2017-09-12 Nr. AB-16707-3-61-3-03379-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-485-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03379-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.1; 12.13.1.2; 12.14.1.1; 12.15.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rokauto“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rokauto“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 69-53 patvirtino Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2015 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (4) FR0682-98, kuriuo patvirtintas 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-835 ir pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Rokauto“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) nurodė sumokėti į biudžetą: 50 689,30 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 15 084,86 Eur PVM delspinigių bei 5068 Eur PVM baudos; 250 461,36 Eur pelno mokesčio (toliau – ir PM), 60 242,70 Eur PM delspinigių, 25 046 Eur PM baudos; 3 036,38 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 1 297,50 Eur GPM delspinigių, 303 Eur GPM baudos; viso 411 229,10 Eur; taip pat 8 093,15 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ) ir 4 046 Eur VSDĮ baudos.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti VMI 2015 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 69-53; Šiaulių AVMI 2015 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (4)FR0682-98.

Nurodo, kad visas mokestinis patikrinimas paremtas hipotetinėmis išvadomis, o pareiškėjui nebuvo pateikti visi surinkti įrodymai – tik atsakovo atrinkti ir nurodyti patikrinimo akte. Selektyviai parinkus įrodymus, mokesčių mokėtojui buvo pritaikyta neadekvati pelningumo norma. Ji buvo pritaikyta visai mokesčių mokėtojo apyvartai, net ir tai, kuri atitinka mokesčių administratoriaus lūkesčius.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad tikrinamu 2008–2012 m. laikotarpiu pareiškėjas įsigijo naudotus automobilius iš Vokietijos, Austrijos, Danijos Karalystės, Belgijos, Didžiosios Britanijos fizinių asmenų ir įmonių. Pareiškėjas įsigytus naudotus automobilius eksportavo Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Kazachstano, Kirgizijos, Uzbekijos gyventojams, dalį automobilių pardavė Lietuvos įmonėms ir fiziniams asmenims, taip pat Europos Sąjungos valstybėse. Pareiškėjo deklaruoti įsigijimai iš ES nesutapo su duomenų bazės VIES duomenimis, todėl pareiškėjas pažeidė VMI viršininko 2004 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. VA-29 patvirtintų pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos FR0600 ir kitų su šiuo mokesčiu susijusių formų užpildymo taisyklių nuostatas, nes netinkamai užpildė minėtą PVM deklaraciją FR0600 arba neišsamiai deklaravo deklaruotinas sumas joje. Pažeidimai buvo daromi už visą tikrinamą laikotarpį.

Bendrovės direktorius V. D. 2014 m. lapkričio 6 d. pateikė paaiškinimą, kuriame išdėstė, kad į komandiruotes vyko, tačiau nerinko išlaidų dokumentų ir nepateikė jų buhalterijai, todėl jam išmokėti dienpinigiai, atsakovo vertinimu, negali būti pripažinti komandiruočių sąnaudomis bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 22 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo išmokėti dienpinigiai pripažinti A klasės pajamomis.

Pagal pareiškėjo esamus buhalterinės apskaitos registrus ir pirminius dokumentus nustatyta neatitikimų: 2008 m. deklaruota pardavimų, įtrauktų į pelno mokesčio bazę, daugiau 1 412 Lt (408,94 Eur), 2009 m. deklaruota mažiau 8 879 Lt (2 571,54 Eur), 2010 m. deklaruota mažiau 5 513 Lt (1 596,68 Eur), 2011 m. deklaruota mažiau 9 892 Lt (2 864,92 Eur), 2012 m. deklaruota daugiau 5 143 Lt (1 489,52 Eur).

Atsakovas, taikydamas VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus (ekonominių modelių metodą) papildomai apskaičiavo pareiškėjo 2008–2012 m. pardavimų pajamas, nes VMI nustatytos aplinkybės atitiko Taisyklių 4.1 punkte nustatytą pagrindą, kuriuo remiantis, gali būti atliktas įvertinimas, nes pareiškėjas į PVM, PM deklaracijas įrašė nepatikimus, neteisingus duomenis. Mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės aiškiai rodė pareiškėjo veiksmų sistemiškumą bei kryptingumą, buhalterinės apskaitos dokumentuose neatspindėti tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio, t. y. pelno siekiantis pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje ir mokesčių deklaracijose sumažintas pajamas deklaravo sistemingai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Dėl apskaičiuoto PVM teismas akcentavo, kad atlikus daug apskaičiavimų, palyginimų ir vertinimų, kuriuos patvirtino apklaustų 74 automobilių pirkėjų paaiškinimai, jog ne tik 74 pirkėjų PVM sąskaitose faktūrose buvo įrašomos tikrovės neatitinkančios kainos, bet ir kitiems automobilių pirkėjams pardavimo kainos buvo sumažinamos, mokestinėje byloje buvo padaryta išvada, kad tai buvo atliekama sistemingai. Taigi, teismo vertinimu, mokesčių administratorius, turėdamas tokią informaciją apie mokesčio mokėtoją, turėjo teisę apskaičiuoti mokesčius bei kitas sumas, pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Dėl prekių suvartojimo PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti teismas pirmiausia pažymėjo, kad direktorius V. D. savo sutuoktinės vardu registruotą automobilį naudojo tarnybiniais tikslais, automobilio panaudos sutartis nėra pasirašyta, kurą į šį automobilį pildavo su bendrovės „Rokauto“ kreditine kortele, bendrovėje dirbantys darbuotojai galėjo naudotis bendrovės vardu registruotais telefonais asmeniniais tikslais. Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, kad pareiškėjas nekontroliavo darbuotojų tarnybinių telefonų naudojimo asmeniniams poreikiams, jiems nebuvo nustatyti pokalbių limitai, pareiškėjos direktorius pripažino, kad darbuotojai telefonus naudojo ir asmeniniais tikslais, ir šis paaiškinimas teismo laikytas teisingu, todėl pripažinta, jog patikrinimo metu pagrįstai papildomai nuo 3 493,13 Lt (1 011,68 Eur) išlaidų apskaičiuotos PVM ir PM sumos.

Įvertinęs aplinkybes, susijęs su GPM apskaičiavimu, teismas konstatavo, kad byloje nėra galimybės nustatyti, kokiems tikslams buvo naudojamas kuras, piltas į direktoriaus sutuoktinės automobilį. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo direktoriaus paaiškinimą, jog jis pasinaudodavo Bendrovės kuro kreditine kortele, pildavo kurą į savo sutuoktinės vardu registruotą automobilį, kuriuo važinėjo asmeniniais tikslais. Todėl, teismo įsitikinimu, vadovaujantis GPMĮ 9 straipsnio nuostatomis, gauto turto (degalų) naudos pripažinimas nustatytas, kaip pajamos natūra.

Dėl pareiškėjo direktoriaus komandiruočių teismas pabrėžė, kad pateisinančių dokumentų apie patirtas išlaidas kelionei bei kitas kelionės metu patirtas išlaidas byloje nepatekta. Teismas pažymėjo, jog dokumentai patvirtina, kad avansinėje apyskaitoje dėl komandiruotės į Vokietiją yra pateiktos PVM sąskaitos faktūros iš Lietuvos įmonių, grynųjų pinigų įnešimo į pareiškėjos banko sąskaitą kvitai, kuro pirkimo kvitai, apmokėjimo dokumentai už prekes pagal pateiktas sąskaitas faktūras buvo pasirašinėjami Lietuvoje. Teismas sprendė, kad šie dokumentai aiškiai įrodo, jog V. D. nebuvo išvykęs į komandiruotę, dirbo Lietuvoje, jam išmokėti dienpinigiai negali būti pripažinti komandiruočių sąnaudomis, todėl šios išlaidos (išmokėti dienpinigiai) mokesčio administratoriaus pagrįstai pripažinti A klasės pajamomis (GPMĮ 22 str.).

Teismo vertinimu, bylos įrodymai taip pat patvirtina, kad bendrovė direktoriui V. D. 2009–2012 m. išmokėjo piniginių lėšų nepagrįstiems dienpinigiams padengti 65 995 Lt (19 113,47 Eur), kurie priskiriami A klasės pajamoms, pagal GPMĮ 5 straipsnio nuostatas apmokestinami 9 899,25 Lt (2 867,02 Eur) GPM (4 964,40 Lt (1 437,79 Eur) už 2009 m; 1 625,25 Lt (470,70 Eur) už 2010 m.; 1 211,55 Lt (350,89 Eur) už 2011 m.; 2 098,05 Lt (607,64 Eur) už 2012 m.). Teismas laikė, kad mokesčių administratorius, įvertinęs byloje esančią medžiagą, pareiškėjo argumentus, pagrįstai konstatavo nustatytus GPMĮ pažeidimus ir papildomai apskaičiavo 10 484,25 Lt (3 036,45 Eur) GPM.

Teismas sprendė, kad mokestinio patikrinimo metu, atliekant PM perskaičiavimą už 2008– 2012 m., mokesčių administratorius pagrįstai patikslino pardavimo pajamas, įvertinęs neatitikimus pagal pareiškėjo dokumentus, apskaitos registrus – 17 729 Lt (5 134,67 Eur), pelnas prieš apmokestinamą padidintas privačių poreikių tenkinimui skirtų 15 proc. pokalbių už mobiliuosius telefonus 3 445 Lt (997,74 Eur) išlaidų suma, 2009–2012 m. sumažintas pelnas prieš apmokestinimą mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotomis 21 653,49 Lt (6 271,28 Eur) VSD. Taip pat pareiškėjui pagrįstai papildomai apskaičiuota PM, iš viso – 8 632 Lt (2 500 Eur). Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai, nustatytos aplinkybės aiškiai rodo pareiškėjo veiksmų sistemiškumą, kryptingumą, buhalterinės apskaitos dokumentai nepatvirtina tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio, t. y. pelno siekiantis pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje ir mokesčių deklaracijose sumažintas pajamas deklaravo sistemingai.

Teismas laikė, kad mažinti pareiškėjui paskirtų baudų dydžio nėra tikslinga, nes nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Įvertinęs bylos medžiagą, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo tokias pat aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad mokesčių mokėtojas negavo pirminių duomenų, kuriais buvo grindžiamas patikrinimo aktas. Atsižvelgus į tai, pareiškėjui buvo neįmanoma suformuoti savo gynybinės pozicijos, ir tai, pareiškėjo įsitikinimu, yra jo teisės į gynybą pažeidimas. Pareiškėjas, vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis, teismo prašo išreikalauti iš trečiojo suinteresuoto asmens informaciją: 1) kokie asmenys atliko skaičiavimus; 2) kokie atlikusių skaičiavimus asmenų pareigybiniai nuostatai; 3) kokie dokumentai patvirtina jų specialias žinias apskaičiuotos automobilių vertės klausimu.

Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Kartoja tokius pat argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą bei sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl VMI 2015 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 69-53 ir Šiaulių AVMI 2015 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (4)FR0682-98, kuriuo patvirtintas 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-835 ir pareiškėjui UAB „Rokauto“ nurodyta į biudžetą sumokėti: 50 689,30 Eur PVM, 15 084,86 Eur PVM delspinigių bei 5 068 Eur PVM baudos; 250 461,36 Eur PM, 60 242,70 Eur PM delspinigių, 25 046 Eur PM baudos; 3 036,38 Eur GPM, 1 297,50 Eur GPM delspinigių, 303 Eur GPM baudos; viso 411 229,10 Eur; taip pat 8 093,15 Eur VSDĮ ir 4 046 Eur VSDĮ baudos.

Šiuos mokesčius pareiškėjui mokesčių administratorius apskaičiavo remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatomis, kurios suteikia teisę mokesčių administratoriui mokėtiną atitinkamo mokesčio sumą apskaičiuoti ne pagal atitinkamos mokesčio įstatyme nustatytą tvarką, o pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais mokesčių administratoriaus sprendimais, iš esmės ginčija tuos mokesčių administratoriaus veiksmus, kuriais buvo atliktas mokėtinų mokesčių dydžio apskaičiavimas bei nustatymas.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Ši tvarka buvo nustatyta VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse.

Aiškinant šį teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviems būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015, 2016 m. vasario 4 d. nutartą administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016). Be to, minėtų Taisyklių 4 ir 4.1 punktuose numatyta, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais.

Nagrinėjamu atveju bendrovė UAB „Rokauto“ 2008–2012 m. vykdė prekybą naudotais automobiliais. Atlikus šio laikotarpio pareiškėjo veiklos patikrinimą buvo nustatyta, kad pareiškėjo deklaruoti įsigijimai nesutapo su duomenų bazių duomenimis, kai kurių pardavimų vertė viršijo pareiškėjo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas kainas (PVM sąskaitose faktūrose buvo įrašomos tikrovės neatitinkančios kainos), pareiškėjas priskyrė leidžiamiems atsiskaitymams sumokėtas sumas už dalį įsigytų prekių ir paslaugų, kurios nebuvo skirtos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, be to, tai darė kryptingai ir sistemingai. Taigi, byloje nustatyta, jog pareiškėjas papildomų pajamų nedeklaravo ir nuo jų mokesčių nesumokėjo. Atitinkamai duomenų, kurie atitiktų reikalavimus, keliamus buhalterinės apskaitos ar ūkinės-komercinės veiklos dokumentams, mokesčių administratoriui nepateikė. Kadangi buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius).

Tai lemia, kad minėta pareiškėjo veikla – apgaulingas, laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2012 m., buhalterinės apskaitos tvarkymas, neatspindi visų įvykusių ūkinių operacijų ir įvykių, sudarė prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu iš esmės yra ir neginčijama mokesčių administratoriaus teisė remtis minėtos teisės normos nuostatomis, apskaičiuojant pareiškėjui mokėtinų mokesčių sumas. Šiuo atveju pareiškėjas ginčija mokesčių administratoriaus veiksmus, pritaikant atitinkamus metodus, kuriais remiantis jis nustatė konkrečius pareiškėjui mokėtinų mokesčių dydžius.

MAĮ 70 straipsnyje taip pat yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“, o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos-finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2.–6.3.; 28–29 punktai).

Toks metodų nustatytų Taisyklėse pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu. Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 57 str. 2 d.; 61–63 str.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog mokesčių administratorius, pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo, taikydamas analogijos ir ekonominių modelių metodus numatytus Taisyklių 11–13, 25–27 punktuose. Šių metodų pagalba ir buvo nustatyta pareiškėjo galima ūkinės veiklos apimtis, iš jos gautos pajamos, bei jų dalis nuo kurios nebuvo sumokėti mokesčiai. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus.

Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas, iš esmės neginčija, kad atsakovas teisėtai jo atžvilgiu taikė minėtus metodus nustatytus Taisyklėse, tačiau teigia, jog šie metodai buvo pritaikyti netinkamai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių ir faktorių, dėl ko buvo gauti neteisingi išeities duomenys.

Šiuo atveju būtina pažymėti, kad mokestinėse bylose mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuodamas mokesčius bei su jais susijusias sumas, privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. O tada, jei mokesčių mokėtojas nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Įrodinėjimo pareiga onus probandi yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (MAĮ 67 str.; ABTĮ 57 str. 4 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011).

Kaip minėta, duomenys, kurie gauti panaudojus bei pritaikius specialias žinias, paprastai turi būti paneigiami tokių pat žinių pagrindu. Kadangi pareiškėjas tokių įrodymų byloje neteikia, todėl įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad jis nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, jog patikrinimo akte gausu klaidų, teisėjų kolegija pažymi, jog mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu, todėl tam tikri nukrypimai yra galimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012, 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-409/2014, 2014 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-542/2014, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-467-602/2017). Atitinkamai teiginys, kad pareiškėjui buvo apribota teisė į gynybą, yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą, t. y. pagrįsti, kodėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotos konkrečios mokesčio ir su jais susijusios sumos yra neteisingos, neturėjo jokių kliūčių pateikti jo išreiškiamą poziciją patvirtinančius duomenis, skaičiavimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje yra pakankamai faktinių duomenų, įgalinančių įtvirtinti, kas buvo nustatyta mokestinio patikrinimo akte. Tai detaliai pagrindė ir išdėstė Vilniaus apygardos administracinis teismas, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako. Atitinkamai mokesčių mokėtojas, paduodamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nepateikė naujų duomenų, leidžiančių padaryti kitokią išvadą.

Apibendrinus išdėstytą, konstatuojama, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti – teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkami taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, savo išvadas pagrindė teisminio nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų nuostatomis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rokauto“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius