2016-02-15 Nr. AB-3513-3-61-3-03537-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1978-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03537-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–9), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 159–161), ir teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi (I t., b. l. 38–40) priėmė pareiškėjo skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jam būnant Lukiškių TI-K nebuvo sudaryta galimybė skambinti artimiesiems (sutuoktinei), todėl jis negalėjo bendrauti su žmona, palaikyti artimo ryšio, kuris būtinas santuokai ir šeimos santykiams palaikyti, dėl to patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir moralines kančias, pablogėjo jo sveikata, jis nuolat lankėsi pas psichologus.

Vėliau pareiškėjas patikslino, kad jo teisė skambinti buvo pažeista 2014 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. gruodžio 6 d., dėl to jis pateikė skundą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), tačiau jo prašymai leisti paskambinti nurodytomis dienomis buvo neteisėtai nuslėpti arba sunaikinti. Be to, pareiškėjo manymu, Lukiškių TI-K pareigūnai, viršydami įstatymų suteiktus įgaliojimus, neproporcingai (per dažnai) naudojosi teise perkelti pareiškėją į kitas kameras.

Pareiškėjas teigė, kad dėl itin dažno perkėlinėjimo iš vienos kameros į kitą patyrė daug streso, kadangi buvo reikalaujama kuo skubiau susirinkti daiktus, tai kėlė psichologinę įtampą, fizinius nepatogumus, sumaištį, sukėlė dideles dvasines ir moralines kančias, fizinius negalavimus, nemigą, dėl to jis turėjo vartoti vaistus ir lankytis pas psichologus. Taip pat pareiškėjas akcentavo, kad nepagrįstas nuobaudų jam paskyrimas, remiantis melagingais Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniais pranešimais, sukėlė itin didelį stresą, psichologinę įtampą, privertė jį jausti neteisybę dėl pareigūnų nebaudžiamo įgaliojimų viršijimo, todėl jis patyrė dvasines ir moralines kančias, lėmusias jo fizinės sveikatos pablogėjimą, sukėlusias nemigą ir įvairias psichologines problemas, t. y. jis patyrė didelę neturtinę žalą.

Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K jis privalėjo gyventi sanitarinių sąlygų neatitinkančiose kamerose, todėl žymiai suprastėjo jo fizinė ir psichinė sveikata, jis buvo priverstas kęsti netvarką ir nemalonią aplinką, todėl buvo pažeista jo teisė į orumą. Pareiškėjas vėliau patikslino, kad 2014 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl kamerų Nr. 130 ir Nr. 170 būklės patikrinimo. Atitinkamai Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. sausio 28 d. sprendime Nr. 13-15(2.1)-2-945 konstatavo, kad kameros Nr. 170 būklė neatitiko higienos normų reikalavimų.

Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad nurodytoje kameroje jis buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d., o visu jo buvimo kameroje Nr. 170 laikotarpiu kameroje buvo pelėsis, tačiau kamera buvo išvalyta po pareiškėjo perkėlimo į kitą kamerą ir prieš patikrinimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 44–55) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos, kildinamos iš jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 14 d., o skundą teismui surašė 2015 m. liepos 1 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Atsižvelgęs į tai, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartis su atitinkamomis bendrovėmis, kurios kiekvienais metais buvo pratęsiamos.

Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Papildomai paaiškino, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Dėl teisės paskambinti Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas visada turėjo galimybę realizuoti savo teisę paskambinti telefonu artimiesiems ir giminaičiams. Be to, paaiškino, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų įvykių priežasčių atsiradimo įstaigoje ir siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį miegamąja vieta, tuo pačiu mažinant suimtųjų (nuteistųjų) autoagresijos atvejus, turi teisę kiekvieną dieną vykdyti perkėlimus iš vienos kameros į kitą, griežtai vadovaujantis SVĮ 10 straipsnio ir BVK 70 straipsnio nuostatomis.

Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, o pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, grindžiami abstrakčiais argumentais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu (I t., b. l. 194–199) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas Lukiškių TI-K buvo pažeista, o likusią skundo dalį atmetė.

Remdamasis SVĮ, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1-168 patvirtinto Taksofono kortelių nuteistiesiems ir suimtiesiems įsigijimo, naudojimosi, paėmimo saugojimui, grąžinimo ir skambinimo telefonu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašo nuostatomis, teismas pažymėjo, kad iš teisinio reglamentavimo matyti, jog įstatyme numatytą teisę suimtiesiems paskambinti telefonu privalo užtikrinti tardymo izoliatoriaus direktorius.

Suimtasis, siekiantis realizuoti teisę paskambinti telefonu, privalo pateikti rašytinį prašymą, kuris įsegamas į specialų segtuvą, o tardymo izoliatoriaus administracija privalo patikrinti, ar yra sąlygos tokiam prašymui tenkinti. Šiame kontekste teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tvirtino, jog Lukiškių TI-K administracijai pateikė prašymus leisti paskambinti telefonu 2014 m. gruodžio 5–6 d., tačiau galimybė paskambinti nebuvo sudaryta. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad dėl nesuteiktos teisės paskambinti šiomis dienomis pareiškėjas 2014 m. gruodžio 6 d. padavė skundus Kalėjimų departamentui, kuris 2014 m. gruodžio 12 d. persiuntė šiuos skundus pagal kompetenciją nagrinėti Lukiškių TI-K.

Atitinkamai iš pareiškėjo paaiškinimų ir liudytojo T. M. parodymų nustatyta, kad Lukiškių TI-K gavus pareiškėjo skundus, pareigūnas T. M. dėl skundų žodžiu kalbėjo su pareiškėju, kuris 2014 m. gruodžio 18 d. raštu patvirtino, kad dėl skambučio problemos išspręstos žodžiu, raštiškai atsakyti nereikia. Tą patį pareiškėjas raštu patvirtino ir 2014 m. gruodžio 30 d. Todėl Lukiškių TI-K 2015 m. sausio 8 d. sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 7 punktu, administracinę procedūrą pagal pareiškėjo 2014 m. gruodžio 6 d. skundus nutraukė.

Be to, iš Kalėjimų departamento 2015 m. sausio 16 d. rašto Nr. 2S-237 matyti, kad nagrinėdamas pareiškėjo 2014 m. gruodžio 6 d. ir 2014 m. gruodžio 8 d. skundus, Kalėjimų departamentas gavo Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus dieninės pamainos prižiūrėtojos 2015 m. sausio 14 d. tarnybinius pranešimus Nr. 51-126 ir Nr. 51-127, kuriuose nurodyta, jog 2014 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. gruodžio 6 d. prašymų išvesti ar sudaryti galimybę paskambinti telefonu Lukiškių TI-K administracijai pareiškėjas nepateikė. Teismas taip pat išsireikalavo Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus dieninės pamainos apsaugos ir priežiūros pareigūnų grupės prižiūrėtojos K.

D. 2015 m. sausio 14 d. surašytą tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas 2014 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. gruodžio 6 d. prašymų išvesti ar sudaryti galimybę paskambinti telefonu įstaigos administracijai nepateikė, o teismo posėdžio metu apklausta liudytoja K. D. nurodė, jog jai buvo pavesta patikrinti, ar pareiškėjas minėtomis dienomis buvo pateikęs prašymus skambinti, tačiau peržiūrėjusi kompiuterinę sistemą, jokių pareiškėjo užregistruotų prašymų ji nenustatė. Taigi, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl Lukiškių TI-K jam nesudarytos galimybės paskambinti telefonu 2014 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. gruodžio 6 d. yra nepagrįsti, kadangi iš Lukiškių TI-K prižiūrėtojos K.

D. 2015 m. sausio 14 d. tarnybinio pranešimo ir jos parodymų teismo posėdžio metu matyti, kad pareiškėjo rašytiniai prašymai, kurie privalomi tam, jog suimtasis galėtų realizuoti teisę skambinti telefonu, Lukiškių TI-K nebuvo gauti, o pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių priešingas aplinkybes, nepateikė. Be to, kaip minėta, pareiškėjas raštu du kartus patvirtino, kad problemos dėl skambučių suteikimo yra išspręstos. Tuo tarpu liudytojas T. M. nurodė, kad vykusio pokalbio metu pareiškėjas patvirtino, jog problemos dėl skambučių išspręstos.

Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjas nei Lukiškių TI-K 2015 m. sausio 8 d. sprendimo, kuriuo administracinė procedūra pagal pareiškėjo 2014 m. gruodžio 6 d. skundus buvo nutraukta, nei Kalėjimų departamento 2015 m. sausio 16 d. rašto Nr. 2S-237, kuriuo pareiškėjo skundas pripažintas nepagrįstu, teismui neskundė, o iš pareiškėjo paaiškinimų teismui matyti, jog jis, būdamas Lukiškių TI-K ir gavęs leidimą skambinti telefonu, iš esmės šia teise naudojosi. Liudytoja K. D. teismo posėdžio metu davė parodymus, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, dažnai skambindavo telefonu, pats pareiškėjas teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, jog Lukiškių TI-K jis skambindavo telefonu 4–5 kartus per savaitę ir jam buvo sudaryta teisė paskambinti 2015 m. gruodžio 7 d.

Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K tinkamai realizavo pareiškėjo teisę skambinti telefonu, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pažeistos jo teisės paskambinti telefonu jam būnant Lukiškių TI-K yra nepagrįsti, t. y. šiuo aspektu atsakovo neteisėti veiksmai nėra nustatyti.

Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl per dažno jo perkėlimo į kitas kameras, teismas atkreipė dėmesį, jog iš SVĮ 10 straipsnio nuostatų matyti, kad tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Taigi tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose.

Tuo tarpu atsakovo atstovas paaiškino, kad suimtieji apgyvendinami atsižvelgiant į vidaus tvarkos reikalavimus, siekiant užkardyti konfliktines situacijas, ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį, atvykusį į Lukiškių TI-K, miegamąja vieta. Be to, suimtieji, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Teismo vertinimu, šie atsakovo atstovo nurodyti kriterijai objektyviai pateisinami, siekiant tinkamai atlikti įstatymu pavestą suėmimo vykdymo funkciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat nenurodo, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti SVĮ 10 straipsnyje nustatyti izoliavimo reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kamera paremtas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone.

Kaip minėta, šiuo atveju ne pareiškėjui, o Lukiškių TI-K administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Teismas kartu akcentavo, jog pareiškėjo teiginiai dėl dažno perkėlinėjimo į kitas kameras neatitinka faktinių duomenų, kadangi iš atsakovo atstovo pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjo perkėlimai į kitas kameras itin dažnai nevyko, o tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas net keletą mėnesių. Šiuo aspektu teismas taip pat nurodė, kad 2014 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas į kitas kameras buvo perkeltas dėl tos priežasties, jog jis atsisakė eiti į kamerą Nr. 188, o vėliau pakankamai ilgą laikotarpį jis buvo laikomas kameroje Nr. 170, dar vėliau perkeltas į kameras Nr. 157 ir Nr. 346, kuriose buvo laikoma mažiau asmenų, nei kameroje Nr. 170, todėl pareiškėjui jose buvo užtikrintos geresnės gyvenimo sąlygos.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju negalima pripažinti, jog atsakovo atstovas, pareiškėją apgyvendindamas konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar viršijo teisės aktais suteiktus įgaliojimus.

Pareiškėjo skundo teiginius, kad jam nepagrįstai, remiantis melagingais Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniais pranešimais, buvo paskirtos nuobaudos, teismas taip pat atmetė. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad SVĮ 32 straipsnis nustato suimtųjų pareigas ir jiems taikomus draudimus. Už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą suimtiesiems gali būti skiriamos SVĮ 34 straipsnyje nustatytos nuobaudos. Suimtasis turi teisę apskųsti jam paskirtą nuobaudą BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka (SVĮ 36 str. 7 d., 49 str.). Remiantis BVK 183 straipsnio 2 ir 3 dalimis, suimtieji turi teisę paskirtas nuobaudas per vieną mėnesį apskųsti Kalėjimų departamento direktoriui, o Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gruodžio 2 d. nutarimu paskirta nuobauda – papeikimas – už tai, kad jis 2014 m. lapkričio 27 d., pervedamas į kamerą Nr. 188, kategoriškai atsisakė į ją eiti, prižiūrėtojo reikalavimų nevykdė, o Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pareiškėjui nuobauda – papeikimas – paskirta už tai, kad jis 2014 m. gruodžio 17 d., būdamas kameroje Nr. 157, nesilaikė nustatytos darbotvarkės reikalavimų, t. y. miegojo po antklode, lova buvo nepaklota, į prižiūrėtojo pareikštas pastabas nereagavo.

Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gruodžio 2 d. nutarimu paskirtos nuobaudos panaikinimo pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris 2015 m. sausio 16 d. ir 2015 m. sausio 19 d. sprendimais pareiškėjo skundus atmetė, konstatavęs, kad nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai. Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu paskirtos nuobaudos panaikinimo pareiškėjas taip pat kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris 2015 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Nors pareiškėjas siekė teismui apskųsti minėtus Lukiškių TI-K nutarimus ir Kalėjimų departamento sprendimus, tačiau tai atliko netinkamai – įsiteisėjusia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi konstatuota, kad pareiškėjas teismo procesinių teisių įgyvendinimo prasme elgėsi nepakankamai apdairiai ir dėl to praleido skundo padavimo terminą.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pareiškėjui paskirtos nuobaudos nustatyta tvarka nebuvo nuginčytos. Taigi teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K direktorius, skirdamas nuobaudas pareiškėjui, atliko neteisėtus veiksmus. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių abejoti paskirtų nuobaudų pagrįstumu. Priešingai, pats pareiškėjas pripažino, kad atsisakė eiti į kamerą Nr. 188, nes, pareiškėjo teigimu, joje buvo kitos tautybės (juodaodžiai) asmenys.

Teismo vertinimu, tokie paaiškinimai reiškia, kad pareiškėjas sąmoningais veiksmais nesilaikė suėmimo vykdymo režimo, o pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos tikrovę atitinkančios aplinkybės. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog 2014 m. gruodžio 17 d., būdamas kameroje Nr. 157, laikėsi nustatytos darbotvarkės reikalavimų, teismui nurodė prieštaringas aplinkybes, t. y. pareiškėjas skunde teigė, kad įvykio metu jis darėsi pusryčius, buvo atsikėlęs, paklojęs lovą, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis tuo metu rašė skundą.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kaip objektyviais vadovautis pareiškėjo paaiškinimais. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nenustatyti neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, skiriant pareiškėjui nuobaudas. Be to, teismas papildomai akcentavo, jog pareiškėjas nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė paskirtos nuobaudos – papeikimai, todėl pareiškėjo teiginius dėl patirtos neturtinės žalos atmetė kaip neįrodytus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų kamerose, teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. buvo laikomas kameroje Nr. 170. Pagal pareiškėjo skundą Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę ir nustatė, kad kameroje Nr. 170 lubų dažai buvo atsilupę, atšokę, jų paviršius netinkamas lengvam valymui, tai neatitiko Higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimų. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog jis nurodytu laikotarpiu privalėjo gyventi sanitarinių sąlygų neatitinkančioje kameroje, pripažintini pagrįstais. Atitinkamai, teismo vertinimu, šiuo atveju konstatuotina, kad dėl nustatyto Higienos normos HN 76:2010 pažeidimo pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas suimtas tinkamomis sąlygomis.

Apibendrindamas, teismas atkreipė dėmesį, kad dėl byloje nustatytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų – pareiškėjo laikymo laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. kameroje, kurios lubų dažai buvo atsilupę, atšokę, jų paviršius netinkamas lengvam valymui – pareiškėjo patirti neigiamo pobūdžio išgyvenimai, nepatogumai nebuvo tokio intensyvumo, jog būtų pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 2 d.). Šiuo atveju teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo laikomas santykinai neilgai, byloje nustatyto pažeidimo pobūdis nevertintinas kaip itin reikšmingai pažeidęs pareiškėjo teises, duomenų apie pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes nėra, pareiškėjas yra darbingo amžiaus vyras. Taigi, įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę, pasekmes, padarymo priežastis, žalą padariusio asmens kaltę, aplinkybę, kad turtinė žala nebuvo padaryta, kitas reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei formuojama teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija už nustatytą teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas.

III. Pareiškėjas E. N. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 3–5) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą ta apimtimi, kuria jo skundas atmestas, arba jį pakeisti ir tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, jog teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo teisės paskambinti įgyvendinimo. Šiuo aspektu pažymi, kad pareigūnas T. M. paprašė pareiškėjo pasirašyti, jog jis neturi jokių pretenzijų dėl nesudarytų sąlygų paskambinti, taip siekdamas jį apgauti, kadangi žodžiu užtikrino, kad pareiškėjo teisė paskambinti bus įgyvendinta. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad Lukiškių TI-K nėra jokios elektroninės sistemos, kurioje registruojami prašymai paskambinti. Taip pat nurodo, kad teismas visiškai nevertino, kokie sunkumai yra sudaromi perkėlinėjant suimtąjį į kitas kameras. Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad teismas netinkamai vertino jo argumentus dėl nepagrįstai paskirtų nuobaudų, nes neatsižvelgė į tai, jog jam buvo sąmoningai apsunkinta galimybė įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą, dėl ko jis ir praleido skundo padavimo terminą. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad teismas netinkamai įvertino dėl netinkamų laikymo sąlygų jo patirtus neigiamus padarinius. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi esminės bylos aplinkybės yra susijusios išimtinai su jam žinoma informacija, be to, pareiškėjo teigimu, į bylos nagrinėjimą kviesti asmenys buvo apklausti netinkamai, todėl prašo pakartotinai liudytojais kviesti Lukiškių TI-K pareigūnus T. M., K. D. ir V. L..

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, jam dalyvaujant, taip pat į teismo posėdį liudytojais kviesti Lukiškių TI-K pareigūnus T. M., K. D. ir V. L.. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, jis galėtų papildomai nurodyti ir (ar) paaiškinti dalyvaudamas bylos nagrinėjime teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime, kuriame, be kita ko, liudytojais buvo apklausti pareiškėjo nurodyti Lukiškių TI-K pareigūnai T. M. ir K. D., o pareiškėjas turėjo galimybę užduoti jiems atitinkamus su nagrinėjama byla susijusius klausimus (I t., b. l. 165–166, 187–192). Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias dar bylai reikšmingas aplinkybes papildomai galėtų paaiškinti jo prašomi liudytojais pakartotinai kviesti asmenys. Atsižvelgiant į tai, nurodytas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K pažeistos jo teisės paskambinti telefonu sutuoktinei 2014 m. gruodžio 5–6 d., per dažno jo perkėlinėjimo į kitas kameras, nepagrįstai jam paskirtų nuobaudų ir netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d., atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai bei kiti duomenys (I t., b. l. 13–27, 56–155, 175–183), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, tik abstrakčiai nurodė, kad teismas netinkamai vertino jo argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes. Tačiau teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Nors pareiškėjas, be kita ko, tvirtina, kad Lukiškių TI-K nėra jokios elektroninės sistemos, kurioje registruojami prašymai paskambinti, o įstaigos pareigūnas T. M. apgaule paprašė pareiškėjo pasirašyti, jog jis neturi jokių pretenzijų dėl nesudarytų sąlygų paskambinti, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nenustatė pagrindo abejoti tiesiogines savo funkcijas vykdančių pareigūnų ir darbuotojų oficialiuose dokumentuose užfiksuotomis bei pirmosios instancijos teismo nustatytomis nurodytus pareiškėjo teiginius paneigiančiomis aplinkybėmis, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareigūnai bei kiti darbuotojai būtų šališki ir suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi, siektų melagingai apkalbėti pareiškėją ar kitaip jam pakenkti.

Atsižvelgus į tai, minėti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Be to, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino su pareiškėjo perkėlinėjimu į kitas kameras susijusias aplinkybes bei šiuo aspektu nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, o reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Atitinkamai nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl nagrinėjamu atveju nurodytu aspektu nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai detaliau nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su perkėlimo į kitas kameras metu kylančiais nepatogumais.

Tuo tarpu pareiškėjo argumentai dėl jam paskirtų nuobaudų apskundimo termino praleidimo priežasčių nėra nagrinėjamos bylos dalykas, kadangi, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, šis klausimas jau buvo išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi (I t., b. l. 38–40).

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo dėl byloje nustatytų pažeidimų patirtas neigiamas pasekmes, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimus (kameros lubų dažai buvo atsilupę, atšokę, jų paviršius netinkamas lengvam valymui) buvo laikomas sąlyginai trumpą laikotarpį, be to, byloje buvo nustatyti tik gana nežymūs higienos normos pažeidimai. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl byloje nustatytų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K taip pat nenustatyti ir nėra jokių duomenų, jog jam ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą bei pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir, remiantis formuojama Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualia Lietuvos Respublikos teismų praktika, atsižvelgus į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius