2013-06-10 Nr. AB-2317-3-61-3-02031-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-897/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02031-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI–K), neturtinės žalos atlyginimą po 120 Lt už kiekvieną dieną praleistą Lukiškių TI–K.

Nurodė, kad jis nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI–K, kuriame laikymo sąlygos neatitinka įstatymuose numatytų reikalavimų. Kamerų Nr. 106, 113, 108, 107, 117, 120, 131 plotas iki 8 kv. m, jos skirtos 6 asmenims. Likusios kameros buvo keturių ar dviejų vietų. Teigė, jog kameros nuolatos buvo pilnos, todėl pažeistas įstatymo reikalavimas, numatantis, kad kameroje turi būti skirta ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto vienam žmogui. Nurodė, jog kamerose, pritaikytose 2 žmonėms, buvo mažas stalas ir tik 2 kėdės, o žmonių buvo keturi, maistą atnešdavo visiems iš karto, dėl to kildavo kameroje problemų. Pažymėjo, jog kamerose Nr. 106, 113, 108, 107, 117, 120, 131 stalo ir kėdžių iš viso nebuvo, o laikomi 6 žmonės, todėl buvo žeminamas pareiškėjo orumas, jis nuolatos jautėsi blogai, nepagrįstai baudžiamas ir žeminamas, dvasiškai gniuždomas. Teigė, jog Lietuvos Respublikos Prezidentė pripažino, kad tokios laikymo sąlygos nežmoniškos. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių 2008 m. liepos 17 d. išvada Nr. 4D-2008/2-437 bei šiuos pažeidimus yra pripažinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Nurodė, kad dėl to patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI–K, su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nurodė, kad tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą reikalavimą – ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto kiekvienam asmeniui. Laikotarpiais nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d., nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2010 m. rugsėjo 28 d., nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2010 m. spalio 12 d., nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d., nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 28 d. pareiškėjo P. J. nebuvo Lukiškių TI–K, kadangi tuomet jis buvo Varėnos areštinėje. Pažymėjo, jog Lukiškių TI–K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Nurodė, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, pagal 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Nurodė, jog Lukiškių TI–K įrengtose kamerose yra po vieną stalą ir dvi kėdes.

Teigė, jog sprendžiant P. J. reikalavimo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI–K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nurodė, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu P. J. skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI–K kalėjo nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. Teismas, remdamasis P. J. asmens įskaitos kortelės kopija, 2012 m. liepos 5 d. raštu Nr. 22-1589 bei atsakovo atsiliepimu į skundą, analizavo pareiškėjo judėjimą, laikymo Lukiškių TI–K laikotarpius ir kameras, kuriose jis buvo laikomas. Nustatė, kad tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, taip pat tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo P. J. nebuvo Lukiškių TI–K, kadangi jis buvo Varėnos areštinėje.

Nurodė, jog skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas 2012 m. rugpjūčio 1 d., t. y. praėjus 8 mėnesiams po to, kai pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI–K. Pažymėjo, jog pareiškėjas, kalėdamas Lukiškių TI–K, nesiskundė kalinimo sąlygomis ir tik teisminio nagrinėjimo metu reiškė pretenzijas dėl gyvenamojo ploto trūkumo, kitokių nusiskundimų ir pretenzijų nereiškė.

Nustatė, kad pareiškėjas nepateikė teismui reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrindžiančių įrodymų, savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto neįrodė ir nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Nurodomi abstraktūs teiginiai teismo laikomi nepakankamais pagrįsti pareiškėjo reikalavimus. Pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą ar reputacijos pablogėjimą, kurį būtų galimą įvertinti pinigais. Sprendė, kad pareiškėjo nurodyti patirti nepatogumai dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI–K laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. nelaikytini tokio lygio, jog būtų galima daryti išvadą, kad buvo padaryta neturtinė žala.

Nustatė, jog pateikti teismui duomenys patvirtina, kad, esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pažymėjo, jog trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjui buvo suteikta atskira miegamoji vieta, skiriamas įvairus inventorius, higienos reikmenys, buvo stengiamasi gerinti gyvenimo sąlygas, aprūpinant bent jau minimaliomis priemonėmis.

Pripažindamas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, teismas darė išvadą, jog sukelti nepatogumai nebuvo esminiai, pareiškėjui nebuvo sukeltos tokios neigiamos pasekmės, kurios galėtų būti vertinamos pinigais, praėjus daugiau nei 8 mėnesiams po to, kai jis nebelaikomas tomis sąlygomis. Sprendė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo konstatavimas laikytinas kaip satisfakcija ir neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui nepriteisiamas.

III. Pareiškėjas P. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir išnagrinėti bylą iš naujo, priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjui po 120 Lt už praleistą dieną Lukiškių TI–K.

Nurodo, jog teismas neįvertino visų į bylą surinktų įrodymų, teismų praktikos. Prašo teismo pripažinti, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI–K buvo nežmoniškos, žeminančios žmogaus orumą. Teigia, jog tai patvirtina Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių išvados ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodo, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad jam būtų pablogėjusi sveikata ir jos pablogėjimas būtų susijęs būtent su netinkamomis gyvenimo sąlygomis, t. y. nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros darbuotojus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kalėdamas Lukiškių TI–K, nesiskundė kalinimo sąlygomis. Teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Pabrėžia, kad kai kuriose bylose, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas P. J. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekė, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI–K, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas po 120 Lt už kiekvieną dieną laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. Neturtinę žalą iš esmės grindė tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų. Teigė, jog kameros nuolatos buvo pilnos, todėl pažeistas įstatymo reikalavimas, numatantis, kad kameroje turi būti skirta ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto vienam žmogui. Nurodė, jog kamerose, pritaikytose 2 žmonėms, buvo mažas stalas ir tik 2 kėdės, o žmonių buvo keturi, maistą atnešdavo visiems iš karto, dėl to kildavo kameroje problemų. Pažymėjo, jog kitose kamerose stalo ir kėdžių iš viso nebuvo, o laikomi 6 žmonės, todėl buvo žeminamas pareiškėjo orumas, jis nuolatos jautėsi blogai, nepagrįstai baudžiamas ir žeminamas, dvasiškai gniuždomas.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, pareiškėjo P. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu. Mano, kad teismas neįvertino visų į bylą surinktų įrodymų, teismų praktikos. Teigia, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI–K buvo nežmoniškos, žeminančios žmogaus orumą.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką).

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir juose nurodytą teismo praktiką).

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas Lukiškių TI–K kalėjo nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., t. y. 554 dienas. Pirmosios instancijos teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad 2010 m. gegužės 26 d. ryte, 2010 m. rugsėjo 29 d. vakare, 2010 m. rugsėjo 30 d. ryte, 2010 m. spalio 20 d. ryte, 2010 m. spalio 29 d. ryte, 2010 m. lapkričio 9 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 19 d. ryte, nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. spalio 2 d., 2011 m. spalio 6 d. ryte, 2011 m. spalio 27 d. ryte, nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d., 2011m. lapkričio 15 d. ryte, 2011 m. lapkričio 30 d. – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taip pat laikotarpiais nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d., nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2010 m. rugsėjo 28 d., nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2010 m. spalio 12 d., nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d., nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 28 d. pareiškėjo P. J. nebuvo Lukiškių TI–K, kadangi nurodytais laikotarpiais jis buvo Varėnos areštinėje. Taigi galima daryta išvadą, jog kalėjimo Lukiškių TI–K laikotarpiu pareiškėjas 14 dienų buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus, o 47 dienas jis iš viso nebuvo laikomas Lukiškių TI–K. Konstatuotina, jog pareiškėjas iš viso 493 dienas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Lukiškių TI–K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai darė išvadą, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, tačiau nepagrįstai sprendė, kad sukelti nepatogumai nebuvo esminiai, kad pareiškėjo teisių pažeidimo konstatavimas laikytinas pakankama satisfakcija, ir nepagrįstai visiškai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog pareiškėjo teisės į teisės aktų normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI–K pažeidimo fakto konstatavimas yra adekvati ir pakankama priemonė jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas šią išvadą, inter alia atsižvelgia ir į laisvės atėmimo vietose taikomus nuteistųjų laikymo režimo skirtumus, t. y. į tą aplinkybę, kad pareiškėjas buvo kalinamas būtent Lukiškių TI–K.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Pažymėtina, jog, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Pažymėtina, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., Lietuvoje buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“).

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (493 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat nurodė, kad kalinimo metu jautėsi blogai, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog buvimo Lukiškių TI–K metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pakenkta jo sveikatai. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI–K nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog kamerose, pritaikytose 2 žmonėms, buvo mažas stalas ir tik 2 kėdės, žmonių buvo keturi, maistą atnešdavo visiems iš karto, dėl to kildavo kameroje problemų, o kamerose Nr. 106, 113, 108, 107, 117, 120, 131 buvo laikomi 6 žmonės ir stalo bei kėdžių iš viso nebuvo. Pažymėtina, jog 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nurodyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, būtinų jo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, nenurodė, jog kreipėsi į atsakovo administraciją su prašymu, kad būtų suteiktas reikalingas inventorius, ir jam buvo atsisakyta tai padaryti. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjui buvo apribota galimybė rinkti ir teikti teismui įrodymus, siekiant pagrįsti jo nurodytas aplinkybes.

Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas Lukiškių TI–K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo P. J. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas Lukiškių TI–K ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos. Byloje nustatyta, jog pateikti teismui duomenys patvirtina, kad, esant tokiai situacijai, Lukiškių TI–K administracija stengėsi, jog pareiškėjas P. J., kurio laikymo sąlygos ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomas kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliamas į laisvesnes kameras. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjui buvo suteikta atskira miegamoji vieta, skiriamas įvairus inventorius, higienos reikmenys, buvo stengiamasi gerinti gyvenimo sąlygas, aprūpinant bent jau minimaliomis priemonėmis. Pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl jo kalinimo sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, į tai, kad kitų pareiškėjo teisių pažeidimų byloje nenustatyta, į atsakovo Lukiškių TI–K veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI–K, atlyginti adekvačia suma laikytina 5 000 Lt suma (CK 6.250 straipsnis). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta po 120 Lt už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių TI–K. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo P. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo P. J. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui P. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 5 000 (penkis tūkstančius) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė