44713e3d-656b-406f-9f7a-04febb2faa37 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                                       Civilinė byla Nr. 2A-1440/2014                                       Proceso Nr. 2-58-3-00705-2012-5                                       Procesinio sprendimo kategorijos: (S)                                        35.6.1; 42.10; 43.1             LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. gruodžio 15 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Konstantino Gurino, Kazio KailiÅ«no ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žemreida“ apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-295-124/2014 pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žemreida“ ieÅ¡kinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos banko lizingas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, skolos, palÅ«kanų priteisimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas BUAB „Žemreida“ ieÅ¡kinyje prašė pripažinti negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu 7 transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas su atsakovu UAB „Medicinos banko lizingas“, taikyti restitucijÄ pinigais (380 750,02 Lt), o atsisakęs dalies Å¡io reikalavimo, prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos 6 transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis: 2008-09-02 sutartį Nr. 2008-09-02/1; 2010-03-04 sutartį Nr. 2010-03-04/1; 2010-03-04 sutartį Nr. 2010-03-04/2; 2010-03-04 sutartį Nr.2010-03-04/3; 2010-03-04 sutartį Nr. 2010-03-04/4, 2011-10-28 sutartį Nr. 2011-10-28/1, taikyti restitucijÄ ir priteisti 304 109,15 Lt; pagal ieÅ¡kinyje nurodytas 7 transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis: 2008-12-30/1, 2009-12-31/2, 2010-03-04/5, 2010-03-04/6, 2010-03-04/7, 2010-03-04/8, 2010-03-24/1 prašė priteisti 157 441,17 Lt įsiskolinimÄ bei pagal 6 finansinio lizingo sutartis: 2006-889, 2007-114, 2008-054, 2008-065, 2008-093, 2011-126 priteisti iÅ¡ atsakovo be pagrindo įgytas lėšas 117 339,39 Lt sumai, priteisti 126 858,81 Lt palÅ«kanų.

IeÅ¡kovas nurodė, kad yra visos sÄ lygos taikyti actio Pauliana institutÄ , nes ginčijamų sandorių sudarymo metu ieÅ¡kovas turėjo galiojančiÄ reikalavimo teisę, Å¡iais sandoriais buvo pažeistos kreditoriaus teisės, nes visi sandoriai buvo sudaryti skolininko (ieÅ¡kovo) turtÄ parduodant mažesne nei Lietuvoje galiojusi parduodamų transporto priemonių vidutinė rinkos kaina (skirtumas virÅ¡ 20 procentų). Taip pat nurodė, kad Å¡ie sandoriai buvo sudaryti likus nedaug laiko iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kai įmonė turėjo daug įsiskolinimų.

Ä®monei bankroto byla buvo iÅ¡kelta Å iaulių apygardos teismo 2012-05-25 nutartimi, o 2012-08-27 nutartimi buvo patvirtinti 2 442 831,93 Lt kreditorių reikalavimai. Å ie sandoriai pažeidžia kreditorių interesus, jais ilgÄ laikÄ ir sistemingai buvo bloginama ieÅ¡kovo finansinė padėtis. IeÅ¡kovas, parduodamas savo turtÄ atsakovui, o atsakovas jį pirkdamas, blogino ieÅ¡kovo turto ir įsipareigojimų balansÄ , taip mažindamas kitų kreditorių galimybes atgauti iÅ¡ ieÅ¡kovo susidariusį ir nuolat augantį įsiskolinimÄ .

Pažymėjo, kad ieÅ¡kovas nesiekė dirbti efektyviai, siekti pelno ir gerinti bendrovės turto ir įsipareigojimų balansÄ , didino prievolių naÅ¡tÄ prieÅ¡ atsakovÄ , sudarydamas sÄ lygas atsakovui užsitikrinti prievolių pagal sudarytas sutartis visiÅ¡kÄ Ä¯vykdymÄ . Tokie veiksmai vertintini kaip pirmenybės suteikimas vienam kreditoriui, pažeidžiant kitų kreditorių interesus.Abi Å¡alys neprivalėjo sudaryti Å¡iuos sandorius, taip pat nėra praleistas terminas juos ginčyti, nes jis skaičiuojamas nuo bankroto bylos iÅ¡kėlimo momento.Atsižvelgiant į CK 6.147 straipsnio nuostatas bei į tai, kad lizinguotas turtas jau yra parduotas tretiesiems asmenims, prašė priteisti piniginį ekvivalentÄ , kurį ieÅ¡kovas apskaičiuoja pagal kiekvienÄ sandorį, taikant VÅ¡Ä® „Emprekis“ nustatytas vidutines transporto priemonių kainas, nes ieÅ¡kovas neturi duomenų apie parduoto turto individualiÄ vertę.

Kadangi dalis ginčijamomis sutartimis parduodamo turto kainos buvo įskaitoma kaip pradinis įnašas ir administravimo mokestis pagal ieškovo ir atsakovo sudarytas finansinio lizingo sutartis arba padengiami ieškovo įsiskolinimai tretiesiems asmenims, šios kainos dalys laikytinos ieškovo gautomis. Todėl iš restitucijos kylančios abiejų šalių piniginės prievolės įskaitytinos, todėl priteistinas tik šių prievolių skirtumas. Kadangi sandorių sudarymo metu VšĮ „Emprekis“ skelbiamais duomenimis sandorių bendra vertė buvo 350 480,00 Lt;

Å¡alys įskaitė prieÅ¡prieÅ¡ines pinigines prievoles arba atsakovas padengė ieÅ¡kovo įsiskolinimus tretiesiems asmenims 46 370,85 Lt, todėl kaip restitucijÄ prašė priteisti 304 109,15 Lt (350 480-46 370,85). ReikalavimÄ priteisti 157 441,17 Lt įsiskolinimÄ pagal atitinkamas pirkimo-pardavimo sutartis grindė tuo, kad Å¡ių sutarčių pagrindu ieÅ¡kovas atsakovui pardavė ieÅ¡kovui priklausantį turtÄ (automobilius, priekabas arba puspriekabes), dalis parduodamo turto kainos buvo sumokėta, tiksliau, įskaityta kaip pradinis įnaÅ¡as ir administravimo mokestis pagal Å¡alių sudarytas finansinio lizingo sutartis, tačiau atsakovas liko nesumokėjęs 157 441,17 Lt sumos, kuriÄ ir prašė priteisti.

IeÅ¡kovas taip pat prašė priteisti sumas, kaip įgytas be teisinio pagrindo (CK 6.237 str.), pagal atitinkamas finansinio lizingo sutartis 117 399,39 Lt sumai. Nurodė, kad nutraukiant ieÅ¡kinyje nurodytas lizingo sutartis, pagal Å¡ias sutartis įgytas turtas buvo grÄ Å¾inamas atsakovui turto grÄ Å¾inimo aktais. Å alys sutarė, kad kol nebus parduotas grÄ Å¾intas turtas, ieÅ¡kovas lieka skolingas tam tikrÄ pinigų sumÄ (pagrindinę skolÄ ir netesybas). Jei atsakovas parduos grÄ Å¾intÄ turtÄ už mažesnę nei likusi pagrindinė skola, ieÅ¡kovas įsipareigojo padengti atsiradusį skirtumÄ .

Nors Å¡alys nesitarė dėl tarpusavio atsiskaitymo sÄ lygų ir tvarkos, jei grÄ Å¾inamas turtas bus parduotas brangiau nei likęs ieÅ¡kovo įsiskolinimas, tačiau sistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant turto grÄ Å¾inimo aktais Å¡alių iÅ¡reikÅ¡tÄ valiÄ ir vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklėmis, ieÅ¡kovas manė, kad taip buvo sutartas tarpusavio atsiskaitymų balansas, todėl, jei atsakovas parduotų turtÄ už didesnę kainÄ nei pagrindinė skola jam, tai šį likutį, atsiradusį pardavus turtÄ ir padengus skolÄ , turėtų grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui.

IeÅ¡kovas grÄ Å¾inamo turto vertę nustatė vadovaudamasis VÅ¡Ä® „Emprekis“ vieÅ¡ai skelbiamomis kainomis. Kadangi atsakovas grÄ Å¾intÄ pagal 2012-03-05 grÄ Å¾inimo aktÄ turtÄ pardavė gerokai didesnėmis kainomis nei Å¡alių suderintas ieÅ¡kovo įsiskolinimas, tai įskaičius prieÅ¡prieÅ¡inius reikalavimus (iÅ¡ turto vertės atėmus pagrindinę skolÄ ), ieÅ¡kovas prašė jam priteisti kaip be teisinio pagrindo įgytas lėšas 117 339,39 Lt (CK 6.237 str.1 d.).Vadovaudamasis CK 6.210, 6.240, 6.261 straipsniais, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, prašė priteisti ieÅ¡kinyje nurodyto dydžio palÅ«kanas pagal atitinkamus ieÅ¡kinio reikalavimus, iÅ¡ viso - 126 858,81 Lt palÅ«kanų.

Pripažinus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu už laikotarpį nuo sandorių sudarymo dienos iki ieškinio pateikimo dienos prašė priteisti 6 procentų metines palūkanas kaip nuostolius, t. y. 65 050,98 Lt. Taip pat prašė priteisti 5 proc. metines palūkanas už be pagrindo įgytas lėšas 4 786,83 Lt. Dėl vėlavimo laiku atsiskaityti pagal atitinkamas sutartis prašė priteisti atitinkamo dydžio nuo 8,28 bei 15,21 proc. palūkanas 57 021,01 Lt sumai. Iš viso - 819 805,28 Lt nuostolių ir 229 671,93 Lt palūkanų.Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

Nurodė, kad ieÅ¡kovas nepagrįstai prašė priteisti 117 339,39 Lt kaip atsakovo įgytas be teisinio pagrindo, nutraukus finansinio lizingo sutartis ir pardavus grÄ Å¾intas transporto priemones tretiesiems asmenims IeÅ¡kovas nepagrįstai remiasi CK 6.193 str. įtvirtintais sutarčių aiÅ¡kinimo principais, teigdamas, kad sutartyje nuostata „Pardavus turtÄ už mažesnę nei nurodyta likutinė vertė Lizingo gavėjas įsipareigoja padengti atsiradusį skirtumÄ â€œ kartu reiÅ¡kia ir tai, kad atsakovas įsipareigoja grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui pinigų sumÄ , gautÄ brangiau pardavus arba turėjus parduoti lizingo sutarties objektÄ nei turto grÄ Å¾inimo akte numatyta likutinė vertė, nes sutarčių aiÅ¡kinimas galimas tada, kai sutartyje yra sÄ lyga, kuri nevienareikÅ¡miÅ¡kai suprantama, neaiÅ¡ki arba nepakankamai apibrėžta.

Šioje situacijoje negalima taikyti ir nepagrįsto praturtėjimo instituto, nes tam nėra nei sutartinio, nei įstatyminio pagrindo, atsakovas neįgijo jokios papildomos naudos (piniginių lėšų) pagal pirkimo-pardavimo sutartis, nes pagal sutartį Nr. 2006-889 gauta 27 500,00 Lt suma buvo panaudota 23 129,07 likutinei vertei padengti, 4117,02 Lt mokėjimui pagal lizingo sutarties 19.6.3.1 p. padengti ir PVM pasikeitimo nuostoliui 588,03 Lt padengti (27500,00 Lt - (23129,07 Lt + 4117,02 Lt -588,03 Lt), t. y. patyrė 334,12 Lt nuostolių.

Atitinkamai ir pagal kitas sutartis gautos sumos buvo skirtos turto grÄ Å¾inimo aktuose nurodytoms sumoms likutinei vertei bei mokėjimams bei PVM pasikeitimo nuostoliams padengti.Atsakovo manymu, ieÅ¡kovas nepagrįstai gautų lėšų dydžio nustatymÄ sieja su VÅ¡Ä® „Emprekis“ pateikiamomis vidutinėmis transporto priemonių kainomis, nesiejant Å¡ios kainos su konkrečios transporto priemonės technine bÅ«kle, stoviu, nusidėvėjimu duomenimis, nevertinant konkrečios transporto priemonės, priekabos techninės bÅ«klės. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad galutinis naudos gavėjas yra pirkėjas, o ne atsakovas.Atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti sutartis negaliojančiomis remiantis actio Pauliana pagrindu, be to, pagal sutartį Nr. 2008-09-02/1 ieÅ¡kovas praleido senaties terminÄ .Å i sutartis sudaryta anksčiau nei prieÅ¡ 36 mėnesius ik bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Prašė taikyti senaties terminÄ ir jį skaičiuoti tokiu bÅ«du nuo 2008-09-01, t. y. nuo sutarties sudarymo momento. IeÅ¡kovo papildomai pateikti įrodymai patvirtina, kad ieÅ¡kovas pagal sutartis Nr.2008-09-02/1, 2010-03-04/1, 2010-03-04/4, 2011-10-28/1 gavo papildomos naudos, nes atsakovui pardavė transporto priemones už didesnę vertę, negu yra jų likutinė vertė pagal buhalterinius dokumentus. Nesutiko, kad atsakovas neatsiskaitė pagal ginčo sutartis, nes pagal sutarčių nuostatas buvo atlikti atsakovo įsiskolinimų kaip dalies prekių kainos įskaitymai, tuo sumažinant įsiskolinimų sumas atsakovui, apie įskaitymus buvo praneÅ¡ama ieÅ¡kovui tiek registruotais laiÅ¡kais, tiek asmeniÅ¡kai įmonės vadovui, jie bÅ«davo sutikslinami ir vėliau.

Sutarčių sudarymo metu buvusių kreditorių reikalavimų iÅ¡vardijimas dar nereiÅ¡kia, jog buvo pažeisti jų interesai. Su Å¡iais kreditoriais buvo atsiskaitoma, tai patvirtina ir kreditorių reikalavimų kitimas. Nurodė, kad negalima pasitikėti ieÅ¡kovo pateikiamais įrodymais, nes jie yra suvestiniai, nesutampa, neatitinka kitų dokumentų duomenų. Pažymoje dėl 2010-03-04 įmonės įsiskolinimų nurodyta, kad įmonė buvo skolinga kreditoriams 446 761,46 Lt, tuo tarpu pagal 2010-03-31 balansÄ UAB „Žemreida“ skolos siekia tik 244 759 Lt.

Atsakovas pažymėjo, kad sudarant 2011-10-28/1 sutartį atsakovui nebuvo žinoma apie įmonės kreditorius, nes ieÅ¡kovas buvo pateikęs 2011 m. rugsėjo 30 d. balansÄ , kur nurodomas gautas 64 123 Lt įmonės pelnas.Atsakovas nesutiko dėl ieÅ¡kovo nurodomo 157 441,17 Lt neatsiskaitymo pagal sutartis, kadangi pagal jų duomenis, kuriuos sutikrino ir su ieÅ¡kovu, yra atsiskaityta pagal ieÅ¡kinyje nurodytas sutartis, daliai sumų atliko užskaitymus, kurie yra įvykę, įmonė dėl to nereiÅ¡kė pretenzijų beveik 4 metus, juos ieÅ¡kovas apskaitė buhalterinėje apskaitoje, atlikti įskaitymai sutapo tiek 2008, tiek 2009 bei 2010 metais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Å iaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu bylos dalį dėl 2008-07-16 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2008-07-16/2 pripažinimo negaliojančia, 240 915,83 Lt nuostolių, 102 813,12 Lt palÅ«kanų priteisimo nutraukė ieÅ¡kovui atsisakius Å¡ios ieÅ¡kinio dalies. KitÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė.Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčijamos finansinio lizingo sutartys buvo nutrauktos dėl esminių sutarčių pažeidimų, ieÅ¡kovui pažeidžiant mokėjimo terminus, tarp Å¡alių pasiraÅ¡yti turto grÄ Å¾inimo aktai, taip pat susitarta dėl tarpusavio atsiskaitymo, sprendė, jog reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo yra nepagrįstas, Å¡iam institutui taikyti nagrinėjamoje byloje nėra nei sutartinio, nei įstatyminio pagrindo atsižvelgiant į Å¡alis siejusius lizingo teisinių santykių specifikÄ (CK 6.574 str.), susijusiÄ su tuo, kad nutraukus lizingo sutartį, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grÄ Å¾inti jam sutarties dalykÄ bei iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėjÄ grÄ Å¾intų į tokiÄ padėtį, kokia bÅ«tų buvusi, jeigu lizingo gavėjas bÅ«tų tinkamai įvykdęs sutartį.

IeÅ¡kovo argumentÄ , jog atsakovas turėjo turtinės naudos, parduodamas didesne kaina nei likutinė turto vertė, nustatyta turto grÄ Å¾inimo aktuose, ginčo turtÄ , teismas atmetė kaip nepagrįstÄ pažymėdamas, jog turto grÄ Å¾inimo aktuose nustatyta sÄ lyga, kuria remiasi ieÅ¡kovas ir kuria Å¡alys susitarė, kad atsakovui pardavus turtÄ už mažesnę nei nurodyta likutinė vertė kainÄ , lizingo gavėjas įsipareigoja padengti atsiradusį skirtumÄ , yra aiÅ¡ki ir nedviprasmiÅ¡ka, sukonkretinanti likutinės vertės dengimo bÅ«dÄ tam, kad atsakovas nepatirtų nuostolių dėl finansinio lizingo sutarčių nevykdymo ir atgautų visÄ sum, kuriÄ turėjo gauti pagal sudarytas lizingo sutartis.

TokiÄ teismo iÅ¡vadÄ patvirtino iÅ¡samiai įvertinti įrodymai, patvirtinantys, jog turtas buvo parduotas už tinkamÄ kainÄ , atsižvelgiant į jų realiÄ bÅ«klę, įvertinant atsakovo planuojamas gauti sumas, ieÅ¡kovo sumokėtas ir likusias mokėti sumas, o ieÅ¡kovo pateiktos VÅ¡Ä® „Emprekis“ vieÅ¡ai skelbiamos atitinkamų transporto priemonių vidutinės kainos neatspindi ir neindividualizuoja konkrečios transporto priemonės vertės. Teismas nustatė, kad atsakovas jokios naudos negavo, prieÅ¡ingai, tam tikrais atvejais patyrė nuostolių dėl PVM pasikeitimo.

Teismas, spręsdamas dėl ieÅ¡kovo pareikÅ¡to reikalavimo pripažinti negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu Å¡alių sudarytas transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2008-09-02/1 (parduotas naudotas krovininis automobilis Volvo FH12 (2003 m. gamybos) už 118 000 Lt); 2010-03-04/1 (parduotas naudotas krovininis automobilis FH12 (1998 m. gamybos) už 24 514,89 Lt); 2010-03-04/2 (parduotas naudotas krovininis automobilis Volvo FH12 (1997 m. gamybos) už 24 514,89 Lt; 2010-03-04/3 (parduotas naudotas krovininis automobilis Volvo FH12 (1997 m. gamybos) už 24 514,89 Lt; 2010-03-04/4 (parduotas naudotas krovininis automobilis Volvo FH12 (1998 m. gamybos) už 24 514,89 Lt); 2011-10-28/1 (parduotas naudota puspriekabė Krone SDP27 (2005 m. gamybos) už 29 245,22 Lt) bei taikyti restitucijÄ ir priteisti iÅ¡ atsakovo 304 109,15 Lt, kadangi nėra galimybės susigrÄ Å¾inti turtÄ natÅ«ra, nurodytÄ sumÄ paskaičiuojant kaip skirtumÄ tarp Å¡ių transporto priemonių vidutinės rinkos vertės pagal VÅ¡Ä® „Emprekis“ duomenis, iÅ¡skaičiuos atsakovo apmokėtÄ transporto priemonių vertę kiekvienos sutarties atveju, šį reikalavimÄ atmetė nesant visų sÄ lygų, numatytų CK 6.66 straipsnio 1 dalyje, kurios bÅ«tinos pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas neįrodė, jog ginčo turtas buvo parduotas mažesne kaina, kadangi ieÅ¡kovo į bylÄ pateiktais VÅ¡Ä® „Emprekis“ duomenimis, kuriais grindžiama parduodamo pagal ginčo sutartis turto vertė, vadovautis nėra pagrindo neapžiÅ«rėjus ir neįvertinus konkretaus automobilio, priekabos ar puspriekabės, o įvertinus tai, kad pats ieÅ¡kovas siÅ«lė atsakovui pardavimo kainas, į bylÄ pateiktus įrodymus (turto vertinimo aktus, pažymas apie transporto priemonių likutinę buhalterinę vertę, draudimo sutartis ir kt.), nėra pagrindo daryti prieÅ¡ingos iÅ¡vados.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įmonė bandė parduoti ginčo transporto priemones kitiems pirkėjams, tačiau negalėjo jų parduoti už rinkos kainas, nurodytas UAB „Autoplius“. Å is turtas buvo parduotas siekiant mažinti įsiskolinimus atsakovui. Be to, įmonė sumažėjus apyvartai turėjo laisvo turto ir galėjo mokėti kitiems kreditoriams. Tokios aplinkybės teismui leido kaip nepagrįstus atmesti ieÅ¡kovo argumentus, kad buvo pažeisti ieÅ¡kovo interesai. Teismas taip pat padarė iÅ¡vadÄ , kad nėra duomenų, jog kitaip bÅ«tų pažeisti kreditorių interesai.

IeÅ¡kovas neįrodė, jog dėl ginčijamų sandorių įmonė tapo arba nemoki, arba jos turtas žymiai sumažėjo ir dėl to kreditorius prarado galimybę patenkinti savo reikalavimÄ visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies. IeÅ¡kovas 2008–2010 metais dirbo pelningai, tuo metu nebuvo nustatyta įmonės nemokumo bÅ«sena. Taigi nėra pagrindo iÅ¡vadai, jog ginčijami sandoriai buvo akivaizdžiai nenaudingi ieÅ¡kovui. Be to, teismas pažymėjo, kad Å¡iuos sandorius ieÅ¡kovas sudarė siekdamas pasinaudoti atgaliniu lizingu, kuris ekonomine prasme prilyginamas finansavimui už užstatÄ , t. y. lizingo davėjas skolina lizingo gavėjui pinigų, kaip užstatÄ naudodamas iÅ¡ jo nusipirktÄ ir jam pagal lizingo sutartį perduoda tÄ patį turtÄ , tuo ieÅ¡kovas gauna papildomų apyvartinių lėšų.

Teismo vertinimu, pasinaudojimas tokia atsiskaitymo forma leido ieÅ¡kovui gauti finansinę ir ekonominę naudÄ , sudarė galimybę tęsti veiklÄ ir tenkinti kreditorių interesus. IeÅ¡kovas taip pat neįrodė atsakovo nesÄ Å¾iningumo. Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovas neįrodė įsiskolinimo pagal ginčo pardavimo sutartis buvimo, prieÅ¡ingai, teismas nustatė, jog pagal pirkimo-pardavimo sutarčių 12.4 punkto nuostatas Å¡alys susitarė, jog pardavėjas sutinka, kad esant įsiskolinimams, atsakovas turi teisę užskaityti įsiskolinimÄ kaip dalį prekės kainos ir sumažinti įsiskolinimo suma 2.1 punkte numatytas mokamas sumas pardavėjui, ieÅ¡kovas patvirtino atsakovo pateiktų įskaitymų duomenų teisingumÄ , su atsiskaitymų, užskaitymų aktais bÅ«davo supažindinamas ieÅ¡kovo vadovas tiek elektroniniu paÅ¡tu, tiek paÅ¡tu.

Kadangi ieÅ¡kovas nereiÅ¡kė ieÅ¡kinio dėl atliktų konkrečių įskaitymų sandorių pripažinimo negaliojančiais, teismas nurodė, kad nėra pagrindo iÅ¡eiti už ieÅ¡kinio ribų, nes tai pažeistų kitos Å¡alies interesus. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovas BUAB „Žemreida“ praÅ¡o skundžiamo Å iaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kinys atmestas, panaikinti ir ieÅ¡kinį tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, be pagrindo neatsižvelgė į Å¡ios kategorijos bylose formuojamÄ teismų praktikÄ . Dėl actio Pauliana taikymo. Apeliantas nesutinka su teismo padarytomis iÅ¡vadomis, kad ieÅ¡kovas neįrodė, jog ginčijamais sandoriais ieÅ¡kovo turtas atsakovui buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainÄ ir tuo buvo pažeisti kreditorių interesai, taip pat, jog ieÅ¡kovas dirbo pelningai, ginčijami sandoriai neturėjo įtakos ieÅ¡kovo mokumui, iÅ¡ jų ieÅ¡kovas gavo ekonominę naudÄ , galėjo tęsti Å«kinę veiklÄ .

Jis nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktikÄ kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo bÅ«ti įrodytas skolininko nemokumas, Å¡iuo atveju skolininko turto pardavimas už aiÅ¡kiai mažesnę kainÄ yra aplinkybė, kuri leidžia taikyti CK įtvirtintÄ nesÄ Å¾iningumo prezumpcijÄ pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktÄ . Apeliantas pažymi, kad nustatydamas ginčijamais sandoriais parduotų transporto priemonių rinkos kainÄ , rėmėsi VÅ¡Ä® „Emprekis“ vieÅ¡ai skelbiamais duomenimis, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Å¡iais duomenimis nesivadovavo nurodydamas, jog tai yra vidutinės rinkos kainos ir neindividualizuoja atitinkamos transporto priemonės vertės. VÅ¡Ä® „Emprekis“ skelbia vidutines naudotų transporto priemonių kainas, kurios nustatomos renkant ir analizuojant įvairiausius prieinamus Å¡altinius internete, pardavimo aikÅ¡telėse ir kitose vietose.

Nėra pagrindo abejoti Å¡iais duomenimis, kol jie nėra paneigti objektyviais individualiais įvertinimais. Apelianto vertinimu, teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, apibÅ«dinančias ieÅ¡kovo finansinę padėtį ir ginčijamų sandorių įtakÄ ieÅ¡kovo mokumui. IeÅ¡kovo turto ir įsipareigojimų balansas yra daug blogesnis nei konstatavo teismas. Ginčijamais sandoriais ieÅ¡kovas atsakovui pardavė 350 480 Lt vidutinės rinkos vertės nuosavybės teise valdomÄ turtÄ už 245 304,78 Lt.

Be to, iÅ¡ ieÅ¡kovui mokėtinos 245 304,78 Lt sumos atsakovas ieÅ¡kovui sumokėjo tik 46 370,85 Lt (tiksliau atliko įskaitymÄ ). Taigi ieÅ¡kovas neteko 304 109,15 Lt sumos, o ieÅ¡kovo kreditoriai prarado galimybę atgauti ieÅ¡kovo pradelstÄ apmokėti įsiskolinimÄ . Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas neįrodė, jog ginčijamais sandoriais ilgÄ laikÄ ir sistemingai buvo bloginama ieÅ¡kovo finansinė padėtis. Teismas, darydamas tokiÄ iÅ¡vadÄ , kiekvienÄ ginčijamÄ sandorį vertino atskirai ir be pagrindo neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos.

Atkreipia dėmesį, kad esminė aplinkybė yra ta, kad daugumoje atvejų (ne tik ginčo, bet ir kitų pirkimo-pardavimo sutarčių) atsakovas su ieÅ¡kovu neatsiskaitė už parduotas transporto priemones, kadangi ieÅ¡kovui mokėtina už transporto priemones kaina buvo dengiama tÄ pačiÄ dienÄ sudaromų lizingo sutarčių administravimo mokesčiai, pradinės įmokos ar anksčiau sudarytų lizingo sutarčių pagrindu atsiradę ieÅ¡kovo įsiskolinimai. Tokiu bÅ«du atsakovas įgijo pirmenybę prieÅ¡ kitus ieÅ¡kovo kreditorius.

Teismas visiÅ¡kai be pagrindo atgręžtinį lizingÄ (turto pardavimÄ tam, kad bÅ«tų galima jį iÅ¡sipirkti lizingo sutartimi) prilygino finansavimui už užstatÄ . Tarp Å¡alių susiklostę teisiniai santykiai neturėtų bÅ«ti laikomi finansavimu (paskolos ir kredito teikimu), kadangi nė vienu iÅ¡ ginčijamų atvejų ieÅ¡kovas jokių papildomų lėšų iÅ¡ atsakovo negavo.Apelianto vertinimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas elgėsi nesÄ Å¾iningai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad sudarant ginčijamus sandorius atsakovas žinojo ieÅ¡kovo finansinę padėtį.

Nepaisant to, atsakovo turima informacija nesudarė pagrindo elgtis sÄ Å¾iningai su kitais ieÅ¡kovo kreditoriais. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo padarytomis iÅ¡vadomis dėl atlikto įskaitymo teisėtumo nurodant, kad buvo pažeista imperatyvi įskaitymo atlikimo tvarka, kadangi atsakovas apie atliktus įskaitymus neinformavo ieÅ¡kovo. Todėl atlikti įskaitymai pripažintini niekiniais ir nesukeliančiais ieÅ¡kovui teisinių pasekmių. Apeliantas nurodo, kad teismas, pažymėdamas, jog ieÅ¡kovas nereiÅ¡kė reikalavimo minėtus įskaitymus pripažinti negaliojančiais, turėtų ex officio įvertinti, kad Å¡ie sandoriai yra niekiniai.

Skunde taip pat nesutinkama su teismo padarytomis iÅ¡vadomis netenkinant reikalavimo priteisti atitinkamas sumas kaip atsakovo įgytas be teisinio pagrindo nurodant, jog nutraukus lizingo sutartis atsakovas gali reikalauti tik tiek, kiek bÅ«tų buvę, jeigu lizingo gavėjas bÅ«tų tinkamai įvykdęs sutartį, o likusi dalis grÄ Å¾intina ieÅ¡kovui. Teismas, skaičiuodamas pagal lizingo sutartis gautinas sumas, vadovavosi lizingo sutarčių galutiniais grafikais, kuriuose nustatyta bendra mokėtina suma vertei dengti, palÅ«kanos ir bendra suma.

Tačiau, apelianto vertinimu, Å¡i suma skaičiuojama neteisingai, kadangi Å¡iuose grafikuose nėra fiksuojamos visos gautinos sumos. Pagal lizingo sutartis atsakovo gautinos sumos nustatytinos vadovaujantis turto grÄ Å¾inimo aktais, kuriuose Å¡alys fiksavo įsiskolinimÄ nurodant pagrindinę skolÄ ir netesybas. Å ias sumas taip pat galima nustatyti vadovaujantis atsakovo teismui pateiktomis pažymomis, kuriose gautinos sumos fiksuojamos neapmokėtų PVM sÄ skaitų faktÅ«rų suma ir kreditine sÄ skaita turtui. Taip pat nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad dalis gautinos sumos yra priteista teismo įsakymu, todėl Å¡ia suma turėtų bÅ«ti mažinamas įsiskolinimas.

Pasak apelianto, teismas taip pat be pagrindo vadovavosi atsakovo dėstomais skaičiavimais apie tai, kokios vertės turto iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovas gavo pagal ginčo lizingo sutartis. Å ie skaičiavimai nepagrįsti jokiais įrodymais. Jis taip pat nurodo, kad atsakovas nesistengė kiekvienÄ transporto priemonę parduoti už geriausiÄ kainÄ . Transporto priemones pardavė sulaukęs pirmojo pasiÅ«lymų paketo. Jo manymu, laukti rinkos kainas atitinkančio pasiÅ«lymo neskatino ir turto grÄ Å¾inimo aktuose nustatytos sÄ lygos, užtikrinančios likutinės vertės susigrÄ Å¾inimÄ nepriklausomai nuo kainos, už kuriÄ turtas bÅ«tų parduotas.

Apeliantas nurodo, kad teismas be pagrindo vadovavosi atsakovo procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytais skaičiavimais apie tai, kokios vertės turtÄ atsakovas gavo iÅ¡ ieÅ¡kovo. Teismo skaičiavimai nepagrįsti įrodymais ir prieÅ¡tarauja byloje esantiems įrodymams. Atsiliepime į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atsakovas praÅ¡o ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti. Taip pat praÅ¡o skirti baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis.Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.

Nurodo, kad teismas pagrįstai nesivadovavo VÅ¡Ä® „Emprekis“ duomenimis vertinant konkrečias transporto priemones, kadangi jų pateikiamos kainos yra orientacinės, be to, visoms transporto priemonėms atsakovo specialistai ar nepriklausomi vertintojai atliko individualų vertinimÄ , kuriame nustatytos realios konkrečių transporto priemonių vertės atitiko pirkimo-pardavimo kainas. Å ios kainos taip pat nesiskyrė ir nuo atitinkamų transporto priemonių draudimo sumos, numatytos 2011-07-21 UAB „Žemreida“ ir UAB „Ergo Lietuva“ sudarytoje draudimo sutartyje.

Pagal ieÅ¡kovo buhalterinius duomenis, turto nusidėvėjimo apskaitos korteles konkrečių transporto priemonių vertė buvo daug mažesnė lyginant su pirkimo-pardavimo kainomis. Pažymi, kad transporto priemonių kainas, kurios Å¡iuo metu yra ginčijamos, pasiÅ«lė pats ieÅ¡kovas. Kiekviena transporto priemonė yra skirtingai eksploatuojama, todėl vadovautis skelbiamomis „vidutinėmis rinkos kainomis“ Å¡iuo atveju nėra pagrindo, nes byloje surinkta pakankamai kitų transporto priemonių kainų įrodymų, individualizuojančių konkrečiÄ atskirÄ transporto priemonę.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės pagal ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis buvo perleistos už tinkamas ir tikrÄ jÄ jų vertę atspindinčias kainas, darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovo kreditorių interesai nebuvo pažeidžiami. Vien tik kreditorių ir skolų iÅ¡vardijimas nereiÅ¡kia, kad kreditorių interesai buvo pažeidžiami. Nurodo, kad skundo argumentai, jog ginčijamomis pirkimo-pardavimo sutartimis buvo bloginama ieÅ¡kovo finansinė padėtis, taip pat, kad atsakovas elgėsi nesÄ Å¾iningai, nepagrįsti.

Atsakovas prie atsiliepimo į apeliacinį skundÄ pateikė ieÅ¡kovo sÄ skaitose buvusių lėšų srautų cirkuliacijÄ nuo 2010-01-03 iki 2010-05-31, iÅ¡ Å¡ių duomenų matyti, kad ieÅ¡kovas ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu veikė pelningai. Nuosavybės teisės turėjimas kredito įstaigai yra reikalingas tam, kad klientui pažeidus sutartį bÅ«tų galima lengviau realizuoti turtÄ ir padengti nuostolius, todėl, prieÅ¡ingai nei teigia ieÅ¡kovas, nuosavybės teisės turėjimas atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkcijÄ , ir tai negali pažeisti kitų galimų kreditorių interesų.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jokios realios naudos iÅ¡ sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių, kuriomis perleisti objektai vėliau buvo lizinguojami, negavo, kadangi, nepaisant to, jog didelę dalį iÅ¡ pirkimo-pardavimo sutarčių gautų lėšų atsakovas įskaitė, tačiau taip buvo sumažintas ieÅ¡kovo įsiskolinimų portfelis, o tai irgi laikytina ekonomine nauda, nes jis ir toliau naudojosi transporto priemonėmis ir atitinkamai galėjo toliau plėtoti savo veiklÄ (vykdyti tarptautinius ir vietinius pervežimus).

Dėl ieÅ¡kovo nurodomo netinkamai atlikto įskaitymo, o tiksliau, kad atsakovas nepranešė ieÅ¡kovui apie daromus įskaitymus pagal ginčo pirkimo-pardavimo sutartyse sulygtÄ 12.4 punktÄ atsakovas nurodo, kad Å¡is argumentas nepagrįstas, kadangi atsakovo vykdytas įskaitymas buvo iÅ¡ anksto nedviprasmiÅ¡kai Å¡alių aptartas, todėl papildomas praneÅ¡imas apie daromus įskaitymus, laikytinas daugiau formaliu veiksmu nei teisiÅ¡kai reikÅ¡minga aplinkybe Å¡alių sutartiniams teisiniams santykiams. Nepaisant to atsakovas tinkamai vykdė savo pareigas – registruotu paÅ¡tu informavo ieÅ¡kovÄ apie daromus užskaitymus.

Be to, ieÅ¡kovas apie daromas užskaitas bÅ«davo informuojamas nedelsiant elektroniniu paÅ¡tu, o registruotu paÅ¡tu – kilus neaiÅ¡kumų dėl daromų įskaitymų. Lizingo sutarčių 21 punkte nėra įsakmiai numatyta, kad praneÅ¡imai turi bÅ«ti siunčiami tik registruota siunta naudojantis paÅ¡to paslaugomis. Atsakovas taip pat nurodo, kad nėra pakankamo pagrindo abejoti siųstų praneÅ¡imų turiniu. IeÅ¡kovo sutikimÄ (valiÄ ) dėl padarytų įskaitymų patvirtina ir 2008-12-31 bei 2010-12-31 sutikrinti Å¡alių įsipareigojimai, kurie buvo nuliniai.

Taip pat 2009-12-31 pasiraÅ¡ytas skolų suderinimo aktas.IeÅ¡kovai teisingai nurodo, kad nors teismas turi teisę ex officio pripažinti sandorį niekiniu, tačiau tai gali daryti tik esant pakankamai įrodymų byloje, leidžiančių daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl niekinio sandorio egzistavimo fakto. IeÅ¡kovas nenurodo nei sandorių, nei aplinkybių, galinčių sÄ lygoti sandorių konstatavimÄ niekiniais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Atsakovas nesutinka su apelianto dėstomais argumentais dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Jis nurodo, kad ieÅ¡kovas pasirinko netinkamÄ savo teisių gynimo bÅ«dÄ , kadangi Å¡alis siejant prievoliniams teisiniams santykiams, nepagrįsto praturtėjimo klausimas iÅ¡ viso negali bÅ«ti keliamas. Be to, atsakovui patyrus nuostolių pagal ginčo lizingo sutartis, kurios buvo nutrauktos dėl ieÅ¡kovo netinkamo sutarčių sÄ lygų vykdymo, dviÅ¡alė restitucija dėl įmokų dalies, kuri buvo mokama siekiant įgyti lizinguojamus objektus nuosavybės teise, negalima. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo Atsakovas, pateikdamas atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , pateikė įrodymus, kuriais jis grindžia atsikirtimus į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ , susijusius su ieÅ¡kovo finansine padėtimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ie įrodymai priimtini, kadangi jie yra susiję su nagrinėjamais klausimais byloje ir iÅ¡ esmės papildo atsakovo dėstomÄ pozicijÄ ginčijamu klausimu (CPK 314 str.). Pažymėtina, kad prieÅ¡taravimų dėl Å¡ių dokumentų prijungimo iÅ¡ apelianto negauta.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis Atsakovas praÅ¡o skirti 20 000 Lt baudÄ ieÅ¡kovui už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis, kreipiantis į teismÄ su ieÅ¡kiniu bei apeliaciniu skundu ir pateikiant tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ kaip faktus, ginčijant teisėtai sudarytas sutartis melagingais argumentais. Bauda už piktnaudžiavimÄ procesine teise gali bÅ«ti skiriama tik konkrečioje byloje, nustačius aplinkybes, įrodančias, kad procesine teise piktnaudžiaujantis byloje dalyvaujantis asmuo sÄ moningai veikia prieÅ¡ greitÄ ir teisingÄ bylos iÅ¡sprendimÄ , o sprendžiant klausimÄ dėl CPK 95 straipsnyje nurodytų aplinkybių buvimo, turi bÅ«ti atsižvelgiama į konkrečiÄ bylos situacijÄ bei įvertinama visų Å¡iam klausimui iÅ¡spręsti įtakÄ turinčių aplinkybių svarba.Å ioje byloje pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį bei apeliacinį skundÄ kvalifikuoti kaip akivaizdžiai nesÄ Å¾iningus, pareikÅ¡tus ne siekiant apginti tariamai pažeistas ieÅ¡kovo teises, bet kitais tikslais, nėra pakankamo pagrindo, todėl nėra pagrindo ieÅ¡kovui taikyti procesinę sankcijÄ už piktnaudžiavimÄ Å¡alies procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis).

Todėl praÅ¡ymas atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl apeliacinio skundo argumentų Apeliantas ginčija skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ kaip priimtÄ netinkamai vertinant į bylÄ pateiktus įrodymus, taikant ir aiÅ¡kinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimÄ negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, nepagrįstÄ praturtėjimÄ , todėl teisėjų kolegija, neiÅ¡eidama už apeliacinio skundo ribų, pasisako dėl Å¡ių argumentų (CPK 320 str.).

Dėl ginčijamų transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu Pažymėtina, kad actio Pauliana ieÅ¡kiniu siekiama apginti kreditorių nuo nesÄ Å¾iningų skolininko veiksmų, kuriais Å¡is, siekdamas iÅ¡vengti prievolės įvykdymo kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtÄ kitiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra iÅ¡skyręs tokias bÅ«tinas actio Pauliana ieÅ¡kinio taikymo sÄ lygas:

1) kreditorius turi turėti neabejotinÄ ir galiojančiÄ reikalavimo teisę;

2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises;

3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio;

4) skolininkas buvo nesÄ Å¾iningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises;

5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dviÅ¡alį sandorį, buvo nesÄ Å¾iningas. Be Å¡ių sÄ lygų taip pat skiriami du Å¡io instituto taikymo ypatumai:

1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas;

2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistÄ pagal ginčijamÄ sandorį turtÄ (ar jo vertę) tiek, kiek bÅ«tina Å¡iam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sÄ lygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sÄ lygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal Å¡iÄ teisės normÄ pripažinti sandorį negaliojančiu (2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-513/2014).

IeÅ¡kovas pareiÅ¡kė reikalavimÄ pripažinti negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu 6 transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis: 2008-09-02 sutartį Nr. 2008-09-02/1; 2010-03-04 sutartį Nr. 2010-03-04/1; 2010-03-04 sutartį Nr. 2010-03-04/2; 2010-03-04 sutartį Nr.2010-03-04/3; 2010-03-04 sutartį Nr. 2010-03-04/4, 2011-10-28 sutartį Nr. 2011-10-28/1 nurodydamas, jog Å¡iais sandoriais buvo pažeistos kreditorių teisės, nes transporto priemonės buvo parduotos už žymiai mažesnes nei vidutines rinkos kainas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylÄ pateiktus duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas Å¡ias bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, susijusias su ginčo turto pardavimo kainomis, tinkamai iÅ¡analizavo ir padarė iÅ¡vadÄ , kad tokie ieÅ¡kovo argumentai yra neįrodyti. Pažymėtina, kad ieÅ¡kovas, įrodinėdamas parduodamo pagal ginčo sutartis turto vertę, vadovavosi VÅ¡Ä® „Emprekis“ duomenimis, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jais vadovautis vertinant konkrečias transporto priemones nagrinėjamoje byloje negalima, kadangi tai yra vidutinės rinkos kainos ir jos neindividualizuoja atitinkamos transporto priemonės vertės, be to, kiti į bylÄ pateikti įrodymai paneigia VÅ¡Ä® „Emprekis“ nurodytus duomenis.

Pažymėtina, kad ir pačios įstaigos internetiniame puslapyje yra pateikta informacija, jog kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektas. Kaip matyti iš bylos duomenų, pagal 2008-09-02 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2008-09-02/1 transporto priemonė Volvo FH12, 2003 m., buvo parduota už 118 000 Lt (t. 2, b. l. 79-81), o pagal ieškovo pateiktus VšĮ „Emprekis“ duomenis jos vertė – 184 990 Lt (t. 2, b. l. 82). 2010-03-04 pirkimo-pardavimo sutartimis Nr. 2010-03-04/1, 2010-03-04/4 transporto priemonės Volvo FH12, 1998 m., ir Volvo FH12, 1998 m., buvo parduotos po 24 514,89 Lt (t. 1, b. l. 117–119, 129–131), o pagal ieškovo pateiktus VšĮ „Emprekis“ duomenis jų vertė – po 31 720 Lt (t. 2, b. l. 120, 132), 2010-03-04 pirkimo-pardavimo sutartimis Nr. 2010-03-04/2 ir 2010-03-04/3 transporto priemonės Volvo FH12, 1997 m., ir Volvo FH12, 1997 m. buvo parduotos po 24 514,89 Lt (t. 2, b. l. 121–123, 125–127), o pagal ieškovo pateiktus VšĮ „Emprekis“ duomenis jų vertė – po 31 730 Lt (t. 2, b. l. 124, 128).

Pagal 2011-10-28 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2011-10-28/1 naudota puspriekabė Krone SDP27, 2005 m., buvo parduota už 29 245,22 Lt (t. 2, b. l. 148-150), o pagal ieÅ¡kovo pateiktus duomenis jos vertė – 38 590 Lt (t. 2, b. l. 151). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo nustatytas aplinkybes, kad, visų pirma, nurodytų transporto priemonių kainas siÅ«lė ieÅ¡kovas (t. 3, b. l. 91, t. 4, b. l. 9, 14, 24, 31, 36, 44) ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieÅ¡kovas tokias kainas siÅ«lė prieÅ¡ savo valiÄ ar kad tokios kainos buvo nenaudingos įmonei, įvertindama tai, kad pagal ginčijamas sutartis parduotų transporto priemonių kainos beveik visais atvejais buvo didesnės už likutines transporto priemonių vertes (t. 6, b. l. 39–41), be to, liudytoju apklaustas buvęs įmonės vadovas G.

B. patvirtino, kad nepavyko parduoti transporto priemonių už rinkos kainas, nurodytas UAB „Autoplius“, kitiems pirkėjams (t. 5, b. l. 79-82), sprendžia, kad ieÅ¡kovo pateikti neindividualizuoti duomenys apie ginčo transporto priemonių vidutines rinkos vertes nėra pakankami, kad paneigtų teismo iÅ¡vadas, padarytas iÅ¡samiai įvertinus Å¡iai bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, patvirtinančias, kad transporto priemonės buvo parduotas už tinkamas kainas. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, apibÅ«dinančias ieÅ¡kovo finansinę padėtį ir ginčijamų sandorių įtakÄ ieÅ¡kovo mokumui, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ie skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo padarytos iÅ¡vados, jog ieÅ¡kovas neįrodė, kad ginčijami sandoriai buvo nenaudingi įmonei, apeliantas savo skunde nepaneigė, o į bylÄ pateikti įrodymai taip pat neleidžia padaryti prieÅ¡ingos iÅ¡vados patikrinus skundžiamo teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ instancine tvarka. Be to, į bylÄ pateikti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti, kad bÅ«tent ginčijami sandoriai sukėlė įmonės finansinės padėties pablogėjimÄ ateityje ir tokiu bÅ«du jÄ padarė nemokia.

Atkreiptinas dėmesys, kad į bylÄ pateikti įrodymai tiek apie lizingo, tiek apie pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymÄ , pagrįstai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog tai buvo ieÅ¡kovo Å«kinės komercinės veiklos specifika. Å iuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad į bylÄ pateikti įrodymai apie ieÅ¡kovo finansinę padėtį ginčo laikotarpiu, t. y. 2008–2010 metais, patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytas iÅ¡vadas, jog įmonė veikė pelningai, tęsė veiklÄ , sudarinėjo sandorius.

Vien ta aplinkybė, kad sudarant ginčijamus sandorius atsakovui buvo žinoma apie ieÅ¡kovo finansinę padėtį, t. y. jis žinojo turimÄ turtÄ , jo struktÅ«rÄ , ieÅ¡kovo prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams, skolininkus ir pan., neįrodo atsakovo nesÄ Å¾iningumo. Å iuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos dviejų Å¡alių laisva valia, laisvai susitariant dėl sutarties sÄ lygų. Nagrinėjamu atveju Å¡alių santykių specifika buvo tokia, kad ginčijamais sandoriais ieÅ¡kovas parduodavo transporto priemones atsakovui, o paskui Å¡ias lizinguodavosi.

Ä® bylÄ pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad toks modelis ieÅ¡kovui buvo priimtinas bei ginčo laikotarpiu sudarė sÄ lygas iÅ¡likti rinkoje ir tęsti Å«kinę – komercinę veiklÄ (CPK 185 str.). Dėl įskaitymo pagrįstumo Pažymėtina, kad ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių 12.4 punkte numatyta, kad pardavėjas (ieÅ¡kovas) sutinka, jog tuo atveju, jei pardavėjas turi įsiskolinimÄ pirkėjui (atsakovui), pastarasis turi teisę užskaityti įsiskolinimÄ kaip dalį prekės kainos ir sumažinti įsiskolinimo suma 2.1 punkte mokamas sumas Pardavėjui (ieÅ¡kovui).

Apeliantas neginčija, jog nurodytame punkte yra numatyta atsakovo teisė atlikti Å¡alių įsiskolinimų tarpusavio įskaitymÄ , kad tokia teisė nustatyta ir CK 6.130 straipsnyje, tačiau pažymi, jog tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, apie tokio veiksmo atlikimÄ bÅ«tina praneÅ¡ti kitai Å¡aliai, t. y. pareiÅ¡kimÄ apie įskaitymÄ turi gauti kita Å¡alis. Apelianto vertinimu, ieÅ¡kovui apie atsakovo atliekamus įskaitymus nebuvo praneÅ¡ta, todėl buvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos, reglamentuojančios įskaitymo tvarkÄ , tokie įskaitymai laikytini niekiniais ir nesukeliančiais ieÅ¡kovui teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija su Å¡iais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Visų pirma pažymėtina, jog sudarydamos ginčo pirkimo-pardavimo sutartis, Å¡alys laisva valia susitarė dėl jų sÄ lygų, byloje nėra duomenų apie tai, kad Å¡ių sutarčių 12.4 punktas bÅ«tų ginčijamas ar pripažintas negaliojančiu, todėl jis yra galiojantis ir Å¡alių turi bÅ«ti vykdomas. Apeliantas, teigdamas, kad buvo pažeista CK 6.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi teisės norma, jog apie įskaitymÄ turi bÅ«ti praneÅ¡ta kitai prievolės Å¡aliai, neatsižvelgia į tai, kad Å¡alys jau pasiraÅ¡ydamos ginčo pirkimo-pardavimo sutartis, iÅ¡ esmės aptarė įskaitymo atlikimo galimybę bei tvarkÄ .

Taigi ieÅ¡kovo raÅ¡tu iÅ¡reikÅ¡tas sutikimas, kad atsakovas atliktų įskaitymus 12.4 punkte nustatytu atveju, atsižvelgiant į Å¡alis siejančius teisinius santykius ir pakankamai ilgalaikę bendradarbiavimo praktikÄ , bei vadovaujantis sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklėmis, numatytomis CK 6.193 straipsnyje, Å¡ios bylos kontekste iÅ¡ esmės ir vertintinas kaip iÅ¡ankstinis ieÅ¡kovo informavimas apie galimus atlikti atsakovo užskaitymus. Tokia iÅ¡vada darytina atsižvelgiant ir į kasacinio teismo praktikÄ , jog įskaitymo tvarkÄ reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei pareiÅ¡kimo apie įskaitymÄ turiniui, nei formai (bÅ«dui) (CK 6.131 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios praneÅ¡imo formos, tai apie įskaitymÄ gali bÅ«ti praneÅ¡ama įvairia forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-14 nutartį, priimtÄ civilinėje byloje R. T. v. UAB „Gipsonas“, bylos Nr. 3K-3-561/2005; 2010-11-29 nutartį, priimtÄ civilinėje byloje G. T. įmonės „Hegvita“ v. UAB „Scania Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-479/2010; kt.).

Taigi vien dėl nurodyto Å¡alių susitarimo nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista CK 6.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma. Tai, kad ieÅ¡kovui buvo žinoma apie atliekamus įskaitymus, patvirtina ir į bylÄ pateikti duomenys apie 2008-12-31 bei 2010-12-31 sutikrintus Å¡alių įsipareigojimus, 2009-12-31 pasiraÅ¡ytÄ skolų suderinimo aktÄ , taip pat ieÅ¡kovo nurodymas, kad atsakovo atlikti užskaitymai sutampa su ieÅ¡kovo buhalteriniais duomenimis. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovo į bylÄ pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog buvo siunčiami įskaitymai – pažymos, t. y. laiÅ¡kai su nurodytu atitinkamu siuntos svoriu, kuris apelianto vertintinas kritiÅ¡kai, nepaneigia teismo padarytos iÅ¡vados apie tai, kad atsakovas praneÅ¡davo ieÅ¡kovui apie atliekamus įskaitymus.

Dėl nurodytų aplinkybių pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiÅ¡kino teisės normas, reglamentuojančias įskaitymÄ , ir teisingai vertino į bylÄ pateiktus įrodymus. Dėl nepagrįsto praturtėjimo IeÅ¡kovas prašė priteisti iÅ¡ atsakovo 117 339,39 Lt sumÄ , vadovaudamasis nepagrįstÄ praturtėjimÄ reglamentuojančiomis normomis, pagal 6 finansinio lizingo sutartis: Nr. 2006-889 (20 210,93 Lt), Nr. 2007-114 (32 370,23 Lt), Nr. 2008-054 (8 155,15 Lt), Nr. 2008-065 (29 912,76 Lt), Nr. 2008-093 (7 908,72 Lt), Nr. 2011-126 (18 781,34 Lt) (t. 1, b. l. 67–71,72–74, 75, 77–79, 80–82, 83; t. 2, b. l. 33, 57, 58, 76, 95, 111, 160), nurodydamas, kad turtas buvo parduotas už didesnę nei likutinę vertę, tokį teiginį grįsdamas VÅ¡Ä® „Emprekis“ vieÅ¡ai skelbiamomis atitinkamų transporto priemonių vidutinėmis kainomis, ir tokiu bÅ«du atsakovas turėjo turtinės naudos, kuri paskaičiuota kaip skirtumas tarp vidutinės rinkos kainos ir Å¡alių nustatytos likutinės vertės, ir kuri turi bÅ«ti priteista ieÅ¡kovui.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nurodyto reikalavimo pagrįstumo, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra nei sutartinio, nei įstatyminio pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutÄ (CK 6.237 str.) atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 6.574 straipsnio nuostatas, nutraukus lizingo sutartį, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grÄ Å¾inti jam sutarties dalykÄ bei iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėjÄ grÄ Å¾intų į tokiÄ padėtį, kokia bÅ«tų buvusi, jeigu lizingo gavėjas bÅ«tų tinkamai įvykdęs sutartį.

Teisėjų kolegija pritaria tokiai teismo iÅ¡vadai. IÅ¡ bylos duomenų matyti, jog pagal 2006-08-17 finansinio lizingo sutartį Nr. 2006-889 ieÅ¡kovas įgijo puspriekabę Krone SDP eLB2-BW, 2006 m. (t. 1, b. l. 48–55), nuosavybės teisė ieÅ¡kovui nebuvo perleista; Å¡i sutartis buvo nutraukta ir 2012-03-05 aktu transporto priemonė buvo grÄ Å¾inta atsakovui, Å¡alims nustačius jos likutinę vertę, taip pat, kad ieÅ¡kovo įsipareigojimų suma iki turto pardavimo yra 23 129,07 Lt (t. 2, b. l. 33); 2012-03-20 ji buvo parduota už 27 500,00 Lt UAB „Vaibutas“, kuri pasiÅ«lė geriausiÄ kainÄ (t. 3, b. l. 27–28); pasak ieÅ¡kovo, puspriekabės vertė jos pardavimo dienÄ buvo 43 340,00 Lt, todėl atsakovas nepagrįstai praturtėjo 20 210,93 Lt suma. 2007-08-10 finansinio lizingo sutarties Nr. 2007-114 dėl puspriekabės Krone SDP27, v/n BN976 (t. 1, b. l. 41–47, t. 3, b. l. 40–46, 48–49) pagrindu Å¡is turtas buvo grÄ Å¾intas 2012-02-28 nurodant pardavėjui ir priėmėjui defektus (t. 1, b. l. 75–76). 2012-03-05 turto grÄ Å¾inimo aktu Å¡alys nustatė, kad likusi įsipareigojimų suma yra 22 639,77 Lt, priklausantys mokėjimai pagal lizingo sutarties 19.6.3.1 p. 2 813,69 Lt.

IeÅ¡kovas nurodė, kad pagal VÅ¡Ä® „Emprekis“ įvertinimÄ jos vertė turėjo bÅ«ti 55 010,00 Lt, todėl atsakovas nepagrįstai praturtėjo 32 370,23 Lt suma. Pagal 2008-07-16 finansinio lizingo sutartį Nr. 2008-054 dėl krovininio automobilio Volvo FH12, 2005 m. (t. 1, b. l. 29–33, t. 3, b. l. 67–68) atsakovas turėjo gauti iÅ¡ viso 232 829,76 Lt (t. 3, b. l. 67–68), iÅ¡ jų 177 000 Lt suma vertei dengti, 51 028,55 Lt palÅ«kanų, 1 770 Lt administravimo mokesčio. 2012-03-05 turto grÄ Å¾inimo aktu (t. 1, b. l.

78) nustatyta, kad likusi ieÅ¡kovo įsipareigojimų suma 78 964,85 Lt, priklausantys mokėjimai pagal lizingo sutarties 19.6.3.1 p. 3 612,69 Lt. Pagal sutartį buvo sumokėta 150 252,22 Lt, turtas buvo parduotas už 83 557,76 Lt. Pasak ieÅ¡kovo, Å¡io turto vertė yra 87 120 Lt, todėl atsakovas nepagrįstai praturtėjo 8 155,15 Lt suma. Pagal 2008-09-02 lizingo sutartį Nr.2008-065 dėl krovininio automobilio Volvo FV12 (t. 1, b. l. 18-22) atsakovas turėjo gauti iÅ¡ viso 150 780,39 Lt (t. 3, b. l. 66–67), iÅ¡ jų 118 000 Lt suma vertei dengti, 62 493,36 Lt palÅ«kanų, 1 180 Lt administravimo mokesčio. 2012-03-05 turto grÄ Å¾inimo aktu (t. 1, b. l.

80) nustatyta, kad likusi ieÅ¡kovo įsipareigojimų suma 46 737,24 Lt, priklausantys mokėjimai pagal lizingo sutarties 19.6.3.1 p. 7 681,47 Lt. Atsakovas pagal Å¡iÄ sutartį iÅ¡ ieÅ¡kovo gavo 96 361,68 Lt, automobilį pardavė UAB „Vaibutas“, kuris pasiÅ«lė didžiausiÄ kainÄ už 55 000 Lt (t. 3, b. l. 35–37, 98–99). Priimant šį automobilį jo apžiÅ«ros metu buvo nustatyti vizualiai stebimi defektai: padangų nusidėvėjimas, apgadintos durys, priekinės aÅ¡ies nusidėvėjimas, su kuo sutiko ir BUAB „Žemreida“ atstovas, priduodant Å¡iÄ transporto priemonę (t. 1, b. l. 81).

Pasak ieÅ¡kovo, Å¡io turto vertė – 76 650 Lt, todėl atsakovas nepagrįstai praturtėjo 29 912,76 Lt suma. 2008-12-30 lizingo sutarties Nr.2008-093 dėl transporto priemonės Volvo FH12, 2000 m., pagrindu Å¡is automobilis buvo grÄ Å¾intas 2012-03-05 (t. 1, b. l. 83), jame užfiksuota likusi ieÅ¡kovo įsipareigojimų suma 22 691,28 Lt bei 7 886,46 Lt priklausantys mokėjimai pagal lizingo sutarties 19.6.3.1 p. (30 577,74 Lt). Pagal sutartį atsakovas turėjo gauti iÅ¡ viso 94 968,24 Lt (t. 3, b. l. 105–106), iÅ¡ jų 75 000 Lt suma vertei dengti, 19 968,24 Lt palÅ«kanų, 1 500 Lt administravimo mokesčio.

Automobilis buvo parduotas UAB „Vaibutas“, pasiÅ«liusiam geriausiÄ kainÄ , už 30 600 Lt (t. 3, b. l. 35–37, 107–108). Pagal sutartį buvo sumokėta 64 390,50 Lt. Pasak ieÅ¡kovo, Å¡io turto vertė – 30 600 Lt, todėl atsakovas nepagrįstai praturtėjo 7 908,72 Lt suma.Pagal 2011-10-28 lizingo sutartį Nr. 2011-126 dėl puspriekabės Krone SDP27, 2005 m., atsakovas turėjo gauti iÅ¡ viso 32 516,00 Lt, ieÅ¡kovas sumokėjo 12 988,15 Lt. Pagal 2011-03-05 turto grÄ Å¾inimo aktÄ ieÅ¡kovo įsipareigojimo suma buvo nustatyta 18 558,66 Lt, priklausantys mokėjimai pagal lizingo sutarties 19.6.3.1 p. - 969,42 Lt (iÅ¡ viso 19 528,08 Lt) (t. 1, b. l. 69).

Priimant turtÄ , buvo nustatytas padangų nusidėvėjimas, jų likutis 5 proc., tai patvirtino ir ieÅ¡kovo atstovas paraÅ¡u priėmimo akte, patvirtina fotonuotraukos (t. 1, b. l. 70, t. 4, b. l. 57). Atsakovas Å¡iÄ transporto priemonę pardavė už 20 000 Lt - geriausiÄ kainÄ pasiÅ«liusiam pirkėjui UAB „Vaibutas“ (t. 4, b. l. 54–55, t. 3, b. l. 35–37). Anot ieÅ¡kovo, atsakovas praturtėjo 18 781,34 Lt, nes pagal VÅ¡Ä® „Emprekis“ duomenis Å¡io turto vertė 37 340,00 Lt. Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai skaičiavo pagal lizingo sutartis gautinas sumas vadovaudamasis mokėjimo grafikuose nurodytomis sumomis, Å¡ios sumos nustatytinos vadovaujantis turto grÄ Å¾inimo aktais, kuriuose Å¡alys, nutraukdamos sutartis, fiksavo įsiskolinimÄ nurodant pagrindinę skolÄ ir netesybas, tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka ir daro iÅ¡vadÄ , kad teismo skaičiavimai atlikti teisingai, iÅ¡samiai įvertinant tiek bendrai gautinas sumas pagal lizingo sutartis, tiek įsipareigojimų dydį sutarčių nutraukimo metu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo jais abejoti.

Tai, kad, pasak apelianto, dalį gautinos sumos pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 2006-889 (27 080,25 Lt) atsakovas yra prisiteisęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-03-26 įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-4077-141/2012, nesudaro pagrindo mažinti pagal Å¡iÄ lizingo sutartį gautinos sumos, kadangi Å¡ioje byloje atsakovas nėra pareiÅ¡kęs reikalavimo dėl sumų pagal nurodytÄ finansinio lizingo sutartį priteisimo, taigi tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Be to, pažymėtina, kad nurodyta aplinkybė neturi reikÅ¡mės sprendžiant ieÅ¡kovo Å¡ioje byloje pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai tyrė bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, susijusias su ginčo klausimais, jas pagrindžiančius įrodymus, teisėjų kolegija, nesant pateiktų juos paneigiančių argumentų, plačiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, kadangi teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiÅ¡kai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iÅ¡ esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010;kt.).

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo Atsakovas į bylÄ pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ patyrė 3 000 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų (t. 7, b. l. 124–125). Atmetus apeliacinį skundÄ , atsakovui, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, priteistina 1 500 Lt, nes nėra pagrindo peržengti nurodytomis rekomendacijomis nustatytų maksimalių dydžių.

Nurodytos iÅ¡laidos turi bÅ«ti atlyginamos iÅ¡ ieÅ¡kovo bankroto administravimo iÅ¡laidų. Tokios praktikos laikosi kasacinis teismas, nurodydamas, kad prieÅ¡ingu atveju bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamÄ galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Dėl Å¡ios priežasties atsakovui priteistos iÅ¡laidos advokato pagalbai apmokėti pripažintinos ieÅ¡kovo administravimo iÅ¡laidomis (Ä®BÄ® 36 str. 3 d.), kurios apmokamos Ä®BÄ® 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Esant nustatytoms aplinkybėms darytina iÅ¡vada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, n u t a r i a : Å iaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti atsakovui UAB „Medicinos banko lizingas“, j. a. k. 123835462, iÅ¡ ieÅ¡kovo BUAB „Žemreida“, j. a. k. 180376745, 1 500 Lt (vienÄ tÅ«kstantį penkis Å¡imtus litų) bylinėjimosi iÅ¡laidų, kurios laikytinos ieÅ¡kovo administravimo iÅ¡laidomis.

TeisėjaiKonstantinas Gurinas Kazys Kailiūnas Danguolė Martinavičienė