2019-02-20 Nr. AB-4658-3-61-3-03619-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-110-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03619-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 29.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios akcinės bendrovės Vievio paukštyno apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios akcinės bendrovės Vievio paukštyno skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas bankrutavusi akcinė bendrovė Vievio paukštynas (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. BR6-9503 „Dėl pagalbos neskyrimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Agentūrą priimti ir išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 19 d. paraišką.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. sausio 8 d. kreipėsi į Agentūrą su paraiška dėl lėšų skirtų pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojų reikalavimams sumokėti už bankrutavusių įmonių perdirbti supirktą pirminę žemės ūkio produkciją iš dalies patenkinti, poreikio. Pareiškėjas paaiškino, kad Agentūra 2016 m. sausio 25 d. sprendimu atsisakė skirti pagalbą, motyvuodama tuo, kad paraiška buvo pateikta pavėluotai.

3. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija) 2016 m. balandžio 1 d. raštu informavo pareiškėją, kad jis galės teikti paraišką pakartotinai, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė priims nutarimą dėl bankrutavusių įmonių ir fizinių asmenų veiklos subjektams teikimo iš valstybės biudžeto lėšų, tvarkos aprašo patvirtinimo (toliau – Tvarkos aprašas). Šis Tvarkos aprašas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr. 504 (toliau – Nutarimas Nr. 504), kuris įsigaliojo 2016 m. gegužės 26 d. Pareiškėjas 2016 m. liepos 19 d. pateikė pakartotiną paraišką, tačiau Agentūra ginčijamu Sprendimu atsisakė skirti pareiškėjui pagalbą, nes nebuvo įvykdytas Nutarimo Nr. 504 2 punkte nustatytas reikalavimas pateikti paraišką per 15 darbo dienų nuo šio nutarimo įsigaliojimo.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. liepos 19 d. pateikė patikslintą paraišką Agentūrai, kad būtų užbaigta pagal pareiškėjo 2016 m. sausio 8 d. paraišką pradėta procedūra, tačiau Agentūra vietoje to, kad būtų pabaigusi pradėtą procedūrą, atmetė 2016 m. liepos 19 d. paraišką formaliu pagrindu, nors pareiškėjas 2016 m. sausio 8 d. paraišką buvo pateikęs laiku, t. y. per 10 darbo dienų po to, kai teismas priėmė nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduoti ją dėl bankroto. Pareiškėjas pastebėjo, kad jau 2016 m. sausio 8 d. paraiškos pateikimo metu teisės aktai numatė kompensacijų išmokėjimą už bankrutavusios įmonės perdirbimui supirktą produkciją. Tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė delsė (vengė) patvirtinti atitinkamas procedūrines taisykles nereiškia, kad pareiškėjo subjektinė teisė į kompensaciją išnyko.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis 2016 m. kovo 4 d. raštu kreipėsi į Agentūrą, prašydamas raštu informuoti apie numatomą Vyriausybės nutarimo priėmimo datą, tačiau pareiškėjui į šį prašymą nebuvo atsakyta. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie tikslią nutarimo svarstymo datą, nors pats pareiškėjas inicijavo teisėkūros procedūras. Pareiškėjo nuomone, Agentūra naują sprendimą dėl pagalbos skyrimo galėjo priimti iki Nutarimo Nr. 504 priėmimo arba iš karto po jo priėmimo, nelaukdama patikslintos pareiškėjo paraiškos. Be to, Nutarime nustatytas 15 darbo dienų terminas nėra naikinamasis, nes galutinė paraiškų teikimo data yra 2020 m. spalio 31 d.

6. Pareiškėjas pastebėjo, kad pagrindinis išmokų mokėjimo tikslas – nuo bankroto pasekmių apsaugoti finansiškai pačias silpniausias bankrutavusių įmonių kreditorių grandis – darbuotojus ir ūkininkus, jiems suteikiant finansinę pagalbą. Nepanaikinus Agentūros Sprendimo, šis viešasis interesas, pasak pareiškėjo, būtų pažeistas. Pareiškėjas ypač pažymėjo tai, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o iš gero administravimo principo kyla Agentūros pareiga padėti paramos gavėjui įgyvendinti jam teisės aktais suteiktas teises, tačiau nagrinėjamu atveju, pasak pareiškėjo, Agentūra veikė priešingai, vis ieškodama būdų, kaip atmesti pareiškėjo paraišką.

7. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

8. Agentūra paaiškino, kad pareiškėjo 2016 m. sausio 8 d. paraiška buvo atmesta Agentūros 2016 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. BR6-943, kuris nebuvo panaikintas ir yra galiojantis. Pareiškėjas 2016 m. liepos 20 d., pasak Agentūros, pateikė naują paraišką, kuri buvo atmesta, nustačius, kad ji buvo pateikta nesilaikant Nutarime Nr. 504 nustatytų terminų. Agentūra pažymėjo, kad Nutarimas Nr. 504 buvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir viešai prieinamas. Agentūros nuomone, tai, kad pareiškėjas dėl savo paties neapdairumo nesilaikė Nutarime Nr. 504 nustatytos tvarkos, nereiškia jo teisėtų lūkesčių pažeidimo.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ministerija nurodė, kad pareiškėjas pateikė paraišką tik 2016 m. liepos 20 d., nors paskutinė diena jai pateikti pagal Nutarimo Nr. 504 2 punktą buvo 2016 m. birželio 16 d.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, pateikdamas 2016 m. sausio 8 d. paraišką, nepraleido Lėšų, skirtų pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojų reikalavimams sumokėti už bankrutavusių įmonių perdirbti supirktą pirminę žemės ūkio produkciją iš dalies patenkinti, skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 829 (toliau – Aprašas), 5 punkte nustatyto termino, tačiau teismas nurodė, kad šiuo atveju svarbus Aprašo 51 punktas, kuriame įtvirtinta, kad pagal šį Aprašą tenkinamos iki 2014 m. gegužės 30 d. pateiktos paraiškos.

12. Teismas pažymėjo, kad lėšas Agentūra pagal minėtą Aprašą turėjo išmokėti ne vėliau kaip iki 2014 m. birželio 30 d. Teismas konstatavo, kad administracinė procedūra pagal pareiškėjo 2016 m. sausio 8 d. paraišką buvo baigta Agentūrai priėmus 2016 m. sausio 25 d. sprendimą ir juo atsisakius tenkinti paraišką. Teismas nurodė, kad tai nereiškia, kad pareiškėjas neteko teisės į įsiskolinimo tenkinimą iš valstybės biudžeto lėšų. Pareiškėjas šią savo teisę galėjo įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus atitinkamus teisės aktus, šių aktų nustatyta tvarka.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo 2016 m. liepos 19 d. paraiškos vertinimas vyko pagal kitą procedūrą, reglamentuojamą kito teisės akto. Įsigaliojus Nutarimui Nr. 504, Aprašas neteko teisinės galios (Nutarimo Nr. 504 3 punktas), todėl Agentūra nuo 2016 m. gegužės 26 d. privalėjo vadovautis Nutarimo Nr. 504 ir juo patvirtinto Tvarkos aprašo nuostatomis. Nutarimas Nr. 504 buvo viešai pasiekiamas, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Agentūra vengė priimti pareiškėjo paraišką, sudarydama tam kliūtis. Teismas pažymėjo, kad Agentūra 2016 m. kovo 3 d. raštu informavo pareiškėją apie galimybę pateikti paraišką, įsigaliojus naujam nutarimui. Be to, Ministerija 2016 m. balandžio 1 d. raštu informavo pareiškėją apie Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktą nutarimo projektą.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino priežasčių, dėl kurių buvo praleistas terminas paraiškai pateikti. Nors pareiškėjas formaliai praleido terminą, tačiau procedūrinio termino praleidimo aplinkybė negali būti besąlyginė priežastis nenagrinėti paraiškos. Pasak pareiškėjo, teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi į Agentūra (su 2016 m. sausio 8 d. paraiška) nepraleidęs jokių terminų, t. y. pareiškėjas laiku išreiškė Agentūrai savo valią, kad jam būtų suteikta pagalba, todėl jau Nutarimo Nr. 504 įsigaliojimo metu Agentūra žinojo, jog pareiškėjas siekia pagalbos suteikimo. Taigi, 2016 m. liepos 19 d. paraiška pareiškėjas išreiškė ne naują valią pagalbai gauti, o patvirtino jau anksčiau Agentūrai išviešintą valią gauti pagalbą, tačiau teismas nevertino šios aplinkybės, t. y. kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir atidžiai bei laiku ir tinkamai dėjo pastangas pagalbai gauti.

16. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, jog būtent pareiškėjo iniciatyva buvo priimtas Nutarimas Nr. 504 ar bent jau paspartintas teisėkūros procesas dėl atitinkamų procedūrinių taisyklių patvirtinimo, dėl kurių nebuvimo negalėjo būti tenkinama pareiškėjo 2016 m. sausio 8 d. paraiška. Pareiškėjas pastebi, kad 2016 m. kovo 4 d. raštu kreipėsi į Agentūrą dėl pagalbos skyrimo, be kita ko, prašydamas informuoti apie numatomą Vyriausybės nutarimo priėmimo datą, tačiau Agentūra taip ir nepranešė pareiškėjui apie Nutarimo Nr. 504 priėmimo datą bei nepateikė neigiamo atsakymo į 2016 m. kovo 4 d. prašymą dėl pagalbos skyrimo.

17. Pasak pareiškėjo, jis 2016 m. sausio 8 d. paraiškos pateikimo metu jau turėjo subjektinę teisę į pagalbą, kurią jam užtikrino Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 35 straipsnis bei 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1408/2013 (toliau – Komisijos reglamentas) nuostatos. Pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato ne pačią teisę, o tik jos įgyvendinimo procedūrą. Vien tai, kad nebuvo patvirtintos procedūrinės taisyklės pagalbai suteikti, nepanaikino pareiškėjo subjektinės teisės į pagalbą, juo labiau, kad Agentūros 2016 m. sausio 25 d. sprendimo priėmimo metu jau buvo numatytas tam atitinkamas finansavimas (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. sausio 8 d. įsakymas Nr. 3D-7). Pareiškėjo nuomone, tai, kad nebuvo užtikrintas savalaikis tvarkos patvirtinimas, kuris jau 2016 m. sausio 8 d. paraiškos pateikimo metu būtų lėmęs pareiškėjo tuo metu turėtos subjektinės teisės įgyvendinimą, laikytina pareiškėjo teisėtų lūkesčių principo pažeidimu. Pasak Pareiškėjo, Agentūra galėjo priimti sprendimą dėl pagalbos pareiškėjui skyrimo, nelaukdama patikslintos pareiškėjo paraiškos. Priešingu atveju susiklosto paradoksali situacija – įstatymas ir Komisijos reglamentas įtvirtina pareiškėjo subjektinę teisę, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu yra numatytos lėšos pagalbos skyrimui, tačiau dėl valstybės institucijų neveikimo (procedūrinių taisyklių nepriėmimo) neigiamos pasekmės tenka tik pareiškėjui.

18. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas, kad formalus įstatymų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas ir, kad tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog sprendimas bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-733/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1542/2012; 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-804/2014). Pareiškėjas pažymi, kad viešasis interesas šioje byloje reikalauja, kad būtų taikomas ne formalus, o teisingas teisėtumas, nes priešingu atveju nukentėtų jautriausias ir finansiškai silpniausias socialinis sluoksnis – darbuotojai ir ūkininkai.

19. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Agentūra atsiliepime pakartoja argumentus nurodytus pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ministerija pakartoja atsilipimo į pareiškėjo skundą argumentus, kad pareiškėjas praleido Nutarimo Nr. 504 2 punkte nustatytą 15 darbo dienų terminą paraiškai pateikti, todėl Agentūra ginčijamu Sprendimu pagrįstai nurodė, kad pagalba pareiškėjui negali būti skiriama.

21. Ministerija paaiškina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Agentūros 2016 m. sausio 25 d. sprendimu neskirti pagalbos, 2016 m. vasario 8 d. pateikė Agentūrai skundą, į kurį Agentūra atsakė informuodama pareiškėją, kad Vyriausybė kol kas nėra patvirtinusi pagalbos skyrimo ir išmokėjimo pagal minėtą priemonę tvarkos aprašo 2016 metams. Ministerija nurodo, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 4 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę bei Ministeriją, prašydamas raštu informuoti apie numatomą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, kuriuo būtų patvirtinamas pagalbos skyrimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas, svarstymo data. Ministerija, atsakydama pareiškėjui, 2016 m. balandžio 1 d. raštu informavo jį, kad 2016 m. kovo 30 d. raštu pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei minėto nutarimo projektą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-349-258/2015 (įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 29 d.) buvo pripažintas bankrutavęs ir likviduojamas dėl bankroto (I t., b. l. 22–46). 2016 m. sausio 8 d. pareiškėjas pateikė Agentūrai paraišką dėl lėšų, skirtų pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojų reikalavimams sumokėti už bankrutavusių įmonių perdirbti supirktą pirminę žemės ūkio produkciją iš dalies patenkinti, poreikio (I t., b. l. 48–55).

23. 2016 m. sausio 8 d. paraišką pareiškėjas pateikė pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą Nr. 829 (toliau – Nutarimas Nr. 829). Tačiau šiuo nutarimu patvirtinto Aprašo 51 punkte buvo nustatyta, kad pagal šį aprašą tenkinamos iki 2014 m. gegužės 30 d. pateiktos paraiškos. Atsižvelgdama į tai, Agentūra 2016 m. sausio 25 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui skirti pagalbą pagal pareiškėjo 2016 m. sausio 8 d. pateiktą paraišką (I t., b. l. 56–57).

24. Tuo metu, kai įsiteisėjo teismo nutartis dėl pareiškėjo pripažinimo bankrutavusiu ir kai pareiškėjas pateikė Agentūrai 2016 m. sausio 8 d. paraišką, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nebuvo nustačiusi ĮBĮ 35 straipsnio 7 dalyje minimos tvarkos, pagal kurią būtų tenkinamas pareiškėjo reikalavimas apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją. Pareiškėjas 2016 m. vasario 8 d. pateikė Agentūrai paklausimą, kokie teisės aktai reglamentuoja paraiškų pateikimo tvarką ir terminus po 2016 m. sausio 8 d. (I t., b. l. 60–61). Agentūra 2016 m. kovo 3 d. raštu atsakė pareiškėjui, kad Vyriausybė kol kas dar nėra patvirtinusi pagalbos skyrimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo 2016 metams (I t., b. l. 62–63). Kitą dieną po to, t. y. 2016 m. kovo 4 d., pareiškėjas kreipėsi į Agentūrą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją, Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Lietuvos Respublikos Seimą, prašydamas raštu informuoti apie numatomą Vyriausybės nutarimo, patvirtinančio pagalbos skyrimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, svarstymo datą (I t., b. l. 64–65). Atsakydama į minėtą prašymą, Ministerija 2016 m. balandžio 1 d. raštu nurodė pareiškėjui, kad 2016 m. kovo 30 d. pateikė Vyriausybei nutarimo projektą (I t., b. l. 75). Šiuo raštu Ministerija nenurodė pareiškėjui, kada Vyriausybėje yra numatomas minėto projekto svarstymas. Tokios informacijos pareiškėjui nepateikė ir Agentūra, į kurią 2016 m. kovo 4 d. pareiškėjas taip pat kreipėsi su prašymu pateikti minėtą informaciją. Agentūra minėtą pareiškėjo prašymą 2016 m. kovo 14 d. raštu pagal kompetenciją persiuntė Vyriausybei (I t., b. l. 122). Byloje nėra duomenų apie tai, kad Vyriausybė, kaip prašė pareiškėjas, informavo jį apie numatomą nutarimo svarstymo datą.

25. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016 m. gegužės 18 d. priėmė nutarimą Nr. 504 „Dėl bankrutavusių įmonių ir fizinių asmenų įsiskolinimo žemės ūkio veiklos subjektams tenkinimo iš valstybės biudžeto lėšų tvarkos aprašo patvirtinimo“ (įsigaliojo 2016 m. gegužės 26 d.). 2016 m. liepos 19 d. pareiškėjas dar kartą pateikė Agentūrai paraišką (I t., b. l. 76–83), tačiau Agentūra šioje byloje ginčijamu Sprendimu (I t., b. l. 84–85) atsisakė skirti pagalbą, konstatavusi, kad paraiška buvo pateikta pavėluotai, t. y. praleidus Nutarimo Nr. 504 2 punkte nustatytą paraiškų teikimo terminą.

26. Nutarimo Nr. 504 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad paraiškos Agentūrai teikiamos ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo šio nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad Nutarimas Nr. 504 įsigaliojo 2016 m. gegužės 26 d., paraiška Agentūrai turėjo būti pateikta iki 2016 m. birželio 16 d. Kaip minėta, pareiškėjas pagal Nutarimu Nr. 504 patvirtintą Tvarkos aprašą paraišką Agentūrai pateikė 2016 m. liepos 19 d., todėl Agentūra skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad paraiška buvo pateikta praleidus Nutarimo Nr. 504 2 punkte nustatytą terminą.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su Agentūros Sprendimu neskirti pagalbos, kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad Nutarimo Nr. 504 2 punkte nustatytas terminas nėra naikinamasis, nes Nutarimu Nr. 504 patvirtinto Tvarkos aprašo 5 punkte numatyta, kad galutinė paraiškų teikimo data yra 2020 m. spalio 31 d. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad Agentūra privalėjo vadovautis Nutarimo Nr. 504 ir juo patvirtinto Tvarkos aprašo nuostatomis. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad procedūrinio termino praleidimas negali būti besąlyginė priežastis nenagrinėti paraiškos, net nevertinant termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjas pažymi, kad formalus teisės aktų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada bus teisingas.

V. 28. ĮBĮ 35 straipsnio 7 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija) buvo nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytų bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, gali būti tenkinami iš Garantinio fondo lėšų, o fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją gali būti tenkinami Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbuotojo ar fizinio ir juridinio asmens patvirtinti reikalavimai mažinami iš nurodytų fondų sumokėtos sumos dydžiu.

29. ĮBĮ 35 straipsnio 7 dalyje (2015 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XII-2107 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. kovo 1 d.) nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytų įmonės darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, gali būti tenkinami iš Garantinio fondo lėšų, o įmonės bankroto atveju žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimai sumokėti už parduotus žemės ūkio produktus gali būti tenkinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka iki 40 procentų reikalaujamos sumokėti sumos iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos einamaisiais metais šiam tikslui skirtų valstybės biudžeto lėšų. Darbuotojo patvirtinti reikalavimai mažinami iš nurodytų fondų sumokėtos sumos dydžiu, o žemės ūkio veiklos subjekto patvirtinti reikalavimai sumokėti už parduotus žemės ūkio produktus – iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skirtų lėšų sumokėtos sumos dydžiu. ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalyje (2015 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XII-2107 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. kovo 1 d.) nustatyta, kad pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimai – sumokėti už parduotus žemės ūkio produktus.

30. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą Nr. 829 (galiojusį iki 2016 m. gegužės 25 d.) priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (Žin., 2001, Nr. 31-1010; 2002, Nr. 116-5193) 35 straipsnio 7 dalimi ir 2007 m. gruodžio 20 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1535/2007 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje (OL 2007 L 337, p. 35) ir šiuo nutarimu patvirtino Lėšų, skirtų pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojų reikalavimams sumokėti už bankrutavusių įmonių perdirbti supirktą pirminę žemės ūkio produkciją iš dalies patenkinti, skyrimo tvarkos aprašą.

31. 2007 m. gruodžio 20 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1535/2007 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje buvo taikomas nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pasibaigus šio reglamento galiojimo laikui šiame reglamente nustatytas sąlygas atitinkanti de minimis pagalba šiame reglamente nustatytomis sąlygomis gali būti panaudojama dar šešis mėnesius.

32. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016 m. gegužės 18 d. nutarimą Nr. 504 (įsigaliojusį nuo 2016 m. gegužės 26 d.) priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 8 dalimi ir 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1408/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio sektoriuje (OL 2013 L 352, p. 9) ir šiuo nutarimu patvirtino Bankrutavusių įmonių ir fizinių asmenų įsiskolinimo žemės ūkio veiklos subjektams tenkinimo iš valstybės biudžeto lėšų tvarkos aprašą.

33. 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 1408/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio sektoriuje (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 1408/2013) įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. ir yra taikomas iki 2020 m. gruodžio 31 d. Pasibaigus šio reglamento galiojimo laikui, bet kokiai de minimis pagalbos schemai, atitinkančiai šio reglamento sąlygas, šis reglamentas toliau taikomas dar šešis mėnesius.

VI. 34. Minėti bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas pirmą kartą (2016 m. sausio 8 d.) kreipėsi į Agentūrą dėl valstybės pagalbos teikimo tuomet, kai šios pagalbos teikimas buvo sureguliuotas ĮBĮ 35 straipsnio 7 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija). Minėti bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas antrą kartą (2016 m. liepos 19 d.) kreipėsi į Agentūrą dėl valstybės pagalbos suteikimo tuomet, kai šios pagalbos teikimas buvo sureguliuotas ĮBĮ 35 straipsnio 7 dalyje (2015 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XII-2107 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. kovo 1 d.).

35. Byloje nėra keliamas ginčas dėl to, kad pareiškėjas kreipėsi dėl valstybės pagalbos de minimis žemės ūkio sektoriuje, kaip tai yra suprantama pagal 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentą (ES) Nr. 1408/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio sektoriuje. Reglamentas (ES) Nr. 1408/2013 nustatė valstybėms narėms valstybės pagalbos teikimo pagrindinius principus ir taisykles, nustatė šio teisės akto galiojimo laikotarpį.

36. Agentūra neginčija, kad tiek pirmos paraiškos teikimo metu, tiek antros paraiškos teikimo metu pareiškėjas kaip įmonė, kurios bankroto atveju, pagal minėtą nacionalinį reguliavimą turi (ir turėjo) teisę į valstybės pagalbą lėšoms, reikalingoms žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimų patenkinimui už parduotus žemės ūkio produktus, gauti. Ši pareiškėjo teisė pretenduoti į valstybės pagalbą įtvirtinta ĮBĮ 35 straipsnio 7 dalyje.

37. ĮBĮ 35 straipsnio 7 dalis, nustačiusi tam tikrų asmenų teisę gauti valstybės pagalbą, nustatė, kad Vyriausybė turi nustatyti šios normos įgyvendinimo tvarką, kuri skirtingais laikotarpiais ir buvo nustatoma minėtais Vyriausybės nutarimais – Nutarimu Nr. 829, Nutarimu Nr. 504. Vyriausybės nutarimuose, kuriuose buvo nustatoma tam tikrų asmenų teisės gauti valstybės pagalbą įgyvendinimo tvarka, be kita ko, buvo nustatyti ir minėti paraiškų teikimo terminai, dėl kurio praleidimo ir buvo atsisakyta priimti pareiškėjo paraišką.

38. Pareiškėjo pirma paraiška buvo nepriimta dėl to, kad nebuvo Vyriausybės nutarimo, kuris nustatytų valstybės pagalbos teikimo įgyvendinimo tvarką. Pareiškėjo antra paraiška buvo nepriimta dėl to, kad buvo paduota nežymiai praleidus terminą, įtvirtintą Vyriausybės nutarime, kuris nustatė valstybės pagalbos teikimo įgyvendinimo tvarką. Dėl minėtų Agentūros veiksmų pareiškėjas atsidūrė situacijoje, kai pagal nacionalinį reguliavimą yra (ir buvo) priskirtas prie subjektų turinčių teisę gauti valstybės pagalbą de minimis, tačiau neteko šios teisės dėl to, kad tam tikru laikotarpiu nebuvo nustatyta jo teisės įgyvendinimo tvarka. Be to, pareiškėjas pagal nacionalinį reguliavimą yra (ir buvo) priskirtas prie subjektų turinčių teisę gauti valstybės pagalbą de minimis už laikotarpį, kai Reglamentas (ES) Nr. 1408/2013 nustatė valstybėms narėms valstybės pagalbos teikimo pagrindinius principus ir taisykles. Dėl to, pareiškėjui (įmonei) negali būti užkirstas kelias kreiptis dėl valstybės pagalbos teikimo vien tik dėl to, kad tam tikrą laikotarpį nebuvo nustatytas šios teisės įgyvendinimo mechanizmas, nes tai prieštarautų teisinės valstybės ir teisingumo principams.

39. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas teisinės valstybės principas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – tai universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucija yra vientisas aktas, tad teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio. Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, paisoma prigimtinio teisingumo, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra neatsiejamas ir nuo teisingumo principo. Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo ir atvirkščiai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas).

40. Taigi Agentūra turėtų spręsti paraiškos priėmimo klausimą iš naujo. Agentūros sprendimas naikinamas remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies dėl to, kad viešojo administravimo subjektas pasisakė tik dėl klausimo, susijusio su paraiškos terminu, teisme nagrinėjamos bylos dalyku nebuvo kiti paraiškos priimtinumo ir jos tenkinimo klausimai.

41. Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Agentūros taikytos teisės, todėl teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).

42. Patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjo naudai priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis už skundą (22,50 Eur), taip pat už apeliacinį skundą (11,25 Eur) (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi ir 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo bankrutavusios akcinės bendrovės Vievio paukštyno apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo bankrutavusios akcinės bendrovės Vievio paukštyno apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. BR6-9503 „Dėl pagalbos neskyrimo“ ir įpareigoti Agentūrą spręsti iš naujo pareiškėjo 2016 m. liepos 19 d. paraiškos priėmimo klausimą.

Priteisti pareiškėjui bankrutavusiai akcinei bendrovei Vievio paukštynas iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus 75 ct) žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė