2020-01-29 Nr. AB-1894-3-61-3-00159-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-67-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00159-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 5 000 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius ir fizinius nepatogumus. Kamerose sanitariniai mazgai buvo atskirti nuo patalpos itin maža sienele, kuri neužtikrino privatumo. Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose sąlygos antisanitarinės, tvyro pelėsis, grybelis, dulkės. Kamerose langai nėra valomi, o patiems išsivalyti nėra galimybės, kadangi langai yra uždengti grotomis. Pareiškėjas teigė, kad jam nepagrįstai suteikiamas vienos valandos pasivaikščiojimas, kadangi yra per trumpas ir neatitinka Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų, nes suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K dažnai nėra šilto (karšto) vandens ir nėra sudaryta galimybė prausti kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Kamerose ventiliacija neveikia, yra nuolat drėgna ir tamsu, dėl to pūva čiužiniai, veisiasi parazitai, lovos rūdija. Lukiškių TI-K nėra užtikrinamas patalpos apšvietimas, natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia. Dirbtinis apšvietimas labai stiprus, nuo jo skauda akis ir galvą. Žiemą kamerose nėra užtikrinamas šilumos kiekis, o vasarą būna per karšta. Kamerose yra graužikų ir parazitų, tačiau Lukiškių TI-K nesiima reikiamų veiksmų jiems išnaikinti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad maistas nėra skanus, energetinė vertė yra nepakankama, atsižvelgiant į pareiškėjo ūgį ir svorį.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus, reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose. Nuteistieji (suimtieji) dažnai sugadina metalinį tinklą ant langų, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos, tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418–426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis teisės aktų normas.

6. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad nuteistieji į dušą vedami vieną kartą per savaitę po 15 minučių. Dušuose yra nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (kcal) ne mažiau kaip 2 298 kcal. 2013 m. gruodžio 19 d., atlikus maisto laboratorinius tyrimus, nedirbančių vyrų paros maisto davinio energinę vertę sudarė 2 856 kcal. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems yra pateikimas visas pagal valgiaraštį priklausantis maistas, toks maistas buvo pateiktas ir pareiškėjui.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. T. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui V. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

8. Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” V. T. (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu ir pažymėjo, kad, įvertinus atsakovo atstovo pateiktus duomenis bei kamerose laikytų asmenų skaičių, nustatyta, jog minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo plotas, atmesti kaip nepagrįsti.

10. Dėl pareiškėjo teiginio, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas ir dėl to buvo pažeistas jo privatumas, teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nurodė bei su atsiliepimu pateikė nuotraukas (b. l. 68–71), kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos, taip pat nurodė, kuriose patalpose jos yra įrengtos. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose yra įrengtos užuolaidos: Nr. 119, Nr. 153, Nr. 169. Lukiškių TI-K taip pat pateikė informaciją (b. l. 35–39), kuriose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos, kaip atskiros kabinos su durimis, iš jų pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 257, Nr. 256, Nr. 253. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinęs ir išskaičiavęs laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose asmens privatumas buvo pilnai užtikrinamas (kuriose sanitariniai mazgai įrengti kaip atskiros kabinos), teismas konstatavo, kad pareiškėjas 177 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo privatumo.

11. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose buvo blogas apšvietimas, ventiliacija, jautėsi drėgmė, temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, kamerose buvo pelėsis ir grybelis.

12. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 14–17 punktais ir pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pateiktame ūkio skyriaus pranešime (b. l. 35–39) nurodyta, jog Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui.

13. Iš byloje pateiktų Nacionalinio sveikatos centro bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų (b. l. 40–66) matyti, kad patikrinimai Lukiškių TI-K buvo atliekami periodiškai. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje Nr. 265 buvo vizualiai nešvarūs langų stiklai, palangės (b. l. 52–54). Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 6 d. rašte nurodyta, kad kameroje Nr. 265 išvalyti langų stiklai ir palangės. Grįžtamuoju patikrinimo aktu (b. l. 57–58) nustatyta, kad pažeidimas yra pašalintas. Kitų pažeidimų, susijusių su pareiškėjo skunde išdėstytais pažeidimais, tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K ir tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (Nr. 119, 153, 169, 257, 272, 313, 265, 283, 256, 253), patikrinimų aktais nenustatyta. Lukiškių TI-K taip pat teismui pateikė duomenis (b. l. 35–39), kuriuose nurodyta, kad kamerose periodiškai atliekami remonto darbai. Byloje esantis tarnybinis pranešimas (b. l. 34) patvirtina, kad pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K 2016–2017 m. laikotarpiu nesikreipė. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog egzistavo nukrypimai nuo higienos normoje įtvirtintų reikalavimų, susijusių su apšvietimu, ventiliacija ar temperatūra. Pareiškėjo argumentus taip pat paneigė atsakovo atstovo pateikti objektyvūs duomenys (patikrinimo aktai), kuriais, be kita ko, taip pat nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų pelėsis ar grybelis. Dėl to, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai atmesti kaip nepagrįsti.

14. Dėl galimybės valyti kamerų langus teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl ant lango įrengtos grotos bei metalinis tinklas nesudaro pagrindo išvadai dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Nuteistiesiems nustatyta pareiga patiems rūpintis tiek savo asmenine higiena, tiek aplinka, kurioje yra laikomi, todėl pareiškėjo teiginiai, kad kameros langai buvo purvini, atmesti kaip nepagrįsti. Byloje nėra medžiagos, kuri patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl kliūčių, trukdančių nusivalyti langą, pašalinimo, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su grotomis ant langų bei su tuo susijusiu lango nešvarumu, atmesti kaip nepagrįsti.

15. Kaip išdėstyta anksčiau, kameroje Nr. 265, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. kovo 10 d., buvo vizualiai nešvarūs langų stiklai. Tačiau, nors teismas ir nustatė, jog kameroje Nr. 265 buvo nešvarūs langų stiklai, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kokią įtaką nešvarūs stiklų langai turėjo jo neturinės žalos atsiradimui, juo labiau, kad šioje kameroje jis buvo laikomas tik vieną parą. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog dėl nešvarių langų ir netinkamo apšvietimo jis patytė neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentus dėl purvinų langų stiklų ir dėl to patirtos neturtinės žalos atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas rėmėsi byloje surinktais duomenimis ir pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinama dirbtinė apšvieta, kuri yra ne mažesnė kaip 200 lx (b. l. 35–39). Teismas pažymėjo, kad kitų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo, drėgmės, temperatūros, vėdinimo, oro švarumo byloje nėra, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti. Pareiškėjo argumentas, kad pats negalėjo išjungti elektros, atmestas kaip nepagrįstas.

17. Lukiškių TI-K į bylą pateikė sutartis dėl nariuotakojų ir graužikų stebėjimo bei naikinimo, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti HN 134:2015 20 punkto pažeidimo. Dėl kameroje, pareiškėjo teigimu, buvusių tarakonų ar kitų parazitų pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų buvimo kameroje atmesti kaip nepagrįsti.

18. Dėl pasivaikščiojimo trukmės teismas akcentavo, kad pareiškėjo minimas rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. pareiškėjo argumentai dėl 8 val. pasivaikščiojimo trukmės atmesti kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K šios savo pareigos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, neįgyvendintų ar įgyvendintų ją netinkamai, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestas.

19. Pareiškėjas, teigdamas jog jam nebuvo užtikrinta galimybė nusiprausti po šiltu dušu kartą per savaitę, šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė nors apytikslio laikotarpio, kada negalėjo nusiprausti po šiltu dušu. Duomenų byloje apie tai, kad būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu išvesti į dušą be eilės byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl galimybės nusiprausti nepagrįsti konkrečiais argumentais ar byloje surinktais objektyviais duomenimis, todėl atmesti kaip nepagrįsti.

20. Dėl teikiamo maitinimo teismas akcentavo, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo maitinami vadovaujantis teisės aktais. Byloje esantis 2017 m. kovo 24 d. Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo (skundo) patikrinimo aktas (b. l. 44–45) patvirtina, kad trūkumų nebuvo. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamos maisto kokybės būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl argumentai, susiję su maisto skoniu ar nepakankama jo verte, vertinti kaip abstraktūs, todėl atmesti kaip nepagrįsti.

21. Įvertinus aptartas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui 177 paras nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

22. Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, nenustatęs, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgdamas į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 200 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo.

III. 23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K (toliau – ir apeliantas), pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

24. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo. Lietuvos teisės aktuose (higienos normose) nėra nustatyta, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, asmens privatumui užtikrinti yra įrengiamos užuolaidos. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl valstybei atsakomybė negali kilti. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

26. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam 200 Eur neturtinės žalos atliginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

17. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Atkreipia dėmesį, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, taip pat nurodo, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 177 paras buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

20. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

22. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju – reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aplinkybę, jog tik kamerose Nr. 257, Nr. 256, Nr. 253 (iš kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas) sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu jose, teisėtai ir pagrįstai tiesiogiai taikė Konvencijos nuostatas bei vadovavosi šiuo klausimu suformuota EŽTT jurisprudencija bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

24. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ypač ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

27. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad nėra pagrindo sumažinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo.

28. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius