2018-02-21 Nr. AB-3568-3-61-3-06067-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-293-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06067-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno tardymo izoliatoriaus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–10) ir patikslintu skundu (b. l. 16), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 76 Eur, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 16 112 Eur, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 20 824 Eur, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 4 636 Eur, iš viso 41 648 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad žalą neteisėtu veikimu bei pareigų nevykdymu jam tiesiogiai padarė visų nurodytų įstaigų administracijos ir pareigūnai, kadangi visose įkalinimo įstaigose kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, o Kalėjimų departamentas, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintais Kalėjimų departamento nuostatais, pagal savo kompetenciją gali ir privalo spręsti klausimus, susijusius su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų tinkamų gyvenimo sąlygų užtikrinimu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2015 m. spalio 16 d. jis periodiškai buvo kalinamas Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Klaipėdos AVPK areštinėje perpildytose kamerose, be to, jose visas privalomas inventorius (gultai, stalai, spintelės) yra įtvirtintas nejudamai, o tai dar labiau sumažino laisvą kameros plotą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Klaipėdos AVPK areštinėje kalinami asmenys pasivaikščioti išvedami tik 1 valandą per parą; kamerose sanitariniai mazgai nėra atitverti nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies ir neturi atskiros oro šalinimo sistemos; išduodama patalynė pasibaisėtinos būklės; patalynė (čiužinys, antklodė) visuomet eksploatuojama be užvalkalų, dažnai be pagalvės užvalkalo ir paklodžių, dėl to jau po pirmo naudojimo tampa nehigieniška – į ją įsigeria kūno riebalai ir prakaitas, ji susitepa nuo lubų krentančiu tinku ir nuo grindų kylančiomis cemento dulkėmis; vatos pagrindu pagamintas minkštasis lovos inventorius (čiužinys, antklodė, pagalvė) negali būti skalbiamas, o sauso (cheminio) valymo galimybių įkalinimo įstaigos neturi, todėl minėtas inventorius geriausiu atveju yra tik dezinfekuojamas, tačiau tai nepašalina į minkštąjį lovos inventorių įsigėrusio prakaito ir purvo, dėl to kalinamiems asmenims išduodamas minkštasis lovos inventorius, kuris nėra skirtas vieno konkretaus asmens naudojimui ir asmeniui išvykus iš įkalinimo įstaigos jo naudotas inventorius yra perduodamas kitam kalinamam asmeniui, visuomet yra pasibaisėtinos būklės, purvinas, blizgantis nuo įsigėrusių kūno riebalų ir prakaito.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K ir Kauno TI nėra skalbyklų ir sanitarinių švaryklų, o dušas sanitarinės švaryklos neatstoja, be to, einant į dušą suimtieji nėra aprūpinami pagal materialinio aprūpinimo normas privalomu išduoti muilu (30 g.). Tuo tarpu, suimtiesiems skalbiant drabužius rankomis ir po to juos džiovinant gyvenamosiose kamerose, atsirasdavo kiti higienos normų reikalavimų pažeidimai – drėgmė, pelėsis. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad Lukiškių TI-K veisiasi tarakonai, kamerų sienos ir lubos paveiktos pelėsinio grybelio, o prieš langus maždaug 1 metro atstumu įrengtos papildomos grotos specialiai tam (specialiai tokiu atstumu nuo lango), kad kalinami asmenys negalėtų pasiekti atidaryti langų (vėdinti kameras per langus) šiltuoju metų laiku bei negalėtų užsandarinti langų šaltuoju metų laiku.

Pareiškėjo teigimu, tai lemia padidėjusią drėgmę patalpose, privalomo temperatūrinio režimo pažeidimus, pelėsio veisimąsi. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis, todėl patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta priteisiant piniginę kompensaciją.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 20–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Visų pirma, Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas įstaigoje buvo nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 16 d., t. y. tik vieną dieną, ir buvo laikomas kameroje Nr. 108, kurios plotas 7,38 kv. m, joje buvo 2 asmenys. Šiame kontekste nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi, šiuo atveju pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Be to, paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti.

Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Be to, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, o pareiškėjo reikalavimas vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 34–38) prašė pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

6. Klaipėdos AVPK nurodė, jog neturi duomenų ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo teisių pažeidimų. Tuo tarpu Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2002) nustatytus reikalavimus, kurie turi būti taikomi ir šiuo metu, nes vėlesnės Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 2 punkte yra įtvirtinta, kad veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atitinkamai Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliktų Klaipėdos AVPK areštinės patikrinimų metu konstatavo, kad norint padidinti areštinės kamerose esamą dirbtinę apšvietą reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl Higienos normoje HN 37:2009 nustatyti dirbtinės apšvietos reikalavimai Klaipėdos AVPK areštinėje nagrinėjamu laikotarpiu netaikytini. Pabrėžė, kad areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos per langus, langai sandarūs ir niekada nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų drėgmė ar pelėsis.

Šiuo aspektu akcentavo, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliktų areštinėje esančių kamerų patikrinimų metu nustatė, jog jose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija; areštinės kameros vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus; areštinės kamerose ant sienų ir lubų pelėsių nėra. Šių Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu taip pat nustatyta, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose ir kitose areštinės patalpose yra įrengtas centrinis šildymas, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas atitinka galiojančių higienos normų reikalavimus.

Tuo tarpu informacija, kad nuo areštinės kamerų sienų ir lubų byra tinkas, nepasitvirtino. Klaipėdos AVPK paaiškino, kad areštinės kamerose periodiškai atliekami einamieji patalpų remonto darbai, t. y. perdažomos nuniokotos lubos, sienos, grindys, atstatomos nugriautos pertvaros. Klaipėdos AVPK nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių nuostatomis, policijos areštinėje kiekvieną dieną yra užtikrinami sulaikytų ir suimtų asmenų pasivaikščiojimai po vieną valandą per dieną, pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pažymėjo, kad policijos komisariato stogo danga yra iš molio čerpių, o įstaiga neturi duomenų, kad pastate būtų naudojamas šiferis ar asbestas. Dėl sanitarinių mazgų paaiškino, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai (unitazai ir praustuvės) nuo kameros bendro ploto atskirti 1,20 m aukščio pertvara, sanitariniame mazge yra įrengta atskira patalpų oro šalinimo sistema, taip pat įrengti baldai, kurie atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Kartu akcentavo, kad yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimui.

Pabrėžė, kad areštinėje esančių lovų čiužiniai yra nesuplyšę ir švarūs, vykdomas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija), graužikai ar kitokie buitiniai parazitai kamerose niekada nebuvo pastebėti. Klaipėdos AVPK atkreipė dėmesį, kad iš areštinės viršininko 2016 m. vasario 19 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog pareiškėjas areštinės kamerose ginčo laikotarpiu pažeidžiant teisės aktais nustatyto minimalaus ploto reikalavimą buvo laikomas neilgą laiko tarpą ir šis pažeidimas buvo labai nežymus.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 62–65) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir Kauno TI ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų. Taip pat pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas ir teisės pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Šiame kontekste atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K ir Kauno TI buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, Kalėjimų departamentas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų būtų sutrikusi jo sveikata, o ginčo laikotarpis nėra ilgas.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 73–77) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Kauno TI nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas įstaigoje įvairiais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. spalio 15 d. ir jam teko nuo 4,08 kv. m iki 8,15 kv. m ploto, todėl Įsakymu Nr. V-124 nustatyta norma nebuvo pažeista. Be to, atkreipė dėmesį, kad Įsakyme Nr. V-124 nėra nustatyta, jog asmeniui tenkantis plotas turi būti skaičiuojamas atmetant kameros baldus. Tuo tarpu pareiškėjo teiginys, kad kamerų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, neatitinka tikrovės. Šiame kontekste paaiškino, kad Kauno TI kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo žalai atsirasti.

Kauno TI pažymėjo, kad kameros aprūpintos visais teisės aktuose nurodytais baldais, lovų konstrukcijai panaudotas metalas, jos yra prižiūrimos ir reikalui esant remontuojamos, o pareiškėjas dėl jų nėra skundęsis Kauno TI administracijai. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 109 punktą, suimtieji privalo kamerose palaikyti tvarką ir švarą, tam jie gauna reikalingas higienos priemones. Be to, nurodė, kad Kauno TI sanitarinių mazgų klozetai atitinka Lietuvos standartą LST EN 997/AC, jų konstrukcija neleidžia kanalizacijos dujoms išeiti į patalpą, o dėl fekalijų kvapo įstaiga nėra gavusi iš pareiškėjo skundų ar pastabų, jų neturėjo ir patalpas tikrinančio Kauno visuomenės sveikatos centro specialistai.

Taigi, Kauno TI sanitariniai mazgai atitinka minėtus reikalavimus, jie yra atskirti apie 2,1 m aukščio atitvarais, o juose įrengta mechaninė ventiliacija užtikrina higienos normų laikymąsi. Kauno TI taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas melagingai teigia, jog sanitariniuose mazguose nėra džiovyklų, kadangi džiovyklos sanitariniuose mazguose yra įrengtos. Kartu akcentavo, kad Kauno TI yra 3 dušų patalpos po 3 vietas ir 1 patalpa 4 vietų, dušų patalpos yra tinkamai įrengtos, jos nuolat valomos, o įstaigos direktoriaus įsakymu patvirtintame Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos apraše nustatyta, jog kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše yra vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta, tokia prausimosi tvarka tenkina absoliučią daugumą suimtųjų, pareiškėjas, kalėdamas Kauno TI, dėl prausimosi sąlygų pretenzijų taip pat nereiškė.

Kauno TI teigimu, pareiškėjo teiginiai, kad čiužiniai, antklodės ir pagalvės suplyšę, jie nevalomi, neskalbiami, nedezinfekuojami, kalinami asmenys neaprūpinami higienos priemonėmis, yra melagingi, kadangi kameros kortelėje yra išvardinti tardymo izoliatoriui priklausantys daiktai, išduoti suimtajam (nuteistajam), o pareiškėjo parašai patvirtina, jog visus išvardintus daiktus jis gavo, be to, pareiškėjas buvo aprūpintas ir higienos priemonėmis. Visa patalynė suimtajam (nuteistajam) išvykus iš Kauno TI yra skalbiama ir dezinfekuojama, atvykę asmenys aprūpinami švaria patalyne.

Kauno TI kartu akcentavo, kad pareiškėjas, gavęs higienos normų neatitinkančios būklės inventorių, galėjo jo nepriimti, surašyti savo pastabas ar skųstis Kauno TI administracijai, tačiau jo parašai kameros kortelėje patvirtina, kad jis neturėjo pretenzijų dėl gaunamų daiktų būklės. Be to, Kauno TI pažymėjo, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) leidžiama naudotis nuosava patalyne. Kauno TI taip pat nurodė, kad iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje matyti, jog pareiškėjas iš esmės neturėjo skundų dėl fizinės ir psichikos sveikatos būklės, pareiškėjo sveikatos sutrikimų, susijusių su jo laikymu Kauno TI, nebuvo, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis, būdamas Kauno TI, patyrė neturtinę žalą sveikatai, yra nepagrįsti ir atmestini.

II. 11. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 139–151) pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti, o pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo dalį dėl 76 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 16 112 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, ir 20 824 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K, teismas nurodė, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. spalio 15 d. ir buvo laikomas 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 108, kurioje buvo laikomi 2 asmenys, todėl vienam asmeniui teko 3,69 kv. m, o 2015 m. spalio 16 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus. Taigi, teismas konstatavo, jog vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, teismas pabrėžė, kad iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-1900 matyti, jog patikrinimo metu 2015 m. rugpjūčio 12 d. nustatyta, kad kameroje Nr. 108 vizualiai buvo švaru, pelėsio požymiai vizualiai nenustatyti, Higienos normos HN 76:2010 56 punkto pažeidimai nenustatyti. Patikrinimo metu kameroje Nr. 108 išmatuota oro temperatūra buvo 27,5 ºC, santykinė oro drėgmė buvo 46,6 % – tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Be to, nustatyta, kad kameroje Nr. 108 yra langai, patalpos vėdinamos natūraliai per langus, sanitariniai įrenginiai buvo tvarkingi. Teismas taip pat nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros bei profilaktinių patikrinimų, vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo trumpą laiko tarpą, t. y. vieną dieną, o jo skunde nurodytos aplinkybės dėl kitų antisanitarinių kalinimo sąlygų yra abstraktaus pobūdžio, todėl negali būti teismo įvertintos.

13. Spręsdamas dėl pareiškėjo laikymo Kauno TI, teismas nurodė, kad iš byloje esančios Kauno TI 2016 m. kovo 8 d. pažymos Nr. 11-1293 matyti, jog pareiškėjas įstaigoje įvairiais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. spalio 15 d., o visą jo buvimo Kauno TI laiką jam teko nuo 4,08 kv. m iki 8,15 kv. m kameros ploto. Todėl teismas konstatavo, jog vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Kauno TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atitverti 2,1 m aukščio atitvaru, sanitariniame mazge įrengta praustuvė, veidrodis, ventiliacija, sudaryta galimybė džiovinti rūbus, o pareiškėjas buvimo Kauno TI metu su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų į šios įstaigos administraciją nesikreipė, duomenų apie tai, jog dėl šių pažeidimų pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas ar skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėjas nepateikė.

Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginius, kad Kauno TI nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, kamerose esantys sanitariniai mazgai nėra atitverti nuo likusios gyvenamosios dalies ir neturi atskiros oro šalinimo sistemos, vertino kaip nepagrįstus. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginį, kad Kauno TI kamerų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi iš byloje esančios medžiagos matyti, jog kameroje įrengtos dviaukštės lovos, už lovos pastatytas stalas su suoliukais, prie sienos stovi nuo grindų iki lubų iš trijų vienas šalia kito stovinčių segmentų sumontuotos lentynos, todėl sudarytos galimybės laikyti asmeninius daiktus, higienos reikmenis, maisto produktus.

Teismas kartu akcentavo, kad iš tardymo izoliatoriui (kalėjimui) priklausančių daiktų, išduotų suimtajam (nuteistajam) laikinai naudotis, sąrašo matyti, jog pareiškėjas gavo čiužinį, pagalvę, antklodę, užvalkalą, paklodę, rankšluostį, šaukštą, puodelį, dubenėlį / lėkštę, pagalvės užvalką. Tuo tarpu pareiškėjas savo teiginių dėl jam duoto čiužinio blogo kvapo, neskalbimo, nevalymo, nedezinfekavimo, taip pat dėl neišduoto muilo niekuo nepagrindė ir ginčo laikotarpiu dėl šių galimų jo teisių pažeidimų į Kauno TI administraciją nesikreipė.

Todėl teismas šiuos pareiškėjo nurodytus pažeidimus vertino kaip neįrodytus. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog patalynė buvo netinkama naudoti. Dėl pasivaikščiojimų teismas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.

Atitinkamai iš pareiškėjo skundo matyti, kad jam buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore, todėl jo argumentus dėl pasivaikščiojimų teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjo teiginius, kad Kauno TI nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, teismas vertino kaip abstrakčius ir nepagrįstus jokiais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl asmeninių drabužių skalbimo ir administracija būtų atsisakiusi tai daryti.

Teismas akcentavo, kad viršutinius drabužius, vadovaujantis Kauno TI direktoriaus 2009 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-117 (2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 1-17 redakcija), galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Suimtieji ir nuteistieji šia paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, jeigu suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, jis gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai.

Be to, teismas pažymėjo, kad Higienos normoje HN 76:2010 nustatyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 p.); lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir / arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (66 p.).

Teismas nurodė, kad iš šio teisinio reguliavimo matyti, jog minkštasis inventorius nuteistiesiems (suimtiesiems) turi būti išduodamas išskalbtas, išvalytas arba dezinfekuotas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus, kad dezinfekavimas nėra tinkamas išduodamo minkštojo inventoriaus valymo būdas, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Taigi, apibendrinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, jog Kauno TI neteisėti veiksmai (neveikimas) nenustatyti.

14. Dėl pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje teismas pabrėžė, kad šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl teisės aktais nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, turi būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame numatyta, jog asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo į bendrą gyvenamąjį plotą. Tačiau, įvertinęs byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. 10 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytų reikalavimų.

Atsižvelgęs į tai, kad atitinkama kamerų dalis buvo užimta lovomis ir kitais baldais bei sienele atitvertu sanitariniu mazgu, teismas sprendė, jog faktiškai tenkantis vienam asmeniui gyvenamasis plotas buvo dar mažesnis. Taigi, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, jog šiuo aspektu buvo Klaipėdos AVPK neteisėti veiksmai (neveikimas). Teismas taip pat nurodė, kad byloje esantis Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktas Nr. K3-98 (patikrinimas vietoje pradėtas 2015 m. kovo 30 d.) patvirtina, jog buvo patikrintos areštinės kameros, tarp jų ir kameros Nr. 23 bei Nr. 34, kuriose pareiškėjas buvo laikomas.

Patikrinimo metu areštinės kamerose buvo atlikti dirbtinės apšvietos, patalpų temperatūros, oro judėjimo ir santykinės drėgmės matavimai, tačiau pažeidimai nenustatyti. Taip pat nustatyta, kad areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, grindys lygios, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, dalis čiužinių su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėmis audinio, kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus, tikrinimo metu kamerose esantys įrenginiai buvo švarūs, areštinėje vykdoma profilaktinė dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija, atlikti darbai registruojami, tikrinimo metu buitiniai parazitai kamerose nepastebėti, areštinės dušinės sienos ir grindys lengvai valomos ir dezinfekuojamos, atlikti valymo darbai ir kokios naudotos valymo priemonės yra registruojamos areštinės patalpų pagrindinio valymo žurnale, patikrintose kamerose, dušinėje ant sienų, lubų pelėsių nebuvo, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti.

Teismas pažymėjo, kad kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų būklės byloje nėra, todėl konstatuoti, jog valstybės valdžios institucijos (Klaipėdos AVPK) pareigūnai laikė pareiškėją areštinės kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų, nėra pagrindo. Pareiškėjo teiginius, jog jam areštinėje patalynė buvo išduodama pasibaisėtinos būklės, teismas vertino kaip abstrakčius ir nepagrįstus jokiais įrodymais. Šiuo aspektu nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Klaipėdos AVPK administraciją dėl išduodamos patalynės būklės. Todėl teismas minėtus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Be to, Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 54 punkte nurodyta, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, jog asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore, todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė, kaip nepagrįstus.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, teismas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 3.23 punktu, bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, jai atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Atitinkamai šioje byloje žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš tiesioginių Lukiškių TI-K, Kauno TI, Klaipėdos AVPK neteisėtų veiksmų, o dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde teismui nurodytų aplinkybių į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Taigi, byloje nėra įrodymų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Kalėjimų departamentą, byloje taip pat nenustatyti Kalėjimų departamento neteisėti veiksmai (neveikimas), todėl pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, atmestina kaip nepagrįsta.

16. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nustatyti tik atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, neteisėti veiksmai, kadangi pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos reikalavimus. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir įvertinęs pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Klaipėdos AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, t. y. vertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas atsižvelgė į pareiškėjo kalinimo Klaipėdos AVPK laikotarpį, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos AVPK pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, be to, pareiškėjas nesikreipė nei į areštinės administraciją, nei į kitas institucijas dėl jo kalinimo sąlygų, o byloje buvo nustatyti ne visi pareiškėjo nurodyti pažeidimai, teismas konstatavo, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 17. Pareiškėjas A. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 159), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą. Pareiškėjas tvirtina, kad Klaipėdos AVPK teismui pateikė ir teismas rėmėsi melaginga informacija dėl jo laikymo kamerų ir sąlygų jose, kadangi kameros pagal plotą buvo netinkamos apgyvendinti kalinamuosius, be to, kamerose sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamojo ploto, areštinės patalpos buvo avarinės būklės, neatitiko higienos reikalavimų, buvo neremontuojamos. Taigi, pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju, jam kalint Klaipėdos AVPK areštinėje, buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pažeidimą tik dėl 10 parų, nors jis areštinėje praleido 66 paras. Atitinkamai pareiškėjas prašo priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Papildomai dėl kalinimo Kauno TI pareiškėjas paaiškina, kad su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė, nes administracija daro atitinkamą spaudimą, todėl prašo nesivadovauti vien Kauno TI pateiktais įrodymais, o būti šališku ir remtis jo pateiktais skundo argumentais bei priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, neturtinės žalos atlyginimą.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 162–165) prašo jį atmesti. Lukiškių TI-K pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir nenurodė, kodėl būtent jo prašomo dydžio suma kompensuotų galbūt jam padarytą neturtinę žalą.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 167–170) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą nepakeistą. Kalėjimų departamentas mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2015 m. spalio 16 d. jis periodiškai buvo kalinamas Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Klaipėdos AVPK areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo CK 6.271 straipsnio pagrindu.

21. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje 10 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytų reikalavimų, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti, o pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Kalėjimų departamento, nenustatęs šių institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), atmetė kaip nepagrįstą.

22. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad Klaipėdos AVPK teismui pateikė melagingą informaciją dėl jo laikymo kamerų ir sąlygų jose, o teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi šiais melagingais duomenimis ir nepagrįstai iš Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjo praleistų 66 parų pažeidimą pripažino tik 10 parų. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo nesivadovauti vien Kauno TI pateiktais įrodymais, o remtis pareiškėjo pateiktais skundo argumentais. Atitinkamai pareiškėjas mano, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK ir Kauno TI, prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Tuo tarpu dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų dėl pareiškėjo prašomos atlyginti neturtinės žalos, siejamos su Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento veiksmais (neveikimu), apeliaciniame skunde pareiškėjas ginčo nekelia ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija.

23. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako, o šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

25. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

26. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

27. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Kauno TI ir Klaipėdos AVPK areštinėje (išskyrus dėl sanitarinių mazgų įrengimo areštinės kamerose ir pareiškėjui tekusios gyvenamojo ploto normos), todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, o tik abstrakčiai nurodo, kad Klaipėdos AVPK teismui pateikė melagingą informaciją, taip pat prašo nesiremti vien Kauno TI pateiktais įrodymais, bet būti šališkam ir remtis pareiškėjo pateiktais skundo argumentais.

Tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginį dėl Klaipėdos AVPK teismui pateiktos informacijos neteisingumo, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti oficialiais rašytiniais bylos įrodymais, be kita ko, užfiksuotas tiesiogines savo pareigas vykdančių pareigūnų, kurių šališkumas nagrinėjamoje byloje nenustatytas. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, skelbia, jog kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo.

Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas ir į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 2, 3 bei 5 straipsnius ir ABTĮ 7 straipsnį. Be to, pagal jau minėtą ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Todėl pareiškėjo prašymas teismui būti šališkam ir remtis būtent jo pateiktais skundo argumentais, o ne Kauno TI pateiktais įrodymais, negali būti tenkinamas, kadangi pažeistų teisėjo ir teismų nepriklausomumo bei nešališkumo principus.

28. Taigi, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti Kauno TI neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, t. y. nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, o tai, kaip minėta, yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI.

29. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl sanitarinių mazgų įrengimo Klaipėdos AVPK areštinės kamerose. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A.

M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05 28 p.). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Taigi, nors Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, o Klaipėdos AVPK atsiliepime nurodė, jog areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atskirti 1,20 m aukščio pertvara, pabrėžtina, kad į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką, turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai, su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 6 p.).

Todėl, nors teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, atsakovas turi teisinę pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, jog užtikrintų pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu tualetu, t. y. tokiu tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017). Taigi, atsižvelgiant į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertintina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.).

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, atsižvelgusi į tai, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas daugiavietėse kamerose, o atsakovo atstovas nepagrindė, jog pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo užtikrintas, teisėjų kolegija sprendžia, kad visą nurodytą laikotarpį, iš viso 77 dienas (b. l. 39), buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

30. Be to, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl ginčo laikotarpiu jam tekusios gyvenamojo ploto normos Klaipėdos AVPK areštinės kamerose. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas numato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Tuo tarpu Klaipėdos AVPK nepateikė duomenų, kokį plotą užima areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. vasario 19 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-3239 pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymo kameras ginčo laikotarpiu, šių kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principu, sprendžia, kad laikotarpiais, kai kameroje Nr. 32, kurios plotas 20,11 kv. m, buvo laikomi 4 asmenys, atsižvelgiant į tai, jog dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas, kuris į bendrą gyvenamąjį plotą pagal minėtą Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktą neįskaičiuojamas, vienam asmeniui taip pat teko mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu pažeidžiant Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytus reikalavimus dėl vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto iš viso buvo laikomas 25 dienas.

31. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl šioje byloje nustatytų pažeidimų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimų pripažinimo, įvertinus jų trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 80 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kadangi sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią bei trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, todėl šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti tik pareiškėjo teisių pažeidimai dėl gyvenamojo ploto normos ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais Klaipėdos AVPK areštinėje, kiti pažeidimai nenustatyti, be to, minėti pažeidimai nebuvo nepertraukiami (pareiškėjui minimali ploto norma nepertraukiamai nebuvo užtikrinta ilgiausiai tik iki 11 dienų, o nukrypimai nuo ploto normos buvo nežymūs). Byloje taip pat nenustatyta, kad Klaipėdos AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinus bylos duomenis, pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų taip pat nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Klaipėdos AVPK administraciją su prašymais ar skundais dėl jo laikymo sąlygų. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur.

33. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitoje dalyje minėtą sprendimą paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė