2025-12-10 Nr. AB-22297-3-61-3-03582-2025-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2688-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03582-2025-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. gegužės 27 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2025 m. gegužės 12d. prašymą iš esmės.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Atsakovui 2025 m. gegužės 13 d. pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi (pagal bylos duomenis pareiškėjo 2025 m. gegužės 11 d. prašymas „Dėl laikino leidimo gyventi išimties tvarka suteikimo ir prašymo priėmimo paštu“ Migracijos departamente gautas 2025 m. gegužės 12 d.) (toliau – ir 2025 m. gegužės 12 d. prašymas) remiantis naujomis aplinkybėmis – Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (toliau – ir FSB) įsikišimas, šaukimo perdavimas per buvusią sutuoktinę ir grėsmė jo grąžinimui į Rusijos Federaciją, kuri teismo buvo užfiksuota ir pripažinta pagrįsta. Raštu atsisakyta tenkinti jo 2025 m. gegužės 12 d. prašymą, nenurodant ir neįvertinant 2025 m. gegužės 12 d. prašyme išdėstytų aplinkybių. Skundžiamame Rašte nepateikta teisinės pareiškėjo situacijos vertinimo analizė, iš esmės neįvertinti argumentai (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) pažeidimas).

2.2. Regionų administracinis teismas sprendime administracinėje byloje Nr. 12-10650-473/2025 dėl deportacijos pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės bus įvertintos Migracijos departamento, nagrinėjant jo pateiktą 2025 m. gegužės 12 d. prašymą. 2025 m. gegužės 12 d. prašymo pateikimo metu pareiškėjas dalyvavo tebesitęsiančiame teismo procese dėl deportacijos, todėl jo teisinis statusas Lietuvos Respublikoje išliko neapibrėžtas ir ginčijamas. 2025 m. gegužės 12 d. prašymas buvo pateiktas nustatytu terminu, paštu, nurodant visą informaciją, pagrindžiančią teisę į prašymo svarstymą iš esmės. Tačiau atsakovas atsisakė tenkinti 2025 m. gegužės 12 d. prašymą, neatsižvelgė į teismo poziciją, apsiribojo nuoroda į procedūrines taisykles, susijusias su paraiškos teikimu per Lietuvos migracijos informacinės sistemą (toliau – ir MIGRIS) bei formalių pateikimo reikalavimų, nustatytų Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) nesilaikymu. Tai pažeidžia individualaus vertinimo, sąžiningumo ir veiksmingos teisinės gynybos principus.

2.3. Atsakovas, pagrįsdamas Raštą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymu (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas), tačiau šis teisės aktas nėra absoliutus draudimas teikti prašymus – jis taikomas įvažiavimo ir pirminių prašymų teikimo kontekste. Ribojamųjų priemonių įstatymas nepanaikina Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) galiojimo ir netrukdo individualiai nagrinėti prašymo, kai užsienietis jau yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, ypač esant humanitarinėms aplinkybėms. Pareiškėjas nesiekė teisės atvykti, o kreipėsi dėl laikino leidimo gyventi, remdamasis objektyviai pagrįstomis aplinkybėmis, kurios kelia grėsmę jo gyvybei ir saugumui sugrįžimo atveju. Bendro pobūdžio draudimo taikymas automatiškai, neanalizuojant 2025 m. gegužės 12 d. prašymo turinio ir nesiejant su Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1301 ir 132 straipsniais, yra individualaus vertinimo principo pažeidimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui ir VAĮ 10 straipsniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. gegužės 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1627-520/2025 (toliau – ir LVAT sprendimas) pabrėžė pareigą atsižvelgti į naujas aplinkybes, įskaitant buvusios sutuoktinės patirtą spaudimą iš Rusijos specialiųjų tarnybų, bei tai, kad tokios aplinkybės yra reikšmingos vertinant užsieniečio teisinę padėtį.

2.4. Pareiškėjas ne kartą ėmėsi veiksmų, siekdamas sureguliuoti savo teisinį statusą Lietuvos Respublikoje. Nuo 2024 m. spalio iki 2025 m. birželio jis pateikė ne mažiau kaip penkis prašymus Migracijos departamentui, kuriuose kiekvienu atveju buvo nurodyti nauji faktiniai pagrindai ir prašyta peržiūrėti bylą administracine tvarka. Tačiau nė vienas iš šių kreipimųsi nebuvo išnagrinėtas iš esmės, nepaisant esminių grėsmių ir procesinių pagrindų buvimo. Jo teisinė padėtis atitinka Įstatymo 132 straipsnyje išdėstytas sąlygas. Deportacijos sprendimo įvykdymas buvo de facto sustabdytas dėl pateikto skundo teisme, taip pat dėl taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių byloje Nr. A-1627-520/2025. Vadovaujantis Įstatymo 132 straipsniu ir 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą išduoti leidimą laikinai gyventi iki vienerių metų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Raštas yra informacinio pobūdžio. Raštu Migracijos departamentas, vadovaudamasis VAĮ 11 straipsnio 1 dalimi, Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 87, (toliau – ir Taisyklės) 45 punktu pateikė pareiškėjui išsamią informaciją dėl jo pateikto 2025 m. gegužės 12 d. prašymo ir nurodė aiškius teisės aktus, kuriais buvo vadovaujamasi atsakant į jo 2025 m. gegužės 12 d. prašymą. Migracijos departamentas neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo 2025 m. gegužės 12 d. prašymo, nes leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas tik tuo atveju, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo reikalavimus ir prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktas Aprašo nustatyta tvarka.

4.2. Pareiškėjas 2025 m. gegužės 12 d. prašymu prašo leidimo laikinai gyventi išimties tvarka, atsižvelgiant į teismo priimtą sprendimą (LVAT sprendimas). Iš MIGRIS duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo pateikęs du prašymus per MIGRIS: 2021 m. gegužės 26 d. priimtas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi (kaip Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės dalyvio ir vadovo ar akcininko); 2022 m. rugsėjo 30 d. priimtas prašymas suteikti prieglobstį; daugiau prašymų nėra pateikta. Abu prašymai išnagrinėti ir priimti sprendimai (2021 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. 21S1695 išduoti leidimą laikinai gyventi, kuris panaikintas 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 22S159793, nes asmuo neatitinka Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. nustatytų reikalavimų; 2024 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) nesuteikti D.

N. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos)). Įstatymo 28 straipsnio 2 dalis ir Aprašo 11 punktas nustato, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikia Migracijos departamentui. Tai reiškia, kad jeigu užsienietis atitinka bent vieną iš Įstatyme nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų, jis gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, užpildydamas prašymą per MIGRIS ir prie prašymo pridėdamas reikiamų (prašyme nurodytų) dokumentų skaitmenines kopijas.

Per MIGRIS užpildžius prašymą, užsienietis nukreipiamas į vizito rezervacijos langą, kuriame gali rezervuoti pageidaujamą vizito laiką pasirinktame Migracijos departamento skyriuje. Rezervuotu vizito laiku užsienietis atvyksta į Migracijos departamentą pateikti dokumentų originalus ir biometrinius duomenis. Būdamas užsienio valstybėje, užsienietis prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi gali pateikti per išorės paslaugų teikėją. Tokiu atveju, užsienietis turi užpildyti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi per MIGRIS, pridėti prašymą pagrindžiančių dokumentų skaitmenines kopijas ir atvykti rezervuotu laiku pateikti dokumentų originalus ir biometrinius duomenis ne į Migracijos departamentą, bet pas išorės paslaugų teikėją, t. y.

į VFS Global padalinį. Taigi pareiškėjui Raštu buvo pateikti teisės aktai, kuriais vadovaujantis yra priimami prašymai dėl leidimų laikinai gyventi pateikimo, ir paaiškinta tvarka. Tai, kad pareiškėjas nenori vykdyti teisės aktuose nurodytos tvarkos (teikti prašymą per MIGRIS, rezervuoti vizitą ir atvykti į skyrių) ir reikalauja jam suteikti išimtines teises (neužpildžius prašymo per MIGRIS, nerezervavus laiko ir neatvykus į skyrių, o tik pateikus prašymą) dėl prašymo priėmimo, negali būti pagrindas vertinti Migracijos departamento Rašto kaip nemotyvuoto ir nepagrįsto.

4.3. LVAT sprendimu nėra įpareigojęs Migracijos departamento priimti pareiškėjo prašymą ar jam taikyti išimtines sąlygas, teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi. LVAT sprendimu panaikino Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, nes, sprendžiant dėl pareiškėjo grąžinimo, turėjo būti įvertintos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos aplinkybės. Taigi pareiškėjas nepagrįstai savo 2025 m. gegužės 12 d. prašymo pateikimą sieja su LVAT sprendimu. Šiuo atveju svarbus kitas faktas, kuris nustatytas LVAT sprendime: „Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo teisėtas buvimas Lietuvos teritorijoje buvo siejamas su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutarties priėmimo įsiteisėjo atsakovo sprendimas, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, ir nuo tos dienos baigėsi pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas“. Iš ko seka, kad įsiteisėjusiu LVAT sprendimu pripažintas pareiškėjo neteisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje, o ne jam suteikiamos išimtinės teisės.

4.4. Prašymo pateikimas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu neatleidžia nuo pareigos laikytis teisės aktų ir numatytos prašymų pateikimo tvarkos. Raštu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas. Raštu pateikta informacija apie prašymo dėl leidimų laikinai gyventi pateikimo tvarką.

4.5. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad iki 2026 m. gegužės 2 d. yra sustabdytas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. Iš MIGRIS duomenų matyti, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, kuris teismui nepateikė dokumentų, patvirtančių apie jam taikomą išimtį, o jo subjektyvus noras taikyti išimtį nėra teisėtas ir įtvirtintas teisės aktais.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas 2025 m. gegužės 12 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą, kuriame prašė: 1) apsvarstyti šį prašymą dėl laikino leidimo gyventi suteikimo išimties tvarka, atsižvelgiant į unikalią situaciją ir teismo patvirtintus Migracijos departamento padarytus pažeidimus; 2) taikyti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB nuostatas bei teismų praktiką dėl individualaus požiūrio ir humanitarinių pagrindų, pasirenkant alternatyvius sprendimus, įskaitant laikino teisėto buvimo suteikimą; 3) priimti šį prašymą, pateiktą paštu, išimties tvarka – pridedant paso kopiją identifikacijai, atsižvelgiant į tai, kad neturi kvalifikuoto elektroninio parašo ir negali atvykti asmeniškai be savo teisių pažeidimo rizikos.

6.2. Migracijos departamentas Raštu, atsakydamas į pareiškėjo prašymą dėl išimties taikymo priimant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir išduodant pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, informavo, kad Migracijos departamentas neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymo, nes leidimas laikinai gyventi pareiškėjui gali būti išduotas tik tuo atveju, jeigu jis atitiks Įstatymo reikalavimus ir prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateiks Aprašo nustatyta tvarka. Prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi užpildomas elektroniniu būdu per MIGRIS, pridedant prašyme nurodytų dokumentų skaitmenines kopijas, o Migracijos departamentui teikiamas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi laikomas priimtu, kai atvykus į Migracijos departamentą rezervuotu laiku pateikti dokumentų originalus ir biometrinius duomenis, Migracijos departamento darbuotojas, nustatęs, kad pateikti visi reikiami dokumentai ir duomenys, apie prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimą pažymi MIGRIS. Migracijos departamentui galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės nesivadovauti imperatyviomis užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančiomis teisės normomis ir pareiškėjui taikyti išimtines sąlygas. Atsakovas Rašte išaiškino pareiškėjui Įstatymo ir Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas, reglamentuojančias prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo tvarką, nurodė, kad Migracijos departamentas neturi teisinio pagrindo, įgaliojimų ir diskrecijos individualiai sudaryti Rusijos piliečiui išimtines sąlygas prašymui išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti. Rašte išaiškinta, kad daugiau informacijos apie dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikimą gali rasti Migracijos departamento interneto svetainės www.migraciia.lt skyriuje Informacija apie paslaugas -> Kitų šalių piliečiams -> Atvykti ilgiau nei 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.

7. Teismas vadovavosi Įstatymo, Ribojamųjų priemonių įstatymo, Aprašo nuostatomis ir priėjo prie išvados, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi užpildomas elektroniniu būdu per MIGRIS, pridedant prašyme nurodytų dokumentų skaitmenines kopijas, o Migracijos departamentui teikiamas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi laikomas priimtu, kai atvykus į Migracijos departamentą rezervuotu laiku pateikti dokumentų originalus ir biometrinius duomenis, Migracijos departamento darbuotojas, nustatęs, kad pateikti visi reikiami dokumentai ir duomenys, apie prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimą pažymi MIGRIS. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentui galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės nesivadovauti imperatyviomis užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančiomis teisės normomis ir taikyti išimtines sąlygas, Migracijos departamentas neturi teisinio pagrindo, įgaliojimų ir diskrecijos individualiai sudaryti Rusijos piliečiui išimtines sąlygas prašymui išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti.

8. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas nevykdė teisės aktuose nustatytos tvarkos (teikti prašymą per MIGRIS, rezervuoti vizitą ir atvykti į skyrių), prašė jam suteikti išimtines teises (neužpildžius prašymo per MIGRIS, nerezervavus laiko ir neatvykus į skyrių, o tik pateikus raštą) dėl prašymo priėmimo, teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesprendė dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo, bet pateikė informaciją apie prašymo dėl leidimų laikinai gyventi pateikimo tvarką. Teismas sprendė, jog Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo prašymas negali būti vertinamas kaip tinkamai pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi, pagrįstai prašymą nagrinėjo vadovaudamasis VAĮ 11 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 45 punktu ir pateikė pareiškėjui išsamią informaciją dėl jo pateikto prašymo, nurodė aiškius teisės aktus, kuriais buvo vadovaujamasi atsakant į jo pateiktą prašymą.

9. Įvertinęs Ribojamųjų priemonių įstatyme įtvirtintą reguliavimą, teismas nurodė, kad pareiškėjas, kuris yra ir Rusijos Federacijos pilietis, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui galėjo pateikti tik turėdamas galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė dokumentų patvirtančių apie jam taikomą išimtį, todėl teismas vertino, jog jo subjektyvus noras taikyti išimtį nėra teisėtas ir įtvirtintas teisės aktais. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su Rašte pateikta informacija apie Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatų taikymą.

10. Teismas nustatė, kad LVAT sprendimu panaikino Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ir įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, nes, sprendžiant dėl pareiškėjo grąžinimo, turėjo būti įvertintos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos aplinkybės. Teismas nurodė, kad LVAT sprendimu nėra įpareigojęs Migracijos departamento priimti pareiškėjo prašymą ar jam taikyti išimtines sąlygas teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi. Teismas pažymėjo, kad LVAT sprendime konstatuota: „Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo teisėtas buvimas Lietuvos teritorijoje buvo siejamas su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutarties priėmimo įsiteisėjo atsakovo sprendimas, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, ir nuo tos dienos baigėsi pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas“. Teismas priėjo prie išvados, kad įsiteisėjusiu LVAT sprendimu pripažinta apie pareiškėjo neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne jam suteikiamas išimtines teises.

11. Teismas nusprendė, kad atsakovas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Raštą, kuris atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą tenkinti arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui su įpareigojimu įvertinti visus pareiškėjo argumentus ir rašytinius paaiškinimus, įskaitant patikslintus reikalavimus.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog:

13.1. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas pažeidžiant nacionalinės teisės normas, administracinio proceso principus ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą, neatitinka motyvuotumo reikalavimo, pažeidžia teisingo bylos nagrinėjimo principą ir eliminuoja galimybę veiksmingai apskųsti, nes neaišku, kodėl atmesti pareiškėjo argumentai.

13.2. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų turinio ir bylos išimtinių aplinkybių, be kita ko, esminių argumentų, susijusių su realia persekiojimo ir nežmoniško elgesio grėsme grąžinus į Rusijos Federaciją, FSB daromu spaudimu, įskaitant šeimos narių naudojimą, humanitariniais pagrindais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Įstatymas (40 str. 1 d. 1 p., 1301 str., 221 ir 23 str.) tiesiogiai nustato valstybės institucijų pareigą įvertinti tokias aplinkybes, nesudaro pagrindo atmesti prašymo vien dėl techninių procedūrų nesilaikymo. Teismas ignoravo šias normas ir atsisakė nagrinėti aplinkybes, konstatavęs, jog prašymas nepateiktas per MIGRIS.

13.3. Teismo sprendimas nėra nepriklausomo ginčo nagrinėjimo rezultatas, o tik formalus atsakovo pozicijos perrašymas, pažeidžiant teismo objektyvumo principą ir šalių lygiateisiškumą procese. Teismas pažeidė rungimosi principą, pakartojęs atsakovo argumentus, pareiškėjui neturint prieigos prie e.teismas.lt sistemos, todėl negalint objektyviai patikrinti visos atsakovo pateiktos medžiagos. Pareiškėjui kyla abejonių dėl jo procesinių teisių įgyvendinimo.

13.4. LVAT sprendime aiškiai nurodė, kad nagrinėjant tokias bylas institucijos privalo atsižvelgti į grįžimo humanitarinę perspektyvą ir naujas aplinkybes, atsiradusias po prieglobsčio bylos užbaigimo. Teismas LVAT sprendimą citavo priešinga linkme, pažymėjęs, kad šia nutartimi nebuvo nustatyta, kad Migracijos departamentas privalo priimti pareiškėjo prašymą ar taikyti išimtines sąlygas jo nagrinėjimui. Tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai neįpareigojo „priimti prašymą“, nepaneigia ir nepanaikina savavališkų atsakovo pareigų pagal Įstatymą ir VAĮ – atlikti individualų vertinimą ir priimti motyvuotą sprendimą iš esmės.

13.5. Skundžiamame teismo sprendime nėra jokios nuorodos nei į pareiškėjo 2025 m. rugsėjo 9 d. paaiškinimų pateikimo faktą, nei į jų turinį ar vertinimą. Tai pažeidžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnį, šalių lygiateisiškumo principą, teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus ir papildomai nurodo:

15.1. Pareiškėjas ignoruoja teisės aktuose nustatytą prašymo teikimo tvarką. Vien tik apeliaciniame skunde nurodomi teisės aktai neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktuose numatytų reikalavimų, pateikiant prašymą. Atsakovo Raštas yra informacinio pobūdžio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2024 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1111-525/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1252-442/2024) patvirtina, jog nustačius, kad raštas yra informacinio pobūdžio, šis raštas turi būti vertinamas VAĮ 11 straipsnio ir Taisyklių 45 punkto nuostatų kontekste.

15.2. LVAT sprendimu neįpareigojo Migracijos departamento priimti pareiškėjo prašymą ar jam taikyti išimtines sąlygas teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi. LVAT sprendimu pripažinta apie pareiškėjo neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne jam suteikiamas išimtines teises.

15.3. Užsieniečio prašymas pateikimas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų ir prašymams numatytos pateikimo tvarkos. Neaktuali ir pareiškėjo cituojama EŽTT doktrina, nes joje aptartos užsieniečių situacijos nėra tapačios su nagrinėjamu atveju.

16. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. lapkričio 10 d. padavė procesinį dokumentą, pavadintą replika į Migracijos departamento atsakymą (patikslinta pareiškėjo pozicija), kuriame prašo pripažinti neteisėtu Migracijos departamento Raštą kaip atsakymą suteikti prieigą prie procedūros nagrinėjant pareiškėjo prašymą bei įpareigoti Migracijos departamentą priimti nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išskirtine tvarka ir išnagrinėti jį iš esmės, atsižvelgiant į naujas aplinkybes ir LVAT 2025 m. gegužės 7 d. poziciją (individualus, aktualus vertinimas). Pareiškėjas taip pat prašo, patenkinus apeliacinį skundą, teismo nurodyti, siekiant veiksmingo ir sąžiningo teismo sprendimo vykdymo, Migracijos departamento privalomus atlikti veiksmus registracijos ir pirminio prašymo nagrinėjimo stadijoje.

17. Atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. lapkričio 19 d. padavė procesinį dokumentą, pavadintą Nuomonė dėl papildomų paaiškinimų, kuriame prašo pridėti prie bylos papildomus paaiškinimus ir juos vertinti. Atsakovas paaiškina, jog pareiškėjas siekia, kad jo situacija būtų nagrinėjama išimties tvarka, nesilaikant nustatytų teisinių procedūrų ir taikant jam faktiškai privilegijuotą teisinį reguliavimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas su papildomais paaiškinimais teikia naujus reikalavimus, kurie negali būti tenkinami, nes peržengia apeliacinės instancijos kompetencijos ribas ir pažeidžia procesuose nustatytą instancijų sistemą.

18. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. lapkričio 25 d. padavė procesinį dokumentą, pavadintą replika į Migracijos departamento atsakymą (patikslinta pozicija), kuriame prašo pripažinti, kad Migracijos departamento Raštas savo turiniu ir teisiniais padariniais yra atsisakymas sudaryti pareiškėjui prieigą prie procedūros (atsisakymas priimti ir nagrinėti pareiškėjo prašymą) ir kad toks atsisakymas turi būti teismo tikrinamas iš esmės bei įpareigoti Migracijos departamentą: užregistruoti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi išimties tvarka, suteikiant jam registracijos numerį ir datą; priimti šį prašymą nagrinėti ir išnagrinėti jį iš esmės, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes ir LVAT 2025 m. gegužės 7 d. poziciją dėl individualus ir aktualaus vertinimo. Pareiškėjas taip pat prašo atmesti atsakovo retoriką apie privilegijas, individualizuotą režimą ir naujus materialinius reikalavimus kaip neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių ir nagrinėjamo ginčo dalyko bei pakartoja 2025 m. lapkričio 10 d. teiktame procesiniame dokumente suformuluotus privalomus atlikti veiksmus atsakovui, kurie turi būti nurodyti teismo, patenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. gegužės 27 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi“, kuriuo pareiškėjui D. N. atsakyta į prašymą dėl išimties taikymo, priimant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir išduodant leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

20. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad pareiškėjas nevykdė teisės aktuose nustatytos tvarkos (teikti prašymą per MIGRIS, rezervuotis vizitą ir atvykti į Migracijos departamento skyrių), prašė jam suteikti išimtines teises dėl prašymo priėmimo, todėl Migracijos departamentas pagrįstai netenkino pareiškėjo 2025 m. gegužės 12 d. prašymo, pateikė informaciją apie prašymo dėl leidimų laikinai gyventi pateikimo tvarką.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikosi pozicijos, jog skundžiamas teismo sprendimas priimtas pažeidžiant nacionalinės teisės normas, administracinio proceso principus bei normas dėl įrodymų vertinimo, neatitinka motyvuotumo reikalavimo, pažeidžia teisingo bylos nagrinėjimo principą ir eliminuoja galimybę veiksmingai apskųsti, nes neaišku, kodėl atmesti pareiškėjo argumentai.

22. Pareiškėjas 2025 m. lapkričio 10 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė papildomus paaiškinimus, atsakovas 2025 m. lapkričio 19 d. pateikė nuomonę dėl jų. Pareiškėjas 2025 m. lapkričio 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dar kartą padavė papildomus paaiškinimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Minėtomis ABTĮ nuostatomis yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, tai užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinė je byloje Nr. eA-138-822/2024; 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2488-1047/2024). Teisėjų kolegija pareiškėjo papildomų paaiškinimų ir atsakovo nuomonės dėl jų neprideda prie bylos, nes nenustatė, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Byloje nustatyta, jog Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 12 d. gavo pareiškėjo prašymą, kuriame prašoma: 1) apsvarstyti šį prašymą dėl laikino leidimo gyventi suteikimo išimties tvarka, atsižvelgiant į unikalią situaciją ir teismo patvirtintus Migracijos departamento padarytus pažeidimus; 2) taikyti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB nuostatas bei teismų praktiką dėl individualaus požiūrio ir humanitarinių pagrindų, pasirenkant alternatyvius sprendimus, įskaitant laikino teisėto buvimo suteikimą; 3) priimti šį prašymą, pateiktą paštu, išimties tvarka – pridedant paso kopiją identifikacijai, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi kvalifikuoto elektroninio parašo ir negali atvykti asmeniškai be savo teisių pažeidimo rizikos. Atsakovas Raštu netenkino pareiškėjo 2025 m. gegužės 12 d. prašymo, be kita ko, išaiškino pareiškėjui Įstatymo ir Ribojamųjų priemonių įstatymo, Aprašo nuostatas, reglamentuojančias prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo tvarką, nurodė, kad Migracijos departamentas neturi teisinio pagrindo, įgaliojimų ir diskrecijos individualiai sudaryti Rusijos piliečiui išimtines sąlygas prašymui išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti.

25. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja byloje taikytiną teisinį reguliavimą, šiuo aspektu pažymėtina, kad būtent Įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui gali pateikti per išorės paslaugų teikėją, o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, – Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas.

26. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8 punktas įtvirtina, kad Užsienietis ar Aprašo 18–22 punktuose nurodytas asmuo prašymą išduoti ar pakeisti leidimą užpildo per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS), pateikdamas Aprašo 1 ar 2 priede nurodytus duomenis. Aprašo 10 punkte nustatyta, kad užsienietis asmeniškai, o Aprašo 20–22 punktuose nurodytais atvejais – ir šiuose punktuose nurodytas asmuo, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Migracijos departamentą, o jeigu prašymas išduoti leidimą bus teikiamas per išorės paslaugų teikėją – per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į išorės paslaugų teikėją, ir pateikti atitinkamus dokumentų originalus. Migracijos departamentui teikiamas užsieniečio prašymas išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą, leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį laikomas priimtu, kai Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas ar darbuotojas, nustatęs, kad pateikti visi reikiami Aprašo 8, 10, 47 ar 50 punkte nurodyti dokumentai ir duomenys, atlikęs Aprašo 56 ir 561 punktuose nurodytus veiksmus, apie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą, leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį priėmimą pažymi MIGRIS (Aprašo 57 p.).

27. Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, jog siekiant inicijuoti administracinę procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, būtina laikytis teisės aktuose nustatytos ir detaliai reglamentuotos administracinę procedūrą inicijuojančio dokumento (prašymo) pateikimo procedūros. Kadangi nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nėra, pareiškėjas procesiniuose dokumentuose neneigia, jog neteikė atsakovui prašymo per MIGRIS, atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl taikytino teisinio reguliavimo prašymui išnagrinėti (Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p., 1301 str. ir kt.).

28. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi.

29. Taigi pirmosios instancijos teismas priėjęs prie išvados, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjo prašymas negali būti vertinamas kaip tinkamai pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi, nėra teisinių pagrindų pareiškėjo 2025 m. gegužės 12 d. prašymą tenkinti, pagrįstai prašymą nagrinėjo vadovaudamasis VAĮ 11 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 45 punktu ir pateikė pareiškėjui išsamią informaciją dėl jo pateikto prašymo, nurodė aiškius teisės aktus, kuriais buvo vadovaujamasi atsakant į jo pateiktą prašymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

30. VAĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas taisykles. Taisyklių 45 punkte numatyta, kad į prašymą institucija atsako atsižvelgdama į jo turinį: į prašymą suteikti administracinę paslaugą atsakoma suteikiant prašomą vieną iš Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių paslaugų (ar prašomas kelias administracines paslaugas) arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti (45.1 p.); į prašymą pakonsultuoti asmenį jam aktualiu klausimu atsakoma suteikiant konsultaciją pagal institucijai nustatytą kompetenciją arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti (45.2 p.); į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma Viešojo administravimo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka (45.3 p.); į prašymą, nenurodytą Taisyklių 45.1–45.3 papunkčiuose, atsakoma laisva forma (45.4 p.).

31. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 5 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva.

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjo inicijuotam ginčui dėl atsakovo Rašto teisėtumo ir pagrįstumo išspręsti, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos faktais bei ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis pagrįstas išvadas. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjas, detaliai neaptarė papildomų paaiškinimų, sutiko su atsakovo argumentais, rėmėsi jo pateiktais įrodymais, savaime nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo nevertinti ar įvertinti netinkamai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių ir nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

33. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas nesilaikė LVAT sprendime ir / ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2207-463/2025 pateiktų išaiškinimų, nes LVAT sprendime nagrinėjo Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) (kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies) teisėtumą ir pagrįstumą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2207-463/2025 nagrinėjo Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) (kuriuo buvo nuspręsta: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas sprendė dėl pareiškėjo 2025 m. gegužės 12 d. prašymo ir priėmė Raštą, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo, suteikė informaciją apie galiojančių teisės aktų nuostatas, išaiškino pareiškėjo situaciją. Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2207-463/2025, kiekvieno mo teisėtumas yra vertinami atskirai, vertinant kiekvieno iš jų turinį, teisinį ir faktinį argumentavimą, lėmusį sprendimo priėmimo teisėtumą.

34. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 86 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas.

35. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų (panaikinti Migracijos departamento Raštą, įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. gegužės 12 d. prašymą iš naujo), esminių proceso dalyvių argumentų, nurodė teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis. Tai, kad, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvai yra neišsamūs ar netinkami, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91)).

36. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, 2025 m. rugpjūčio 19 d. jį išsiuntė pareiškėjui elektroniniu paštu. Šie veiksmai atitinka ABTĮ 71 straipsnyje nustatytą pareigą teismui gavus iš atsakovo rašytinį atsiliepimą, jo nuorašus išsiųsti proceso šalims. Kartu su 2025 m. rugpjūčio 19 d. pranešimu dėl administracinės bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka pareiškėjui buvo išaiškinta jo teisė pasinaudoti ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe teikti papildomus paaiškinimus raštu. Šiame kontekste pažymėtina, kad ABTĮ 49 straipsnyje įtvirtinta proceso dalyvių teisė teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga (įskaitant elektroninę bylą) ir teismo (teisėjo) leidimu gauti mokamas jų kopijas (skaitmenines kopijas) bei išrašus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pasinaudojo teise teikti papildomus rašytinius paaiškinimus (2025 m. rugsėjo 1 d. reg. (duomenys neskelbtini)), tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, o jam ši teisė nebuvo užtikrinta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl jo procesinių teisių pažeidimo atmestini.

37. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės teisingai bylą išnagrinėti, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

38. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, bylos faktų vertinimo ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis