2022-04-27 Nr. AB-10357-3-61-3-04945-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2068-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04945-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal jos skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja I. K. K. K. (toliau – ir Pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, Atsakovas) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21S39228 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 6K-2241 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjos sprendimo nagrinėjimo procedūra turi būti organizuojam taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytai principo taikymas ir teisingas skundo išnagrinėjimas. Atsakovas nepateikė nė vieno argumento, kodėl nusprendė nesuteikti jai teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

2.2. Pareiškėja nesutiko su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo jai suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį ir teigė, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini).

2.3. Pareiškėja pažymėjo, kad Komisija nepasisakė dėl pareiškėjos išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jos išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik argumentavo, jog sprendimai teisėti, o prieglobsčio prašytoja neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks jos veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

3.1. Atsakovas nurodė, kad nesutiko pareiškėjai suteikti pabėgėlio statuso, nes ši neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių teisinio statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjos teigimu, išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos deklaruojama baimė vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ji nelaikytina visiškai pagrįsta, taigi, neatitinkanti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

3.2. Atsakovas akcentavo, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai kilmės šalyje patirti persekiojimą, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

3.3. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vietovė kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) yra riziką didinantis veiksnys. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindžia bendra situacija kilmės šalyje, konkrečių individualių aplinkybių, kad prieš atvykstant į Lietuvos Respubliką buvo diskriminuojama ar persekiojama, pareiškėja nenurodė. Tyrimo metu individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo rizikos tikimybę, nenustatyta, o Migracijos departamentas nei Įstatymo, nei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis nėra įpareigotas įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėja nesusidurs su persekiojimu ateityje), todėl pareiškėjos argumentas dėl potencialios grėsmės nėra tinkamas.

3.4. Atsakovas pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti užsienietei prieglobstį, vengdama grąžinimo ji gali pasislėpti. Todėl pareiškėjai buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjos I. K. K. K. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 21S39228 3 punktą (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų). Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

6. Teismas sprendime vadovavosi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų, Įstatymu, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), Tvarkos aprašu. Taip pat teismas vertino ir atsakovo pateiktus Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) duomenis apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja bendrais bruožais grindžia jos persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdama individualaus persekiojimo galimybės. (duomenys neskelbtini).

8. Teismas konstatavo, kad įvertinus pareiškėjos pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimus, konstatavo, kad pagrindinis jos išvykimo iš kilmės valstybės motyvas (duomenys neskelbtini), kas neatitinka pabėgėlio statuso. Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jos politinių įsitikinimų.

10. Teismas nustatė, kad atsakovas įvertino pareiškėjai galimai gręsiančias individualias grėsmes, rėmėsi EPPB pateikta informacija, kad (duomenys neskelbtini) yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) EPPB ataskaitoje nurodyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Departamentas taip pat įvertino ir Tarptautinių organizacijų teikiamą pagalbą bei integracijos galimybes asmenims, grįžtantiems iš Europos valstybių.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad jai turėjo būti daroma išimtis ir jos skundas Migracijos departamento komisijoje turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Sprendžiant pareiškėjos klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Atsižvelgiant į keliamo ginčo faktines aplinkybes, prašymo argumentus, Departamento surinktą medžiagą, nenustatyta, kad Departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjos prašymą žodinio proceso tvarka, tuo buvo pažeista pareiškėjos teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą.

12. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl, siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai, būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų penkerių metų terminą. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar būtų Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti draudimo atvykti maksimalaus termino taikymą. Nenustačius aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu, todėl teismo buvo sumažintas iki trijų metų.

III. 13. Pareiškėja I. K. K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti.

14. Pareiškėja mano, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jos pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

15. Apeliaciniame skunde nurodė duomenis, kurie pagrindžia (duomenys neskelbtini).

16. Pareiškėja (duomenys neskelbtini).

17. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad atsakovas rėmėsi nebeaktualia, tikrosios situacijos pareiškėjos kilmės valstybėje neatspindinčia situacija, nes pavojus pareiškėjai nėra išnykęs, be to, atsakovas neįvykdė pareigos informaciją surinkti iš įvairių šaltinių.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime akcentuoja, kad tyrimo metu nenustatyta, o ir pareiškėja nenurodė, kokiu būdu asmeniškai ją diskriminavo dėl to, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas laikosi pozicijos, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodė.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant proceso dalyvių į nagrinėjimą teisme ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

23. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, šis pareiškėjos prašymas netenkinamas.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Migracijos departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjos kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjai galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

26. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjos skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

28. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

29. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

30. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

31. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

32. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

33. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

35. Pareiškėja prašymą dėl prieglobsčio jai suteikimo iš esmės grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini).

36. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad (duomenys neskelbtini). Šiai atsakovo išvadai pritarė pirmosios instancijos teismas, o teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi pagrindo nesutikti su šia išvada.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos nurodyta informacija yra bendro pobūdžio, o galimą pavojų pareiškėja grindžia ne savo asmenine patirtimi. Nors pareiškėja ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdama individualaus persekiojimo galimybės. Šiuo atveju pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik pačios pareiškėjos subjektyviomis prielaidomis dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėja paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pažymėtina, kad pati pareiškėja apklausos metu nenurodė, jog būtų tiesiogiai susidūrusi su jos persekiojimo ar kitais neigiamais veiksmais (priešingai, pareiškėja apklausos metu nurodė, kad jai asmeniškai niekas negrasino). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

39. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas surinko informacija apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini) EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to iš atsakovo surinktos medžiagos nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

40. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimo turinį, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje, kaip pažymima apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., (duomenys neskelbtini) įstatymais, tarptautinių organizacijų, tarptautinių žiniasklaidos priemonių surinktais duomenimis) ir pareiškėjos situaciją įvertino individualiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjos kilmės valstybę buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Be to, pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų Migracijos departamento padarytas išvadas.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. K. K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė