2015-12-03 Nr. AB-23629-3-63-3-00899-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-987-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00899-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui A. D. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. D. (toliau – ir atsakovas) 1 742,9 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Prašyme nurodoma, kad pagal 2007 m. kovo 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-426 patvirtintus Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Vietinė rinkliava skaičiuojama tiems asmenims, kurie nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdo nekilnojamąjį turtą, o konkretus rinkliavos dydis apskaičiuojamas priklausomai nuo nekilnojamojo daikto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas vietine rinkliava apmokestinamas už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vietinė rinkliava apskaičiuota pagal viešojo registro duomenis, iš kurių nustatyta, jog atsakovas 2003 m. kovo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu Nr. K1ES-3411 paveldėjo ir nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų), bendras plotas 95,65 kv. m.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir iš atsakovo pareiškėjui priteisė 1 339,4 Lt (387 Eur) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Kitą pareiškėjo prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Spręsdamas dėl apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo, teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Nuostatų (Nuostatų redakcijos: 2008 m. gruodžio 23 d. Nr. T2-426; 2010 m. gegužės 6 d. Nr. T2-114; 2010 m. lapkričio 25 d. Nr. T2-330; 2011 m. spalio 27 d. Nr. T2-345; 2012 m. kovo 29 d. Nr. T2-86; 2012 m. liepos 26 d. Nr. T2-200; 2012 m. spalio 23 d. Nr. T2-251) 3 punktu, V skyriumi, 1 priedu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), ir pažymėjo, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto objektas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal 2003 m. kovo 10 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. K1ES-3411 nuosavybės teise priklauso atsakovui. Registro išraše nurodoma pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų), bendras buto plotas 95.65 kv. m. 2014 m. rugpjūčio 14 d. pažyma apie skolą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-5R-1653, teismo vertinimu, patvirtina, jog atsakovui laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), apskaičiuota mokėtina vietinė rinkliava – 1 742,9 Lt. Duomenų, kad atsakovas būtų kreipęsis nustatyta tvarka dėl kitos metinės vietinės rinkliavos (nulinės) už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo ir būtų atleistas nuo rinkliavos mokėjimo, teismas nenustatė. Teismas akcentavo, kad atsakovas nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę į prievolės įvykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 str.).

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas teikiamu prašymu iš atsakovo prašo priteisti vietinę rinkliavą nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A438-2346/2012; Nr. A438-2405/2012), teismas nurodė, kad Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis.

Atsižvelgęs į Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis bei į aktualias Nuostatų teisės normas (24–26 p., 28 ir 29 p.), teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymu į teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 22 d. ir ši data laikytina priverstinio skolos išieškojimo procedūros pradžia. Pagal MAĮ 105 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjas jau 2014 m. liepos 16 d. buvo įgijęs teisę iš atsakovo išieškoti nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., tačiau į teismą kreipėsi suėjus priverstino išieškojimo senaties terminui, todėl teismas konstatavo, jog vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl prašymą priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas teismui nepateikė mokėjimo pranešimo už 2008 metus, kuris turėjo būti išsiųstas iki 2009 m. sausio 15 d. ir mokėjimo pranešimo už 2009 metus, kuris turėjo būti pateiktas atitinkamai iki 2009 m. vasario 1 d. ir jame apskaičiuota 2009 metais (nurodant ketvirčiais ir už visus metus mokėtiną rinkliavą) mokėtina vietinė rinkliava, todėl teismas, spręsdamas apie ketvirčiais mokėtiną vietinę rinkliavą, vadovavosi 2014 m. rugpjūčio 14 d. pažyma Nr. (8.2)-5R-1653, kurioje nurodytas rinkliavos dydis už 2008–2009 metus. Teismas nurodė, kad už 2008 metus turėjo būti sumokėta 165 Lt vietinės rinkliavos. Už visus 2009 metus turėjo būti sumokėta 318 Lt vietinės rinkliavos ir vienam ketvirčiui tenkanti rinkliavos dalis yra 79,5 Lt (318 : 4 = 79,5 Lt). Už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. mokėtinos vietinės rinkliavos dalis (už 2009 m. I-III ketvirčius) yra 238,5 Lt (79,5 x 3 = 238,5). Taigi laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. apskaičiuota vietinės rinkliavos dalis yra 403,5 Lt (165 + 238,5 = 403,5) ir, teismui konstatavus, kad yra pasibaigęs įvardijamų sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas, reikalavimas dėl šios dalies atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Pareiškėjas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas padarė materialinės teisės normų pažeidimų. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė MAĮ įtvirtintą senaties terminą, bendruosius senaties terminus nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai perskaičiavo litus į eurus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 1742,9 Lt vietinės rinkliavos, susidariusios nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo A. D.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir iš atsakovo pareiškėjui priteisė 1 339,4 Lt (387 Eur) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kitą pareiškėjo prašymo dalį atmetė, šį sprendimą grįsdamas tuo, kad pareiškėjas, 2014 m. rugpjūčio 22 d. kreipdamasis į teismą, praleido Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnyje nustatytą penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl priverstinio išieškojimo senaties termino taikymu ir teigia, kad turėjo būti taikomos Civiliniame kodekse įtvirtintos teisės normos, kurios reglamentuoja senaties terminų taikymą, o ne specialios teisės normos – Mokesčių administravimo įstatymo, pagal analogiją, nuostatos. Pareiškėjas taip mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai perskaičiavo priteistiną sumą, versdamas litus į eurus.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad Rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta.

Kita vertus, iš Rinkliavų įstatymo matyti, kad jis reglamentuoja pagal reguliavimo objektą, metodą ir dalyką, panašius teisinius santykius – valstybės rinkliavą ir vietinę rinkliavą.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 15 punktą ir 68 straipsnį, valstybės rinkliavai yra taikomos Mokesčių administravimo nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl senaties termino taikymo, už kurį valstybės rinkliavos (mokesčio) administratoriui leidžiama apskaičiuoti ar perskaičiuoti valstybės rinkliavą (mokestį) jos mokėtojui.

Atkreiptinas dėmesys, kad Mokesčių administravimo įstatymas nėra tiesiogiai taikomas vietinės rinkliavos teisiniuose santykiuose (Mokesčių administravimo įstatymo 13 str.). Todėl darytina išvada, kad nėra tvirtintos teisės normos, kuri tiesiogiai reglamentuotų senaties terminų taikymo klausimus teisiniuose santykiuose, kurie atsiranda vietinės rinkliavos srityje.

Tokiais atvejais, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalies nuostatomis, tenka spręsti teisės analogijos taikymo klausimus. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalį, teisės analogijos klausimas turi būti sprendžiamas, visų pirma, taikant tą teisės normą (įstatymą), kuri reglamentuoja panašius teisinius santykius, o jei ir tokių teisės normų nėra, įpareigoja teisės analogijos klausimą spręsti taikant bendruosius įstatymų pradmenis ir jų prasmę, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kaip jau buvo minėta, valstybės rinkliava ir vietinė rinkliava pagal reguliavimo objektą, metodą ir dalyką, yra artimiausi vienas kitam bei panašiausi teisiniai santykiai, kas savo ruožtu lemia, kad vietinės rinkliavos atžvilgiu turi būti taikomos tos įstatyminės normos, kurios taikomos ir valstybės rinkliavos atžvilgiu.

Pažymėtina, kad senaties terminų klausimas šioje srityje tokiu pat būdu yra sprendžiamas ir administracinių teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis bei kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/ 2012, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-442/2015).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad sprendžiant teisės analogijos klausimą turėjo būti taikomos Civilinio kodekso, o ne Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos, akcentuotina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalies nuostatas yra konstatuota, kad „Mokestiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl jų realizavimui pirmiausia taikomas administracinio teisinio reguliavimo metodas (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas). <...> Tiek mokestinių santykių teisinio reguliavimo metodas (imperatyvus, subordinacinis), tiek ir šio reglamentavimo dalykas (teisiniai santykiai, susiję su mokesčių apskaičiavimu, sumokėjimu ir išieškojimu) lemia tai, kad šie teisiniai santykiai yra reglamentuojami specifiniais teisės aktais, iš esmės besiskiriančiais nuo privatinių teisinių santykių dalyvių elgesio reglamentavimo. <...> Tačiau susidūrus su viešosios teisės normomis nereglamentuotais teisiniais santykiais, yra galimas subsidiarus privatinės teisės normų taikymas.

Tai tiesiogiai numato Civilinio kodekso 1.1 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat Civilinio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

Iš šios bendrosios Civilinio kodekso nuostatos matyti, kad Civilinio kodekso normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai yra įsakmiai nurodyta Civiliniame kodekse ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis. Subsidiarus Civilinio kodekso normų taikymas pildant viešosios teisės spragas leidžia tiksliau prognozuoti galimą susiklosčiusių teisinių santykių įvertinimą, nei teisės spragas šalinant kitu būdu – įstatymų arba teisės analogijos pagalba.

Tačiau kartu konstatuotina, kad, susidūrus su situacija, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais Civilinio kodekso normos netaikytinos. Atsižvelgiant į šį mokesčio administratoriaus veikloje taikytinų teisės šaltinių eiliškumą turi būti sprendžiamas ginčas nagrinėjamoje byloje.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, administracinėje byloje Nr. A11-648/2003).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygų kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrįstai ir teisingai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą.

Pastebėtina, kad į pirmosios instancijos teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 22 d. (b. l. 3), prašydamas priteisti vietinę rinkliavą, susidariusią nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Kaip jau buvo aptarta, pirmosios instancijos teismas vietinę rinkliavą priteisė už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tačiau, vadovaujantis šiuo atveju taikytinomis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, formuojama administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1681-556/2015; 2015 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1678-442/2015; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-845-602/2015), vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2014 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už 2009 metus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra keistina, nurodant, jog pareiškėjui iš atsakovo priteistina suma už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. 1 577,9 Lt (456,99 Eur).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, priteistina vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma į eurus perskaičiuojama remiantis Lietuvos Respublikoje įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 2 dalimi bei yra apvalinama iki cento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1055-442/2015; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1202-575/2015).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tačiau neteisingai pritaikė senaties terminą, dėl ko nepagrįstai pareiškėjo naudai nepriteisė vietinės rinkliavos nepriemokos už visus 2009 metus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 456,99 Eur vietinės rinkliavos nepriemoka, susidariusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei„Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovo A. D. priteisti 456,99 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt šešis eurus devyniasdešimt devynis euro centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys