2017-03-09 Nr. AB-5519-4-45-3-00960-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3458-822/2017

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00960-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant V. T.,

dalyvaujant vertėjui G. K.,

dalyvaujant pareiškėjui L. R. J. S., jo atstovui advokatui K. M.,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei J. B.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo užsieniečio L. R. J. S. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje dėl užsieniečio L. R. J. S. sulaikymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT prie VRM) Užsieniečių registracijos centro atstovas 2016 m. gruodžio 29 d. teikimu kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą, prašydamas pratęsti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimu užsieniečiui paskirto sulaikymo terminą iki 2017 m. balandžio 24 d.

Teikime nurodė, kad 2016 m. spalio 20 d. Vilniaus rajone VSAT pareigūnai sulaikė (duomenys neskelbtini) pilietį L. R. J. S., kuris pateikė (duomenys neskelbtini) pasą, bet nepateikė dokumentų, suteikiančių teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimu šis užsienietis buvo sulaikytas VSAT prie VRM Užsieniečių registracijos centre iki 2017 m. sausio 24 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą „(duomenys neskelbtini) piliečio L. R. J. S. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“. Šis sprendimas nebuvo apskųstas. Būdamas sulaikytas užsienietis 2016 m. gruodžio 21 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo. Migracijos departamentas 2016 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą šį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš esmės. Užsieniečių registracijos centras mano, jog užsieniečio sulaikymo pagrindai neišnyko, jis į Lietuvos Respubliką atvyko neturėdamas vizos, jo atžvilgiu yra priimtas Migracijos departamento sprendimas išsiusti jį iš Lietuvos Respublikos. Mano, jog prašymas dėl prieglobsčio pateiktas siekiant atidėti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl išsiuntimo. Prašo persvarstyti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimą ir pratęsti L. R. J. S. sulaikymo terminą.

II. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 18 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 3 punktu, Užsieniečių registracijos centro teikimą patenkino ir palikęs galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimą pratęsė užsieniečio sulaikymą Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2017 m. balandžio 24 d.

Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimu Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kaip neteisėtai esantis Lietuvos Respublikoje, L. R. J. S. buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2017 m. sausio 24 d. Migracijos departamentas 2016 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-3 )1U-182 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio L. R. J. S. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“. Šis sprendimas nebuvo apskųstas. Būdamas sulaikytas užsienietis 2016 m. gruodžio 21 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo.

Migracijos departamentas 2016 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9)15PR-205 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės“, kuriuo nusprendė nagrinėti L. R. J. S. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės; išduoti L. R. J. S. užsieniečio registracijos pažymėjimą. Todėl užsienietis šiuo metu yra prieglobsčio prašytojas. Nagrinėjamu atveju, tik būdamas sulaikytas ir jo atžvilgiu priėmus sprendimą dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, užsienietis kreipėsi dėl prieglobsčio jam suteikimo.

Teismo posėdyje jis paaiškino, kad jo tikslas yra patekti į Švediją pas giminaičius, o Lietuva yra tik tranzitinė šalis. Toks užsieniečio elgesys leidžia daryti prielaidą, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra ir pateikdamas prieglobsčio prašymą siekia sutrukdyti priimti bei įvykdyti sprendimą grąžinti jį į kilmės šalį. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs (pvz., administracinė byla Nr. N822-92/2014), kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 M.

A. prieš Policie ČR padarė išvadą, kad 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva Nr. 2003/9/EB, nustatančia minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva Nr. 2005/85/EB, nustatančia būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) nedraudžiama, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis 2008 m. gruodžio 16 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

Esant tokioms aplinkybėms yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, užsienietis, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus. Todėl teismas patenkino Užsieniečių registracijos centro teikimą.

III. L. R. J. S. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su apeliaciniu skundu, prašydamas panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimą.

Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į jo turimą prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl jo sulaikymo pagrindų, nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi ir netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas.

Nagrinėjamu atveju, tuo metu, kai Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 24 d. nagrinėjo teikimą dėl apelianto sulaikymo Užsieniečių registracijos centre, apeliantas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai ir neturėjo prieglobsčio prašytojo teisinio statuso, prieglobsčio prašymo dar nebuvo pateikęs. Atsižvelgiant į tai, jo sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu galimai buvo teisėtas. Tačiau jam tapus prieglobsčio prašytoju jo buvimas Lietuvos Respublikoje tapo teisėtu, o tolesnis jo sulaikymas nurodytu pagrindu – neteisėtas. Būtent dėl šios priežasties Užsieniečių registracijos centras ir kreipėsi į teismą dėl sulaikymo persvarstymo. Apelianto nuomone, Švenčionių rajono apylinkės teismas nebegalėjo vadovautis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata. Apelianto sulaikymas vien tam, jog būtų užtikrintas sprendimo dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas, kai nėra žinoma, kada toks sprendimas galės būti vykdomas ir ar apskritai kada nors dar bus vykdomas, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju, Apelianto vertinimu, teismas priimdamas ginčijamą sprendimą neįrodė ir tinkamai nepagrindė, jog egzistuoja realus pagrindas manyti, jog apelianto prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę. Tokia teismo išvada yra paremta tik prielaida, kas yra įvardijama ir pačiame sprendime. Teismas šiuo atveju iš esmės vadovavosi vieninteliu faktu, jog apeliantas savo prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo. Apeliantas paaiškina, jog dėl informacijos trūkumo, kalbos barjero, patirto streso ir išgąsčio netinkamai suprato savo teises ir pareigas, kas atitinkamai turėjo įtakos ir jo prašymo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo vėlesniam pateikimui. Teismas visiškai formaliai vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostata, o tai negali pateisinti apelianto judėjimo laisvės suvaržymo ir jo tolesnio sulaikymo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Užsieniečių registracijos centras su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nesutinka su apelianto išvada, kad nėra žinoma, kada ir ar bus vykdomas sprendimas dėl jo išsiuntimo. Įstatymas pakankamai aiškiai reglamentuoja sprendimo dėl išsiuntimo sustabdymo procedūrą, užsieniečiui pateikus prieglobsčio prašymą, bei numato galimybę, atsižvelgus į kiekvieną konkretų atvejį, ir toliau asmeniui taikyti sulaikymą.

Skirtingai, nei teigia apeliantas, teismo išvada dėl pagrindo manyti, jog prašymas suteikti prieglobstį pateiktas siekiant atidėti jo išsiuntimą, paremta ne prielaida, o paties užsieniečio paaiškinimais ir bylos medžiaga. Pažymi, kad užsienietis tiek sulaikymo metu, tiek ir priėmus Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą, turėjo galimybę bendrauti su kompetentingų institucijų pareigūnais (duomenys neskelbtini) kalbos vertėjo pagalba, kuris užsieniečiui suprantama kalba išaiškino jo teises ir pareigas. Tačiau prašymą suteikti prieglobstį jis pateikė tik supratęs, kad bus išsiųstas iš Lietuvos. Be to, užsieniečio išgąstis ir stresas patirtas jo sulaikymo pasienyje metu negalėjo tęstis nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d., t. y. 2 mėnesius. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, ir kad yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, pasinaudojęs laisvo judėjimo Šengeno erdvėje galimybe, apeliantas neteisėtai išvyks iš Lietuvos į kitas Europos Sąjungos šalis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sulaikymo termino užsieniečiui pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Užsieniečio sulaikymo pagrindai nurodyti Įstatymo 113 straipsnyje. Remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-548 redakcija) užsienietis gali būti sulaikytas, jei jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimu užsieniečiui pratęstas sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies 3 punkto pagrindais.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodyta, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).

Pagal Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nuostatas, prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

Įstatymo 114 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad užsieniečio sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir šio Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais užsienietis gali būti sulaikomas ne ilgiau, negu būtina sprendimui dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, priimti ir (arba) įvykdyti išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos ar prieglobsčio prašytojo perdavimą kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Vadovaujantis Įstatymo 114 straipsnio 7 dalimi, prieglobsčio prašytojų sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir ne ilgiau, negu būtina pagal atitinkamą šio Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nustatytą sulaikymo pagrindą. Atitinkamai 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad tik įrodžius, kad tai būtina, ir kiekvieną atvejį vertindamos individualiai, valstybės narės gali sulaikyti prieglobsčio prašytoją, jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių priemonių.

Pažymėtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 M. A. prieš Policie ČR padarė išvadą, kad pagal ES teisę nedraudžiama, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog tam, kad užsienietis, bandydamas išvengti galimo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos, nepasinaudotų laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvėje galimybe, egzistuoja objektyvi būtinybė taikyti jam judėjimo laisvės ribojimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-115/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-131/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad sulaikymas gali būti taikomas užsieniečiui, kaip jis yra apibrėžtas Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje, taip pat ir tuo atveju, kai jis yra pateikęs prašymą prieglobsčiui suteikti, jei egzistuoja Įstatymo 113 straipsnyje įtvirtinti pagrindai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. N858-90/2014).

Apeliantas 2016 m. spalio 24 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi į Lietuvos Respubliką atvyko ir buvo neteisėtai ir nebuvo pateikęs prieglobsčio prašymo. Kai užsienietis tokį prašymą pateikė, Migracijos departamentas 2016 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9) 15PR-205 dėl L. R. J. S. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės. Kadangi užsieniečiui suteiktas prieglobsčio prašytojo statusas – Lietuvos Respublikoje šiuo metu jis yra teisėtai, nagrinėjamoje byloje yra aktualios teisinio reguliavimo bei teismų praktikos formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, dėl galimybės sulaikyti prieglobsčio prašytoją išsiuntimo iš šalies ar kitais tikslais.

Kaip minėta, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punktu prieglobsčio prašytoją galima sulaikyti kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra. Nagrinėjamu atveju galutinis sprendimas dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje dar nėra priimtas. Tačiau pareiškėjo atveju jau yra priimtas Migracijos departamento sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kurio vykdymas yra sustabdytas kol sprendžiamas prieglobsčio suteikimo klausimas, tačiau sprendimo vykdymo sustabdymas nedaro to sprendimo negaliojančiu. Tokios poezijos taip pat laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-1258/2012). Atsižvelgdamas į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos – būtinybė užtikrinti sprendimo dėl išsiuntimo priėmimą arba vykdymą – nagrinėjamu atveju nėra išnykusi, todėl teismai teisingai taikė Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytą užsieniečio sulaikymo pagrindą.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad egzistuoja realus pagrindas manyti, jog apelianto prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo į užsienio valstybę (Įstatymo 113 str. 4 d. 3 p.) Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, jog siekė vykti į Švediją pas giminaičius, o Lietuva yra tik tranzitinė šalis. Taigi remiantis bylos medžiaga galima spręsti, kad yra didelė tikimybė, jog užsienietis, nesulaukęs galutinio sprendimo prieglobsčio suteikimo byloje, išvyks į Švediją.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl kalbos barjero, patirto streso ir išgąsčio netinkamai suprato savo teises ir pareigas, todėl prašymą dėl prieglobsčio suteikimo jis pateikė vėliau, t. y. tik po kurio laiko, kai jau buvo priimtas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais, kadangi (duomenys neskelbtini) pilietis, tiek 2016 m. vasario 20 d. sulaikymo Lietuvos Respublikoje metu, tiek 2016 m. vasario 24 d. Vilniaus rajono apylinkės teismui priėmus sprendimą apgyvendinti jį Užsieniečių registracijos centre metu, turėjo galimybę bendrauti su kompetentingų institucijų pareigūnais (duomenys neskelbtini) kalbos vertėjo pagalba, kuris užsieniečiui jam suprantama kalba išaiškino jo teises ir pareigas. Kaip jau minėta, apeliantui jo suprantama kalba laiku ir tinkamai buvo išaiškintos teisės, tačiau užsienietis prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė tik 2016 m. gruodžio 21 d., t. y., kai jau buvo priimtas Migracijos departamentas 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. (15/5-3 )1U-182 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio L. R. J. S. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“, nors užsienietis prieglobsčio suteikimo procedūra turėjo galimybę pasinaudoti nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką momento, t. y. 2016 m. spalio 20 d. Todėl konstatuotina, kad yra didelė tikimybė, jog užsienietis galimai piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra ir pateikdamas prieglobsčio prašymą galimai siekia sutrukdyti įvykdyti sprendimą išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, daro išvadą, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog yra didelė tikimybė, kad netaikant sulaikymo (duomenys neskelbtini) pilietis L. R. J. S., pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvėje galimybe, neteisėtai išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir taikė teisės aktų nuostatas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo remiantis jo nurodomais argumentais ar kitomis aplinkybėmis, todėl skundžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimas dėl sulaikymo termino pratęsimo paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

L. R. J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė