A-438-102-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-102/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00035-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 77 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

proceso dalyviams ir jų atstovams nedalyvaujant,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. (S. B.) prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. (S. B.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. B. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. S-335(7-286/2010) (toliau – ir Komisija, Mokestinių ginčų Komisija), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 68-208 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-148 dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo S. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

II. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindė pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai nurodė, jog teismas nevisiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, neįsigilino ir neatskleidė bylos esmės, sprendimą grindė iš esmės atsakovo pateiktais argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais bei argumentais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-102/2012 pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. S-335-(7-286/2010) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 68-208 ir perdavė mokestinį ginčą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Teismas konstatavo, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog kilusio mokestinio ginčo esmė yra ar pareiškėjas vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo veiklą bei ekonominę veiklą Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų prasme, taip pat ar Inspekcija tam tikrų pareiškėjo sudarytų sandorių atžvilgiu taikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą. Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju 2004 – 2007 m. laikotarpiu vienas ar kartu su sutuoktine pardavė ar kitaip perleido nuosavybėn 8 nekilnojamojo turto objektus (6 žemės sklypus ir 2 butus) ir iš nekilnojamojo turto perleidimo gautas pajams 2004 – 2007 m. pajamų mokesčio deklaracijose deklaravo kaip neapmokestinamąsias pajamas arba kaip pajamas iš ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn ir atitinkamai apmokestino (neapmokestino) gyventojų pajamų mokesčiu. Savo ruožtu Inspekcija pareiškėjo veiklą perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą pripažino individualia veikla Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų prasme ir ekonomine veikla Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo prasme bei atitinkamai nuo gautų individualios veiklos pajamų pareiškėjui papildomai apskaičiavo 282857 Lt GPM, 179588,52 Lt GPM delspinigių; 432675,00 Lt PVM, 253160,00 Lt PVM delspinigių, 1051,42 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 525,71 Lt VSD įmokų bazinei pensijai gauti baudos; 2 472,58 Lt VSD įmokų papildomai pensijai; 1 236,29 Lt VSD įmokų papildomai pensijai baudos ir skyrė 28286,00 Lt GPM baudą bei 43628,00 Lt PVM baudą. Inspekcija pagal tam tikrus pareiškėjo sudarytus sandorius mokėtinų mokesčių bazę ir mokesčio sumą apskaičiavo vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu, neatsižvelgdama į nekilnojamojo turto perleidimo sutartyse nurodytas žemės sklypų kainas ir jų perleidimo būdus.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas S. B. 2012 m. vasario 29 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog sutinka su ikiteisminių mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų bei pirmosios instancijos teismo pozicija, kad jo veikla tam tikrų nekilnojamojo turto objektų perleidimo atžvilgiu laikytina individualia ir buvo tinkamai apmokestinta. Tačiau pareiškėjas nurodė, jog nesutinka su: 1) pajamų už 1,3637 ha žemės sklypo Pavilionių kaime (vėliau sklypas padalintas į tris 0,2643 ha, 0,2555 ha ir 0,8440 ha žemės sklypus) perleidimą priskyrimo gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamoms pajamoms; 2) Inspekcijos išvada jog 2,0750 ha ir 0,4250 ha žemės sklypų Bajorų kaime, Vilniuje, dovanojimo sutartis yra apsimestinė; 3) Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio nuostatų taikymu 2005 m. spalio 3 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties Nr. 13936, 2005 m. spalio 3 d. mainų sutarties Nr. 13937, 2005 m. spalio 3 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 13938 atžvilgiu; 4) 2 butų, esančių S. N. g. Vilniuje (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), gautų išmainius 0,2643 ha ir 0,2555 ha žemės sklypus Pavilionių kaime, Vilniuje, perleidimo sandorių apmokestinimo PVM. Atsižvelgusi į nurodytus pareiškėjo paaiškinimus bei papildomai patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija akcentavo, jog dalis iš minėtuose paaiškinimuose išdėstytų pareiškėjo argumentų iš esmės yra pagrįsti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas ir ikiteisminių mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai yra naikinti, kadangi mokesčių administratorius, vertindamas atskiras mokestinio patikrinimo bei mokestinio ginčo metu nustatytas aplinkybes (ginčo epizodus), netinkamai taikė materialines teisės normas bei padarė išvadas, kurios neatitinka byloje surinktų įrodymų pobūdžio.

Teismo vertinimu, iš bylos medžiagos matyti, jog pajamas (220000 Lt) už pagal 2007 m. rugpjūčio 9 d. sutartį Nr. JG-1913 parduotą butą S. N. g. 93-116, Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir pajamas (150000 Lt) už pagal 2007 m. spalio 30 d. sutartį Nr. JG-2582 parduotą butą S. N. g. 101-63, Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) mokesčių administratorius priskyrė pareiškėjo S. B. pajamoms, gautoms vykdant individualią veiklą (perkant bei parduodant nekilnojamąjį turtą) ir apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu, taip pat šias pajamas pripažino ir pridėtinės vertės mokesčio objektu, t. y. pajamomis, gautomis vykdant ekonominę veiklą, bei, atitinkamai, jas apmokestino pridėtinės vertės mokesčiu.

Teismas akcentavo, jog bylos medžiaga patvirtina, kad šiuos butus pareiškėjas iš esmės įgijo pagal 2005 m. spalio 3 d. mainų sutartį Nr. 13937, kai 0,2643 ha ir 0,2555 ha žemės sklypus Pavilionių kaime, Vilniaus rajone, išmainė be priemokos į reikalavimo teises dėl 5 statomų butų S. N. g., Vilniuje. Savo ruožtu, minėtus žemės sklypus Pavilionių kaime, Vilniaus rajone (0,2643 ha, 0,2555 ha dydžio žemės sklypai, taip pat 0,8440 ha dydžio žemės sklypas) pareiškėjas gavo nuosavybėn pagal 2000 m. kovo 31 d. dovanojimo sutartį iš savo tėvo S. B., kaip vieną 1,3637 ha žemės sklypą. Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 2.3-5015-01 šis žemės sklypas buvo padalintas į tris minėto dydžio žemės sklypus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentavo ir tai, jog pareiškėjas S. B. jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,8440 ha dydžio žemės sklypą Pavilionių kaime, Vilniuje (vieną iš buvusio bendro 1,3637 ha žemės sklypo dalių), pardavė pagal 2005 m. spalio 3 d. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 13938, o už šio žemės sklypo pardavimą gautų pajamų mokesčių administratorius nepriskyrė gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamoms pajamoms, atsižvelgdamas į tai, jog sklypas dovanojimo būdu buvo gautas iš pareiškėjo tėvo.

Teismas nurodė, jog apibendrinant nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius apmokestinimo prasme skirtingai vertino ir traktavo tos pačios teisinės prigimties pajamas, t. y. pajamas, kurios buvo gautos perleidus tą patį dovanojimo būdu gautą turtą (žemės sklypus). Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teisinė situacija suponuoja esminio teisės principo, t. y. teisinės lygybės principo pažeidimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojama teisės aiškinimo bei taikymo praktika bei oficialia konstitucine doktrina teisinės lygybės (lygiateisiškumo) principas reiškia lygų matą, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims bei įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d., 2000 m. birželio 30 d. ir 2002 m. spalio 23 d. nutarimai). Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad 1,3637 ha dydžio žemės sklypą Pavilionių kaime, Vilniaus rajone, pareiškėjas įgijo dovanojimo sutarties pagrindu, į šią aplinkybę mokesčių administratorius privalėjo atsižvelgti tiek vertindamas pajamas, gautas iš vienos šio sklypo dalies (0,8440 ha dydžio žemės sklypo), tiek ir iš kitų šio sklypo dalių (0,2643 ha, 0,2555 ha dydžio žemės sklypų) perleidimo. Kaip jau buvo minėta, 0,2643 ha ir 0,2555 ha dydžio žemės sklypus Pavilionių kaime, Vilniaus rajone, pareiškėjas išmainė į 5 butus S. N. g., Vilniuje, ir iš jų 2 butus pardavė. Nors mokesčių administratorius konstatavo, jog pajamos už šių butų pardavimą yra individualios veiklos pajamos, ši mokesčių administratoriaus pozicija, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsta atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių kontekstą.

Teismas akcentavo, jog individualios veiklos sąvoka yra apibrėžiama Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šį apibrėžimą individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį:

1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turinti verslo liudijimą;

2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą;

3) savarankiška sporto veikla;

4) savarankiška atlikėjo veikla. Aiškindamas šias teisės normas, teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 (Administracinių teismų praktika Nr. 9, p. 44-56) yra konstatavusi, kad vertinant ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims.

Kaip yra išaiškinusi išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vienas iš individualios veiklos požymių – versliškumas (komerciškumas) – reiškia, kad visa individuali veikla nuo pat jos vykdymo pradžios privalo turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog 1,3637 ha dydžio žemės sklypą Pavilionių kaime, Vilniaus rajone, pareiškėjas įgijo dovanojimo būdu, t. y. jo įsigijimo iš esmės nelėmė vien tik pareiškėjo valia ir jis per se nebuvo susijęs su siekiu gauti pajamų ar kitos ekonominės veiklos.

Byloje iš esmės nėra nustatyta ir objektyvių aplinkybių, jog versliškumo (komerciškumo) požymiai pareiškėjo veikloje atsirado vėliau, kadangi iš bylos aplinkybių matyti, jog žemės sklypų Pavilionių kaime, Vilniaus rajone, perleidimą ir jų keitimą į butus S. N. g., Vilniuje, sąlygojo ne vien tik komerciniai (ekonominiai) tikslai, bet asmeninės ir kitos nuo ekonominių faktorių nepriklausančios aplinkybės - pirminio žemės sklypų pirkėjo J. K. mirtis bei civilinis ginčas su J. K. teisių paveldėtojomis A. ir V. K.. Šią aplinkybę patvirtina ir jau minėtas faktas, jog mokesčių administratorius neapmokestino pajamų, gautų už 0,8440 ha dydžio žemės sklypo dalies pardavimą.

Atsižvelgdamas į šias priežastis, teismas padarė išvadą, jog mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo 2 butų, esančių S. N. g. Vilniuje (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), perleidimo sandorius sieti su pareiškėjo vykdyta individualia veikla, taip pat ir su ekonomine veikla Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų prasme (kaip pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 - 1073/2010) individualios veiklos sąvoka, apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, iš esmės atitinka Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme vartojamos sąvokos „ekonominė veikla“ požymius). Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija konstatavo, jog mokesčių administratorius šioje dalyje nepagrįstai apskaičiavo bei nurodė pareiškėjui sumokėti gyventojų pajamų mokestį ir pridėtinės vertės mokestį, taip pat su šiais mokesčiais susijusias sumas (delspinigius, baudas).

Dėl kitų byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėjo, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje buvo nagrinėjami kiti aktualūs mokestinio ginčo epizodai dėl 2,0750 ha ir 0,4250 ha žemės sklypų Bajorų kaime, Vilniuje, dovanojimo sutarties bei Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio nuostatų taikymo, atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai bei pateikta tinkama teisinė jų kvalifikacija. Teismas pažymėjo ir tai, jog kaip matyti iš mokestinio ginčo metu priimtų ikiteisminių mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų bei pirmosios instancijos teismo sprendimų, viso mokestinio ginčo metu buvo detaliai išanalizuoti tiek pareiškėjo apmokestinimo teisiniai pagrindai (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo ir Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos), tiek ir nuodugniai ištirtos faktinės pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutiko su ikiteisminių mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų bei pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl mokestinio ginčo epizodų, nesusijusių su žemės sklypų Pavilionių kaime, Vilniaus rajone, perleidimo sandoriais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, jog atsižvelgiant į tai, kad mokesčių administratorius netinkamai priskyrė individualios veiklos pajamoms ir pajamoms iš ekonominės veiklos pajamas už du pagal 2007 m. rugpjūčio 9 d. sutartį bei 2007 m. spalio 30 d. sutartį parduotus butus S. N. g., Vilniuje, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pareiškėjo skundą perduoti atsakovui nagrinėti iš naujo tam, kad būtų perskaičiuotos su šiais sandoriais susijusios gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio sumos (taip pat šių mokesčių baudos ir delspinigiai) bei valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos (šių įmokų baudos, delspinigiai), kadangi jų dydis tiesiogiai priklauso metinių pareiškėjo individualios veiklos pajamų. Dėl šios priežasties pareiškėjo S. B. apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, o ginčijami pirmosios instancijos teismo bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimai panaikinti perduodant mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

III. Pareiškėjas S. B. pateikė prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo administracinėje byloje Nr. A438-102/2012, kuriame nurodė, jog prašo priimti papildomą sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-102/2012 ir panaikinti atsakovo, Mokestinių ginčų komisijos bei pirmosios instancijos teismo priimtus sprendimus dėl pajamų, gautų iš Pavilionių žemės sklypų perleidimo, apmokestinimo, konkrečiai nurodant, koks turtas ir kokia pajamų suma, gauta iš minėto turto perleidimo, yra neapmokestinama.

Prašyme nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti, todėl pareiškėjas prašo panaikinti atsakovo, Mokestinių ginčų komisijos bei pirmosios instancijos teismo priimtus sprendimus dėl pajamų, gautų iš žemės sklypų, esančių Pavilionių kaime, Vilniaus rajone, perleidimo, apmokestinimo, konkrečiai nurodant, koks turtas ir kokia pajamų suma, gauta iš minėto turto perleidimo yra neapmokestinama (Administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atsiliepime į pareiškėjo S. B. pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo atsakovas nurodo, jog prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-102/2012 tinkamai išsprendė teisės klausimą ir aiškiai nurodė veiksmus, kuriuos privalo atlikti atsakovas, t. y. perskaičiuoti su konkrečiais (nutartyje išvardintais) sandoriais susijusias mokesčių sumas. Atsakovas pažymi, jog analizuojant pareiškėjo dėstomus argumentus dėl galimo pajamų, gautų iš sklypų Bajoruose ir Pavilioniuose pardavimo, atskyrimo ir apmokestinimo tik pajamų, gautų iš sklypų Bajoruose pardavimo, ir vertinant juos su pareiškėjo pateiktais procesiniais dokumentais, adresuotais ikiteisminėms mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms bei teismams, galima daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia naujus argumentus, kurie nebuvo nagrinėti ir dėl jų minėtos institucijos nepasisakė. Taigi, pasak atsakovo, pareiškėjas siekia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas peržiūrėtų įsiteisėjusią 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-102/2012 ir pasisakytų dėl naujai išsakytų argumentų, o tai prieštarauja teisinio apibrėžtumo principui, kadangi atsakovas vykdydamas minėtą nutartį jau perskaičiavo atitinkamas mokesčių sumas ir priėmė 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 68-64.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 bei 2 dalis numato, jog „2. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. [...] 3. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus“. Vadovaujantis ABTĮ 87 straipsnio 5 dalimi, rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo išvada prašymą patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto reikalavimo turinį, arba prašymą atmesti. ABTĮ 88 straipsnis taip pat numato, jog išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; 2) patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 3) patenkinti skundą (prašymą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; 4) patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu; 5) patenkinti skundą (prašymą) ir priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Iš šių procesinių teisės normų turinio matyti, jog priimto teismo procesinio sprendimo rezoliucinė dalis turi būti suformuluota taip, kad joje išdėstytos teismo išvados dėl pareiškėjo reikalavimų patenkinimo (nepatenkinimo) sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės teismo sprendimą įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir pan.

Kartu akcentuotina, jog ABTĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad „teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: [...] 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti“. Taigi ABTĮ 95 straipsnio nuostatos numato teisinę galimybę ištaisyti konkretaus teismo sprendimo trūkumus taikant papildomo teismo sprendimo institutą. Kita vertus, papildomas teismo sprendimas negali būti priimtas dėl tokių trūkumų, kurių ištaisymas reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, nes pagal visuotinai žinomą teisminio proceso taisyklę, paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti (ABTĮ 94 straipsnio 1 dalis). Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine tvarka arba atnaujinus procesą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-102/2012 rezoliucinėje dalis buvo suformuluota taip:

„pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. S-335-(7-286/2010) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 68-208 ir perduoti mokestinį ginčą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.“

Be to, šios nutarties motyvacinėje dalyje (t. 1, b. l. 125 – 126) inter alia buvo nurodyta, jog „mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo 2 butų, esančių S. N. g. Vilniuje (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), perleidimo sandorius sieti su pareiškėjo vykdyta individualia veikla, taip pat ir su ekonomine veikla Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų prasme [...]. Todėl konstatuotina, jog mokesčių administratorius šioje dalyje nepagrįstai apskaičiavo bei nurodė pareiškėjui sumokėti gyventojų pajamų mokestį ir pridėtinės vertės mokestį, taip pat su šiais mokesčiais susijusias sumas (delspinigius, baudas). [...] Atsižvelgiant į tai, jog mokesčių administratorius netinkamai priskyrė individualios veiklos pajamoms ir pajamoms iš ekonominės veiklos pajamas už du pagal 2007 m. rugpjūčio 9 d. sutartį bei 2007 m. spalio 30 d. sutartį parduotus butus S. N. g., Vilniuje, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pareiškėjo skundą perduoti atsakovui nagrinėti iš naujo tam, kad būtų perskaičiuotos su šiais sandoriais susijusios gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio sumos (taip pat šių mokesčių baudos ir delspinigiai) bei valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos (šių įmokų baudos, delspinigiai), kadangi jų dydis tiesiogiai priklauso metinių pareiškėjo individualios veiklos pajamų“.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog apeliacinės instancijos teismas 2012 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-102/2012 motyvuojamoje dalyje išsprendęs teisės klausimą, rezoliucinėje nutarties dalyje nenurodė konkrečių veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti (suformulavo tik atsakovui adresuotą abstraktaus pobūdžio įpareigojimą perduoti mokestinį ginčą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo). Dėl šios priežasties nurodytas 2012 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-102/2012 trūkumas yra šalintinas taikant papildomo teismo sprendimo priėmimo teisinį institutą, t. y. priimant papildomą sprendimą bei jame nurodant jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakeičiamas, panaikinant pirmosios instancijos teismo, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. S-335-(7-286/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 68-208 bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2010 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-148 dalis, kuriomis buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui S. B. sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio sumas (šių mokesčių baudas ir delspinigius) bei valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas (šių įmokų baudas, delspinigius) apskaičiuotas už 2 butų, esančių S. N. g. Vilniuje (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), perleidimo sandorius (pagal 2007 m. rugpjūčio 9 d. sutartį Nr. JG-1913 parduotas butas S. N. g. 93-116, Vilniuje (220000 Lt dydžio pajamos) ir pagal 2007 m. spalio 30 d. sutartį Nr. JG-2582 parduotas butas S. N. g. 101-63, Vilniuje (150000 Lt dydžio pajamos), ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo apskaičiuoti pareiškėjo mokėtinus mokesčius, baudas ir delspinigius nuo kitų jo sudarytų sandorių.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog nors iš bylos medžiagos (atsakovo papildomai pateiktų dokumentų, t. 1, b. l. 146) matyti, kad atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-102/2012, yra priėmęs 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 68 – 644 „Dėl S. B. (kodas (duomenys neskelbtini)) skundo“, tačiau pareiškėjo S. B. prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo buvo paduotas įstatymo nustatytu terminu (per keturiolika dienų nuo apeliacinės instancijos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-102/2012 priėmimo dienos), todėl nurodyto atsakovo sprendimo priėmimo faktas teismo nesaisto bei neturi teisinės reikšmės papildomo sprendimo priėmimui.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. B. (S. B.) prašymą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo administracinėje byloje Nr. A438-102/2012 tenkinti.

Priimti papildomą teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-102/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-102/2012 rezoliucinę dalį suformuluoti sekančiai:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. S-335-(7-286/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 68-208 bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2010 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-148 dalis, kuriomis buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui S. B. sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio sumas, šių mokesčių baudas ir delspinigius bei valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas, šių įmokų baudas ir delspinigius apskaičiuotus už dviejų butų, esančių S. N. g. Vilniuje (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), perleidimo sandorius (2007 m. rugpjūčio 9 d. sutartis Nr. JG-1913, pagal kurią parduotas butas S. N. g. 93-116, Vilniuje, ir gautos 220000 (dviejų šimtų dvidešimties tūkstančių) Lt dydžio pajamos ir 2007 m. spalio 30 d. sutartis Nr. JG-2582, pagal kurią parduotas butas S. N. g. 101-63, Vilniuje, bei gautos 150000 (vieno šimto penkiasdešimt tūkstančių) Lt dydžio pajamos), ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo apskaičiuoti pareiškėjo S. B. (S. B.) mokėtinus mokesčius, baudas ir delspinigius nuo kitų jo sudarytų sandorių.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan