 d. psichologo patvirtinimas ir 2017 m. vasario 14 d. pažyma) nepatvirtina vaiko elgesio teigiamų pokyčių ir nepaneigia vidutinės priežiūros priemonės nepilnamečiui A. M. būtinybės ir reikalingumo. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nepilnamečiui vaikui A. M. dėl jo problematiško elgesio du kartus buvo skirtos minimalios priežiūros priemonės, tačiau nustačius, kad teigiamų vaiko elgesio pokyčių nebuvo pasiekta, vidutinė priežiūros priemonė nepilnamečiui A. M. yra reikalinga, vadovaudamasis Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (ginčo metu galiojusia redakcija) 10 straipsniu, atsakovas visiškai pagrįstai ir teisėtai, nepadaręs procedūrinių pažeidimų ir esant faktiniam pagrindui, priėmė skundžiamą Įsakymą.

30. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog trečiųjų asmenų nusiskundimai dėl vaiko elgesio yra pateikti suinteresuotų asmenų ir dėl to turi būti vertinami kritiškai. Pažymėtina, kad duomenis apie vaiko elgesį teikė ir teismo posėdžio metu paaiškinimus davė įvairių institucijų atstovai ir kiti asmenys, suinteresuoti būtent vaiko gerove (t. y. (duomenys neskelbtini) progimnazijos atstovas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas, Vilniaus miesto vaiko gerovės komisijos pirmininkė A. B., specialioji pedagogė J. B., M. M., socialinė pedagogė V. D.). Todėl teismas visiškai pagrįstai rėmėsi šių asmenų ir institucijų išvadomis bei parodymais kartu su kitais pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais, o pareiškėja nepateikė priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų apie liudytojų šališkumą ar kitas su tuo susijusias aplinkybes.

31. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat iš esmės pritardama kitiems pirmosios instancijos teismo argumentams, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Vadovaujantis išdėstytais motyvais konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos Z. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė