2020-05-13 Nr. AB-9627-3-61-3-00912-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-329-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00912-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal R. K. skundo atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su 2020 m. kovo 12 d. skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2020 m. sausio 24 d. raštą Nr.(10.1)DV_S-22340; 2) VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (10.1E)VPE_4368; 3) panaikinti VSDFV 2020 m. vasario 26 d. atsakymą Nr.(6.5)I-1317; 4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio senatvės pensiją; 5) priteisti pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą pensijos dalį nuo 2019 m. vasario 28 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos; 6) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus, 500 Eur neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo R. K. skundą.

Teismas nustatė, kad iš pridedamų dokumentų matyti, jog pareiškėjas nesutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. (10.1E)VPE_4368, kuriuo buvo pareiškėjui paskirta senatvės pensija. Teismas konstatavo, kad dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (10.1E)VPE_SP1E-4368, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta senatvės pensija, nagrinėjamu atveju VSDFV iš esmės nėra pasisakiusi.

Teismas pažymėjo, kad tokiems ginčams taikoma privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai ir veiksmai (neveikimas) gali būti skundžiami Fondo valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Todėl teismas nurodė, kad pareiškėjas privalo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, siekdamas patikrinti VSDFV Vilniaus teritorinio padalinio 2019 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (10.1E)VPE-4368 pagrįstumą, ir kreiptis į VSDFV.

Teismas nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalį, skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. VSDFV 2020 m. vasario 26 d. raštu Nr. (6.5.)I-1317, vadovaudamasi minėta nuostata, pasiūlė pareiškėjui iki 2020 m. balandžio 3 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad pareiškėjas praleido terminą skųsti VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (10.1E)VPE_4368 dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, taigi pareiškėjui pasiūlytas terminas dar nėra pasibaigęs. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas pirmiausiai turi kreiptis į VSDFV, pateikti dokumentus, įrodančius, kad jis praleido terminą skųsti VSDFV Vilniaus 2019 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (10.1E)VPE_SP1E-4368 dėl objektyvių priežasčių. Tik tuo atveju, jei VSDFV termino skųsti 2019 m. vasario 28 d. sprendimą neatnaujintų, pareiškėjas galėtų kreiptis į teismą, skųsdamas sprendimą dėl termino neatnaujinimo.

Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti neturtinę žalą 500 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV, tačiau šis reikalavimas negali būti sprendžiamas, nesat baigtam ginčui dėl VSDFV 2019 m. vasario 28 d. sprendimo. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, pareiškėjui nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

III. Pareiškėjas R. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartį ir pridėti prie atskirojo skundo rašytinius dokumentus.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo argumentai neatitinka tikrovės ir yra neteisingi. Paaiškina, kad jis nenurodė tokių reikalavimų, kuriuos pateikė teismas skundžiamoje nutartyje.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, kadangi skundas VSDFV yra paduotas 2020 m. kovo 5 d., tačiau VSDFV delsia pateikti atsakymą, nors jau terminas suėjo. Pareiškėjas taip pat nurodo kitus, su ginčo esme (t. y. dėl skundžiamų raštų (sprendimų)), susijusius argumentus.

Pareiškėjas R. K. papildomuose paaiškinimuose prašo prijungti rašytinius įrodymus (dokumentus), teigdamas, kad ne dėl pareiškėjo kaltės šie dokumentai liko neįvertinti ir VSDFV atsakymus pateikė jau po skundžiamos nutarties priėmimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo R. K. skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad šis skundas buvo paduotas nesilaikant šiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad jis nenurodė tokių reikalavimų, kuriuos pateikė teismas skundžiamoje nutartyje, taip pat teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, kadangi skundas VSDFV yra paduotas 2020 m. kovo 5 d., tačiau VSDFV delsia pateikti atsakymą.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (lot. – be kita ko, įskaitant) laikytis tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-652/2014; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-504-502/2016). Pabrėžtina, jog asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Jei šios tvarkos nesilaikoma, teismas atsisako priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.), o jei byla jau iškelta ir tokia tvarka nebegalima pasinaudoti – nutraukia bylą (ABTĮ 103 str. 10 p.), kitu atveju skundą palieka nenagrinėtą (ABTĮ 105 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-168/2009; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-621/2013; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-882-492/2016).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti priimti skundą (prašymą) nagrinėti administraciniame teisme yra susijęs su tuo, jog pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Šioje įstatymo normoje nustatytu pagrindu gali būti atsisakoma priimti skundą tik tuo atveju, kai atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai yra expressis verbis (lot. – aiškiais žodžiais) nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, šia tvarka nepasinaudojo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-583/2012; 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-602/2016).

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pažymėtina, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje expressis verbis numatyta privaloma išankstinio ginčų dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo ne per teismą procedūra, t. y. kad privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-271/2013; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-547-438/2015). Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad privalomajam nurodymui apskųsti įstatymas nustatė privalomą ikiteisminę tvarką, pagal kurią, prieš kreipiantis į teismą, skundas turėjo būti paduotas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-424/2011; 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-291/2013; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1149-602/2016).

Pažymėtina, kad ginčo iš esmės išsprendimu privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose tais atvejais, kai įstatyme numatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, pripažįstamas toks išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas jį išnagrinėjus patenkinamas visas ar iš dalies, arba atmetamas, t. y. kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija priima sprendimą pagal kompetenciją išnagrinėjusi skundą ir patikrinusi atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1101/2014; 2015 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-17-520/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2020 m. sausio 24 d. raštą Nr.(10.1)DV_S-22340; 2) VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (10.1E)VPE_4368; 3) panaikinti VSDFV 2020 m. vasario 26 d. atsakymą Nr.(6.5)I-1317; 4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio senatvės pensiją; 5) priteisti pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą pensijos dalį nuo 2019 m. vasario 28 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos; 6) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDF ir VSDF Vilniaus skyriaus, 500 Eur neturtinę žalą. Teismas taip pat nustatė, kad VSDFV 2020 m. vasario 26 d. raštu Nr. (6.5.)I-1317 pasiūlė pareiškėjui iki 2020 m. balandžio 3 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad pareiškėjas praleido terminą skųsti VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (10.1E)VPE_4368 dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 23 d. nutartimi teisingai informavo pareiškėją, kad tik išnagrinėjus jo skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, jis įgis teisę reikšti reikalavimą dėl atsakovų raštų (sprendimų) panaikinimo. Kartu teismas pabrėžė, kad pareiškėjui atsakovo pasiūlytas terminas dar nėra pasibaigęs. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėjas pirmiausiai turi kreiptis į VSDFV, pateikti dokumentus, įrodančius, kad jis praleido terminą skųsti VSDFV Vilniaus 2019 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (10.1E)VPE_SP1E-4368 dėl objektyvių priežasčių ir tik tokiu atveju pareiškėjas galės su atitinkamu skundu kreiptis į teismą dėl VSDFV sprendimo, kuriuo išnagrinėtas skundas dėl VSDFV Vilniaus 2019 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (10.1E)VPE_SP1E-4368 teisėtumo patikrinimo.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikė VSDFV Vilniaus skyriaus 2020 m. kovo 23 d. sprendimą, VSDFV 2020 m. vasario 26 d. ir 2020 m. balandžio 7 d. sprendimus, taip pat susirašinėjimo su VSDFV įrodymus, medicinos dokumentus apie pareiškėją. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjo pateikti VSDFV sprendimai negali būti vertinami apeliacinės instancijos teisme, kadangi pareiškėjas jų neskundė pirmosios instancijos teismui šioje byloje ir jie nebuvo išnagrinėti Vilniaus apygardos administraciniame teisme, taigi atsisakoma pridėti ir vertinti minėtus sprendimus. Pareiškėjo pateiktas susirašinėjimas su VSDFV ir medicinos dokumentų išrašai šiuo konkrečiu atveju neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje tikrinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavus aplinkybę, kad pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, skundžiamos nutarties priėmimo metu dar nebuvo pasinaudojęs privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, t. y. nebuvo sulaukęs VSDFV sprendimų. Taigi šiuos gautus dokumentus taip pat atsisakytina pridėti prie šios bylos medžiagos ir atitinkamai juos vertinti. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš pridėto VSDFV Vilniaus skyriaus 2020 m. kovo 23 d. sprendimo, pareiškėjui yra perskaičiuota senatvės pensija, įvertinus jo papildomai pateiktus duomenis apie darbo stažą. Pareiškėjo pateiktų VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų apskundimo tvarka yra aiškiai nurodyta minėtuose sprendimuose, todėl pareiškėjas, nesutikdamas su jais, turi teisę juos skųsti nustatyta tvarka.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo pradėta privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ikiteismine tvarka procedūra nebuvo užbaigta, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 23 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė