2024-11-20 Nr. AB-17082-3-61-3-05505-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-788-525/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05505-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.9; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 24S198661 (toliau – ir Sprendimas I), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760332244, galiojantį iki 2026 m. vasario 8 d., pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti šio sprendimo apskundimo terminą; 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 24S223309 (toliau – ir Sprendimas II), kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę įpareigojant savanoriškai išvykti per 10 dienų, t. y. iki 2024 m. spalio 13 d.; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę: sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 24S223309, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę įpareigojant savanoriškai išvykti per 10 dienų, t. y. iki 2024 m. spalio 13 d. vykdymą iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimo I apskundimo teismui terminas yra praleistas dėl objektyvių priežasčių: buvo ieškoma klaidingų įrašų pagrindimo ir taisomos įmonės, kurioje pareiškėjas dirba, darbo klaidos, apie nustatytas klaidas pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra). Šie darbai negalėjo būti atlikti pareiškėjo valia ir jis neturėjo galimybės daryti jiems įtakos.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Migracijos departamento Sprendimo I panaikinimo paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl Sprendimo I panaikinimo. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – laikino Sprendimo II galiojimo sustabdymo.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą Sprendimui I apskųsti, akcentavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, 2024 m. rugpjūčio 29 d. gavęs ginčijamą Sprendimą I, kreipėsi į darbdavį ir pastarasis pažadėjo viską išsiaiškinti ir išspręsti, vertindamas tai kaip nesusipratimą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas su skundu į teismą dėl Sprendimo I panaikinimo kreipėsi tik 2024 m. spalio 7 d., taigi nuo sprendimo įteikimo momento iki kreipimosi skundu į teismą praėjus daugiau nei mėnesiui.

Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės (darbdavio veiksmai aiškinantis padarytas klaidas įdarbinant, darbdavio patikinimas išsiaiškinti situaciją ir pan.), dėl kurių buvo praleistas skundo padavimo terminas, yra išimtinai subjektyvaus pobūdžio. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, ir turėdamas pagrindą manyti, kad jis pats negali tinkamai apginti savo galbūt pažeistų teisių, galėjo kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo teisės aktų nustatyta tvarka.

Pasisakydamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teismas nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Teismas taip pat akcentavo, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teismas vertino, kad pareiškėjas skunde prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę jos iš esmės negrindžia nei prima facie, nei jokiais kitais motyvais, teisiniais argumentais ar byloje teikiama medžiaga. Taigi pareiškėjas nepagrindė būtinųjų sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikymui.

Teismas sprendė, kad šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (sprendimo vykdymo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių, įrodymais pagrįstų aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 8 d. nutarties dalį ir atnaujinti terminą skundui dėl Sprendimo I paduoti bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti Sprendimo II galiojimą iki bus priimtas bei įsiteisės teismo sprendimas dėl Sprendimo II galiojimo.

Pareiškėjas nurodo, kad nesuprato būtinumo kreiptis teisinės pagalbos šioje situacijoje, kai jis kaltinamas nedirbantis bendrovėje, kurioje realiai dirba. Jis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, darbo sutartis buvo pasirašyta, darbo sutarties ir būsimo darbo sąlygos jam detaliai paaiškintos. Todėl sprendimas naikinti leidimą gyventi Lietuvoje dėl to, kad jis neva nedirba tarpininkavusioje įmonėje, jam pasirodė visiškai nesuprantamas.

Pareiškėjo vertinimu, šių nurodomų aplinkybių negalima vertinti kaip pareiškėjo nerūpestingumo ir aplaidumo. Tai, kad atsakingas įmonės darbuotojas pranešime Sodrai klaidingai nurodė pareiškėjo darbovietę yra visiškai nuo pareiškėjo valios nepriklausanti aplinkybė, kuri jam iki skundžiamo sprendimo priėmimo buvo net ir nežinoma.

Įmonės, kurioje pareiškėjas dirba, vadovas, visą tą laiką sirgdamas sunkia liga, uždelsė besiaiškindamas situaciją ir kilusias problemas. Kalto darbuotojo atleidimas, naujo priėmimas, klaidų taisymas, pranešimai apie klaidas Sodrai ir ištaisytų pranešimų įtraukimas į Sodros apskaitą užtruko. Šių aplinkybių negalima būtų priskirti prie pareiškėjo aplaidumo, neatidumo ar nesąžiningumo.

2024 m. rugsėjo 27 dieną buvo kreiptasi į atstovą, kuris per savaitę gavo visas aplinkybes pagrindžiančius dokumentus iš pareiškėjo darbovietės. Per tą laiką buvo priimtas dar vienas sprendimas (dėl reikalavimo išvykti). Todėl nedelsiant buvo paruoštas bei pateiktas abu klausimus apimantis skundas. Pareiškėjo vertinimu, ginčytino sprendimo apskundimo terminas praleistas labai neženkliai (7 dienos).

Pasisakydamas dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Sprendimo II galiojimą, pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas nustatė pakankamai neilgą terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos (10 dienų). Tokiu būdu, esant galimam palankiam teismo sprendimui bus nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės. Pareiškėjui išvykus, tolesnis bylinėjimasis tampa iš esmės beprasmiu.

Pareiškėjo vertinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis savo sprendiniais iš esmės užkerta kelią tolesnei bylos eigai, jau iš anksto, dar net nenagrinėjus bylos, preziumuojamas galimai neigiamas sprendimas, kadangi neįvertinus tariamo pažeidimo esmės bus neįmanoma vertinti pasekmes.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas skunde nenurodo, kokia jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Migracijos departamentas pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 8 d. nutarties dalis, kuria nutarta neatnaujinti termino Sprendimui I apskųsti bei netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nestabdyti Sprendimo II galiojimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundo dalį dėl Sprendimo I panaikinimo, nusprendęs, jog pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl priežasčių, kurios nėra svarbios, dėl ko šis terminas neatnaujintinas. Teismas taip pat skundžiama nutartimi netenkinęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė, jog jam kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, be to, teismas akcentavo, kad Sprendimu II pareiškėjui tik pasiūlyta savanoriškai išvykti iš Lietuvos, tačiau byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas pradėjo pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūras.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad terminas skundui pateikti dėl Sprendimo I panaikinimo buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, pareiškėjas nesuprato, kad sprendimas turi būti skundžiamas, buvo tikslinami duomenys apie pareiškėjo darbovietę. Motyvuodamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti Sprendimo II galiojimą, pareiškėjas nurodo, jog nesustabdžius Sprendimo II galiojimo, pareiškėjas turės išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl bylos nagrinėjimas dėl minėto sprendimo teisėtumo taps beprasmis.

Dėl prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Sprendimo I pateikti

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) laikytis teisės aktuose įtvirtintų skundo padavimo terminų.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 138 straipsnio 1 dalį užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 2 dalį, be kita ko, prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai.

Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-21/2012). Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-777-520/2019).

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamą Sprendimą I gavo 2024 m. rugpjūčio 29 d. elektronine forma. Teigia, kad nesuprasdamas dokumento, surašyto lietuvių kalba, kreipėsi į savo darbovietės vadovą. Pastarasis pažadėjo viską išsiaiškinti ir išspręsti, vertindamas tai kaip nesusipratimą. Informaciją, tapusią skundo pagrindu, pareiškėjas iš savo vadovo gavo tik 2024 m. rugsėjo 24 d., grįžęs iš ilgalaikės komandiruotės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, nesugebėjimas surašyti ir suprasti reikiamus procesinius dokumentus, lėšų samdyti advokatą neturėjimas, antrinės teisinės pagalbos nesuteikimas, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, nes asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-531/2013, 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1110-556/2015, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-641-624/2016, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-189-552/2020).

Iš pateiktos teismui medžiagos matyti, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginčyti Sprendimą I, laikantis ABTĮ nustatytų sąlygų ir Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatyto 14 dienų apskundimo termino. Sprendime buvo nurodyta apskundimo tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais ir operatyviai ginčyti su teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Įvertinusi pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nenurodė teismui objektyvių priežasčių, ne nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, nulėmusių termino skundui paduoti praleidimą, bei terminą skundui praleido dėl subjektyvių priežasčių. Pareiškėjas niekaip neatskleidė, nekonkretizavo ir nepagrindė įrodymais nurodytų argumentų, kaip jo nurodytos savybės, kad užsienio pilietis, nesupranta lietuviškai, nežino Lietuvoje galiojančių teisės aktų, įtakojo, kad skundas pateiktas praleidus nustatytą terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad buvo nagrinėjama susidariusi situacija dėl klaidingų Sodrai pateiktų duomenų apie pareiškėjo darbdavį, šių duomenų tikslinimas, nepaneigia fakto, kad pareiškėjas skundą dėl Sprendimo I panaikinimo privalėjo pateikti Įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų susidūręs su kokiomis nors objektyviomis kliūtimis, siekiant tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Priešingai, iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad būtent pačio pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis lėmė tai, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundo priėmimo klausimus, iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas. Pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-624/2023).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019). Tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Pareiškėjo netenkinančio Sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-278-525/2020).

Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas II savaime pareiškėjui nesukelia jo nurodomų padarinių, nes, kaip minėta, tam reikalingas kitas atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, su tuo susiję atskirojo skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti ir atmetami. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į užsienio valstybę.

Pareiškėjas teigia, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės šios bylos nagrinėjimas neteks prasmės, nes pareiškėjas turi išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai savaime nereiškia, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje, pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjo teiginiai jokiais duomenimis ar įrodymais nepagrindus dėl to galinčios kilti žalos yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo taikyti prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (Sprendimo II vykdymo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai. Likę pareiškėjo argumentai nepaneigia šioje nutartyje padarytų išvadų, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 70 str. 1 d.), todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 148 straipsnio 1 dalimi, 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. K. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius