2021-05-12 Nr. AB-10550-3-65-3-00342-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1305-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00342-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. ūkio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. ūkio skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo dalies pakeitimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. V. ūkis (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas pakeisti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. AS-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalyje, kurioje priskaičiuotas mokestis už išgautą požeminį vandenį laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. sudaro 156 568 Eur, ir pareiškėjo už išgautą 228 720 kub. m požeminį vandenį priskaičiuotą mokestį padidinti du kartus, t. y. iki 31 916 Eur ((3 587 + 12 371) x 2).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė O. V. atliko ūkininko R. V. ūkio patikrinimą dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo už 2015–2018 metus. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ūkininkas turi keturis požeminio vandens gręžinius, kurie yra dviejose vandenvietėse po du – jose po vieną gręžinį naudojama, o kitas yra rezervinis. (duomenys neskelbtini) kaimo telkinys (vandenvietė), esantis (duomenys neskelbtini), naudojamas buitinėms reikmėms, gyvulių girdymui ir laukų purškimui, o (duomenys neskelbtini) kaimo telkinys (vandenvietė), esantis (duomenys neskelbtini), naudojamas (duomenys neskelbtini)kaimų gyventojams aprūpinti.

Pareiškėjas pateikė vandens paėmimo ataskaitą už 2015–2018 metus. Nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. iš dviejų vandenviečių išgautas vandens kiekis buvo 228 720 kub. m, t. y. (duomenys neskelbtini) vandenvietėje išgautas vandens kiekis nurodytu laikotarpiu buvo 108 040 kub. m, o (duomenys neskelbtini) vandenvietėje – 120 680 kub. m. Taip pat patikrinimo akte nurodyta, kad požeminis vandens kiekis (228 720 kub.

m) buvo išgautas neturint Lietuvos geologijos tarnybos leidimo, todėl už išgautą požeminio vandens kiekį paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu, iš viso – 156 568 Eur. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento direktorė J. R., išnagrinėjusi 2019 m. rugsėjo 4 d. surašytą patikrinimo aktą ir ūkininko R. V. pastabas, konstatavo, kad patikrinimo akte Nr. PA80-67 susumuojant 2 lentelės 4 stulpelio duomenis buvo padaryta techninė skaičiavimo klaida, nurodant sumą 134 647 kub. m vietoje 120 680 kub. m.

Vis dėlto buvo nuspręsta tvirtinti minėtą patikrinimo aktą, už išgautą 228 720 kub. m požeminio vandens kiekį taikant didesnį mokesčio tarifą ir patvirtinant 156 568 Eur mokesčio sumą. Pareiškėjas nurodė, kad ši suma yra neproporcinga, todėl turėtų būti mažinama. Pareiškėjas pažymėjo, kad ūkininkas deklaracijas už 2015–2018 metus Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) pateikė 2019 m. liepos 8 d., buhalterė deklaracijas pateikė kiekvienai vandenvietei už paskutinį ketvirtį kiekvieniems metams.

Paaiškino, kad iš viso buvo priimtos trys deklaracijos (duomenys neskelbtini) vandenvietei (2015–2017 m.) ir viena – (duomenys neskelbtini) (2018 m.); kitos deklaracijos suformuotos ((duomenys neskelbtini) – už 2018 m. ir (duomenys neskelbtini) – už 2015–2017 m.), pateiktos VMI, tačiau sistemoje nepriimtos, kadangi sistema priima tik vieną deklaraciją už vienerius metus. Pareiškėjas pripažino, kad deklaracijas užpildė pavėluotai, dėl ko buvo priimta tik dalis jų ir klaidingai nurodyti duomenys tiek pirmoje, tiek antroje patikrinimo akto lentelėje. 2015 m. deklaracijoje pareiškėjo atsakingas darbuotojas nurodė visą išgauto vandens kiekį laikotarpiu nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d., o ne nuo liepos 1 d., kai įsigaliojo mokestinė prievolė.

Kadangi pareiškėjas vykdo veiklą, susijusią su augalininkyste, gyvulininkyste, vanduo iš gręžinio naudojamas gyvulių girdymui, laukų purškimui ir kitoms gamybinėms reikmėms, tad dėl pareiškėjo darbuotojų klaidos, teikiant mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaraciją, buvo taikomas neteisingas gamtos išteklių rūšies kodas „42“ (paviršinis vanduo pramonei ir žemės ūkiui), kurio mokesčio tarifas 0,002 yra mažesnis nei tas, kuris turėjo būti taikomas teisingai, t. y. kodas „50“ (kitas, požeminis vanduo, išskyrus mineralinį vandenį), kurio tarifas 0,07 (2015 m.) ir 0,10 (2016 – 2018 m.).

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra apibrėžta, kokiu atveju koks gamtos išteklių rūšies kodas turi būti taikomas, pildant mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą mokesčių deklaraciją. 2018 m. rugsėjo 6 d. buvo atliktas planinis ūkininko R. V. ūkio patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad ūkininkas išgavo vandenį iš gręžinio, neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos leidimo. Už šį pažeidimą jam buvo skirta bauda, kurią ūkininkas sumokėjo. 2018 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė sutartį, kurios pagrindu buvo atliktas ūkininko R.

V. ūkio naudojamos vandenvietės vandens išteklių įvertinimas pagal pateiktą prognozuojamą vandens poreikį, parengta ataskaita ir tuomet buvo kreiptasi į Lietuvos geologijos tarnybą dėl leidimo išdavimo; leidimas buvo gautas tik 2019 m. liepos 11 d., tačiau patikrinimo metu inspektorius neinformavo nei apie reikalavimą teikti mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą mokesčių deklaraciją, nei apie teisingus deklaracijoje reikalingus nurodyti gamtos išteklių rūšies kodus bei jiems taikomus tarifus.

Pareiškėjas teigė, kad dar iki leidimo išdavimo, būdamas įsitikinęs, kad požeminį vandenį išgauna teisėtai, jį visą apskaitė gręžiniuose įrengtais metrologiškai patikrintais apskaitos prietaisais, skaitiklių rodmenis registravo žurnaluose bei pateikė Lietuvos geologijos tarnybai duomenis apie išgautą požeminį vandenį. Nurodė, kad reikalavimas mokėti mokestį padidintu tarifu už visą kiekį, t. y. 228 720 kub. m išgauto vandens, yra nepagrįstas dar ir dėl to, kad (duomenys neskelbtini) vandenvietėje išgautas vandens kiekis (108 040 kub.

m) nurodytu laikotarpiu buvo sunaudotas ne ūkininko ūkio, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų gyventojų buičiai. Pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti mokesčių, tačiau dėl neaiškiai suformuluotų teisės aktų reikalavimų ir žmogiškosios klaidos, t. y. nežinojimo, neteisingai deklaravo 2015–2018 metais išgauto vandens rūšies kodą, dėl ko buvo neteisingai deklaruotas ir mokėtinas mokestis. Pareiškėjo nuomone, reikėjo atsižvelgti į tai, jog jis visuose gręžiniuose buvo įrengęs skaitiklius, jie nurašomi kiekvieną mėnesį, skaitikliu vedama apskaita. Tuo atveju, jei bus taikomas mokesčio padidintas tarifas prašė paskaičiuotą mokestį mažinti.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnė 2019 m. rugsėjo 4 d. atliko pareiškėjo planinį patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad pareiškėjas turi keturis požeminio gėlo vandens gręžinius; iš gręžinio, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, paimtą vandenį naudoja gyvulių girdymui, laukų purškimui, ūkio buitinėms reikmėms, t. y. ūkinei-komercinei veiklai, o (duomenys neskelbtini) kaime esančio gręžinio vanduo tiekiamas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų gyventojams; kiti du gręžiniai nenaudojami, laikomi rezerviniais.

Pareiškėjas pateikė paimamo vandens apskaitą už 2015–2018 metus, o VMI deklaracijos buvo pateiktos praleidus teisės aktuose nustatytus terminus ir tik už ketvirtus ketvirčius. Pareiškėjui leidimą naudoti požeminio vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), Lietuvos geologijos tarnyba išdavė tik 2019 m. liepos 11 d. Atsakovas nustatė, kad išgauto požeminio vandens kiekis nesutampa su deklaracijose pateiktais duomenimis, t. y. mokestinių laikotarpių indeksavimo koeficientai ir mokesčio tarifas pritaikyti neteisingai. Pagal pateiktą apskaitą ir deklaracijas nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. išgavo 242 687 kub. m požeminio vandens kiekio, neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos leidimo ir jo nedeklaravęs teisės aktų nustatyta tvarka, todėl už išgautą požeminį vandenį buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu, iš viso – 156 568 Eur. 2019 m. liepos 8 d.

VMI pateikdamas deklaraciją pareiškėjas klaidingai nurodė, kad yra išgautas paviršinis vanduo pramonei ir žemės ūkiui, nors buvo išgautas požeminis vanduo, ir todėl buvo pritaikytas mažesnis mokesčio tarifas. Be to, mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientai pritaikyti tik už mokestinių metų ketvirtą ketvirtį, kai tuo tarpu turėjo būti taikomi kiekvieno ketvirčio indeksavimo koeficientai. Taip pat deklaracijoje klaidingai nurodytas išgauto vandens kiekis – 125 081 kub. m, o pagal apskaitą išgauta 228 720 kub. m. Taigi dėl šių aplinkybių buvo klaidingai deklaruota mokėtina suma, t. y. 490 Eur, kai turėjo būti mokama 15 658 Eur.

Pareiškėjas 2019 m. liepos 8 d. VMI sumokėjo 372 Eur už išgautą požeminį vandenį. Po atlikto mokestinio patikrinimo pareiškėjas pateikė pastabų, pripažindamas, kad deklaracijas pateikė pavėluotai ir dėl darbuotojų klaidos neteisingai priskyrė gamtos išteklių rūšies kodus bei neteisingai pritaikė mokesčio tarifą, tačiau atsakovas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, įvertino, kad pateikti argumentai nelaikytini teisiškai pagrįstais ir svarbiais tvirtinant patikrinimo rezultatus, todėl 2019 m. spalio 31 d. sprendimu patvirtino 2019 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo aktą.

Teisės aktai mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą bei deklaracijų teikimą. Ta aplinkybė, jog deklaracijos VMI pateiktos pavėluotai ir netinkamai dėl darbuotojų žmogiškos klaidos, neteisingai priskyrus gamtos išteklių rūšies kodą ir neteisingai pritaikius mokesčio tarifą, kadangi nežinojo apie tokią prievolę, o patikrinimus atliekantys pareigūnai apie tokią prievolę neinformavo, neatleido mokesčio mokėtojo nuo įstatyme įtvirtintos pareigos vykdymo ir negali būti priežastimi sumažinti mokėtiną mokestį.

Dėl šių priežasčių, atsakovo nuomone, nurodytos aplinkybės nelaikytinos juridiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis turėti įtakos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžiui. Taigi atsirado teisinis pagrindas už išgautą, bet nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas, gamtos išteklių kiekį ir už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį skaičiuoti didesnį mokesčio tarifą, t. y. padaugintą iš koeficiento 10, todėl pareiškėjui buvo nustatyta 156 568 Eur mokėtina mokesčių suma.

5. Teismo posėdžio meto pareiškėjas iš esmės pripažino padarytus pažeidimus, susijusius su išgauto požeminio vandens neteisingu deklaravimu, pavėluotos deklaracijos pateikimu, ir be atitinkamo leidimo. Taip pat nurodė, kad ūkyje dirba apie 80 žmonių, yra 1 600 ha dirbamos žemės, 800 melžiamų karvių. Ūkio metinės pajamos yra apie 5 000 000 Eur. Pažymėjo, kad ūkis grynojo pelno gauna apie 900 000 – 1 000 000 Eur per metus.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo R. V. ūkio skundą dėl Departamento sprendimo dalies pakeitimo tenkino iš dalies, Departamento Sprendimu patvirtintą mokesčio už nedeklaruotą požeminio vandens kiekį dydį pakeitė, sumažinant jį nuo 156 568 Eur iki 78 290 Eur. Likusią pareiškėjo R. V. ūkio patikslinto skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2019 m. rugsėjo 4 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA80-67 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. išgavo 242 687 kub. m požeminio vandens, neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos leidimo. Atsakingas ūkio darbuotojas 2019 m. liepos 8 d. VMI pateikė deklaracijas už 2015–2018 mokestinius ketvirčius, t. y. po teisės aktuose nustatyto termino, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 4 dalies nuostatas. Be to, nustatė, kad deklaracijos pateiktos tik už mokestinių metų ketvirtus ketvirčius. Deklaracijose pateikti duomenys yra klaidingi, kadangi išgauto vandens kiekis deklaruotas mažesnis nei apskaitoje pateikti duomenys, t. y. 125 081 kub. m vietoje 242 687 kub. m. Be to, pritaikytas mažesnis mokesčio tarifas, t. y. nurodoma kaip „paviršinis vanduo pramonei ir žemės ūkiui“ su tarifais 0,002 (2015 m.) ir 0,003 (2016, 2017, 2018 m.), nors turėjo būti nurodyta „požeminis vanduo, išskyrus mineralinį vandenį“ ir jo tarifai 0,07 (2015 m.) bei 0,10 (2016, 2017, 2018 m.). Tad klaidingai deklaruotas mokėtinas mokestis nurodytas tik 490 Eur, nors turėjo būti 15 658 Eur. Taigi, tokiais savo veiksmais R. V. ūkis pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas pritaikė pareiškėjui didesnį mokesčio tarifą, dauginant iš koeficiento „10“, tad paskaičiuotas mokestis padidintu tarifu sudaro iš viso 156 568 Eur sumą. Patikrinimo aktą 2019 m. rugsėjo 4 d. priėmė ūkio darbuotojas S. S.; tai patvirtino savo parašu.

8. Departamentas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. AS-82 Patikrinimo aktą patvirtino ir pripažino, kad Patikrinimo akte sumuojant 2 lentelės 4 stulpelio duomenis buvo padaryta techninė skaičiavimo klaida, todėl akte teisingais duomenimis reikia laikyti mokėtojo rašte nurodytus duomenis, t. y. vietoje 134 647 kub. m turėtų būti 120 680 kub. m; bendras išgautas požeminio vandens kiekis yra 228 720 kub. m. Nurodė, kad Sprendimu patvirtinta 156 568 Eur suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos į VMI biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos geologijos tarnybos 2019 m. liepos 11 d. išduoto Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes Nr. PV-19-30 bei 2019 m. liepos 11 d. Požeminio gėlo vandens išteklių naudojimo sutarties Nr. PV-19-30 duomenys patvirtino, kad ūkininko R. V. ūkiui suteikta teisė naudoti (duomenys neskelbtini) kaimo telkinio (vandenvietės), esančio (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, gėlo požeminio vandens išteklius pagal pridedamos naudojimo sutarties sąlygas. Tad, teismo vertinimu, ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas iš abiejų telkinių (vandenviečių) išgavo požeminį vandenį be atitinkamo leidimo.

10. Teismas, apžvelgęs Įstatymo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 patvirtintų Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtojas, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo prievolę kiekvieną kalendorinį ketvirtį užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaraciją, ją pateikti mokesčių administratoriui ir sumokėti mokestį per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą, o nedeklaravus mokesčio už naudingąsias iškasenas, mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas per Įstatyme nustatytą terminą deklaracijų VMI nepateikė, taip pažeisdamas Įstatymo nuostatas, už ką atsakovas pareiškėjui pritaikė 10 kartų didesnį tarifą. Pažymėtina, kad atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus jam nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Be to, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad Įstatymas nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį nei yra numatyta (žr., pvz., 2016 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

12. Pareiškėjas iš esmės neginčijo (pripažino), kad deklaracijas užpildė pavėluotai ir netinkamai, dėl ko buvo pateikti klaidingi duomenys bei neapmokėta dalis mokesčių; nurodė, kad jis neturėjo tikslo nuslėpti mokesčių, tačiau dėl neaiškiai suformuluotų teisės aktų reikalavimų ir žmogiškosios klaidos, t. y. nežinojimo, neteisingai 2015–2018 m. laikotarpiu deklaravo išgaunamo vandens kiekį, pritaikydamas neteisingą kodą, dėl ko neteisingai deklaravo mokėtiną mokestį, be to, pavėlavo laiku pateikti deklaracijas. Pareiškėjas taip pat neginčijo ir tos aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., išgavo požeminį vandenį be atitinkamo Lietuvos geologijos tarnybos leidimo. Pareiškėjo teiginius teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas S. S., kuris yra ūkininko draugas, ūkyje dirba gamybos vadovu ir yra atsakingas už aplinkosaugą. Liudytojas pažymėjo, kad neatkreipė dėmesio į 2015 m. pasikeitusį teisinį reguliavimą, o buhalterė padarė klaidą, teikdama deklaracijas. Anksčiau galiojo 100 kub. m per parą lengvata, todėl jie iki 2015 m. apskritai nemokėjo jokio mokesčio.

13. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad teisėje galioja bendras principas, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės, t. y. net ir tuo atveju, jeigu, kaip teigia pareiškėjas, jo atsakingi darbuotojai nežinojo ar nesuprato teisės aktų, pažeidus įstatymų nuostatas, sankcijos vis tiek turėtų būti taikomos.

14. Teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, yra teisėtas ir pagrįstas; tad jo naikinti nėra jokio pagrindo.

15. Pareiškėjas prašė sumažinti priskaičiuotą mokestį ir jį padidinti tik du kartus, t. y. iki 31 916 Eur sumos.

16. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas tyčia siekė nuslėpti mokesčius ar klaidingai juos deklaruoti. Kaip buvo matyti iš bylos duomenų, visuose gręžiniuose pareiškėjas buvo įrengęs metrologiškai patikrintus skaitiklius, kurie nurašomi kiekvieną mėnesį, registruojami žurnaluose ir vedama apskaita. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų siekęs nuslėpti išgautus vandens kiekius ar sistemingai pažeidinėjęs įstatymus.

17. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas iš esmės pripažino pažeidimus ir išsamiai paaiškino tokio pažeidimo aplinkybes. Be to, pareiškėjo pagrindinė veikla yra susijusi augalininkyste, gyvulininkyste, vanduo iš gręžinio naudojamas gyvulių girdymui, laukų purškimui ir kitoms gamybinėms reikmėms; (duomenys neskelbtini) kaimo telkinys (vandenvietė) buvo naudojamas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų gyventojams aprūpinti. Taigi vandens išteklių naudojimas yra pagalbinė pareiškėjo veikla, skirta tik palaikyti pagrindinę veiklos rūšį, tiekiant vandenį.

18. Teismas nenustatė, kad dėl padaryto pažeidimo būtų kilusios labai sunkios neigiamos teisinės pasekmės, nes valstybės finansinis interesas galėjo būti užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Be to, kaip nurodė pareiškėjas, jis negavo jokių įspėjimų dėl reikalavimo nurodyti kitus gamtos išteklių rūšies kodus ar teikti mokesčio deklaraciją.

19. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas padarė išvadą, kad skirtos mokėtinos sumos dydis palyginus su padarytu pažeidimu lemia neproporcingumą tarp padaryto pažeidimo ir pasekmių pareiškėjui. Kita vertus, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu išgavo požeminį vandenį be atitinkamo Lietuvos geologijos tarnybos leidimo. Pareiškėjo pasiteisinimas, kad jis nežinojo pasikeitusio teisinio reguliavimo, neatleidžia jo nuo atsakomybės. Be to, teismas pažymėjo, kad vertinant taikytino didesnio mokesčio tarifo dydį ir jo proporcingumą padarytam pažeidimui svarbi ir pareiškėjo turtinė padėtis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra stambus ūkininkas; R. V. ūkyje dirba apie 80 žmonių, yra 1 600 ha dirbamos žemės, 800 melžiamų karvių. Ūkio metinės pajamos yra apie 5 000 000 Eur; o grynasis pelnas apie 900 000 – 1 000 000 Eur per metus. Tad pareiškėjas už padarytą pažeidimą nesunkiai gali sumokėti didesnį mokesčio tarifą; jo veikla dėl to esmingai nenukentėtų.

20. Taigi, teismas, įvertinęs bylos duomenis, jų visumą, vadovaudamasis teismų praktika, proporcingumo ir teisingumo principais, darė išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta ir neproporcinga; tačiau mokėtinam didesniam mokesčiui taikant tik koeficientą 2, kaip prašė pats pareiškėjas, taip pat būtų neadekvati ir per daug švelni ekonominė sankcija pareiškėjui, juo labiau turint omenyje jo turtinę padėtį ir galimybę sumokėti priskaičiuotą mokestį. Tad teismo nuomone, ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti adekvati ir proporcinga ekonominė sankcija yra pareiškėjui mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį už 2015–2018 metus padidinti 5 kartus.

21. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies; pareiškėjui Sprendime apskaičiuotą mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius dydį pakeitė, sumažinant jį nuo 156 568 Eur iki 78 290 Eur (15 658 Eur x 5) sumos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 2 p.).

III. 22. Pareiškėjas R. V. ūkis apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Departamento Sprendimo dalies pakeitimo tenkintas iš dalies – Departamento Sprendimu patvirtintas mokesčio už nedeklaruotą požeminio vandens kiekį dydis pakeistas, sumažinant jį nuo 156 568 Eur iki 78 290 Eur ir toje dalyje tenkinti pareiškėjo skundą – sumažinti mokestį iki 31 916 Eur.

23. Pareiškėjas nurodo, kad iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismo pareiškėjui nustatyta (iš esmės 50 procentų sumažinta) iki 78 290 Eur ekonominio poveikio priemonė yra per griežta ir neatitinkanti pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdžio. Teismas nevisapusiškai įvertino pažeidimo padarymo aplinkybes, pareiškėjo finansinę padėtį ir galimybes, neatsižvelgė į situaciją, susijusią su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ ir vėlesniais tęsimais ir to pasekmėmis, dėl ko ir sumažintas mokestis yra neadekvatus padarytam pažeidimui. Todėl, pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas keistinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo.

24. Pareiškėjas sutinka, kad padarė teisės normų pažeidimą, t. y. 2015-2018 metais išgavo požeminį vandenį be tinkamo leidimo, jį panaudojo, išgauto požeminio vandens kiekio koeficientas nesutapo su teisingai taikytinų deklaracijų duomenimis, t. y. šiais veiksmais pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatas, Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą – turėti leidimą. Dėl pažeidimų pareiškėjas nuoširdžiai gailisi, padėjo tiek tikrintojams, tiek teismui teisingai nustatyti visas tikrąsias faktines aplinkybes.

25. Pareiškėjo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismo nebuvo pakankamai įvertinta ypatingai svarbi šiai bylai aplinkybė – (duomenys neskelbtini) kaimo telkinys (vandenvietė) buvo naudojamas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų gyventojams aprūpinti. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo ir jo atstovo prašymą apklausti į teismo posėdį pareiškėjo pristatytą liudytoją – (duomenys neskelbtini) seniūną, apklausai, kuris būtų teismui paaiškinęs pareiškėjo veiklos reikšmingumą, kad pareiškėjas savo lėšomis (apmokant už elektros tiekimą siurbliams, vandens siurblių priežiūrą, remontą, vandens trasų priežiūrą ir remontą, keitimą, meistrų veiklos apmokėjimą ir pan.) tiekė vandenį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų gyventojams. Taigi vandens išteklių naudojimas yra tik pagalbinė pareiškėjo veikla, skirta tik palaikyti pagrindinę veiklos rūšį – ūkininko ūkį, tiekiant vandenį ir altruistinė veikla – tiekiant vandenį kaimų gyventojams ir viešosioms įstaigoms.

26. Pareiškėjui kyla abejonės, ar Įstatymo 6 straipsnio „Mokesčio tarifų nustatymas ir jų indeksavimas“ 2 dalis toje apimtyje, kurioje nurodoma, kad „Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10“, ir kuria neatsižvelgiama į visiškai jokias kitas reikšmingas subjekto, kurio atžvilgiu taikomas Įstatymas, aplinkybes, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam Teisinės valstybės ir teisingumo principui ir, ar tokia įstatymo norma gali būti taikoma Lietuvos Respublikoje. Esant LVAT abejonei dėl šios normos konstitucingumo, pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo dėl minėto įstatymo normos dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino pažeidimo padarymo aplinkybes, pareiškėjo finansinę padėtį, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, dėl ko sumažintas mokestis yra neadekvatus padarytam pažeidimui, todėl laiko, jog teismas nukrypo nuo teisingumo bei protingumo ir sąžiningumo principų ir kriterijų. Pareiškėjas pažymi, jog LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l130-556/2018). Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad apskaičiuotas 156 568 Eur mokestis nėra proporcingas padarytiems pažeidimams, nenurodė jokių motyvų, kodėl nukrypstant nuo LVAT praktikos analogiškose bylose, šis mokestis turi būti sumažintas tik 50 procentų. Pareiškėjui 78 290 Eur mokestis yra sunkiai pakeliama finansinė našta, sumokėjus priteistą 78 290 Eur mokestį padidintu tarifu, tikrai sutriktų ūkininko ūkio veikla.

28. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

29. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl nukrypstant nuo LVAT praktikos analogiškose bylose mokestis sumažintas tik 50 procentų, remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose eA-2166-575/2016, eA-3525-575/2016 ir 2018 m. lapkričio 14 d. A-1130-556/2018, tačiau pareiškėjo nurodytų administracinių bylų ir nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės nėra tapačios, todėl, atsakovo nuomone, šis pareiškėjo argumentas nelaikytinas pagrįstu.

30. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui nuspręsta sumažinti mokestį ir patvirtinti mokestį didesniu tarifu už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą gamtos išteklių (vandens) kiekį, iš viso 78 290 Eur.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Ginčas byloje kilo dėl Departamento 2019 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. AS-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjui R. V. ūkiui patvirtinta mokėtina 156 568 Eur suma už išgautą požeminį vandenį laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu ir prašė teismo pakeisti jį dalyje, kurioje priskaičiuotas mokestis už išgautą požeminį vandenį laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. sudaro 156 568 Eur, o pareiškėjo už išgautą 228 720 kub. m požeminį vandenį priskaičiuotą mokestį padidinti tik du kartus, t. y. iki 31 916 Eur.

33. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir Departamento Sprendimu patvirtintą mokesčio už nedeklaruotą požeminio vandens kiekį dydį pakeitė, sumažinant jį nuo 156 568 Eur iki 78 290 Eur.

34. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš dalies nesutinka, teigia, kad netinkamą jam priskirtų mokesčio mokėtojo pareigų atlikimą lėmė apsirikimas, teisės aktų pasikeitimo nežinojimas, kad teismo sumažinta finansinė sankcija yra aiškiai per griežta, apsunkins ūkinę veiklą. Taigi šiuo atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas padarė atsakovo nustatytus pažeidimus, t.y. laiku nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už išgautus gamtos išteklius, o tik keliamas remiantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės teisingumo klausimas.

35. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

36. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

37. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių laikėsi. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija taip pat neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartodama papildo ir patikslina juos, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus bei bylai aktualų teisinį reglamentavimą.

40. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai).

41. Proporcingumo principo esmė yra ta, kad pritaikyta poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą (nusikaltimą). Be to, minėtas principas yra neatskiriamas nuo teisingumo reikalavimo – universalaus bendrojo teisės principo. Būtent įgyvendinant teisingumo principą užtikrinama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Tačiau teisingumas ir įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

42. Vadovaujantis išdėstytomis nuostatomis yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, šiuo individualiu atveju pasirinkta apimtimi sumažindamas mokėtiną mokestį, surado tinkamą pusiausvyrą tarp pareiškėjo padaryto pažeidimo ir jam taikytos poveikio priemonės dydžio. Teismas, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertinęs byloje esančią medžiagą, priėjo pagrįstos išvados, kad pažeidimo pripažinimas nepašalina pareiškėjo veiksmų (neveikimo) priešingumo teisei. Antra vertus, jis deramai atsižvelgė į pareiškėjo elgesį iki ir po pažeidimo išaiškinimo, atkreipė dėmesį į bendrovės vykdomos ūkinės veiklos pobūdį bei ekonomines perspektyvas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks pareiškėjo akcentuojamų aplinkybių kvalifikavimas yra teisiškai pagrįstas, pareiškėjas naujų ginčo aspektų, kurie galėtų iš esmės pakeisti šį vertinimą, buvimo neįrodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

43. Todėl konstatuotina, kad nurodymas sumokėti 78 290 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius pareiškėjui kaip juridiniam asmeniui, kurio metinis pelnas sudaro 900 000 – 1 000 000 Eur, nedaro lemiamos neigiamos įtakos, bet kartu yra pakankamai svari (apčiuopiama) korekcinė priemonė. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti, nes yra teisėtas ir pagrįstas.

44. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Įstatymo 6 straipsnio „Mokesčio tarifų nustatymas ir jų indeksavimas“ 2 dalis toje apimtyje, kurioje nurodoma, kad „Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10“, ir kuria neatsižvelgiama į visiškai jokias kitas reikšmingas subjekto, kurio atžvilgiu taikomas Įstatymas, aplinkybes, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam Teisinės valstybės ir teisingumo principui, netenkinamas, nes pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių pagrįstų teisinių argumentų, kurie bylą nagrinėjančiam teismui sukeltų abejones dėl Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikimo LR Konstitucijos nuostatoms.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. V. ūkio apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė