2013-03-18 Nr. AB-581-3-61-3-00553-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-556/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00553-2011-0 Procesinio sprendimo kategorija 9.9.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir A. Š. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2011 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. S-31 (7-81/2010) dėl pareiškėjo 210 m. kovo 18 d. skundo ir priimti naują sprendimą – panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2010 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 68-48.

Nurodė, jog Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI), atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 iki 2007 metų, 2009 m. gegužės 7 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-58, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 1 144 349 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) bei 303 974 Lt GPM delspinigių. Minėtas patikrinimo aktas buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2009 m. liepos 20 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-326. Paaiškino, jog atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Vilniaus AVMI 2009 m. liepos 20 d. sprendimo, 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 68- 285 nusprendė:

1) pavesti Vilniaus AVMI dėl 2009 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-326 nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 490 481 Lt GPM, 217 663,60 Lt GPM delspinigių, 49 048 Lt GPM baudos atlikti pakartotinį patikrinimą;

2) patvirtinti Vilniaus AVMI 2009 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-326 nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 653 868 Lt GPM, 68 310,60 Lt GPM delspinigių ir 65 387 Lt GPM baudą. Pareiškėjas nurodė, jog nesutikdamas su atsakovo sprendimu, apskundė jį Komisijai, prašydamas panaikinti atsakovo sprendimą dalyje – patvirtinti Vilniaus AVMI 2009 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-326 nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 653 868 Lt GPM, 68 310,60 Lt GPM delspinigių, 65 387 Lt GPM baudą. Pažymėjo, jog Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2010 m. sausio 4 d. priėmė sprendimą Nr. S-3 (7-377/2009), kuriuo nusprendė:

1) patvirtinti atsakovo 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 21 442 Lt GPM, 3 216,30 Lt GPM delspinigių ir 2 144 Lt GPM baudą;

2) panaikinti atsakovo 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 632 426 Lt GPM, 65 094,30 Lt GPM delspinigių ir 63 243 Lt GPM baudą ir pareiškėjo skundą šioje dalyje perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Nurodė, jog atsakovas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2010 m. vasario 23 d. priėmė sprendimą Nr. 68-48, kuriuo nusprendė pavesti Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą ir priimti naują sprendimą, apie priimtą sprendimą informuojant centrinį mokesčių administratorių.

Šį atsakovo sprendimą, 2011 m. vasario 14 d. sprendimu paliko galioti Komisija. Pažymėjo, jog Komisija, 2010 m. sausio 4 d. sprendimu įpareigodama atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundą, nurodė, kad atsakovas turėtų išanalizuoti sandorių grandinę ir aiškiai išdėstyti savo poziciją dėl šių sandorių vertinimo mokestiniu aspektu. Pareiškėjo teigimu, atsakovas šio įpareigojimo neįvykdė, jo 2010 m. vasario 23 d. sprendimas yra be motyvų. Nurodė, jog Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl pastarojo atsakovo sprendimo, neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytus argumentus, o tik formaliai įvertino jo atitikimą Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatoms ir taip pat priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pažymėjo, jog nesutinka su skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada dėl pakartotinio mokesčių mokėtojo – pareiškėjo patikrinimo ir tikina, jog tam nėra pagrindo. Pabrėžė, jog duomenys, reikalingi tinkamai išspręsti pareiškėjo apmokestinimo klausimą buvo ar bent jau turėjo būti surinkti ir įvertinti pirmojo patikrinimo metu. Teigė, jog atsakovas, atlikdamas pirminį patikrinimą, netinkamai vykdė MAĮ jam pavestas funkcijas, t y. neištyrė, neatskleidė ir išsamiai neįvertino aplinkybių, turinčių įtakos pareiškėjo apmokestinimui.

Nurodė, kad mokesčių mokėtojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad mokesčių administratorius tinkamai atliks jam įstatymų nustatytas pareigas ir bylai reikšmingos aplinkybės bus nustatytos ir įvertintos jau pirmojo mokesčių mokėtojo patikrinimo metu. Tuo tarpu tai, kad mokesčių administratorius, netinkamai vykdydamas savo pareigas, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių pirmojo patikrinimo metu, negali būti teisėtu pagrindu inicijuoti pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius, atlikdamas pirminį pareiškėjo patikrinimą, netinkamai vykdė įstatymų jam nustatytas pareigas, tuo tarpu dėl netinkamo mokesčių administratoriaus pareigų vykdymo inicijuojamas pakartotinis pareiškėjo patikrinimas reikštų ne ką kitą, kaip tik pareiškėjo teisių ir teisėtų lūkesčių pažeidimą, tokiu būdu pažeidžiant ir MAĮ 32 straipsnio 2 punkte įtvirtintą mokesčių administratoriaus pareigą nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių.

Akcentavo ir tai, kad toks pakartotinis patikrinimas yra visiškai netikslingas, nes visi duomenys, susiję būtent su pareiškėjo mokestinėmis prievolėmis, buvo surinkti pirminio patikrinimo metu, o naujų įrodymų, turinčių reikšmės mokestiniam ginčui išspręsti, kuriuos galėtų pateikti mokesčių administratoriui, jis neturi. Pažymėjo, jog priimant ginčijamus sprendimus dėl pakartotinio pareiškėjo patikrinimo, vietos mokesčių administratoriui nebuvo pateikti konkretūs nurodymai, kurie būtų atliekami pakartotinio pareiškėjo patikrinimo metu, nėra aišku, kodėl inicijuojamas būtent pareiškėjo pakartotinis patikrinimas ir kaip šio patikrinimo metu galės būti tiriamos su kitais mokesčių mokėtojais susijusios faktinės aplinkybės. Padarė išvadą, kad nenurodžius pakartotinio patikrinimo ribų ir apimties, vietos mokesčių administratorius negalės tinkamai atlikti duoto nurodymo, o mokesčių mokėtojas negalės tinkamai realizuoti savo teisių mokestinio patikrinimo eigoje.

Pažymėjo, jog skundžiami sprendimai yra neteisėti ir dėl to, jog juose spręsta dėl pareiškėjo sutuoktinės A. Š., kuri nebuvo įtraukta į mokestinių ginčų nagrinėjimą, teisių ir pareigų.

Atsakovas su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo E. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Komisija, panaikinusi atsakovo 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, įpareigojo atsakovą vertinti, iš kur A. Š. savo sąskaitoje „AS Hansabanka“ Latvijoje 2005 m. turėjo 623 000 EUR, kuriuos pareiškėjas, veikdamas pagal įgaliojimą, paėmė 2005 m. ir 2007 m. sutuoktinės nurodymu perdavė R. Š., bei ištirti ar šios lėšos priskirtinos pareiškėjo sutuoktinės apmokestinamoms pajamoms. Komisija pažymėjo, jog atsakovas mokestiniu aspektu nevertino sandorių, kuriuose dalyvavo pareiškėjo senelė M. K., jo teta N. G., pusbrolis R. Š., susijusių su žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. ir (duomenys neskelbtini), Molėtų r., nuosavybės teisių perleidimais, grandinės. Komisija nurodė, jog atkuriant slepiamas ar iškreiptas sandorių aplinkybes turi būti aišku koks konkretus subjektas vengė mokesčių mokėjimo, kokiu būdu siekta mokestinės naudos, ar ji gauta. Atsakovas pažymėjo, jog atsižvelgdamas į minėtus Komisijos argumentus ir tai, kad ginčo byloje būtina papildomai ištirti bei įvertinti eilę teisiškai reikšmingų aplinkybių, surinkti ir įvertinti naujus įrodymus, betarpiškai įtakojančius pareiškėjo mokestinių prievolių dydį, bei vadovaudamasis MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punktu, nusprendė pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Akcentavo, jog yra pagrindo manyti, kad galėjo susidaryti situacija, kai nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandorių organizatorius ir vykdytojas yra pareiškėjas, o pareiškėjui artimi asmenys į sandorių grandinę buvo įtraukti dirbtinai, todėl yra būtina tirti šių asmenų veiksmus. Pažymėjo, jog minėtų aplinkybių nustatymas ir įvertinimas yra reikšmingas, siekiant nustatyti pareiškėjo mokestines prievoles.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pateiktu skundu nesutiko. Nurodė palaikanti atsakovo atsiliepime nurodytus motyvus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo E. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą, paaiškėjo, jog M. K. (pareiškėjo senelė), atstovaujama pareiškėjo, 2005 m. lapkričio 30 d. už 1 918 644 Lt įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, kurį 2006 m. spalio 4 d. padovanojo savo dukrai N. G. (pareiškėjo tetai), įvertindama 3 285 110 Lt. Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus M. K. mokestinį tyrimą konstatuota, jog ji neturėjo 1 918 644 Lt, už kuriuos galėjo įsigyti minėtą žemės sklypą, taip pat mokesčių administratoriui kilo įtarimas, ar tikrasis 2005 m. lapkričio 30 d. sklypo pirkimo–pardavimo sandorio organizatorius ir vykdytojas nebuvo pareiškėjas.

Pareiškėjo teta 2007 m. vasario 5 d. už 3 400 000 Lt pardavė minėtą dovanų gautą žemės ūkio paskirties žemės sklypą R. Š. (pareiškėjo pusbroliui), kuris už įsigytą žemės sklypą N. G. sumokėjo grynaisiais pinigais 2 327 500 Lt prieš pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, o likusią dalį žemės sklypo kainos – 1 072 500 Lt finansavo ir į N. G. sąskaitą sumokėjo AB „DnB Nord bankas“. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad minėtą 2 327 500 Lt sumą R. Š. pasiskolino iš pareiškėjo sutuoktinės A. Š. pagal 2007 m. sausio 10 d. pasirašytą paskolos raštą be procentų dvejiems metams, o šiuos pinigus jam perdavė pats pareiškėjas.

Pareiškėjo teta 2007 m. balandžio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi už 3 400 000 Lt iš pareiškėjo įsigijo kitą 5,5100 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Pastovėlio k., Molėtų r., kurį asmeninės nuosavybės teise pareiškėjas buvo įsigijęs 1998 m. balandžio 20 d. už 40 000 Lt. Pareiškėjas už parduotą žemės sklypą gautas 3 400 000 Lt pajamas deklaravo 2007 m. pajamų mokesčio deklaracijoje kaip neapmokestinamas pajamas pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 str. 1 d. 21 p. Atsakovas, 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendime įvertinęs minėtas aplinkybes, padarė išvadą, kad vienintelis sandorių tikslas buvo, jog pareiškėjo iš A.

Š. sąskaitos išimti pinigai taptų pareiškėjo neapmokestintomis pajamomis, be to, sandorio aplinkybės yra iškreiptos ir juo siekta mokestinės naudos, t. y. sandoris buvo sudarytas tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų ir turint tikslą įteisinti pajamas, nuo kurių, priešingu atveju, turėtų būti apskaičiuotas ir į biudžetą sumokėtas 27 proc. GPM, kai tuo tarpu žemės sklypo nuosavybėje išlaikyto tris metus pardavimo pajamos neapmokestinamos GPM. Taigi pareiškėjas, sudarydamas pirkimo–pardavimo sandorį ir tokiu būdu padidindamas turto pardavimo kainą, turėjo tikslą išvengti mokesčio mokėjimo.

Šių išvadų pagrindu pareiškėjui buvo pritaikytos MAĮ 69 straipsnio nuostatos ir papildomai apskaičiuotas GPM. Teismas pažymėjo, jog Komisija, 2010 m. sausio 4 d. sprendime Nr. S-3(7-377/2009), kuriuo panaikino atsakovo 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį dėl 2007 m. balandžio 2 d. sandorio ir perdavė centriniam mokesčių administratoriui pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo, nurodė, jog atsakovo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas bei pagrįstas byloje surinktais įrodymais. Komisija įpareigojo atsakovą atlikti konkrečius veiksmus, įvertinti su sandorių sudarymais susijusias reikšmingas aplinkybes, įvertinti sudarytų sandorių grandinę mokestiniu aspektu.

Teismas vertino, jog siekiant išsiaiškinti Komisijos sprendime nurodytus klausimus yra būtina surinkti papildomą informaciją, tikslinga atlikti priešpriešinius mokestinius patikrinimus (A. Š.), tai yra būtina atlikti aktyvius veiksmus, neapsiribojančius tik jau turimų įrodymų vertinimu, taip pat turi būti įvertinta, ar tinkamai buvo pritaikyta MAĮ 69 str. 1 d., apmokestinant pareiškėjo gautas pajamas, pardavus minėtą žemės sklypą. Nustatęs tokias aplinkybes bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, suformuota aiškinant mokestinį ginčą nagrinėjančių institucijų teisę pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą (LVAT 2010 m. spalio 18 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A438-1146/2010, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta adminitsracinėje byloje Nr. A575-3528/2011), teismas sprendė, jog atsakovas turėjo teisę įpareigoti Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, nes egzistuoja aplinkybės, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo.

Pažymėjo, jog aplinkybės, susijusios su A. Š. piniginėmis lėšomis, yra tiesiogiai susijusios ir su pareiškėjo apmokestinimu, t. y. MAĮ 69 str. taikymu pareiškėjo atžvilgiu. Nurodė, jog MAĮ 69 str. 1 d. įpareigoja mokesčių administratorių atkurti iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, neatsižvelgiant į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką ir mokestį apskaičiuoti pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Pažymėjo, kad lėšas iš A. Š. sąskaitų ėmė pats pareiškėjas, jas perdavė pagal paskolos sutartį savo pusbroliui, kuris minėtus pinigus panaudojo žemės sklypo pirkimui iš pareiškėjo tetos, kuri vėliau iš pareiškėjo pirko kitą žemės sklypą.

Šios ir aukščiau nurodytos nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad nesant atskleistų papildomų A. Š. lėšų naudojimo aplinkybių, negali būti tinkamai nustatytas naudos siekimo ar nesiekimo faktas, kuris būtinas taikant MAĮ 69 str. Pabrėžė, jog pagal MAĮ 67 str. 1 d. mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o tinkamas tokių sumų pagrindimas nagrinėjamu atveju gali būti atliktas tik įvertinus pakartotinio patikrinimo metu papildomai surinktus duomenis.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad pakartotinis patikrinimas negali būti atliekamas, nes trūkstami įrodymai nesurinkti dėl paties mokesčių administratoriaus kaltės, kadangi toks aiškinimas paneigtų pakartotinio patikrinimo tiklą, tačiau atkreipė dėmesį, jog netinkamas vietos mokesčių administratoriui tenkančių pareigų atlikimas galėtų būti vertinamas skiriant pareiškėjui ekonomines sankcijas, kas atitiktų MAĮ 139 str. 1 d., pagal kurią skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis, skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad atsakovas nenustatė patikrinimo ribų, nes Sprendime aiškiai nurodyta dėl kurios GPM dalies turi būti atliktas pakartotinis mokestinis patikrinimas bei nurodytos aplinkybės, kurios turi būti išsiaiškintos pakartotinio patikrinimo metu, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad vietos mokesčių administratorius negalės tinkamai atlikti duoto nurodymo, o mokesčių mokėtojas negalės tinkamai realizuoti savo teisių mokestinio patikrinimo eigoje.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas iš esmės atkartojo argumentus, išdėstytus jo skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymėjo, jog kliūtys, sutrukdžiusios iš esmės išspręsti ginčą, atsirado dėl vietos mokesčių administratoriaus netinkamų pareigų vykdymo, pasireiškusio tuo, kad jis, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, nesurinko visų įrodymų, tinkamai nepagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio. Tvirtino, jog atsakovo sprendimas yra nemotyvuotas, o teismas jo atitikimą MAĮ nuostatoms įvertino tik formaliai, neanalizavo pareiškėjo argumentų susijusių su jo teisių ir teisėtų lūkesčių pažeidimu. Vertino atsakovo sprendimą kaip siekį bet kokiu būdu patraukti pareiškėją atsakomybėn. Nurodė, jog remiantis LVAT praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, atsakovui nepateikus pakankamai įrodymų, kurių pagrindu pareiškėjas galėtų būti patrauktas administracinėn atsakomybėn, sprendimas turėjo būti priimtas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta, t. y. atsakovo nenaudai. Pažymėjo, jog teismas nevertino pareiškėjo argumento, kad A. Š. turėjo būti įtraukta į mokestinio ginčo nagrinėjimą nuo pat jo pradžios, o jai nedalyvaujant ginčo nagrinėjime priimtas Komisijos sprendimas laikytinas neteisėtu.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko.

Atsakovas nesutikimą grindė tais pačiais motyvais, kurie išdėstyti jo atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Nurodė, jog mokesčių administratorius turi ne tik teisę, bet ir pareigą tirti visas aplinkybes, susijusias su mokesčių mokėtojo veikla ir priimti vieną iš MAĮ 154 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų. Pažymėjo, jog jo sprendimas yra motyvuotas, aiškiai išdėstytos aplinkybės, nurodytos teisės normomis, kuriomis remiantis priimtas sprendimas atlikti pakartotinį partikrinimą. Tvirtino, jog sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad pagal vietos mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus atsakovas negalėjo iš esmės išnagrinėti skundo dėl turimų duomenų nepakankamumo, dėl būtinybės atlikti aktyvius veiksmus siekiant surinkti papildomą informaciją. Atsakovas sutiko su teismo argumentacija, kad aplinkybės, susijusios su A. Š. piniginėmis lėšomis, yra tiesiogiai susijusios ir su pareiškėjo apmokestinimu, t. y. MAĮ 69 str. taikymu pareiškėjo atžvilgiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pateiktu apeliaciniu skundu nesutiko. Nurodė palaikanti atsakovo atsiliepime nurodytus motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 68-48, kuriuo buvo pavesta Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. S-31 (7-81/2010), kuriuo buvo patvirtintas minėtas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas.

Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog kliūtys, sutrukdžiusios iš esmės išspręsti ginčą, atsirado dėl vietos mokesčių administratoriaus netinkamų pareigų vykdymo, pasireiškusio tuo, kad jis, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, nesurinko visų įrodymų, tinkamai nepagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio, todėl tokie vietos mokesčių administratoriaus veiksmai (neveikimas) negali būti teisėtu pagrindu atlikti pakartotinį patikrinimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklią praktiką, aiškinančią mokestinį ginčą nagrinėjančių institucijų teisę pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą, šio, centriniam mokesčių administratoriui leisto, elgesio modelio paskirtis, pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Paprastai, pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir/arba kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438 – 1146/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575–3528/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575–3519/2011).

Centrinis mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, motyvavo tuo, kad atkuriant iškreiptas ir slepiamas aplinkybes, turi būti aišku, koks konkretus subjektas vengė mokesčio mokėjimo (turėjo tikslą gauti mokestinės naudos), kokiu būdu tos mokestinės naudos siekta, ar ji gauta. Centrinio mokesčių administratoriaus nuomone, viso to mokesčių administratorius nesiaiškino, todėl lieka neaiški mokesčių administratoriaus pozicija, kokios mokestinės naudos ir kokiu būdu siekė gauti būtent pareiškėjas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo metu surinkti duomenys nėra pakankami tam, kad būtų galima priimti sprendimą dėl pareiškėjo mokestinės prievolės, t.y. įpareigoti pareiškėją sumokėti papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas arba pripažinti, kad pareiškėjui nekyla papildomos mokestinės prievolės. Kadangi centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas pavesti teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai atlikti pakartotinį patikrinimą yra grindžiamas būtent būtinumu surikti papildomus duomenis, kuriuos įvertinus būtų galima priimti naują sprendimą, todėl buvo pagrindas skundžiamam centrinio mokesčių administratoriaus sprendimui priimti. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su centrinio mokesčių administratoriaus argumentais dėl to, kokius papildomus faktinius duomenis privalo surinkti teritorinė mokesčių inspekcija bei kokias papildomas aplinkybes ji turi išsiaiškinti.

Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Jokie mokesčių administratoriaus sprendimai ar veiksmai negali paneigti šios mokesčių mokėtojo pareigos. Net ir tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius nustato, jog vietos mokesčių administratorius netinkamai atliko mokestinį patikrinimą, t.y. nepilnai išsiaiškino visas su mokesčių mokėjimu susijusias aplinkybes, mokesčių mokėtojo pareiga mokėti mokesčius išlieka, o centrinis mokesčių administratorius tokiais atvejais turi teisę paveisti vietos mokesčių administratoriui pakartotinį mokestinį patikrinimą.

Netinkamas vietos mokesčių administratoriui tenkančių pareigų atlikimas gali būti įvertintas nebent skiriant ekonomines sankcijas ar nustatant ekonominės sankcijos dydį.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog vietos mokesčių administratorius neištyrė daugelio reikšmingų aplinkybių ir pagrįstai pripažino, jog buvo faktinis pagrindas centriniam mokesčių administratoriui bei Mokestinių ginčų komisijai priimti ginčijamus sprendimus.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovo sprendimas – pavesti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, yra atitinkantis Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatas. Atsižvelgiant į tai, panaikinti ginčijamus atsakovo, Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimus, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Dainius Raižys

Dalia Višinskienė