2018-11-29 Nr. AB-22070-3-62-3-02529-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1771-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02529-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.1; 7.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 12 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) iš dalies panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. PE-SPl-5788 ir VSDFV 2016 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. (6.5) I-6267; 2) įpareigoti atsakovą VSDFV Kauno skyrių (toliau – ir atsakovas) pareiškėjui užtikrinti teisę gauti netekto darbingumo ir senatvės pensijas, bei paskirti ir mokėti pareiškėjui kas mėnesį nuo 2016 m. kovo 11 d. dvi pensijas – netekto darbingumo ir senatvės.

2. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. PE-SPl-5788, kuriame nuspręsta pareiškėjui nuo 2016 m. kovo 11 d. skirti 252,78 Eur senatvės pensiją, nebeskiriant netekto darbingumo pensijos, ir VSDFV 2016 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. (6.5) I-6267, kuriame pareiškėjo skundas dėl minėto atsakovo sprendimo buvo atmestas. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatos, kuriomis grindžiami ginčijami aktai, prieštarauja ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.67 straipsniui, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 23, 52 straipsniams, kadangi netekto darbingumo pensija, kaip ir senatvės pensija, kaip nuosavybės pajamos yra neliečiamos, nes paskiriamos įvykus tik tam tikriems faktams ir gali būti paimamos tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams, teisingai atlyginant. Konstitucijoje nenustatyta, kad valstybė laiduoja tik piliečių teisę gauti arba senatvės pensiją, arba netekto darbingumo pensiją. Todėl ginčijami aktai yra neteisėti.

3. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, jog teisinis reguliavimas (Pensijų įstatymas ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai)) suponuoja išvadą, kad asmenims, turintiems tuo pat metu teisę ir į netekto darbingumo pensiją, ir į senatvės pensiją, tuo pat metu gali būti mokama tik viena iš šių pensijų; asmeniui mokama didesnioji arba asmens pasirinkimu viena iš šių pensijų. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad 2015 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. PE SP10-1052 pareiškėjui buvo skirta netekto darbingumo pensija iki 2016 m. kovo 31 d., kad senatvės pensijos amžių jis sukako 2016 m. kovo 11 d., t. y. netekto darbingumo pensijos gavimo laikotarpiu, ir kad 2016 m. kovo 3 d. pateiktame prašyme skirti senatvės pensiją pareiškėjas išreiškė pageidavimą gauti didesnę pensiją, ginčijamu 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. PE_SP1-5788 jam paskyrė 252,78 Eur dydžio senatvės pensiją, nes ši pensija buvo didesnė už iki tol mokėtą netekto darbingumo pensiją, kurios dydis 2016 m. kovo mėn. buvo 239,74 Eur. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. lapkričio 4 d. sprendime Nr. (6.5) I-6267 konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, teisingai taikė Pensijų įstatymo ir Nuostatų nuostatas.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Kauno II teritorinis skyrius nustatė pareiškėjui 30 procentų darbingumo lygį (netektas darbingumas – 70 procentų) iki 2016 m. kovo 10 d. Atsakovas, vadovaudamasis Nuostatų 89 punktu, 2015 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. PE SP10-1052 nustatė netekto darbingumo pensiją pareiškėjui mokėti iki 2016 m. kovo 31 d. Senatvės pensijos amžius pareiškėjui sukako 2016 m. kovo 11 d., t. y. netekto darbingumo pensijos gavimo laikotarpiu. 2016 m. kovo 3 d. pateiktame prašyme skirti senatvės pensiją pareiškėjas išreiškė pageidavimą gauti didesnę pensiją. Atsakovas, vadovaudamasis šiuo pareiškėjo prašymu, Pensijų įstatymo bei Nuostatų normomis, ginčijamu 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. PE_SP1-5788 paskyrė ir moka pareiškėjui 252,78 Eur dydžio senatvės pensiją, nes ši pensija yra didesnė už pareiškėjui iki tol mokėtą netekto darbingumo pensiją, kurios dydis 2016 m. kovo mėn. buvo 239,74 Eur.

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir priėjo išvadą, jog santykis tarp netekto darbingumo pensijos ir senatvės pensijos yra toks, kad tuo pat metu gali būti mokama tik vienos rūšies pensija. Teismui nekilo abejonių dėl ginčo santykius reguliuojančio teisinio reglamentavimo, todėl jis nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant nustatyti, ar išdėstytas ginčo santykius reguliuojantis teisinis reglamentavimas neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui. Teismas priėjo išvadą, kad ginčijami administraciniai aktai yra teisėti, todėl nėra įstatyminio pagrindo juo panaikinti. Teismas, nusprendęs netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. PE-SPl-5788 ir VSDFV 2016 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. (6.5) I-6267, netenkino iš išvestinio skundo reikalavimo – įpareigoti VSDFV Kauno skyrių pareiškėjui užtikrinti teisę gauti netekto darbingumo ir senatvės pensijas, ir paskirti ir mokėti pareiškėjui kas mėnesį nuo 2016 m. kovo 11 d. dvi pensijas – netekto darbingumo ir senatvės. Kitus proceso dalyvių argumentus teismas laikė pertekliniais, todėl detaliau jų neanalizavo.

III. 8. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normas, jame yra organizuoto nusikalstamo susivienijimo požymių. Šiuo atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – nėra motyvų, kuriais atmesti pareiškėjo argumentai dėl Pensijų įstatymo ir Nuostatų prieštaravimo Konstitucijos 52 straipsniui. Teismo sprendime klaidingai nurodoma, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui skirti abi jo prašomas pensijas – pareiškėjas šią savo teisę įrodinėja remdamasis Konstitucijos 52 straipsniu. Teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo iškviesti lietuvių kalbos ir logikos specialistą, kad jis pateiktų išvadą dėl Konstitucijos 52 straipsnio aiškinimo pagal lietuvių kalbos ir logikos taisykles. Bylą nagrinėję teisėjai nėra lietuvių kalbos ir logikos specialistai, todėl jie negali daryti tokių specialių žinių reikalaujančias išvadas, be kita ko, kad santykis tarp pareiškėjo siekiamų gauti pensijų yra toks, kad tuo pat metu gali būti mokama tik vienos rūšies pensija. Tokia teismo išvada prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui. Pareiškėjo nuomone, teismas, vengdamas pripažinti, jog minėti teisės aktai prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, yra šališkas, vykdo Prezidento ir jam pavaldžių asmenų nurodymus. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad tokiu teismo sprendimu yra vykdoma diskriminacija neįgaliųjų atžvilgiu. Neįgalūs asmenys iki senatvės pensijos amžiaus suėjimo neturi ir negali dirbti taip, kaip sveiki asmenys, kad gautų atlyginimus ir sukauptų atitinkamas lėšas pakankamam senatvės pensijos dydžiui. Todėl, sulaukus senatvės pensijos amžiaus, neįgaliems asmenims turi būti mokamos dvi pensijos – senatvės ir netekto darbingumo. Be to, senstant didėja gydymo išlaidos.

10. Pareiškėjo nuomone, tam, kad byla būtų išnagrinėta teisingai, yra būtina teisminiame procese užtikrinti lietuvių kalbos ir logikos specialisto dalyvavimą, jam nurodant pateikti išvadą dėl Konstitucijos 52 straipsnio prasmės ir turinio aiškinimo pagal lietuvių kalbos ir logikos taisykles, taip pat išvadą dėl Pensijų įstatymo ir Nuostatų atitikties Konstitucijos 21, 23 ir 52 straipsniams. Siekiant užtikrinti lietuvių kalbos ir logikos specialisto dalyvavimą ir apklausą, bylos nagrinėjimas turėtų vykti žodinio proceso tvarka.

11. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

12. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pensijų įstatymo nuostatos neprieštarauja nei Civiliniam kodeksui, nei Konstitucijai. Pensijų įstatymas yra specialusis įstatymas, papildantis bei praplečiantis ir Civilinio kodekso, ir Konstitucijos nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. PE-SPl-5788, kuriame pareiškėjui paskirta senatvės pensija, kartu nepaskiriant netekto darbingumo pensijos, ir VSDFV 2016 m. lapkričio 4 d. rašto Nr. (6.5) I-6267, kuriame minėtas VSDFV Kauno skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamų administracinių aktų teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad yra pagrindas pareiškėjui skirti dvi pensijas (ir senatvės pensiją, ir netekto darbingumo pensiją). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti ginčijamus administracinius aktus bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių paskirti ir mokėti pareiškėjui kas mėnesį nuo 2016 m. kovo 11 d. dvi pensijas – netekto darbingumo ir senatvės. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjui skirti ir mokėti dvi jo prašomas pensijas, netinkamai aiškino Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, nepagrįstai atsisakė iškviesti lietuvių kalbos ir logikos specialistą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl lietuvių kalbos ir logikos specialisto apklausos, dėl pagrindo pareiškėjui vienu metu skirti ir mokėti netekto darbingumo ir senatvės pensijas.

16. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

17. Administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje A-21-146/2015, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

18. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neiškvietė lietuvių kalbos ir logikos specialisto, negavo lietuvių kalbos ir logikos specialisto išvados dėl Konstitucijos 52 straipsnio aiškinimo. Atitinkamai pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo iškviesti ir apklausti lietuvių kalbos ir logikos specialistą. Pareiškėjas iš esmės siekia, kad specialistas (konkrečiai, lietuvių kalbos ir logikos specialistas) išaiškintų Konstitucijos 52 straipsnio turinį.

19. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas; į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 str. 2 ir 3 d.). Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Teismų įstatymo 31 str. 2 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.).

Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 31 str. 3 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 3 d.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnį, teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (1 d.); jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją; gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą; minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Lietuvos Respublikos Prezidento aktas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai (2 d.).

Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 str.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 60 straipsnio 1 dalį, tam tikros srities specialistas kviečiamas tais atvejais, kai nagrinėjant administracinę bylą teisme reikia specialiųjų žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti ir įvertinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas teisės normas, prieina prie išvados, kad kompetencija oficialiai aiškinti teisės aktus (tarp jų – ir Konstituciją) yra suteikta būtent teismams (atsižvelgiant į konkrečią kiekvieno iš jų kompetenciją).

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, aiškindamas teisės normas, pasitelkia teisės aiškinimo metodus. Teisės teorijoje yra žinomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: lingvistinis, sisteminis, istorinis, lyginamasis ir kt. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas, kaip ir apskritai griežtas įstatymo raidės laikymasis taikant teisę, dažniausiai yra pagrįstas; šio teisės aiškinimo metodo svarbos negalima paneigti; taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą (kartu su kitais) yra užtikrinamas formalių teisės reikalavimų paisymas ir atitinkamo teisinio reguliavimo turinio vienodas supratimas. Kita vertus, lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama. Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tas pats pasakyta ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimus).

21. Remdamasi šiais išaiškinimais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo gauti lietuvių kalbos ir logikos specialisto išvadą apie Konstitucijos 52 straipsnio turinį. Net tuo atveju, jei tokia išvada teismui būtų pateikta, joje pateikti išaiškinimai ir padarytos išvados nebūtų laikomos oficialiu teisės normų aiškinimu ir teismui nebūtų privalomos. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo iškviesti ir apklausti lietuvių kalbos ir logikos specialistą. Pareiškėjo prašymas apeliacinės instancijos teismui iškviesti lietuvių kalbos ir logikos specialistą taip pat yra atmestinas.

22. Pareiškėjas tam, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme būtų galima apklausti lietuvių kalbos ir logikos specialistą, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo prašymas iškviesti lietuvių kalbos ir logikos specialistą buvo atmestas, ir kad pareiškėjas nenurodė jokių kitų priežasčių, dėl kurių bylai teisingai išspręsti būtų būtina bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka, tokių priežasčių nenustatė ir pati teisėjų kolegija, nusprendžia šio pareiškėjo prašymo netenkinti ir bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

23. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjo reikalavimo jam skirti dvi pensijas – senatvės ir netekto darbingumo – pažymi, kad Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs: pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia (liet. įskaitant, be kita ko) valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą). Kita vertus, Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, kad socialinio solidarumo principas pilietinėje visuomenėje nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime yra pažymėjęs, kad socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija.

19. Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą). Pagal Konstitucijos 52 straipsnį teisė į invalidumo pensiją garantuojama tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais. Įstatymu turi būti nustatyta: amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai, o invalidumo pensijos atveju – kas laikoma invalidumu, taip pat šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos bei dydžiai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimus).

24. Pagal Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija su aktualiais pakeitimais, t. y. redakcija, galiojusi ginčijamų aktų priėmimo metu) 5 straipsnio 1 dalį, asmenims, kuriems šio įstatymo nustatyta tvarka mokamos netekto darbingumo (invalidumo) pensijos ir kurie tuo pat metu turi teisę gauti senatvės pensiją, mokama didesnioji arba jų pasirinkimu viena iš šių pensijų <...>. Šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija asmeniui skiriama iki šiam asmeniui nustatyto darbingumo lygio termino pabaigos, išskyrus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Pensijų įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisė gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją išlieka, kai nedarbingais ar iš dalies darbingais pripažinti asmenys senatvės pensijos amžių sukanka valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos gavimo laikotarpiu; jei tokie asmenys tuo pat metu turi teisę gauti ir senatvės pensiją, taikomos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos.

25. Pagal Pensijų įstatymo (2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2512 redakcija, įsigaliojusi 2018 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 1 dalį, asmenims, kuriems mokamos netekto darbingumo (invalidumo) pensijos ir kurie gaudami šią pensiją nuo 2018 m. sausio 1 d. sukanka senatvės pensijos amžių ir įgyja teisę gauti senatvės pensiją, mokama didesnioji iš šių pensijų: arba senatvės pensija, apskaičiuota šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nustatyta tvarka, arba senatvės pensija neįgaliajam, apskaičiuota šio įstatymo 34 straipsnyje nustatyta tvarka <...>; asmenims, tuo pačiu metu turintiems teisę gauti ir netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, ir senatvės pensiją, mokama viena iš šių pensijų. Šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kai asmuo, gaunantis pagal šį įstatymą paskirtą netekto darbingumo pensiją, įgyja teisę gauti senatvės pensiją, jam skiriama ir mokama didesnioji iš šių pensijų: senatvės pensija, apskaičiuojama šio įstatymo nustatyta tvarka, arba senatvės pensija neįgaliajam, kuri apskaičiuojama tokia tvarka: 1) senatvės pensijos neįgaliajam bendroji dalis apskaičiuojama šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyta tvarka, įskaitant į stažą iki senatvės pensijos amžiaus sukakties buvusius netekto darbingumo pensijos gavimo metus ir taikant būtinojo stažo reikalavimą, nustatytą senatvės pensijai, bei gautą dydį dauginant iš netekto darbingumo lygio daugiklio d (šio įstatymo 3 priedas), pagal kurį iki senatvės pensijos amžiaus sukakties buvo apskaičiuota netekto darbingumo pensija; 2) senatvės pensijos neįgaliajam individualioji dalis apskaičiuojama šio įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka, neįskaitant laikinųjų pensijos apskaitos vienetų, o likusius netekto darbingumo pensijos apskaitos vienetus pridedant prie įgytų apskaitos vienetų bei gautą dydį dauginant iš netekto darbingumo lygio daugiklio d (šio įstatymo 3 priedas), pagal kurį iki senatvės pensijos amžiaus sukakties buvo apskaičiuota netekto darbingumo pensija.

26. Taigi, nei ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galioję, nei šiuo metu galiojantys įstatymai nenumato galimybės asmeniui tuo pačiu metu gauti ir senatvės pensiją, ir netekto darbingumo (invalidumo) pensiją.

27. Šiuo atveju pastebėtina, kad VSDFV Kauno skyrius 2015 m. vasario 6 d. sprendime Nr. PE_SP10-1052 (b. l. 24) nusprendė pareiškėjui nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. mokėti netekto darbingumo pensiją. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs šį VSDFV Kauno skyriaus sprendimą, be kita ko, dėl jame nustatyto netekto darbingumo pensijos mokėjimo termino. Pareiškėjas 2016 m. kovo 3 d. prašyme dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo (b. l. 25–26) prašė jam parinkti palankiausią pensijos skyrimo variantą, t. y. mokėti didesnę pensiją, senatvės arba invalidumo. VSDFV Kauno skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui apskaičiuota senatvės pensija yra didesnė nei iki tol mokėta netekto darbingumo pensija, ginčijamu 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. PE_SP1-5788 (b. l. 27) pareiškėjui skyrė senatvės pensiją. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas VSDFV Kauno skyriui būtų pateikęs prašymą tęsti netekto darbingumo (invalidumo) pensijos mokėjimą arba tuo pačiu metu mokėti dvi pensijas – ir netekto darbingumo, ir senatvės. Pareiškėjas 2016 m. spalio 5 d. VSDFV pateikė skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. PE_SP1-5788 (b. l. 34), kuriame nesutiko, jog jam būtų nutrauktas netekto darbingumo (invalidumo) pensijos mokėjimas, kadangi, pareiškėjo nuomone, jam mokama senatvės pensija yra per maža, nuo pareiškėjo netekto darbingumo pensijos jau daug metų antstoliai išskaičiuoja 50 proc. sumą, Seimui buvo pateiktas siūlymas senatvės ir netekto darbingumo pensijas mokėti kartu, be to, netekto darbingumo pensija yra nuosavybė, kuri gali būti paimta visuomenės poreikiams tik už ją teisingai atlyginant, o neatlygintinai – tik kaip sankcija. VSDFV ginčijamame 2016 m. lapkričio 4 d. sprendime Nr. (6.5)I-6267 (b. l. 32–33) konstatavo, kad, vadovaujantis Pensijų įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi ir Nuostatų 88 punktu, VSDFV Kauno skyrius 2016 m. kovo 31 d. sprendime Nr. PE_SP1-5788 pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai paskyrė ir mokėjo senatvės pensiją, bei pareiškėjui išaiškino teisę VSDFV Kauno skyriui pateikti prašymą, pagal kurį netekto darbingumo pensijos mokėjimas būtų atnaujintas nuo kito mėnesio pirmos dienos, o senatvės pensijos mokėjimas – sustabdytas.

28. Pareiškėjas nei skunde VSDFV, nei skunde teismui neginčijo VSDFV Kauno skyriaus atliktų skaičiavimų jam skiriant senatvės pensiją. Pareiškėjas reikalavimą jam skirti ir tuo pačiu metu mokėti ir senatvės pensiją, ir netekto darbingumo pensiją grindžia tuo, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotėje yra vartojamas jungtukas „ir“, t. y. „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas <...>“, kas, jo nuomone, reiškia, kad šios dvi valstybinės socialinio draudimo pensijos gali būti mokamos tuo pačiu metu. Teisėjų kolegija, įvertinusi Konstitucijos 52 straipsnio turinį, anksčiau aptartas Pensijų įstatymo nuostatas ir Konstitucinio Teismo doktriną, nenustatė pagrindo išvadai, kad Konstitucijos 52 straipsnyje yra įtvirtinta piliečių teisė tuo pačiu metu gauti ir senatvės pensiją, ir netekto darbingumo pensiją. Teisėjų kolegijos vertinimu, Konstitucijos 52 straipsnyje yra expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) išvardytos pensijų rūšys, įstatymų leidėjui paliekant galimybę nustatyti ir kitokias nei nurodytosios pensijas, nenurodant konkretaus šių pensijų rūšių santykio. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog įstatymuose šiuo metu įtvirtintas santykis tarp netekto darbingumo pensijos ir senatvės pensijos yra toks, kad tuo pačiu metu gali būti mokama tik viena iš šių pensijų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos dėl galimybės tuo pačiu metu mokėti ir senatvės pensiją, ir netekto darbingumo pensiją laikėsi ir ankstesniuose sprendimuose (žr., pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-230/2012).

29. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo subjektyvia nuomone apie Konstitucijos 52 straipsnio turinį, netenkino jo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, iškviesti lietuvių kalbos ir logikos specialistą, savaime nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Kaip minėta, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo argumentai, jo pirmosios instancijos teismui pateikti prašymai buvo nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kurie keltų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo, todėl apeliacinio skundo teiginiai apie teisėjų šališkumą pripažintini nepagrįstais.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė pagrindo panaikinti ginčijamus administracinius aktus. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė pagrįstai.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas