2017-12-13 Nr. AB-23694-3-62-3-00921-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3617-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00921-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 25 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. jis laikytas Kauno TI netinkamomis sąlygomis: kamerose nepakako vietos, dalį jos užėmė inventorius, tamsu, langai nešvarūs, neskaidrūs, nebuvo šilto vandens. Pareigūnų elgesys buvo netinkamas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui buvo suteikti pasivaikščiojimai, jis galėjo naudotis kompiuterių klase, biblioteka ir kt. Ploto normos pažeidimai visada buvo susiję su objektyviomis aplinkybėmis. Daugumos kamerų langai nepadengti apsaugine plėvele, skaidraus stiklo. Langai, padengti apsaugine plėvele, praleido pakankamai natūralios šviesos. Pareiškėjas nenurodė, jog apšvieta kamerose turėjo įtakos jo regėjimui. Langų švara turėjo rūpintis kameroje laikomi asmenys, langų konstrukcija leido juos išvalyti. Dirbtinis apšvietimas nuo 9 val. iki 16 val. įjungiamas kameroje esančių asmenų prašymu. Pareiškėjas nesiskundė dėl apšvietos kamerose, nesikreipė dėl dirbtinio apšvietimo įjungimo. Pareiškėjas vieną kartą kreipėsi į Kauno TI Psichologų grupės specialistę, bet konsultacijos metu jis teigė, jog jokių problemų neturėjo, sutarė su kitais asmenimis kameroje, Kauno TI tvarka jam buvo aiški, sunkumų nekilo.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

6. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas reikalavo atlyginti neturtinę žalą, galbūt padarytą laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesniu gyvenamuoju plotu, netinkamu apšvietimu ir t. t. momento. Nebuvo duomenų, kad pareiškėjo teisės būtų buvusios suvaržytos ir todėl jis nebūtų galėjęs kreiptis į Kauno TI arba į teismą. Skundą teismui pareiškėjas padavė 2016 m. gegužės 25 d., todėl, atsakovui prašant, reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 25 d., taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti praleistą senaties terminą. Todėl teismas vertino pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygas tik laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. balandžio 6 d.

7. Teismas akcentavo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Į baldų ir kitų įrenginių užimtą plotą atsižvelgiama tik jei konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Nustatyta, kad vertinamu laikotarpiu pareiškėjui 2 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, dalį šio ploto užėmė baldai.

8. Dėl netinkamo natūralaus apšvietimo byloje nebuvo jokių įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos kamerų apšvietos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas ar Kauno TI administraciją, o tarnybos į tokį kreipimąsi būtų nereagavusios. Be to, kamerų švara turėjo rūpintis patys nuteistieji. Tipinių kameros langų nuotraukos patvirtino, kad langų konstrukcija leido juos išvalyti. Taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų prašęs įjungti dirbtinį apšvietimą, bet pareigūnai būtų atsisakę tai padaryti. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos atmesti.

9. Dėl netinkamo pareigūnų elgesio pareiškėjas jokių konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.

10. Dėl šilto vandens tiekimo kamerose teismas pabrėžė, jog teisės aktai nenumatė reikalavimo kamerose įrengti šilto vandens tiekimo sistemą.

11. Teismas nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalintas kankinančiomis, t. y. pažeidusiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tačiau nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismo vertinimu, buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

III. 12. Pareiškėjas D. S. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

13. Pareiškėjas teigia, kad jo teisės buvo grubiai pažeistos, nes jam teko ilgai gyventi be apkloto, miegoti su rūbais ir šalti. Dėl aplaidaus pareigūnų darbo jis patyrė pažeminimą ir diskomfortą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

16. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. balandžio 6 d.) pareiškėjas 2 dienas buvo laikytas Kauno TI kamerose, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Kauno TI 2016 m. liepos 15 d. pažyma, b. l. 22-23), patikslina, kad 2,57 kv. m ploto pareiškėjui teko 1 parą (2 pusdienius). Taigi, Kauno TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

17. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų, be kita ko, jog jo nusiskundimai dėl neužtikrinto natūralaus apšvietimo buvo nepagrįsti (atsižvelgiant į tai, kad ši aplinkybė buvo sieta su langų švara, o ne su langų aptraukimu plėvele ar neskaidriu stiklu), o nustatyti laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų jam patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

18. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs proceso pirmosios instancijos teisme metu, t. y. kad jam nebuvo išduotas apklotas, teko miegoti su rūbais, bei su tuo susijusius reikalavimus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo ribas. Kitoks Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui, kitai proceso šaliai neužtikrintų teisinio tikrumo ir aiškumo (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl šios aplinkybės nenurodė pirmosios instancijos teismui, ir neįvardijo jokių kliūčių apibūdinti galbūt neteisėtus Kauno TI veiksmus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenagrinėja minėtų apeliacinio skundo argumentų.

19. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos. Tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

20. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir kitus nepatogumus, suprastėjo jo rega. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

21. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 4 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, įvertinus Kauno TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

22. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė