2019-06-19 Nr. AB-13170-3-61-3-02144-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3758-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02144-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. birželio 25 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kur buvo nuolatos pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos – nesilaikoma nustatytų minimalaus ploto be baldų reikalavimų vienam asmeniui. Pareiškėjas pažymėjo, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo gyvenamojo ploto tik maža sienele, jo lova buvo visai šalia sanitarinio mazgo, todėl nuolatos jautė nemalonų kvapą. Kameros nebuvo suremontuotos, ant sienų buvo pelėsis, todėl kamerose tvyrojo drėgmė. Dėl šių Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje, skaičiui, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) nustatyti reikalavimai taikomi tik tie, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pabrėžė, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Atsakovo atstovas nurodė, kad kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) III skirsnyje nustatyta tvarka. Sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo kameros ploto sienele, kuri nėra žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad HN 134:2015 17 punkte nustatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo G. Š. skundą atmetė.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, pažeidžiančių Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), ir HN 134:2015 reikalavimus, atlyginimo.

8. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. birželio 25 d. (b. l. 6–7, 13–14). Minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko minimalaus ploto reikalavimus (b. l. 6–7). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. birželio 25 d. kalint Lukiškių TI-K, nebuvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

9. Pareiškėjas skunde nurodė, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutiko ir pažymėjo, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pasaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Taigi, pareiškėjo argumentai, kad iš kameros ploto turėtų būti išskaičiuojamas baldų užimamas plotas, atmesti.

10. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose tvyrojo drėgmė ir ant sienų buvo pelėsis, o netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas privertė kvėpuoti iš sanitarinio mazgo sklindančius nemalonius kvapus.

11. Teismas vadovavosi HN 134:2015 17 punktu ir pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kad neturėjo galimybės kameros išvėdinti natūraliu būdu, todėl jo argumentai, jog kamerose tvyrojo drėgmė ir nemalonus kvapas, atmesti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas arba visiškai vienas, arba dar su vienu asmeniu, kas, teismo vertinimu, leidžia tvirtinti, jog išsivėdinti kamerą nebuvo jokių kliūčių. Iš esmės tais pačiais argumentais remdamasis teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl aplinkybės, jog iš sanitarinio mazgo sklido nemalonūs kvapai.

12. Teismas vertino, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatyta viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti atsakovo veiksmai.

III. 13. Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos valstybė privalo laikytis Konvencijoje numatytų teisių ir laisvių. Akcentuoja, kad kamerose nebuvo ventiliacijos. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, nes nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad asmuo, kuris yra kalinamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kuri apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą neturtinę žalą ir kančias, nes įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis. Lukiškių TI-K pažeidimų aplinkybės yra visuotinai žinomos, ne kartą atlikti patikrinimai, pripažinta, jog kalinimo sąlygos yra netinkamos ir tai lemia nežmogišką elgesį bei kankinimą.

15. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad Lietuvos valstybė privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš Konvencijos. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lukiškių TI-K tualetas nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, todėl visą laiką jausdavosi smarvė. Pažymi, jog jausdavo baimę, kad jam naudojantis tualetu gali užeiti kažkas iš administracijos darbuotojų. Akcentuoja, jog EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, jog minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas turėtų būti ne mažesnis nei 4 kv. m, neskaitant sanitarinio mazgo ir baldų.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas pažymi, kad apeliantas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimai, nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. birželio 25 d. atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo G. Š. skundą atmetė.

20. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas manydamas, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir paskirstė įrodinėjimo naštą byloje, neįvertino aplinkybės, jog kamerose tualetas nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, todėl visą laiką jausdavosi smarvė ir galėjo būti pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai apskaičiavo jam tekusį kameros plotą, nes EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, jog minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas turėtų būti ne mažesnis nei 4 kv. m, neskaitant sanitarinio mazgo ir baldų.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmiausia nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl jam tekusio minimalaus kameros ploto, nes nebuvo taikytas 4 kv. m standartas, nebuvo atsižvelgta į baldų ir sanitarinių įrenginių užimamą plotą.

23. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje Muršić byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija.

24. Kita vertus, tai, kad nėra nustatomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nereiškia, kad nėra reikalinga atlikti vertinimą, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus atitinkančias sąlygas. Pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (galiojo iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.2.1 punkte, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1367-624/2019).

25. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pateikė duomenis (b. l. 6–7), kurie įrodo, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K kamerose visą ginčo laikotarpį nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. birželio 25 d. buvo užtikrinta tiek 3 kv. m ploto norma (išskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą), tiek pagal nacionalinį reguliavimą numatytas 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto reikalavimas. Įvertinus minėtus duomenis, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pareiškėjui tekusio minimalaus kameros ploto pažeidimo.

26. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, todėl visą laiką jausdavosi smarvė ir galėjo būti pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas detalizavo, jog jausdavo baimę, kad jam naudojantis sanitariniu mazgu gali užeiti kažkas iš administracijos darbuotojų.

27. EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

29. Atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką ir šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į privatumą kamerose jam naudojantis nevisiškai nuo bendros kamerų erdvės atskirtu sanitariniu mazgu buvo pažeista, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-662/2018), dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1830-415/2019).

30. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

31. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2274-552/2018). Vadovaujantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.); 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 172 p.).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas 121 parą laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. birželio 25 d.), į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, tai, kad dalį laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 250 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

33. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui G. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 250 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas, paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą pakeisti, priteisiant pareiškėjui G. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Milda Vainienė