2013-09-05 Nr. AB-4617-3-64-3-00109-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-849/2013

Teisminio proceso Nr. 33-61-3-00109-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą atsakovui Lietuvos policijos profesinei sąjungai, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. S. dėl nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Šiaulių apskr. VPK) 2012 m. sausio 9 d. raštu Nr. 40-S-483 išsiuntė tarnybinio patikrinimo išvadą Lietuvos policijos profesinei sąjungai dėl išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą - pastabą šios profesinės sąjungos nariui R. S.. 2012 m. sausio 23 d. Lietuvos policijos profesinė sąjunga priėmė sprendimą neduoti sutikimo skirti šiam pareigūnui tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjas nesutikdamas su Lietuvos policijos profesinės sąjungos nesutikimu skirti tarnybinę nuobaudą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Pareiškėjas Šiaulių apskr. VPK skundu prašė teismo pripažinti neteisėtu Lietuvos policijos profesinės sąjungos 2012 m. sausio 23 d. sprendimą neduoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą Šiaulių apskr. VPK Pakruojo rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio (toliau – ir Pakruojo raj. PK VPS PB) patruliui R. S. Nr. LP17-10(12) ir šį sprendimą panaikinti.

Nurodė, kad spręsdamas klausimą dėl sutikimo davimo Lietuvos policijos profesinės sąjungos renkamasis organas privalėjo įvertinti, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėje sąjungoje arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama tarnybinio nusižengimo sudėties. Lietuvos policijos profesinė sąjunga neturėjo teisinio pagrindo neduoti išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą R. S., vertindama tarnybinės nuobaudos sudėtį ir viršydama savo kompetencijos ribas. Ginčyti tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrįstumą bei teisėtumą Lietuvos policijos profesinė sąjunga turi teisę vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu.

Lietuvos policijos profesinė sąjunga be jokio pagrindo teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai yra siūloma R. S. paskirti tarnybinę nuobaudą. Tarnybinio patikrinimo išvadą 2012 m. sausio 6 d. Nr. 40-IS-l surašęs Šiaulių apskr. VPK Pakruojo r. PK VPS PB vadas D. G. objektyviai, nešališkai, kompetentingai ištyrė visas su patrulio R. S. padarytu pažeidimu susijusias objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, tinkamai nustatė tarnybinio nusižengimo sudėtį ir pagrįstai pasiūlė Šiaulių aps. VPK viršininkui skirti šiam pareigūnui tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad patrulis R. S. padarė tarnybinį nusižengimą, nurodyta, kokius konkrečius veiksmus padarė, pateikti įrodymai, kuriais remiantis buvo padarytos išvados. Lietuvos policijos profesinės sąjungos teiginiai dėl jos nario R. S. persekiojimo yra deklaratyvūs, paremti galimomis prielaidomis ir nuogąstavimais, neturinčiais jokio realaus pagrindo. Pakruojo rajono policijos komisariate dirba 16 pareigūnų, kurie yra Lietuvos policijos profesinės sąjungos nariai, tačiau jų narystė profesinėje sąjungoje nei Pakruojo rajono policijos komisariato, nei Šiaulių apskr.

VPK vadovybei neužkliūna, nes jie tinkamai atlieka savo pareigas ir vykdo teisės aktų reikalavimus. Šiaulių apskr. VPK Pakruojo r. PK VPS PB vadas D. G. charakterizuodamas pavaldinį nurodė savo kaip tiesioginio vadovo subjektyvią nuomonę, kurią jis, kaip vadovas, turėjo teisę išsakyti charakterizuodamas tikrinamą pavaldų pareigūną. Nuobaudą prašoma skirti už labai konkretų pažeidimą, kuris, pareiškėjo manymu, yra įrodytas surinktais objektyviais duomenimis. Lietuvos policijos profesinės sąjungos rašte surašytus teiginius Šiaulių apskr.

VPK vertina kaip bandymą daryti tiesioginį spaudimą Šiaulių apskr. VPK ir Pakruojo r. PK vadovams ir taip padėti pareigūnui R. S. išvengti tarnybinės atsakomybės už padarytą pažeidimą. Kiekvienas tarnybinį nusižengimą padaręs pareigūnas turi būti įvertintas ir jam turi būti pritaikytos adekvačios padarytam pažeidimui sankcijos, kad būtų pasiekti tarnybinės atsakomybės tikslai, kuriais paremta tarnybinė drausmė ir iš jos išeinančios vidaus tarnybos vertybės. Šiaulių apskr. VPK viršininkas, įvertinęs tarnybinio patikrinimo metu surinktus įrodymus bei tarnybinio patikrinimo išvadą patvirtino, kad tarnybinio nusižengimo sudėtis yra ir kad už tokio pobūdžio tarnybinį nusižengimą yra tinkamai parinkta adekvati tarnybinė nuobauda.

Lietuvos policijos profesinės sąjungos sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą nedavimas varžo galimybę operatyviai ir adekvačiai reaguoti į policijos pareigūno netinkamą elgesį, trukdo vykdyti Šiaulių apskr. VPK vidaus administravimo funkcijas ir tokiu savo elgesiu pažeidžia vidaus tarnybos interesus.

Atsakovas Lietuvos policijos profesinė sąjunga (toliau – ir Profesinė sąjunga) atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo teiginys dėl Lietuvos policijos profesinės sąjungos kompetencijos ribų viršijimo neduoti išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą R. S., vertindama tarnybinės nuobaudos sudėtį ir dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrįstumo ginčijimo vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ) yra abstraktus, nepagrįstas teisės normomis. Pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 43 straipsnio 4 dalį profesinė sąjunga dalyvauja tarnybinės nuobaudos skyrimo procese duodama arba neduodama sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių.

Įstatymu nustatyta, kad profesinė sąjunga tam tikra apimtimi sprendžia dėl siūlomos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo. Esminis klausimas yra tai, kokia apimtimi profesinė sąjunga gali spręsti dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo, tačiau tokios griežtos išvados, jog profesinė sąjunga viršijo kompetencijos ribas ir veikė neteisėtai, negalima daryti iš anksto, būtina išsamiai ištirti visas aplinkybes ir įrodymus, kuriais pareiškėjas grindžia tokią savo poziciją. Šiuo atveju profesinė sąjunga išsamiai neanalizavo tarnybinio nusižengimo sudėties, tačiau atkreipė dėmesį į tarnybinio patikrinimo išvadoje esančius trūkumus.

Pats dėmesio atkreipimas į tarnybinio patikrinimo (o kartu ir tarnybinio nusižengimo sudėties) trūkumus savaime nedaro skundžiamo sprendimo negaliojančiu. Lietuvos policijos profesinė sąjunga atkreipė Policijos departamento dėmesį, kad patikrinimas gali būti tendencingas, gali būti siekiama susidoroti su profesinės sąjungos aktyviais nariais. Policijos departamentas apie tai informavo Šiaulių apskr. VPK (Policijos departamento 2012 m. sausio 6 d. raštas Nr. 5-S-68), tačiau patikrinimas nebuvo perduotas kitam Šiaulių apskr. VPK padaliniui, patikrinimą tęsė ir užbaigė D.

G., kurio veiksmais prieš pradedant tarnybinį patikrinimą ir piktinosi Profesinė sąjunga. Tai yra vienas iš įrodymų, kad D. G. nevengė interesų konflikto ir nenusišalino nuo tarnybinio patikrinimo vykdymo kaip tai numatyta Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnyje. Kita aplinkybė, patvirtinanti, kad D. G. buvo šališkas, patvirtina tarnybinio patikrinimo išvadoje pateikiama R. S. charakteristika, kurios duomenys neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsta, subjektyvios neigiamos nuomonės išraiška, nes nepateikiami duomenys, kada ir kaip pareigūnas aplaidžiai vykdo funkcijas, kas ir kokiu būdų konstatavo tai, kad pareigūnas aplaidžiai vykdo funkcijas, nepateikiami duomenys į kokias pastabas pareigūnas nereaguoja, nepateikiami duomenys, kas nustatė ir konstatavo, kad pareigūnas nesilaiko elementarios švaros.

Pareiškėjas pats patvirtina, kad vadovas gali būti subjektyvus ir gali išsakyti savo subjektyvią nuomonę. Pareigūno charakteristika yra svarbi tarnybinės išvados dalis, nes , sprendžiant ar reikia skirti tarnybinę nuobaudą, be kita ko, atsižvelgiama į pareigūno asmenybę, o neigiamas ir nepagrįstas asmenybės aprašymas (charakteristika) yra dar vienas įrodymas, kad tarnybinis patikrinimas yra atliktas neobjektyviai, siekiant skirtingų tikslų nei yra nustatyta Tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarkos 2 punkte, taip panaudojant administracinius įgaliojimus asmeniniais interesais (subjektyviai neigiamai nuomonei pareikšti, galbūt pakenkti pavaldžiam pareigūnui).

Profesinė sąjunga siekė ir siekia, kad administraciniai įgaliojimai nebūtų naudojami , siekiant paveikti profesinės sąjungos aktyvius narius, surašant nepagrįstas tarnybinio patikrinimo išvadas. Tai, kad administraciniai įgaliojimai naudojami tendencingai, patvirtina ta aplinkybė, kad profesinė sąjunga nėra gavusi jokių kitų tarnybinių patikrinimų išvadų dėl Šiaulių apskr. VPK padalinių (taip pat ir Pakruojo r. PK) pareigūnų veiksmų dėl tokio pobūdžio nusižengimų. Aplinkybė, kad per pusantrų metų, vykdant kontrolinius patikrinimus buvo nustatytas tik vienas tarnybinis nusižengimas, ir, kaip tyčia – aktyvaus profesinės sąjungos nario, iškart po to, kai profesinė sąjunga pradėjo kelti klausimą dėl Pakruojo r.

PK administracijos veiksmų, rodo tendencingą administracinių įgaliojimų taikymą, siekiant paveikti profesinės sąjungos narį. Atsakovas nepagrindė, kokia esminė pareiškėjo teisė yra suvaržoma, neįvykdė pareigos įrodyti, jog tokia teisė yra suvaržoma, nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, pateikė tik abstrakčius samprotavimus, kurie nėra pakankamas pagrindas naikinti skundžiamo sprendimo.

Tretysis suinteresuotas asmuo R. S. atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė analogiškus motyvus ir argumentus kaip ir atsakovas.

Teismo posėdyje tretysis suinteresuotas asmuo palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir pašė skundo netenkinti. Papildomai paaiškino, kad automobiliu „VW Golf“, naudojosi kol, jo draugas buvo išvykęs į užsienį ir šis automobilis sunaudoja kuro maždaug 1 litru mažiau, nei jo deklaruotas automobilis „Audi“. Nurodė, kad jam nuo namų iki darbo yra 27 km atstumas, viso per darbo dieną suvažinėja apie 54 km. Gaunamą kompensaciją sunaudoja per 8 darbo dienas, vykdamas į darbą ir grįždamas iš darbo į namus. Kitų atvykimų į darbą, kurių viso būna nuo 16 iki 18 kartų per mėnesį, policijos komisariatas teisės aktų nustatyta tvarka nekompensuoja. Praktika policijos komisariate yra tokia, kad kiekvieną mėnesį pareigūnas užpildo prašymą, pateikia kvitus ir niekas daugiau nesigilina, kas ir kiek kartų su savo ar kitu automobiliu atvyksta į darbą. Ar kiti pareigūnai važinėjo ne su deklaruotais automobiliais R. S. paaiškinti negalėjo, nurodė, kad tik po šio incidento su juo, pradėta atidžiau tikrinti kiek kartų ir su kokiu automobiliu atvyksta pareigūnai į darbą. Pakruojo raj. PK kelių policininku dirba 6 metus, (nuo 2009 m.), yra eilinis profesinės sąjungos narys, o jo žmona yra profesinės sąjungos renkamojo organo narė. Į profesinę sąjungą įstojo po atlikto tarnybinio patikrinimo bei rastos įmontuotos pasiklausymo aparatūros. Iki to laiko tarnybinių nuobaudų policijos komisariate neturėjo. Tarnybinių patikrinimų nebijo, tačiau mano, kad su juo vadovybė nori susidoroti, todėl kreipėsi į profesinę sąjungą pagalbos. Tarnybiniai patikrinimai prasidėdavo po to, kai policijos komisariate buvo keliamos problemos dėl darbo grafikų, darbo valandų apskaičiavimo, darbo dienų skaičiaus, pietų pertraukos nustatymo ir kt. Paskutiniais metais R. S., kartu su žmona pranešė profesinei sąjungai apie policijos komisariate esantį pareigūnų vertinimą pagal surašytų administracinių teisės pažeidimų skaičių. Per laikotartį nuo įstojimo į profesinę sąjungą buvo atlikti 5-6 tarnybiniai patikrinimai. Vadovybė vertina jį kaip keliamų problemų iniciatorių, nes jis nebijo kalbėti apie esamas problemas. Šiuo metu policijos komisariate yra sudaryta darbo grupė, į kurią įeina jis, jo žmona ir kiti pareigūnai, kurie sprendžia iškilusias problemas kartu su vadovybe.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos policijos profesinės sąjungos 2012 m. sausio 23 d. sprendimo neduoti sutikimo skirti pareigūnui R. S. tarnybinę nuobaudą. Byloje nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 6 d. Šiaulių apskr. VPK viršininkas pavedė Šiaulių apskr. VPK Pakruojo r. PK atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Šiaulių apskr. VPK Pakruojo r. PK Viešosios policijos skyriaus (toliau - VPS) Patrulių būrio (toliau - PB) patrulio R. S. veiksmų įvertinimo. Šiaulių apskr. VPK Viešosios tvarkos biuro 2012 m. gruodžio 14 d. pranešimu Nr. 40-IL-3620 informuojamas Šiaulių apskr.

VPK Pakruojo r. PK VPS PB patrulis R. S. apie jo atžvilgiu pradėtą tarnybinį nusižengimą. 2012 m. sausio 6 d. buvo patvirtinta Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IS-l, kurioje Šiaulių apskr. VPK viršininkui pasiūlyta Šiaulių apskr. VPK Pakruojo r. PK VPS PB patruliui R. S. už Vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. sausio 2 d.

įsakymu Nr. 1V-1 Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 1 d. Įsakymo Nr. 1V-394 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo" 26 punkto pažeidimus skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą. 2012 m. sausio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvada raštu Nr. 40-S-483 išsiųsta Lietuvos policijos profesinei sąjungai dėl išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą - pastabą šios profesinės sąjungos nariui R.

S. bei įvertinti tokios tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrįstumą, t. y. ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje. 2012 m. sausio 23 d. Lietuvos policijos profesinė sąjungą sprendimu Nr. LP17-10(12) atsisakyta duoti sutikimą skirti pareigūnui R. S. tarnybinę nuobaudą, nurodant, kad yra siekiama pareigūną patraukti tarnybinėn atsakomybėn tik dėl jo kaip Profesinės sąjungos aktyvaus nario statuto ir jo žmonos, turinčios renkamojo organo statusą, aktyvios veiklos šioje Profesinėje sąjungoje. 2012 m. sausio 24 d. faksu (vėliau paštu) gautas Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininko V.

L. raštas dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą Nr. LP17-10(12), kuriame nurodyta, kad profesinė sąjunga priėmė sprendimą neduoti sutikimo skirti šiam pareigūnui tarnybinę nuobaudą, kadangi mano, jog yra be pagrindo siūloma R. S. patraukti tarnybinėn atsakomybėn ir tai laikytina siekiu turimomis priemonėmis nubausti aktyvų Profesinės sąjungos narį.

Pirmosios instancijos teismas papildomai atlreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamo ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2003 m. balandžio 29 įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas), Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas. Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Profesinių sąjungų nariams (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 5 dalyje ir šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 13 punkte) negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš vidaus tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog analizuojant minėtą teisės normą, darytina išvada, kad profesinė sąjunga, nagrinėdama klausimą dėl jos nario patraukimo drausminėn atsakomybėn, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ši teisės norma taikytina tiek eiliniams Profesinės sąjungos nariams, tiek Profesinės sąjungos renkamojo organo nariams.

Pirmosios instancijos teismas papildomai pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar ginčijamas profesinės sąjungos raštas, kuriuo nesutinkama skirti tarnybinę nuobaudą R. S. yra dėl pareigūno aktyvaus dalyvavimo Profesinėje sąjungoje, dėl pareigūno narystės Profesinėje sąjungoje, ar dėl kitų priežasčių, nevertinant paties tarnybinio nusižengimo ir jo sudėties. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, kurioje jis nurodė, kad profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų.

Be to, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje nurodė, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose ir administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje ir tarnybos teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų atitinkamose normose įtvirtintas papildomas profesinės sąjungos renkamo organo nario teisių skiriant tarnybines nuobaudas apsaugos mechanizmas turi būti suprantamas tik kaip garantija profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje.

Šių įstatymo aiškinimo nuostatų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos teisės duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apginti savo narius nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu, nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-355/2007).

Įvertinęs taikytinus teisės aktus ir formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog profesinės sąjungos renkamasis organas, atsisakydamas duoti sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, besąlygiškai jį turi motyvuoti ir vertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, ar tarnybinis patikrinimas nebuvo pradėtas dėl pareiškėjo, kaip aktyvaus profesinės sąjungos nario ir ar tarnybinis patikrinimas nebuvo atliktas akivaizdžiai tendencingai, neobjektyviai ir šališkai.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog R. S. ir jo žmonos D. S. dalyvavimą Profesinės sąjungos veikloje nuo 2009 m. lapkričio 24 d. patvirtina byloje esantys dokumentai: 2009 m. lapkričio 23 d. prašymai Lietuvos policijos profesinės sąjungos tarybai dėl priėmimo į šią sąjungą, Lietuvos policijos profesinės sąjungos 2009 m. lapkričio 24 d. nutarimas Nr. LP3-21109. Aplinkybę, kad R. S. žmona D. S. yra renkamojo profesinės sąjungos organo narė, patvirtina Lietuvos policijos profesinės sąjungos 2011 m. birželio 9 d. raštas Nr. LP17-108 (11). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad Lietuvos policijos profesinė sąjunga dėl netinkamos praktikos Pakruojo r. PK į Lietuvos policijos generalinį komisarą kreipėsi 2011 m. gruodžio 12 d. dėl Pakruojo r. PK administracijos veiksmų. Be to, 2011 m. gruodžio 27 d. Lietuvos policijos profesinė sąjunga kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą dėl galimo profesinės sąjungos narių persekiojimo. 2011 metais profesinė sąjunga per kompetentingas valdžios institucijas aktyviai kėlė Šiaulių apskr. VPK egzistuojančias problemas, kurios, jos nuomone, pažeidė darbuotojų teises ir teisėtus interesus, lygybės principą, pvz., dėl Šiaulių apskr. VPK viršininko E. L. veiksmų, ydingos Šiaulių apskr. VPK Pakruojo r. PK VPS patrulių būryje taikomos nereglamentuotos praktikos, skelbiant pareigūnų surašytą administracinių teisės pažeidimų protokolų skaičių. Šiaulių apskr. VPK Pakruojo r. PK VPS Patrulių būrio vadas D. G., kuris yra tiesioginis pareigūno R. S. viršininkas, 2012 m. sausio 6 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje charakterizuodamas pareigūną R. S., nurodė, kad pareigūnas aplaidžiai vykdo jam pavestas funkcijas, nereaguoja į pastabas, nesitaiso, nerodo iniciatyvos darbo klausimais, darbo rezultatai vidutiniški, o darbo vietoje – automobilyje ar policijos komisariate nesilaiko elementarios švaros, nors oficialiai tokie faktai niekada nebuvo fiksuoti; paaiškinti kodėl šie faktai niekad niekur nefiksuoti, liudytojas negalėjo. Tiek pats pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas liudijo, kad Sadauskas ir pats asmeniškai, ir per savo žmoną, kuri yra renkamo profsąjungos organo narė, aktyviai dalyvavo paviešinant pareigūnų darbo problemas komisariate.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje esanti medžiaga patvirtina, kad būtent 2011 m. gruodžio – 2012 m. sausio mėnesiais pareigūno R. S. atžvilgiu buvo pradėtas ne vienas tarnybinis patikrinimas. Šiaulių apskr. VPK Viešosios tvarkos biuro 2011 m. gruodžio 14 d. pranešime dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 40-IL-3620 R. S. nurodyta, kad buvo surašytas pranešimas dėl 2011 m. spalio 29 d. galimai padaryto tarnybinio nusižengimo. Įrodymų, kad šis tarnybinis patikrinimas buvo užbaigtas, nepateikta, be to, ir atsakovui – profesinei sąjungai tokia išvada nebuvo pateikta. Šiaulių apskr. VPK Pakruojo r. PK VPS viršininko G. P. 2011 m. gruodžio 6 d. tarnybiniu pranešimu pradėtas dar vienas tarnybinis tyrimas dėl pareigūno R. S. veiksmų. Po atlikto tarnybinio patikrinimo 2012 m. sausio 6 d. buvo patvirtinta Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IS-l, kurioje Šiaulių apskr. VPK viršininkui pasiūlyta Šiaulių apskr. VPK Pakruojo r. PK VPS PB patruliui R. S. už Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1V-1 Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 1 d. Įsakymo Nr. 1V-394 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo" 26 punkto pažeidimus skirti tarnybinę nuobaudą –pastabą.

Pirmosios instancijos teismas papildomai pažymėjo, jog byloje pateikta Šiaulių apskr. VPK Pakruojo r. PK tarnybinio tyrimo medžiaga Nr. 40-75-IL-40, iš kurios matyti, kad 2011 m. gruodžio mėnesį buvo pradėtas tarnybinis tyrimas dėl R. S. vykimo į kvalifikacijos tobulinimo kursus „Vairavimas ekstremaliomis sąlygomis“, kurio tyrimas baigtas Šiaulių apskr. VPK Pakruojo r. PK 2012 m. sausio 12 d. tarnybiniu pranešimu. Iš šio atlikto tyrimo matyti, kad pareiškėjo neva galimai padarytas nusižengimas nepasitvirtino. Šiaulių apskr. VPK Pakruojo r. PK VPS PB vadas D. G. 2012 m. sausio 5 d. tarnybiniame pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo nurodo, kad dėl pradėtos administracinės procedūros, kuria pavesta tirti eismo įvykį, įvykusį 2011 m. spalio 12 d., apie 12 val. 20 min. Pakruojo r., Jovarų k., Vilties g., tikslinga atlikti tarnybinį patikrinimą dėl R. S. galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, t.y. inicijuoja tarnybinio patikrinimo atlikimą praėjus beveik trejiems mėnesiams po galimo pažeidimo padarymo. Šis tarnybinis patikrinimas taip pat buvo nerezultatyvus, t. y. pažeidimas nepasitvirtino, todėl 2012 m. sausio 20 surašytas tarnybinis pranešimas Nr. 40-PR5-108 siūlant: tarnybinio patikrinimo Šiaulių apskr. VPK Pakruojo r. PK VPS PB patrulio R. S. atžvilgiu nepradėti, nesant jo veiksmuose tarnybinio nusižengimo požymių. Toks tarnybinių patikrinimų kiekis, teismo nuomone, patvirtina atsakovo išvadas, kad tarnybiniai patikrinimai R. S. atžvilgiu pradėti neatsitiktinai, nes tai įvyko po to, kai buvo kreiptasi į Lietuvos policijos generalinį komisarą. Be to, pažymėtina aplinkybė, kad tarnybiniai tyrimai pradėti dėl žymiai anksčiau padarytų tariamų nusižengimų, praėjus Tvarkos 6 punkte nustatytiems pažeidimų tyrimo terminams. Todėl atsakovas turėjo pagrindą išvadai, kad atliekamais tarnybiniais tyrimais siekiama paveikti aktyvų profesinės sąjungos narį R. S. dėl jo veiklos (aktyvumo) profesinėje sąjungoje; tokia praktika yra nepriimtina, laikytina profesinės sąjungos narių persekiojimu, atitinkamai profesinės sąjungos sprendimas neduoti sutikimo yra pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas ir liudytojas D. G. tvirtino, kad pareigūno R. S. atžvilgiu buvo pradėtas ne vienas tarnybinis patikrinimas, tyrimas, tačiau negalėjo paaiškinti kodėl galimų pažeidimų faktai buvo tiriami praėjus keliems mėnesiams, faktiškai vienu metu po to, kai profesinė sąjunga kreipėsi dėl pareigūnų teisių pažeidimų. Pirmosiosios instancijos teismas akcentavo, jog R. S. norima nubausti už tai, kad į darbą atvyko ne tuo automobiliu, kurį deklaravo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal nustatytą tvarką, policijos pareigūnams kompensuojama dalis išlaidų, patiriamų vykstant į darbo vietą ir iš darbo vietos vykstant į namus. R. S., jo tiesioginis viršininkas D. G. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog mokamos piniginės sumos kompensuoja tik dalį patiriamų išlaidų. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog R. S. atvyko į darbą ne tuo automobiliu, kurį deklaravo, bet aplinkybės, ar R. S., nepastoviai vykdamas į darbą automobiliu, kuris nurodytas prašyme skirti kompensaciją, buvo jau išvažinėjęs skiriamą pinigų sumą, ar savo veiksmais padarė kokią nors žalą, nebuvo tiriamos. Draudimo vykti į darbą kitu automobiliu nėra. Teismas šioje byloje nenagrinėjo R. S. inkriminuojamo pažeidimo padarymo aplinkybių, bet pripažino, jog minėtos aplinkybės leidžia teismui abejoti dėl pareiškėjo veiksmų objektyvumo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, visos nurodytos aplinkybės patvirtina atsakovo išvadas, kad tarnybinės veiklos tikrinimai ir siūlomos nuobaudos yra susijusios su R. S. dalyvavimu profesinės sąjungos veikloje. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino kaip nepagrįsto.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog susidaro paradoksali situacija, kad jei policijos pareigūnas, pagal galiojančius teisės aktus, norintis gauti kompensaciją už važiavimą į tarnybos vietą ir iš jos, tais pačiais aktais remiantis, privalantis deklaruoti kokia transporto priemone jis naudojasi, tai daro netinkamai, nors yra susipažinęs su galiojančia tvarka, tai šitos situacijos darbdavys tirti ir aiškintis pareigūno veiksmų neturi teisės, kadangi tokia darbdavio veikla profesinės sąjungos, be jokių įrodymų yra skelbiama „užmaskuotu“ profesinės sąjungos nario persekiojimu. Tiek profesinė sąjunga, tiek teismas, šiuo konkrečiu atveju užkirto kelią pareigūnui R. S. savo poziciją apginti teisme, ginčijant jam paskirtiną nuobaudą. Šiaulių aps. VPK nuomone, teismas, iki galo nesigilindamas į atliekamo tarnybinio patikrinimo turinį, vis tik aiškinosi dėl ko R. S. buvo norima skirti tarnybinę nuobaudą ir konstatavo, kad R. S. norima nubausti už tai, kad jis į darbą atvyko ne tuo automobiliu, kurį deklaravo, o draudimo vykti į darbą kitu automobiliu nėra, mano, kad nėra išsiaiškinta aplinkybių ar R. S., nepastoviai vykdamas į darbą automobiliu, kuris nurodytas prašyme skirti kompensaciją, buvo jau išvažinėjęs skiriamą pinigų sumą, ar savo veiksmais padarė kokią nors žalą, ir tai sukėlė teismui abejonių dėl Šiaulių aps. VPK veiksmų objektyvumo. Šiaulių aps. VPK manymu, norint visapusiškai išsiaiškinti visus šio tarnybinio patikrinimo niuansus, aplinkybes, įvertinti duomenis, patvirtinančius tikrintojo ar tikrinamo pareigūno R. S. teiginius galima tik teisminio nagrinėjimo metu. Atsakovas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendimą pagrindė ne įrodymais, o abejonėmis, spėlionėmis, manymu, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas šališkai ir neobjektyviai ir tai buvo padaryta tik dėl to, kad pareigūnas R. S. yra aktyvus profesinės sąjungos aktyvus narys. Be to, kaip nurodė atsakovas, pirmosios instancijos teismo sprendime yra konstatuojama, kad R. S. buvo siūloma skirti keletą nuobaudų, nors iš tikro, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, jam buvo siūloma skirti tik vieną nuobaudą – pastabą. Šis netinkamas įrodymų byloje vertinimas taip pat pagrįstai leidžia teigti, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, tuo labiau, kad šios teismo neteisingai nustatytos aplinkybės buvo vienos iš pagrindinių, motyvuojant sprendimą.

Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovas ir tretysis suinteresuotasis asmuo R. S. nurodo, jog atsižvelgiant į aprobuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 galima teigti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos policijos profesinės sąjungos 2012 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. LP17-10(12), kuriuo buvo atsisakyta duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą, Šiaulių apskr. VPK Pakruojo rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patruliui R. S..

Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo, 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos nuostatos pagal kurias, darbuotojams įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariams, skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Minėto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodyta, kad šio įstatymo taikymo ypatybės krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose gali būti nustatytos šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) nustatyta, kad profesinių sąjungų nariams (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 5 dalyje ir šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 13 punkte) negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš vidaus tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant bei taikant minėtas teisės normas yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje ir tarnybos teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų atitinkamose normose (nagrinėjamos bylos atveju – Vidaus tarnybos statuto 43 str. 4 d.) įtvirtintas papildomas profesinės sąjungos renkamo organo nario teisių skiriant tarnybines nuobaudas apsaugos mechanizmas turi būti suprantamas tik kaip garantija profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje. Šių įstatymo aiškinimo nuostatų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos - duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apginti savo narius nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu, nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai bylose Nr. A146-1590/2008; Nr. A14-355/2007; Nr. A3-170/2004).

Iš 2012 m. sausio 6 d. Tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 40-IS-l matyti, kad R. S., yra kaltinamas, tuo jog 2011 m. spalio 30; 2011 m. lapkričio 3,4,20,22,23,28 d. vyko į tarnybą automobiliu VW Golf v/n (duomenys neskelbtini) nors ataskaitoje dėl išlaidų kompensavimo už vykimą į tarnybos vietą asmeniniu transportu, nurodė, kad į tarnybą minėtomis dienomis vyko automobiliu Audi A 6 AVANT v/n (duomenys neskelbtini) Šiais savo veiksmais, pareiškėjo teigimu, R. S. pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1V-394 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1V-1 redakcija) patvirtinto „Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo“ reikalavimus, ko pasėkoje, gavo neteisėtų lėšų, kurios turėtų būti iš jo išieškotos (b. l. 84;95-98).

Minėtus R. S. veiksmus pareiškėjas, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariatas, įvertinęs kaip tarnybinį nusižengimą, 2012 m. sausio 9 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, Lietuvos policijos profesinės sąjungos nariui, R. S. (b. l. 28).

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 51 straipsnio 4 dalį pareigūnui, kuris vyksta asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais į tarnybos vietą ir iš jos, yra numatytas tokių važiavimo išlaidų kompensavimas, kuris priskiriamas vienai iš vidaus tarnybos pareigūnų socialinių garantijų rūšių, kurios yra nustatytos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto dešimtajame skirsnyje.

Minėtame skirsnyje yra nustatytos tokios socialinių garantijų rūšys, kaip vidaus tarnybos pareigūnų aprūpinimas tarnybine uniforma, aprūpinimas gyvenamosiomis patalpomis, privalomas pareigūnų gyvybės bei sveikatos draudimas nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, bei atitinkamų kompensacijų, pašalpų ir kitų išmokų, tame tarpe ir minėtų kompensacijų dėl vykimo į tarnybą asmeniniu transportu, mokėjimas.

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalį „Tarnybinis nusižengimas - šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu.“, t. y., tarnybinis nusižengimas paprastai yra susijęs su pareigūnui priskirtų tarnybinių pareigų neatlikimu ar netinkamu jų atlikimu, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jo tarnybinę veiklą.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad socialinių garantijų paskirtis yra sudaryti palankesnes buitines bei socialines sąlygas pareigūnams, kad jie galėtų efektyviau ir tinkamiau įvykdyti uždavinius keliamus vidaus tarnybai, tačiau šių socialinių garantijų įgijimas ar naudojimasis jomis nėra betarpiškai susijęs su pareigūnų tiesioginių pareigų vykdymu, t. y., socialinių garantijų paskirtis, kaip taisyklė, yra susijusi su efektyvesniu bendrųjų policijos veiklai keliamų uždavinių įgyvendinimu (Policijos veiklos įstatymo 5 str.), o tinkamas ar netinkamas jomis naudojimasis, paprastai nepatenka į pareigūnui priskirtų konkrečių tarnybinių pareigų bei funkcijų vykdymo sferą.

Todėl, tais atvejais, kai yra padaromi teisės aktų pažeidimai įgyjant socialines garantijas ar jomis netinkamai naudojantis, šie pažeidimai paprastai sudaro ne tarnybinio nusižengimo sudėtį, o kitų teisės institutų pažeidimų sudėtį, kurie yra šalinami tuose teisės institutuose numatytomis teisinėmis priemonėmis, pvz., Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 2 dalies tvarka.

Kaip minėta, aptartą R. S. veiką, pats pareiškėjas tarnybinio patikrinimo išvadoje įvertino, kaip galimai neteisėtą pajamų gavimą, kurios turi būti iš jo išieškotos. Kadangi kitų, priešingų R. S. tarnybinėms pareigoms, veiksmų atlikimu jis nėra kaltinimas, todėl toks jo veikos kvalifikavimas (kaip tarnybinio nusižengimo), kelia pagrįstų abejonių šios veikos teisingu vertinimu bei kvalifikavimu.

Visa tai įvertinus visumoje su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad 2011 m. gruodžio – 2012 m. sausio mėnesiais pareigūno R. S. atžvilgiu buvo pradėtas ne vienas tarnybinis patikrinimas, kuriais nebuvo nustatyti tarnybinių nusižengimų įvykiai bei kad prieš tai Lietuvos policijos profesinė sąjunga ne kartą kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą dėl galimo R. S. persekiojimo už jo ir jo žmonos profsąjunginę veiklą, darytina išvada, jog atsakovas, atsisakydamas duoti sutikimą patraukti R. S. drausminėn atsakomybėn turėjo pagrįstą pagrindą išvadai, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl šio asmens veiklos profesinėje sąjungoje.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas