44e76c30-5318-454a-9ddd-db616b87ee83 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

?Administracinė byla Nr. eI-809-821/2018 Proceso Nr. 3-61-3-03725-2017-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 55.1 (S)  VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS  SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU  2018 m. kovo 6 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos I. M. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“, R.

J. - S. dėl turtinės žalos priteisimo. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjos I. M. atstovas advokatas Kęstutis Jokimas su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), priteisti jai 318,29 Eur turtinę žalÄ už nesuteiktas turizmo paslaugas ir 5 procentus metinių palÅ«kanų. Skunde nurodo, kad ji ir R. J.-S. 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004271 dėl kelionės į MadeirÄ (toliau – ir Sutartis).

Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 15 d. Už kelionę sumokėta 2198 Lt (636,58 Eur). Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. Pažymi, kad šiuo metu dėl žalos atlyginimo kreipiasi tik viena iš keliautojų – pareiškėja, kuriai faktiškai padaryta žala sudaro 636,58/2 = 318,29 Eur. Pareiškėja teigia, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino 1990 m. birželio 13 d.

Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiÅ¡ko turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Tai rodo, jog valstybė narė Å¡iuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindÄ teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos SÄ jungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ūkio ministerija su pareiÅ¡kėjos skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ .

Atsiliepime į skundÄ (el. b. l. 19–27) nurodo, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTÄ®), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos SÄ jungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos SÄ jungos sutartis (įskaitant dėl Europos SÄ jungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti Valstybės įsipareigojimų pagal Europos SÄ jungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos SÄ jungos institucijų sprendimų, kuriuose bÅ«tų konstatuota, kad Valstybė bÅ«tų padariusi Europos SÄ jungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiÅ¡kėjos atžvilgiu.

Atsakovės atstovė mano, kad Å¡iuo atveju nėra pagrindo atlyginti pareiÅ¡kėjai turtinę žalÄ , kuri atsirado dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja bÅ«tinoji deliktinės atsakomybės sÄ lyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Ä® bylÄ nėra pateikta įrodymų apie tai, kad Komisija ar Teisingumo Teismas bÅ«tų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas.

Byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sÄ lygos, atitinkamai taip pat nėra pagrindo pareiÅ¡kėjai priteisti žalos atlyginimÄ . Pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimÄ , ar garantijÄ , kurie esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grÄ Å¾inimÄ Ä¯ pradinę jo iÅ¡vykimo vietÄ ir sumokėtos sumos grÄ Å¾inimÄ . Atkreipė dėmesį į tai, kad į Å¡io straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

Atsakovės atstovės įsitikinimu, pareiÅ¡kėja nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimÄ priteisti neturtinę žalÄ . PareiÅ¡kėjos pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasiraÅ¡yta nei vienos Å¡alies, todėl negali bÅ«ti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiÅ¡kėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiÅ¡kėja turtinės žalos atlyginimo turėtų reikalauti iÅ¡ UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, o ne iÅ¡ valstybės. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiÅ¡kėjos į bylÄ pateiktas mokėjimo nurodymas nepatvirtina, kad ji yra atlikusi kokius nors mokėjimus UAB „Freshtravel“ naudai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) su skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti. Atsiliepime į skundÄ (el. b. l. 29–35) nurodo, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kuriÄ kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu bÅ«du ribojamas, prieÅ¡ingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos rizikÄ ir įsigyti pakankamÄ prievolių įvykdymo užtikrinimÄ , kad nemokumo atveju bÅ«tų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

Dėl praÅ¡omos priteisti žalos Departamentas pažymėjo, kad pareiÅ¡kėja neturi reikalavimo teisės į turtinės žalos atlyginimÄ , nes visÄ Sutartyje nurodytÄ sumÄ sumokėjo byloje savarankiÅ¡kų reikalavimų nereiÅ¡kianti R. J.-S., kuri Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 įtraukta į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sÄ raÅ¡Ä . Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Freshtravel“ bankroto administratorius atsiliepimo nepateikė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. J.-S. pateiktame procesiniame dokumente (pareiÅ¡kime) palaikė pareiÅ¡kėjos pozicijÄ ir nurodė tokias pačias aplinkybes kaip ir pareiÅ¡kėja (el. bylos priedas, l. 2–5). Teismas k o n s t a t u o j a: Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiÅ¡kėjos teigimu, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų iÅ¡vykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sÄ lygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad pareiÅ¡kėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo R. J. – S. 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr.PT004271 dėl kelionės į MadeirÄ (b. l. 11-14). Pagal minėtÄ sutartį pareiÅ¡kėjos įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. R. J. – S. 2014 m. lapkričio 6 d. į UAB „Beta.lt“ sÄ skaitÄ mokėjimo nurodymu Nr. 10001 už kelionę pervedė 2198,00 Lt (636,58 Eur) (mokėjimo paskirtis Beta.lt order #(415246956).

Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ (b. l.

40) sustabdė pažymėjimo Nr. 13769 (b. l. 37), patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimÄ . Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raÅ¡tu Nr. SD-1600 (b. l. 42-43) kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratÅ«rÄ dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos. 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 (b. l.

41) Departamentas panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimÄ nuo 2014 m. lapkričio 29 d. PareiÅ¡kėja nurodo, jog pagal sutartį negrÄ Å¾inta suma sudaro 636,58 Eur, o kadangi skundu kreipiasi tik viena iÅ¡ keliautojų, jos patirta žala sudaro 636,58/2 = 318,29 Eur, kuriÄ praÅ¡o priteisti. Teismui, sprendžiant pareiÅ¡kėjos skundo pagrįstumo klausimÄ , kyla pareiga iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar atsakovė yra tinkamas subjektas atlyginti pareiÅ¡kėjų nurodytÄ Å¾alÄ , ir jeigu taip, tai kokio dydžio žala turi bÅ«ti atlyginta pareiÅ¡kėjai.

Dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiÅ¡kėjų patirtÄ Å¾alÄ Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiÅ¡kia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta vieÅ¡oji atsakomybė atsiranda esant trims sÄ lygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryÅ¡iui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakÄ asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Žala, kaip viena iÅ¡ bÅ«tinų sÄ lygų deliktinei atsakomybei kilti, Civiliniame kodekse apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos iÅ¡laidos (tiesioginiais nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo bÅ«tų gavęs, jeigu nebÅ«tų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos iÅ¡raiÅ¡ka yra nuostoliai.

Jeigu Å¡alis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). PareiÅ¡kėjai, praÅ¡ydami priteisti žalÄ iÅ¡ Lietuvos valstybės, remiasi Direktyvos 7 bei 8 straipsnių nuostatomis. Direktyvos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties Å¡alis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grÄ Å¾inti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

Europos SÄ jungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra konstatavęs, kad Direktyvos 7 straipsnis aiÅ¡kintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai bÅ«tų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grÄ Å¾inti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties I. B. ir kt. prieÅ¡ QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

Direktyva, kartu su kitais Europos SÄ jungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimÄ , Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Turizmo įstatyme. Nagrinėjamu atveju taikytina Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d., nes 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ veikla buvo sustabdyta. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad kelionių organizatoriai, siÅ«lantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimÄ arba finansų įstaigos laidavimÄ ar garantijÄ kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti už organizuotÄ turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grÄ Å¾inimÄ turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiÅ¡kėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra:

1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu;

2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieÅ¡ ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimÄ patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimÄ pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas iÅ¡vykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tÅ«kstančių litų, kai verčiamasi iÅ¡vykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais;

3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieÅ¡ ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimÄ patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimÄ pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas iÅ¡vykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tÅ«kstančių litų, kai verčiamasi iÅ¡vykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais;

4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir iÅ¡vykstamojo turizmo veiklÄ , prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis Å¡io straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraÅ¡o (toliau – ir ApraÅ¡as) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) 33 punkte buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bendra turistų pareikÅ¡tų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytÄ laidavimo draudimo sumÄ ar jos likutį, laidavimo draudimo iÅ¡moka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiÅ¡kai grįžti į Lietuvos RespublikÄ turisto organizuoto grÄ Å¾inimo į iÅ¡vykimo vietÄ Lietuvos Respublikoje iÅ¡laidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas iÅ¡laidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikÅ¡tų reikalavimų dydžiui (ApraÅ¡o 29.2–29.4 ir 29.1 papunkčiuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti).

Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei ApraÅ¡e nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po ApraÅ¡o 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai bÅ«tų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grÄ Å¾inti ir jis bus repatrijuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 iÅ¡nagrinėjo iÅ¡ esmės analogiÅ¡kÄ ginÄÄ ir 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje padarė iÅ¡vadÄ , jog nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiÅ¡kėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos.

Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiÅ¡ko turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (Å¡iuo atveju pareiÅ¡kėjo) teisių apsaugos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos valstybė Å¡iuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje administracinėje byloje taip pat konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais Å¡iuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visiÅ¡kÄ pinigų, sumokėtų už kelionę, grÄ Å¾inimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiÅ¡kėjai patyrė turtinę žalÄ â€“ tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017).

Taigi, netinkamas 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos 90/314 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymo 8 straipsnį) yra konstatuotas nacionalinio teismo. Nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visiÅ¡kÄ pinigų, sumokėtų už kelionę, grÄ Å¾inimÄ kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiÅ¡kėja patyrė nuostolių, kuriuos atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti.

Dėl pareiÅ¡kėjai priteistinos turtinės žalos Ūkio ministerijos nuomone, pareiÅ¡kėja nepateikė į bylÄ Ä¯rodymų, patvirtinančių reikalavimÄ priteisti turtinę žalÄ . Atsakovės atstovės įsitikinimu, be kita ko, turizmo paslaugų sutartį pasiraÅ¡ius ir už kelionę sumokėjus ne pareiÅ¡kėjai, o R. J. – S., neegzistuoja ir pagrindas pareiÅ¡kėjos skundÄ patenkinti. Teismas su Å¡iais atsakovės atstovės argumentais nesutinka. Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas turizmo paslaugų sutartį apibÅ«dina kaip raÅ¡ytinį susitarimÄ , kuriuo viena Å¡alis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimÄ kitai Å¡aliai – turistui užtikrinti organizuotÄ turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas.

Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiÅ¡kia, jog raÅ¡ytinės formos nesilaikymas tokio pobÅ«džio sutartį daro negaliojančiÄ . CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formÄ . CK 1.73 straipsnyje iÅ¡vardyti atvejai, kada sandoriai turi bÅ«ti sudaryti paprasta raÅ¡ytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog Å¡is sÄ raÅ¡as nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomÄ raÅ¡ytinę formÄ ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009).

Vienu iÅ¡ tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formÄ reglamentuoja jau minėtas Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Tačiau, įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Turizmo įstatyme tokio imperatyvaus nurodymo nėra, tai reiÅ¡kia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikÅ¡tų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumÄ â€“ sandorio Å¡alis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjimu atveju minėta įstatymo norma nėra aktuali ginčui, todėl teismas daro iÅ¡vadÄ , jog sandorio sudarymo faktÄ pareiÅ¡kėja įrodė kitais leistinais raÅ¡ytiniais įrodymais (t. y. mokėjimais pagal sutartis), kurie patvirtina, jog sutartis buvo sudaryta ir tarp Å¡alių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai. Dėl Ūkio ministerijos teiginių, kad pareiÅ¡kėja nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad bÅ«tent ji sudarė sutartį ir atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus organizuotÄ kelionę, pažymėtina, kad byloje yra pateikti duomenys, kad pareiÅ¡kėja į kelionę turėjo vykti kartu su trečiuoju suinteresuotu asmeniu R.

J. – S., todėl su kelionių organizatoriumi UAB ,,Freshtravel“ sudarytoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo nurodyta kaip turistė. Taigi, nors ir neatliko mokėjimų, tačiau pareiÅ¡kėja kaip turistė buvo galutinė naudos gavėja, kuri nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamÄ kelionę buvo įvykdyta kito asmens, minėto vertinimo nekeičia. Taigi laikytina, kad pareiÅ¡kėja, sudariusi sutartį dėl turizmo paslaugų teikimo, patyrė žalÄ kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrÄ Å¾inus didžiosios dalies patirtų iÅ¡laidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

AnalogiÅ¡kos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017). Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sÄ lygomis. Taigi, pagal įstatymÄ , Turizmo paslaugų sutartis galėjo bÅ«ti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentÄ , atitinkamai ir mokėjimai už pareiÅ¡kėjo turistinę kelionę galėjo bÅ«ti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (Å¡iuo atveju UAB „Beta Lt“), kuris, nebÅ«damas sutarties Å¡alimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

Dėl Ūkio ministerijos teiginių, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje. Kaip nurodo Departamentas (b.l.

34) ir nustatyta Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas R. J.-S. trečios eilės kreditorinis reikalavimas BUAB ,,Freshtravel“. Teismo vertinimu, Å¡ie atsakovo argumentai atmestini ir nesudaro pagrindo atmesti pareiÅ¡kėjos reikalavimÄ priteisti patirtÄ turtinę žalÄ . Minėta, kad bÅ«tent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimÄ , ir atlyginti žalÄ už Direktyvos neįgyvendinimÄ (žr.

Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimÄ sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimÄ sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie). Nagrinėjamu atveju tokiÄ pareigÄ valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiÅ¡ko patirtų nuostolių atlyginimo.

Taip pat Å¡iuo atveju nėra svarbÅ«s kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Å iuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrÄ rezultatÄ , t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotÄ Ä¯mokėtų lėšų kompensavimÄ ir repatriacijÄ kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad Å¡ia garantija siekiama apsaugoti vartotojÄ nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių.

Remdamasis Å¡iais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali bÅ«ti kliÅ«tis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotojÄ pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiÅ¡kinimÄ patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukÅ¡tÄ vartotojų apsaugos lygį (žr.

Teisingumo Teismo 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 punktÄ ). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis turi bÅ«ti aiÅ¡kinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų. Remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nors už kelionę pinigus mokėjo vienas asmuo, t.y. R. J. – S., kurios kreditorinis reikalavimas patvirtintas bankoro byloje, tačiau realiai kelionės buvo perkama dviem asmenims, pareiÅ¡kėja sutartyje buvo įvardyta kaip sutarties Å¡alis (turistė).

PareiÅ¡kėjos pateikta kelionių sutartis, apmokėjimÄ patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiÅ¡kėjos kelionės įsigijimo iÅ¡laidas. PareiÅ¡kėja nurodo, jog patyrė ir praÅ¡o priteisti 318,29 Eur turtinę žalÄ , t.y. jai nebuvo kompensuota pusė už neįvykusiÄ kelionę dviem asmenims sumokėtos sumos. Kaip jau buvo minėta Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos, kad kelionės organizatoriaus nemokumo atveju bÅ«tų užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visiÅ¡kÄ pinigų, sumokėtų už kelionę, grÄ Å¾inimas.

Tačiau nacionaliniuose teisės aktuose yra įtvirtintas mechanizmas, užtikrinantis, kad asmenų nuostoliai, atsiradę dėl neįvykusios kelionės, bÅ«tų atlyginti bent iÅ¡ dalies. Turistų patirtų nuostolių atlyginimo tvarkÄ reglamentuoja ApraÅ¡as, kurio 12 punkte nustatyta, kad turistas, siekdamas, kad bÅ«tų atlyginti jo nuostoliai, ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo Departamento informacijos, nurodytos ApraÅ¡o 38.2 punkte (informacija apie praÅ¡ymų atlyginti nuostolius pateikimÄ ir nagrinėjimÄ ), paskelbimo dienos turi kreiptis į DepartamentÄ ir pateikti ApraÅ¡o 13 punkte nurodytus dokumentus, pagrindžiančius turėtų atlygintinų nuostolių dydį.

Atlygintinų turistui nuostolių dydis nustatomas pagal Departamentui raÅ¡tu pateiktÄ turisto praÅ¡ymÄ atlyginti nuostolius; turisto su kelionių organizatoriumi sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutarties kopijÄ ar kitÄ dokumentÄ , patvirtinantį turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymo faktÄ , ir pinigų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį sumokėjimo faktÄ patvirtinančius dokumentus (mokėjimo kvitų originalai arba banko mokėjimo pavedimų per elektroninės bankininkystės sistemÄ kopijos); bÅ«tino apgyvendinimo, maitinimo, pervežimo ir (ar) savarankiÅ¡ko sugrįžimo į pradinę turisto iÅ¡vykimo vietÄ , nurodytÄ turizmo paslaugų teikimo sutartyje, iÅ¡laidas patvirtinančius dokumentus ir (ar) savarankiÅ¡ko grįžimo į pradinę jo iÅ¡vykimo vietÄ bilieto Å¡aknelę (ApraÅ¡o 13 punktas).

Taigi, iÅ¡ esmės asmenys, nukentėję dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, visų pirma turėtų pasinaudoti nacionalinės teisės aktuose įtvirtintais mechanizmais, užtikrinančiais pinigų, sumokėtų už neįvykusiÄ kelionę, grÄ Å¾inimÄ , ir tik tuo atveju, jei dėl netinkamo nacionalinio reglamentavimo, asmens sumokėta suma nebÅ«tų grÄ Å¾inta visa apimtimi, likusi negrÄ Å¾inta suma pripažintina asmens patirta žala ir priteistina iÅ¡ valstybės. Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad valstybei nekyla pareiga atlyginti pareiÅ¡kėjai už kelionę sumokėtų sumų, kurios galėjo bÅ«ti grÄ Å¾intos kaip draudimo iÅ¡moka už neįvykusiÄ kelionę, tačiau nebuvo iÅ¡mokėtos dėl pačių nukentėjusiųjų asmenų neveikimo (ApraÅ¡o 13 punkte nurodytų praÅ¡ymų ir (ar) kitų dokumentų savalaikio nepateikimo).

Nagrinėjamu atveju į DepartamentÄ buvo kreiptasi tik 2017-08-11 praÅ¡ymu (b.l. 10). Turistams iÅ¡mokėtos kompensacijos sudarė 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto sumokėtos sumos (b. l. 29-35), todėl tuo atveju, jei pareiÅ¡kėja (ar kitas pagal sutartį turėjęs keliauti asmuo) nustatytu laiku bÅ«tų pasikreipusi dėl draudimo iÅ¡mokos sumokėjimo, pagal sutartį atlygintina suma (4,96 proc. nuo pagal sutartį sumokėtos kelionės kainos – 636,58 Eur) bÅ«tų sudariusi ne daugiau, nei 31,57 Eur.

Taigi, turistų patirta žala būtų kompensuota tik iš dalies, likusi neatlyginta pagal sutartį suma sudarytų 605,01 Eur (636,58 Eur – 31,57 Eur), todėl, teismo vertinimu, pareiškėjai iš valstybės priteistina žala sudaro 302,5 Eur (605,01 Eur / 2). Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų Pareiškėja prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pareiškėjos naudai priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad „procesinės palÅ«kanos skaičiuojamos tik esant pareiÅ¡kėjo, reikalaujančio atlyginti žalÄ , praÅ¡ymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iÅ¡kėlimo iki visiÅ¡ko prievolės įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756–2195/2010). Toks aiÅ¡kinimas iÅ¡ esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ bendrosios kompetencijos teismų praktikÄ taikant procesines palÅ«kanas reglamentuojančias CK nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007)“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA872–556/2017).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijÄ , bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palÅ«kanos (2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662–1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiÅ¡kėjai iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, priteistina 5 procentų dydžio metinės palÅ«kanos už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos.

Bylos iÅ¡kėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. lapkričio 10 d., todėl nuo Å¡ios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palÅ«kanos už priteistÄ sumÄ . Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–134 straipsniais, teismas n u s p r e n d ž i a:

PareiÅ¡kėjos I. M. skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies. Priteisti I. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, 302,5 Eur (tris Å¡imtus du eurus ir 50 centų) turtinei žalai atlyginti. Priteisti I. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, 5 procentų metines palÅ«kanas už priteistÄ 302,5 Eur (trijų Å¡imtų dviejų eurų ir 50 centų) sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo.

KitÄ pareiÅ¡kėjos I. M. skundo dalį atmesti. Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja Iveta Pelienė