2025-01-08 Nr. AB-340-3-61-3-04664-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1037-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04664-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. Q. (F. Q.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. Q. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas F. Q. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 24S185670, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas 2023 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), t. y. dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Analekta“ (toliau – ir Bendrovė1) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą). Pareiškėjui 2023 m. lapkričio 23 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760311586, galiojantis iki 2025 m. lapkričio 28 d.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė1, teikdama tarpininkavimo raštą, nurodė atsakovui, jog su pareiškėju bus sudaroma darbo keliems darbdaviams sutartis, ir buvo nurodytas dar vienas darbdavys – UAB „Meidovis“ (toliau – ir Bendrovė2). Pareiškėjas nuo 2024 m. kovo 13 d. yra paskirtas Bendrovės2 direktoriumi.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentas panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi dėl to, jog, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) informacinę sistemą, atsakovas nustatė, kad, nors pareiškėjas Bendrovėje1 dirba nuo 2023 m. lapkričio 28 d., tačiau per visą įdarbinimo Bendrovėje1 laikotarpį jam nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės1 pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas Bendrovėje1 faktiškai nedirba, todėl konstatavo, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

5. Pareiškėjas neneigė, kad jam darbo užmokestis nebuvo mokamas, tačiau paaiškino, jog 2023 m. pabaigoje pareiškėjas savo gimtinėje, Tadžikistano Respublikoje, patyrė traumą – (duomenys neskelbtini) 3 mėnesius, paskirtas gydytojo (duomenys neskelbtini) stebėjimas nuo 2023 m. gruodžio 10 d. iki 2024 m. liepos 12 d. Taip pat 2024 m. kovo 11 d. medicininėje pažymoje nurodyta, kad jau yra (duomenys neskelbtini) ir rekomenduojama (duomenys neskelbtini) kineziterapija ir fizioterapija 3 mėn. Teigė, kad nuo 2024 m. gegužės 24 d. iki 2024 m. liepos 5 d. jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas ilgą laiką gydėsi po (duomenys neskelbtini), todėl negalėjo dirbti, be to, (duomenys neskelbtini) Tadžikistano Respublikoje, ruošdamasis vykti į Lietuvos Respubliką dirbti. Pareiškėjas nurodė, kad dėl patirto (duomenys neskelbtini) ilgą laiką gulėjo lovoje, po to buvo ilga reabilitacija, ir tik šiuo metu jis yra pasiruošęs dirbti.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad kol jis gydėsi traumą, Bendrovė1 nemokėjo jam darbo užmokesčio. Atkreipė dėmesį, kad darbo užmokesčio mokėjimo Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato, kadangi pareiškėjas netgi nebuvo Lietuvos Respublikoje ir dar nespėjo pradėti dirbti, todėl Bendrovė1 Fondo valdybos informacinėje sistemoje žymėjo pravaikštas. Dėl nenumatytų aplinkybių (įvykusio įvykio) pareiškėjas neturėjo galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką pradėti dirbti, tačiau netikėtai gavo Departamento Sprendimą. Teigė, kad yra atvykęs iš trečiosios šalies, kurioje vyrauja skurdas ir maži atlyginimai. Be to, pareiškėjas yra Bendrovės2 vadovas ir, būdamas kitoje šalyje, kiek galėjo, tiek prisidėjo prie Bendrovės2 veiklos, tačiau šiuo metu vadovas reikalingas Lietuvoje, o pareiškėjui išvykus iš šalies, pasunkėtų Bendrovės2 darbas.

7. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 3 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „Analekta“. Išnagrinėjus prašymą, pareiškėjui darbo pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760311586. UAB „Analekta“ tarpininkavimo rašte nurodė, kad su asmeniu bus sudaroma darbo keliems darbdaviams sutartis, t. y. buvo nurodytas dar vienas darbdavys – UAB „Meidovis“. Vykdant užsieniečių kontrolę, duomenys apie asmenį buvo patikrinti Fondo valdybos informacinėje sistemoje ir patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Analekta“ dirba nuo 2023 m. lapkričio 28 d., tačiau nė vieną mėnesį per visą įdarbinimo laikotarpį jam nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur. Nustatyta, kad nuo 2023 m. lapkričio 28 d. iki sprendimo priėmimo dienos (iš viso 8 mėn.) darbo užmokestis apskritai nebuvo mokėtas, taigi pareiškėjas Bendrovėje1 faktiškai nedirba.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Departamentui nebuvo pateikti duomenys, jog jis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas Bendrovės1 pateiktame tarpininkavimo rašte, todėl Departamentas konstatavo, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2024 m. kovo 13 d. yra paskirtas UAB „Meidovis“ direktoriumi.

10. Departamentas akcentavo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas ne siekiant vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 45 straipsnį, bet su tikslu dirbti Lietuvos Respublikoje pagal profesiją, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, t. y. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio pagrindu. Pareiškėjas nesikreipė į Departamentą su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį, kuri numato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės1. Kadangi pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis, asmuo negauna pajamų (darbo užmokesčio), todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pagal teisinį reguliavimą užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga. Departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją, priėmė ginčijamą Sprendimą pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Kadangi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas būtent siekiant dirbti pas tarpininkavimo raštą pateikusį darbdavį, o prašyme nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, nustačius anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, atsirado imperatyvus pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Be to, aplinkybės, kad pareiškėjas 2024 m. kovo 13 d. paskirtas UAB „Meidovis“ direktoriumi, tik patvirtina, jog pareiškėjo tikslas ir nebuvo dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

11. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovės1 tarpininkavimo rašte nurodyta numatoma užsieniečio įdarbinimo data – 2023 m. lapkričio 14 d., leidimą gyventi užsienietis atsiėmė 2023 m. gruodžio 4 d. Tai, kad jis į Lietuvą atvyko 2024 m. vasario 21 d., tik patvirtina, jog darbas ir gyvenimas Lietuvoje nebuvo užsieniečio tikslas ir užsienietis prašyme išduoti leidimą gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Akcentavo, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui ateityje kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka.

II. 12. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kuris yra Tadžikistano Respublikos pilietis, 2023 m. spalio 3 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, UAB „Analekta“, tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

14. Departamentas, išnagrinėjęs prašymą, 2023 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) dirbti UAB „Analekta“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus). UAB „Analekta“ tarpininkavimo rašte nurodė, kad su asmeniu bus sudaroma darbo keliems darbdaviams sutartis, t. y. buvo nurodytas dar vienas darbdavys – UAB „Meidovis“. Pareiškėjui 2023 m. lapkričio 28 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760311586, galiojantis iki 2025 m. lapkričio 28 d., kuris jam įteiktas 2023 m. lapkričio 28 d.

15. Teismas nurodė, kad Departamentas, patikrinęs duomenis apie pareiškėją Fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatė, jog pareiškėjas Bendrovėje1 dirba nuo 2023 m. lapkričio 28 d., tačiau nė vieną mėnesį per visą įdarbinimo laikotarpį negavo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės1 pateiktame tarpininkavimo rašte nurodyto mokėtino mėnesinio darbo užmokesčio – 1 386 Eur. Departamentas nustatė, kad nuo 2023 m. lapkričio 28 d. iki Sprendimo priėmimo dienos (iš viso 8 mėn.) darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokėtas, t. y. pareiškėjas Bendrovėje1 faktiškai nedirba.

Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2024 m. kovo 13 d. yra paskirtas Bendrovės2 direktoriumi. Patikrinus valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Juridinių asmenų registre esančius Bendrovės2 duomenis, nustatyta, kad Bendrovės2 įstatinis kapitalas yra 99 912 Eur, kurį sudaro 3 450 vnt. vardinių paprastųjų akcijų, o akcininkas yra viešoji įmonė (toliau – ir VšĮ) „Centrinės logistikos pramonės grupė“. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė2 neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

Departamentas neturi duomenų, kad Bendrovė2 pastaruosius 6 mėn. pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, tačiau įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius.

Bendrovėje2 dirba Lietuvos Respublikos pilietis J. Č., o jo darbo užmokestis 2024 m. gegužės mėn. buvo 186,40 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 410,08 Eur. Kadangi pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, todėl Departamentui kilo įtarimų, jog siekiama piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis. Atsižvelgdamas į Fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, kad pareiškėjui 8 mėn. darbo užmokestis apskritai nėra mokamas, jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, jis negauna, Departamentas konstatavo, jog pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Kadangi patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat tai, kad jam darbo Bendrovėje1 laikotarpiu 8 mėn. nemokamas darbo užmokestis, tai reiškia, jog jis nedirba Bendrovėje1, tačiau nuo 2024 m. kovo 13 d. vykdo teisėtą veiklą (yra Bendrovės2 direktorius), Departamentas konstatavo, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

16. Teismas nurodė, kad Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 5 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. lapkričio 28 d.

17. Teismas rėmėsi ginčui aktualių UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 35 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 40 straipsnio 5 dalies, 46 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Leidimų aprašas) nuostatomis.

18. Teismas pažymėjo, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, iki 2025 m. lapkričio 28 d. Išimtys UTPĮ, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

19. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui nebuvo mokamas sutartas darbo užmokestis, tačiau, pareiškėjo teigimu, 2023 metų pabaigoje jis, būdamas Tadžikistano Respublikoje, (duomenys neskelbtini), gipsas buvo uždėtas 3 mėnesiams, paskirtas gydytojo traumatologo stebėjimas nuo 2023 m. gruodžio 10 d. iki 2024 m. liepos 12 d. Dėl patirto (duomenys neskelbtini) pareiškėjas ilgą laiką gulėjo lovoje, po to jo laukė ilga reabilitacija ir tik dabar pareiškėjas yra pasiruošęs dirbti.

20. Teismas, remdamasis UTPĮ 40 straipsnio 5 dalimi, pritarė atsakovo pozicijai, kad nors pareiškėjas turėjo nedarbingumą ir tuo pačiu dirbo UAB „Meidovis“ direktoriumi, tačiau teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, Departamentui nenurodė, jog jis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Teismas pažymėjo, kad apie pasikeitusias aplinkybes, t. y. pareiškėjo nedarbingumą, patirtą traumą ir atlyginimo negavimą Departamentas nebuvo informuotas. Nors pareiškėjas paaiškino, kad dėl sveikatos problemų negalėjo dirbti Bendrovėje1, tačiau jam leidimas laikinai gyventi išduotas ne su tikslu vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą, o siekiant dirbti Lietuvos Respublikoje pagal profesiją, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, dirbti UAB „Analekta“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas į Departamentą su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį nesikreipė.

21. Teismas pažymėjo, kad tokioje teisinėje padėtyje, kurioje iki leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo buvo pareiškėjas, tik aktyvūs jo paties veiksmai, siekiant bendradarbiauti su atsakovu ir pateikiant jam objektyvius duomenis apie ekstraordinarinę situaciją, tam tikrais atvejais galėtų būti pagrindu prievolių nevykdymo tolerancijai, taikant proporcingumo principą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas išimtinių aplinkybių, lėmusių jo pasirinkimą sistemingai pažeisti sąlygas, taikomas asmenims, kuriems buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neįrodė.

22. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kurie leistų pripažinti, jog jis turi ar Sprendimo priėmimo metu turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui, kadangi į bylą nepateikti jokie rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo gerą finansinę situaciją ar kitą gaunamų pajamų šaltinį. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju įrodyta, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžio). Aplinkybė, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjas Lietuvoje negyveno ir turėjo nedarbingumą, jo nuo pareigos atitikti UTPĮ reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. pagrįsti, jog turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kai leidimas laikinai gyventi jam buvo suteiktas būtent dėl darbo Lietuvos Respublikoje, neatleidžia; Įstatyme jokių išimčių dėl to nėra nustatyta.

23. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių UTPĮ nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatytas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, dėl to Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas atkreipė dėmesį, kad UTPĮ 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

24. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reguliavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas pareiškėjo skundą atmetė, taip pat netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

26. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad teismas neįvertino, jog pareiškėjo nesugebėjimas gauti pajamų buvo laikinas ir tiesiogiai susijęs su sveikatos problemomis. Pareiškėjas ne tik ketino dirbti Lietuvos Respublikoje, bet ir buvo sudaręs darbo sutartį ir realiai dirbo būtent UAB „Analekta“. Pareiškėjas akcentuoja, kad Bendrovė1, teikdama tarpininkavimo raštą, nurodė, jog su pareiškėju bus sudaroma darbo keliems darbdaviams sutartis, t. y. buvo nurodytas dar vienas darbdavys – UAB „Meidovis“, o pareiškėjas nuo 2024 m. kovo 13 d. yra paskirtas jos direktoriumi.

27. Pareiškėjas teigia, kad pasveikęs ketino pradėti darbą bei gauti atitinkamas pajamas. Teismas nesuteikė deramos reikšmės šiai informacijai ir ignoravo faktą, kad pareiškėjas pasveikęs galėjo užsitikrinti pakankamai pragyvenimo lėšų. Pareiškėjas neneigia, kad jam darbo užmokestis nebuvo mokamas, tačiau tai lėmė svarbi priežastis – liga. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė medicinines pažymas, patvirtinančias jam nustatytas diagnozes, 2024 m. gegužės 24 d. išduotą nedarbingumo pažymėjimą, kuris tęsiamas iki 2024 m. liepos 5 d. Pateikti įrodymai patvirtina, kad jis ilgą laiką dėl objektyvių priežasčių negalėjo dirbti ir gauti pajamų. Be to, (duomenys neskelbtini) traumą jis patyrė būdamas Tadžikistano Respublikoje, ruošdamasis vykti dirbti į Lietuvos Respubliką.

28. Pareiškėjas pažymi, kad kol gydėsi patirtą traumą, Bendrovė1 nemokėjo jam darbo užmokesčio. Šiuo konkrečiu atveju, darbo užmokesčio mokėjimo Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato, kadangi pareiškėjas nebuvo net Lietuvos Respublikoje, nebuvo pradėjęs dirbti. Dėl šios priežasties Bendrovė2 pareiškėjui žymėjo pravaikštas. Teigia, kad dėl nurodytų priežasčių jam neturėjo būti panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, kad teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, Departamentui nenurodė, jog jis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Teismas neįvertino, kad pareiškėjas buvo objektyviai priverstas nedirbti dėl sveikatos būklės, kuri turėtų būti laikoma iš anksto nenumatyta aplinkybe. Nesugebėjimas vykdyti darbo veiklą buvo nulemtas aplinkybių, kurių jis negalėjo kontroliuoti, o sveikatos būklė turėjo būti vertinama kaip teisėtas pagrindas laikinai neatitikti darbo sąlygų. Šios aplinkybės turėjo būti laikomos svarbiomis dėl to, kad pareiškėjas negalėjo numatyti, jog turės problemų su sveikata, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra neproporcingas ir nesuderinamas su teisingumo principu.

30. Pareiškėjo nuomone, teismas neatsižvelgė į teisingumo principą. Pareiškėjas susidūrė su rimta sveikatos problema, dėl kurios negalėjo dirbti, todėl ši aplinkybė turėjo būti vertinama kaip objektyvi kliūtis, o ne pagrindas griežtai taikyti UTPĮ nuostatas, neatitinkančias teisingumo principo.

31. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, neįvertino byloje pateiktų įrodymų visumos, todėl teismo sprendimas naikintinas.

32. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

33. Atsakovas, pakartodamas pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, teigia, kad teismas sprendime įvertino pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog tam tikru laikotarpiu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyveno ir turėjo nedarbingumą, tačiau vien ši aplinkybė jo nuo pareigos atitikti UTPĮ reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. pagrįsti, kad turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kai leidimas laikinai gyventi jam buvo suteiktas būtent dėl darbo Lietuvos Respublikoje, neatleidžia, o UTPĮ jokių išimčių dėl to nėra nustatyta.

34. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pateiktose pažymose nėra nurodyta, jog jis negali vykdyti savo darbo funkcijų, o terminas nurodomas ne nedarbingumui, o traumatologo stebėjimui nuo 2023 m. spalio 10 d. iki 2024 m. liepos 12 d. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką 2024 m. vasario 21 d., tačiau UAB „Analekta“ jam vis tiek nebuvo mokamas atlyginimas, o nuo 2024 m. kovo 13 d. jis yra paskirtas UAB „Meidovis“ direktoriumi. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas ne siekiant vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 45 straipsnį, bet siekiant dirbti Lietuvos Respublikoje pagal profesiją, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą (UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str.). Pareiškėjas į Departamentą su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį, nustatančią, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, nesikreipė.

35. Atsakovo nuomone, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl jis atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

36. Atsakovas vertina, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. spalio 14 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas neatitiko imperatyvių UTPĮ nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.

39. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, kadangi jis nedirbo dėl objektyvių priežasčių (ligos), atsakovo Sprendimas yra neproporcingas, pažeidžia teisingumo principą, dėl to naikintinas.

40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

42. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

43. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, todėl nepažeidė nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

44. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad pareiškėjui Bendrovėje1 ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo mokamas darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis – 1 386 Eur. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ir patvirtina byloje esantys įrodymai, pareiškėjas, Fondo duomenimis, Bendrovėje1 dirbo nuo 2023 m. lapkričio 28 d., tačiau darbo užmokestis per visą įdarbinimo laikotarpį, t. y. iki Sprendimo priėmimo dienos jam nebuvo mokamas. Taigi Departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Kadangi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas būtent siekiant dirbti tarpininkavimo raštą pateikusioje Bendrovėje1, o prašyme nurodyta, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, nustačius anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, Departamentui atsirado imperatyvus pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi.

45. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2024 m. kovo 13 d. paskirtas Bendrovės2 direktoriumi. Departamentas, atlikęs patikrinimą, be kita ko, nustatė, kad patikrinus VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre esančius Bendrovės2 duomenis, nustatyta, jog Bendrovės2 įstatinis kapitalas yra 99 912 Eur, o akcininkas yra VšĮ „Centrinės logistikos pramonės grupė“. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė2 neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Kadangi pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, atsižvelgdamas į Fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., jog pareiškėjui darbo užmokestis nėra mokamas ir jokių kitų gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, jis negauna, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat jam darbo Bendrovėje1 laikotarpiu nebuvo mokamas darbo užmokestis, Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pažymėtina ir tai, kad byloje duomenų apie tai, jog pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (ligą, nedarbingumą, negaunamą darbo užmokestį ar kitas) būtų informavęs Departamentą ir pateikęs prašymą gauti naują leidimą laikinai gyventi, nėra.

46. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su patirta trauma, gydymusi, nedarbingumu ir kitos nepaneigia Departamento nustatytų aplinkybių, kurios egzistavo priimant skundžiamą Sprendimą.

47. Įvertinus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad nurodytų aplinkybių nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

48. Be to, pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti teisingumo ir proporcingumo principai.

49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, nustatytas teisės aktuose, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2023). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tokioje teisinėje padėtyje, kurioje iki leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo buvo pareiškėjas, tik aktyvūs jo paties veiksmai, siekiant bendradarbiauti su atsakovu ir pateikiant jam objektyvius duomenis apie ekstraordinarinę situaciją, tam tikrais atvejais galėtų būti pagrindu prievolių nevykdymo tolerancijai, taikant proporcingumo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024), tačiau šiuo atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, nelėmusiomis jo elgesį nagrinėjamoje situacijoje.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytus argumentus įvertino ne taip, kaip to pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, o padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, Departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigė.

52. Skundžiamas atsakovo Sprendimas atitinka VAĮ administraciniam aktui keliamus reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo F. Q. (F. Q.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė