N-575-1289-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-1289/2012

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00941-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.; 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Laurai Gumuliauskienei,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Natalijai Ivanovskai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. (M. A.) apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo M. A. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. M. A. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) į Lietuvos Respubliką pirmą kartą atvyko 2001 m. birželio 12 d. ir kreipėsi dėl prieglobsčio. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) jam išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris 2002 m. birželio 5 d. buvo panaikintas. 2003 m. birželio 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti M. A. leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių. 2005 m. vasario 4 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A..

2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas buvo grąžintas iš Frankfurto kaip M. D. (M. D.) (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)).

2009 m. balandžio 2 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo bei išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį M. A. apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o pats 2009 m. balandžio 15 d. pasišalino iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) ir negrįžo (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 10 d. atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)).

2011 m. spalio 20 d. pareiškėjas buvo grąžintas iš Liuksemburgo pagal Dublin II Reglamentą (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi jis buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre 3 mėnesių laikotarpiui nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2012 m. sausio 20 d. (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)). 2011 m. lapkričio 24 d. kreipėsi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. 2011 m. gruodžio 2 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (papildomos apsaugos) nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris išnagrinėjęs skundą, 2012 m. kovo 9 d. sprendimu jį atmetė (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)).

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimu (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo panaikinta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartis dėl M. A. sulaikymo, o 2012 m. sausio 18 d. Migracijos departamento sprendimu (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjas buvo apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre netaikant jam judėjimo laisvės apribojimų. 2012 m. sausio 24 d. užsienietis pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir buvo sulaikytas Lenkijos Respublikoje (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)).

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimu, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 2 ir 5 punktais (pagal 2012 m. sausio 26 d. galiojusią Įstatymo redakciją) pareiškėjas buvo sulaikytas, apgyvendinant Užsieniečių registracijos centre iki sprendimo dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos įvykdymo (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)).

2012 m. kovo 16 d. pareiškėjas kreipėsi į Užsieniečių registracijos centrą su prašymu (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)) kreiptis į (duomenys neskelbtini) migracijos tarnybą dėl jo pilietybės patvirtinimo. 2012 m. balandžio 25 d. Migracijos departamentui buvo išsiųstas prašymas dėl paraiškos dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. perdavimo (duomenys neskelbtini) migracijos tarnybai (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)).

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)) pakeitė Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą ir priėmė sprendimą sulaikyti pareiškėją M. A. Užsieniečių registracijos centre iki 2012 m. gegužės 10 d., Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)) pakeitė Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą ir remdamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, nusprendė pareiškėjo sulaikymo terminą pratęsti iki 2012 m. liepos 10 d., bet ne ilgiau iki jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. birželio 14 d. sprendimu, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą – panaikino Migracijos departamento 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (15/6-7)-15PR-395 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ ir įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 4 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo ir Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą sulaikyti Užsieniečių registracijos centre M. A. paliko nepakeistą.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendimu tenkino Užsieniečių registracijos centro teikimą ir pratęsė užsieniečio M. A. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą trims mėnesiams – nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. spalio 10 d., bet ne ilgiau iki jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

2012 m. rugpjūčio 6 d. iš Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) buvo gautas (duomenys neskelbtini) migracijos tarnybos atsakymas dėl M. A. readmisijos (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Jame nurodyta, kad pagal turimus duomenis, pareiškėjas nėra įgijęs (duomenys neskelbtini) pilietybės, o patikrinti jo gimimo akto įrašą nėra galimybių, nes kompetentingų organų archyvai sudegė (duomenys neskelbtini).

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. ir 2012 m. liepos 9 d. sprendimus pareiškėjas apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinius skundus atmetė, o skundžiamus sprendimus paliko nepakeistus.

II. 2012 m. rugsėjo 4 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas pakartotinai svarstyti 2012 m. liepos 9 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą dėl M. A. sulaikymo termino pratęsimo (b. l. 1-5), kuriuo prašoma panaikinti 2012 m. liepos 9 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu Migracijos departamente iš esmės nagrinėjamas jo prieglobsčio prašymas, taigi, dėl jo nėra priimto galutinio sprendimo ir pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje statusą.

Pažymėjo, jog yra išnykęs Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas, todėl tolimesnis jo sulaikymas laikytinas nepagrįstu. Tai motyvavo nurodydamas, kad LVAT pratęsė sulaikymą dėl to, jog nebuvo gauti užsieniečio išsiuntimui įvykdyti reikalingi dokumentai iš trečiosios šalies; atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) migracijos tarnybos 2012 m. rugpjūčio 6 d. atsakymą, pareiškėjas šiuo metu negali būti grąžintas į (duomenys neskelbtini), nes jis nėra laikomas (duomenys neskelbtini) piliečiu; pareiškėjas yra prašęs laikyti, kad yra pateikęs prašymą dėl kreipimosi į (duomenys neskelbtini) migracijos tarnybą dėl asmens tapatybės ir pilietybės nustatymo, tačiau niekada nebuvo pateikęs prašymo išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl nėra pagrindo laikyti, kad jis piktnaudžiauja prieglobsčio teise ar turi kitų tikslų, kurių siekia neteisėtais veiksmais. Nurodė, kad LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje pateiktas aplinkybių (bėgimo iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes, prisistatymo netikru vardu) vertinimas kaip akivaizdaus prieglobsčio bei išsiuntimo procedūrų vilkinimo ir nebendradarbiavimo prieštarauja LVAT 2012 m. birželio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-2424/2012 padarytoms išvadoms (teisėjų kolegija minėtas aplinkybes vertino nevienareikšmiškai, nesutiko su kategorišku jų vertinimu). Pažymėjo, kad yra paaiškinęs, jog susilaukė grasinimų iš (duomenys neskelbtini) piliečių, gyvenančių Užsieniečių registracijos centre, apie tai pranešė administracijai, tačiau nesulaukęs konfliktą galinčios išspręsti pagalbos nusprendė iš Užsieniečių registracijos centro pasišalinti.

Nurodė, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta perkeliant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 15 straipsnio 1 dalį ir įsigaliojo kartu su Įstatymo priedo 37 punktu, kas lemia, jog ši įstatymo nuostata turi būti aiškinama nepažeidžiant Direktyvos 2008/115/EB nuostatų. Rėmėsi Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi, preambulės 9 punktu, Įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, analogiška 2005 m. gruodžio 1 d.

Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB), 2 straipsnio d punktui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. (prašyme nurodyta 2009 m. lapkričio 9 d., tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu) sprendimo byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) 45 punktu, atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes ir darė išvadą, jog M. A. tolimesnis sulaikymas dėl jo išsiuntimo iš šalies yra nepateisinamas, nes vertinant faktines aplinkybes sulaikymas gali būti pripažintas proporcinga priemone tik tada, kai asmens išsiuntimas iš šalies yra vykdomas per protingus terminus, o pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos data iki šiol nėra apibrėžta, nes jo pilietybė nėra nustatyta.

Taip pat pažymėjo, jog nėra Įstatymo 114 straipsnio 4 dalies pagrindų leidžiančių daugiau nei 6 mėn. pratęsti asmens sulaikymą – pareiškėjas niekuomet nevengė ir neklaidino išsiuntimą vykdančių institucijų dėl jo asmens duomenų; išsiuntimo procedūra pagal Migracijos departamento sprendimą nebuvo pradėta vykdyti, nes toks sprendimas nebuvo įsiteisėjęs; pradėjus readmisijos procedūrą pagal pareiškėjo prašymą, jis visą laiką buvo sulaikytas, taigi, nėra pagrindo teigti, jog readmisijos procedūra nebuvo įvykdyta dėl pareiškėjo nebendradarbiavimo ar klaidinančios informacijos teikimo; išnyko LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje nurodytas suėmimo pratęsimo ilgesniam nei 6 mėnesių terminui pagrindas, t. y. (duomenys neskelbtini) migracijos tarnybos atsakymo laukimas, nes toks atsakymas buvo gautas, iš jo netapo aišku kada tokia procedūra galėtų būti įvykdyta ir ar išvis ją bus galima įvykdyti, dėl ko pareiškėjo sulaikymo trukmė gali tęsti neapibrėžtą laiką,o tokia teisinė padėtis, kai nėra vykdomas Migracijos departamento sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos negali tęstis neribotą laiką ir kelti neigiamas pasekmes, varžant užsieniečio laisvę.

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu (b. l. 31-33), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, nusprendė palikti galioti 2012 m. liepos 9 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo M. A. sulaikymo terminas pratęstas nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. spalio 10 d.

Teismas nurodė, kad prieglobsčio procedūros metu, būdamas apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre, pareiškėjas kelis kartus išvyko į užsienį, iš kur buvo grąžintas į Lietuvą. Po paskutinio grąžinimo jis pakartotinai kreipėsi dėl prieglobsčio jam suteikimo Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu vėl įgijo prieglobsčio prašytojo statusą bei buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimu, iki sprendimo dėl šio užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos įvykdymo. 2012 m. kovo 16 d. užsienietis kreipėsi su prašymu į Užsieniečių registracijos centro viršininką, kad būtų patvirtinta jo (duomenys neskelbtini) pilietybė; buvo renkami dokumentai readmisijos paraiškai pateikti, kadangi M. A. neturi jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Iš bylos medžiagos sprendė, kad užsienietis teikė klaidingus duomenis apie savo gyvenamosios vietos registraciją, nes jo pateikti duomenys nepasitvirtino. Nurodė, kad šiuo metu pareiškėjas yra sulaikytas Užsieniečių registracijos centre Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu; LVAT grąžinus Migracijos departamentui prieglobsčio prašymą nagrinėti iš naujo, prieglobsčio procedūra yra nebaigta, šiuo metu nėra sprendžiama dėl užsieniečio išsiuntimo. Nepaisant to, įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, teismas nusprendė esant pagrindui laikyti pareiškėją sulaikytą remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes užsienietis ne kartą kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvoje, suteikta teise laikinai gyventi Lietuvoje nepasinaudojo, nesilaiko teismo jam sudarytų galimybių būti nesulaikytam ir apgyvendintam Užsieniečių registracijos centre, piktnaudžiauja prieglobsčio teise – siekdamas keliauti į kitas Europos Sąjungos valstybes, neteisėtai išvyksta iš Lietuvos Respublikos, šiuo metu vėl sprendžiama dėl pagrindų suteikti jam teritorinį prieglobstį ar grąžinti jį į užsienio valstybę, taigi pagrįstai manytina jog užsienietis trukdo priimti sprendimą, gali pasislėpti. Nurodė, kad remiantis tuo, kas išdėstyta bei LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi, kuria paliktas patikrintas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimas, reikalinga palikti užsienietį sulaikytą, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu.

III. Pareiškėjas M. A. apeliaciniu skundu (b. l. 38-42) prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, patenkinti M. A. prašymą pakartotinai svarstyti sprendimą dėl sulaikymo termino pratęsimo ir užtikrinti pareiškėjo apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre.

Nesutinka su teismo nurodyta aplinkybe, jog pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra - LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje pateiktas aplinkybių (bėgimo iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes, prisistatymo netikru vardu) vertinimas kaip akivaizdaus prieglobsčio bei išsiuntimo procedūrų vilkinimo ir nebendradarbiavimo prieštarauja LVAT 2012 m. birželio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-2424/2012 padarytoms išvadoms (teisėjų kolegija minėtas aplinkybes vertino nevienareikšmiškai, nesutiko su kategorišku jų vertinimu); kaip paaiškino pats pareiškėjas, Užsieniečių registracijos centre jis susilaukė grasinimų iš (duomenys neskelbtini) piliečių, tačiau nors kreipėsi į administraciją, veiksminga pagalba jam nebuvo suteikta, todėl pareiškėjas pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro; pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, nevertino minėtų LVAT 2012 m. birželio 14 d. nutartyje nurodytų motyvų, todėl formaliai nurodė, jog pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio teise.

Nurodo, kad pats teismas pripažino, jog pareiškėjas šiuo metu turi prieglobsčio prašytojo statusą; pareiškėjas šiuo metu negali būti grąžintas į (duomenys neskelbtini), nes jo readmisijos procedūra (išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos) negali būti vykdoma, atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) migracijos tarnybos pateiktą atsakymą. Be to, nors pareiškėjas 2012 m. kovo 16 d. Užsieniečių registracijos centrui išreiškė norą kuo skubiau išvykti iš Lietuvos, iš bylos medžiagos matyti, kad toks prašymas buvo atšauktas, taigi, M. A. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) klausimas iš viso nėra ir artimiausiu metu negali būti sprendžiamas; pareiškėjas, priešingai nei nurodė teismas, neatlieka jokių veiksmu, kurie galėtų trukdyti priimti Migracijos departamento sprendimą – jis yra sulaikytas jau ilgą laiką, be to, būtent LVAT įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą.

Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant pareiškėjo skundus dėl 2012 m. liepos 4 d. bei 2012 m. liepos 9 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimus, buvo laukiama (duomenys neskelbtini) migracijos tarnybos atsakymo dėl pareiškėjo readmisijos vykdymo, būtent dėl šios priežasties LVAT nusprendė, kad sulaikymo terminas turi būti pratęstas negavus užsieniečio išsiuntimui įvykdyti reikalingų dokumentų iš trečiosios šalies; 2012 m. rugpjūčio 6 d. buvo gautas minėtas atsakymas ir buvo nustatyta, kad pareiškėjas šiuo metu negali būti grąžintas į (duomenys neskelbtini), nes jis nėra laikomas (duomenys neskelbtini) piliečiu. Iš to matyti, kad išnyko pagrindas, kuriuo remdamasis LVAT pratęsė pareiškėjo sulaikymo terminą, taigi, Švenčionių rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis minėtu LVAT sprendimu ir neįvertinęs pasikeitusių aplinkybių priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Pažymėjo, kad nėra Įstatymo 114 straipsnio 4 dalies pagrindų, leidžiančių pratęsti asmens sulaikymą ilgiau nei 6 mėnesiams; pareiškėjas niekuomet nevengė ir neklaidino išsiuntimą vykdančių institucijų dėl jo asmens duomenų; išsiuntimo procedūra pagal Migracijos departamento sprendimą net nebuvo pradėta, nes sprendimas dėl išsiuntimo nebuvo įsiteisėjęs, o šiuo metu yra panaikintas; visą laikotarpį kol buvo laukiama duomenų dėl pareiškėjo readmisijos, užsienietis buvo sulaikytas, todėl negalima teigti, jog readmisijos procedūra neįvykdyta dėl jo nebendradarbiavimo ar klaidinančios informacijos; išnyko LVAT nutartyje nurodytas suėmimo termino pratęsimo ilgiau nei 6 mėnesiams pagrindas – buvo gautas (duomenys neskelbtini) migracijos tarnybos atsakymas dėl pareiškėjo readmisijos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigė, kad pareiškėjo sulaikymo trukmė gali tęstis dar neapibrėžtą laiką, o tokia teisinė padėtis, kai nėra vykdomas Migracijos departamento sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos negali tęsti neribotą laiką ir kelti užsieniečiui neigiamus padarinius, todėl pareiškėjas turi būti nedelsiant paleistas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Užsieniečių registracijos centras su apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nesutinka ir prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti galioti, o pareiškėjo prašymo netenkinti.

Nurodo, kad kelis kartus pasišalindamas iš Užsieniečių registracijos centro, neteisėtai vykdamas į kitas Europos Sąjungos šalis, prisistatydamas netikru vardu, M. A. tyčia, piktybiškai pažeidė Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ III skyriaus 18.4 punkto bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių tvarkos taisyklių“ V skyriaus 8 punkto nuostatas. Pabrėžė, kad LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. byloje pagal pareiškėjo apeliacinį skundą konstatavo, kad sulaikymas jam skirtas kaip procesinė priemone, o ne kaip bausmė, nes iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesnis pareiškėjo elgesys leidžia pagrįstai manyti, kad jis gali bandyti vėl išvykti iš Lietuvos Respublikos, pasislėpti ir tokiu būdu trukdyti priimti sprendimą dėl jo. Remiasi 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojo priėmimo 7 straipsnio 2 dalimi ir teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo veiksmais vilkina prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą, jam taikytini Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodyti sulaikymo pagrindai.

Nurodo, kad Įstatymo 113 straipsnis numato galimybę sulaikyti užsienietį neatsižvelgiant į tai ar jis yra prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje, ar joje yra neteisėtai, jeigu yra šiame straipsnyje nurodyti pagrindai. Pažymi, kad pareiškėjo sulaikymas nepažeidžia Direktyvos 2005/85/EB 8 straipsnio 1 punkto nuostatų, nes jis sulaikytas ne dėl to, kad yra prieglobsčio prašytojas, tačiau dėl to, kad gali trukdyti sprendimo priėmimui, nes kelis kartus neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis. Pabrėžia, kad (duomenys neskelbtini) migracijos tarnybos atsakyme yra pažymėta, jog M. A. niekada negyveno readmisijos paraiškoje nurodytu adresu, taigi ši aplinkybė parodo, kad pareiškėjas nurodė melagingus duomenis apie savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) ir tokiais savo veiksmais dar kartą parodė savo nenorą bendradarbiauti nustatant jo asmenybę bei pilietybę. Nurodo, kad LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje konstatavo, kad Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintos dvi sąlygos, nuo kurių priklauso galimybė sulaikyti užsienietį ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui – užsieniečio nebendradarbiavimas ir reikiamų dokumentų jo išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti negavimas. Remiasi nustatytomis bylos aplinkybėmis ir teigia, jog akivaizdu, kad bėgdamas iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes, prisistatydamas netikru vardu, nurodydamas klaidinančius duomenis apie savo gyvenamosios vietos adresą, pareiškėjas vilkina prieglobsčio bei išsiuntimo procedūras ir nebendradarbiauja.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas laikyti pareiškėją sulaikytą remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes šiuo metu vėl sprendžiama dėl pagrindų suteikti jam teritorinį prieglobstį ar grąžinti jį į užsienio valstybę, todėl manytina, jog savo veiksmais pareiškėjas trukdo priimti sprendimą, būdamas paleistas gali pasislėpti. Pažymėjo, kad 2012 m. spalio 10 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs Užsieniečių registracijos centro teikimą, konstatavo, jog išliko sulaikymo pagrindai – yra pagrindo manyti, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, trukdo priimti sprendimą, gali pasislėpti; nurodė, kad ši aplinkybė buvo nustatyta ir ankstesniuose sprendimuose, tuo metu pareiškėjas jau turėjo prieglobsčio prašytojo statusą, todėl ši aplinkybė nevertintina kaip nauja, todėl pratęsė sulaikymo terminą iki 2012 m. gruodžio 10 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje svarbu išsiaiškinti ar Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečių sulaikymo pagrindai yra taikytini prieglobsčio prašytojui ir jei taip, esant kokioms sąlygoms. Įstatymo 113 straipsnyje, kuriame reglamentuoti užsieniečio sulaikymo pagrindai, naudojamas terminas „užsienietis“, o Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje numatyta, kad: „Užsienietis – asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios.“ Taigi, analizuojant šias Įstatymo nuostatas lingvistiniu ir sisteminiu metodais, darytina išvada, jog 113 straipsnyje numatyti sulaikymo pagrindai yra taikytini visiems užsieniečiams, nepaisant to ar jie yra pateikę prieglobsčio prašymą, ar ne. Tokią išvadą leidžia daryti ir tai, kad buvimas prieglobsčio prašytoju yra numatytas kaip Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo išlyga, kas suponuoja, jog kiti sulaikymo pagrindai yra taikytini visiems užsieniečiams, kaip šie yra apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis numato, jog kai yra sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.). Taigi, sprendžiant dėl užsieniečio sulaikymo, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, turi egzistuoti joje numatyta sulaikymo sąlyga – būtinumas priimti ar vykdyti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo.

Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu (tai atitinka Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią valstybėms narėms vienu administraciniu aktu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti). Šį klausimą sprendžia Migracijos departamentas.

Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad užsienietis yra laikomas prieglobsčio prašytoju, kai jis yra įstatymo nustatyta tvarka pateikęs prašymą suteikti prieglobstį, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamento sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nėra galutinis (jis gali būti skundžiamas teismui), laikytina, kad visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Iš to seka, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos – užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir panašiai. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad šios Įstatymo nuostatos taikymo sritis yra platesnė nei vien tik neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas, nes kaip jau minėta, ši norma taikoma visiems užsieniečiams (normoje nėra nurodyta, kad ji nėra taikoma prieglobsčio prašytojams – Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje vartojamas bendrasis terminas – „užsienietis“, apimantis ir prieglobsčio prašytojus), be to, ji taikoma kalbant tiek apie jų grąžinimą, tiek apie jų išsiuntimą, tiek ir apie įpareigojimą išvykti.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ši norma įgyvendina ne vien tik Direktyvą 2008/115/EB, tačiau ir kitas direktyvas.

2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2003/9/EB) 7 straipsnyje numatyta, kad prieglobsčio prašytojai gali laisvai judėti priimančios valstybės narės jiems paskirtoje zonoje; kai yra tikslinga, pavyzdžiui dėl teisinių priežasčių arba viešosios tvarkos sumetimais; valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka gali izoliuoti prieglobsčio prašytoją tam tikroje konkrečioje vietoje. Direktyvos 2005/85/EB 18 straipsnis numato, jog „Valstybės narės nesulaiko asmens tik dėl priežasties, kad jis yra prieglobsčio prašytojas. Kai prieglobsčio prašytojas yra sulaikomas, valstybės narės užtikrina greito teisminio proceso galimybę.“ Iš paminėtų direktyvų nuostatų matyti, kad šios direktyvos nedraudžia sulaikyti prieglobsčio prašytojų. Nustatomas tik draudimas sulaikyti asmenis vien dėl to, jog jie yra prieglobsčio prašytojai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja minėtų Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu.

Paminėtina, jog užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Reikalingumą taikyti užsieniečio sulaikymą siekiant minėtų tikslų teismai privalo nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdami į susiklosčiusias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)) matyti, jog pareiškėjas ne kartą pasišalino iš Lietuvos Respublikos nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo, buvo grąžintas pagal Dublin II Reglamentą. Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, užsienietis, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. A. taikytinas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo sulaikymo terminas buvo pratęstas ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, nustačius abiejų alternatyvių Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų – užsienietis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti, egzistavimą. Gavus atsakymą iš (duomenys neskelbtini) migracijos tarnybos atsakymą dėl pareiškėjo readmisijos, viena iš šių sąlygų išnyko, tačiau, atsižvelgiant į faktinę bylos medžiagą bei (duomenys neskelbtini) migracijos tarnybos atsakyme pateiktą informaciją, darytina išvada, jog pareiškėjas, bėgdamas iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes, prisistatydamas netikru vardu, teikdamas klaidingą ir prieštaringą informaciją, akivaizdžiai vilkina prieglobsčio bei išsiuntimo procedūras ir nebendradarbiauja su prieglobsčio prašymą nagrinėjančiomis kompetentingomis institucijomis, todėl jo sulaikymas ir toliau gali būti pratęstas iki bus išspręstas jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimas ir nepažeidžiant maksimalių sulaikymo terminų.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino teisę ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teismų praktika nėra statiškas dalykas. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Tinkamai motyvuota teismų praktikos raida, kai ji nėra atsitiktinė, atitinka teisinės valstybės imperatyvą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pasikeitimus teisėje bei siekdama aiškesnės užsieniečių teisinės padėties, kol yra sprendžiama dėl pateiktų prieglobsčio prašymų, bei teismų praktikos vienodumo, nutaria keisti vyravusią teismų praktiką ir, nepaisant to, kad yra pasibaigęs skundžiamas sulaikymo terminas (t. y. yra išnykęs ginčo dalykas), išnagrinėjo sulaikymo teisėtumo klausimą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo procesiniu sprendimu ji išplėtoja teismų praktiką ginčuose dėl prieglobsčio prašytojų sulaikymo, tokiu būdu užtikrindama teisinį aiškumą ir veiksmingą. Tokia teismų praktikos raida, teisėjų kolegijos manymu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, be kita ko, siekiant garantuoti žmogaus teisių, kaip šiuolaikinės visuomenės esminės vertybės, apsaugą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas