2013-12-23 Nr. AB-10610-3-61-3-02955-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-848/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02955-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl išvadų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. liepos 30 d. gautas A. K. skundas, kuriame jis prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija) 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4978; 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvados Nr. (8.3.46.)-7R-4978 galiojimą.

Skundas neatitiko Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) reikalavimų, todėl teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi nustatytas terminas iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. trūkumams pašalinti: pateikti teismui skundžiamą Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4978. Taip pat pareiškėjui pasiūlyta patikslinti skundą ir nurodyti, kokia jo subjektyvi teisė ar įstatymų saugomas interesas teismo turėtų būti apgintas, t. y., kokias pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus pažeidžia skundžiama Teisingumo ministerijos išvada.

Teisme 2013 m. rugpjūčio 12 d. gautas skundas, kuriame pareiškėjas patikslino savo reikalavimus, papildomai prašydamas panaikinti Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4979 ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvados Nr. (8.3.46.)-7R-4979 galiojimą. Pareiškėjas pateikė skundžiamas išvadas, išdėstė motyvus dėl šių išvadų neteisėtumo ir nepagrįstumo, paaiškindamas, kaip, jo manymu, skundžiamos išvados pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi pareiškėjo skundą priimti atsisakė kaip nenagrinėtiną teismų.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas pateikė nepasirašytą patikslintą skundą, atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį netikslinga pakartotinai nustatyti terminą šiam trūkumui pašalinti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžia Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. raštuose Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir Nr. (8.3.46.)-7R-4979 VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateiktas išvadas (toliau – ir Išvados), kad Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos (išvada Nr. (8.3.46)-7R-4978) ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios (išvada Nr. (8.3.46.)-7R-4979) pasikeitusius duomenis įtraukti į Juridinių asmenų registrą galima, nes gauti prašymai yra pasirašyti pagal šios tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos kanonus, statutus ar kitas normas kompetentingos vadovybės. Pareiškėjas ginčija nurodytas Teisingumo ministerijos išvadas, teigdamas, kad Išvados neteisėtos, nes prašymus įtraukti į Juridinių asmenų registrą pasikeitusius Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios valdymo organų narių, turinčių teisę sudaryti sandorius juridinio asmens vardu, duomenis pateikė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae sinodas, kuris neturi teisės veikti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vardu.

Pareiškėjas nurodė, kad iki 2013 m. liepos 12 d. jis buvo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos viceprezidentas ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas. Neteisėtų Teisingumo ministerijos išvadų pagrindu Juridinių asmenų registre įregistruoti kiti vadovai (lojalūs Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae sinodui). Pakeitus registro įrašus ir perdavus Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae sinodo vadovams Bažnyčios valdymą, grubiai pažeidžiama religinė laisvė.

Pareiškėjas nurodo, kad Išvados pažeidžia jo, kaip Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos nario, evangelikų reformatų bendruomenei priklausančio nario ir kunigo teises, nes Išvadų pagrindu neteisėtai pakeitus Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos vadovus, pareiškėjo interesai nebegali būti tinkamai atstovaujami. Taip pat skundžiamomis išvadomis pažeidžiamos pareiškėjo, kaip Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vadovybei – generalinio superintendento ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos vadovybei priskiriamo asmens – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos viceprezidento teisės, nes, nors į šias pareigas pareiškėjas 2011 metais buvo išrinktas trejų metų kadencijai, nuo minėtų pareigų prieš terminą jis buvo neteisėtai nušalintas skundžiamų išvadų pagrindu.

Išvadomis ir jų pagrindu atliekamais veiksmais yra pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė atstovauti religinei bendruomenei ir tvarkytis pagal Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios veiklą nustatančius kanonus, daryti įtaką Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos valdymui.

Teismas gavęs Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos prašymą ir įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas neturi įgaliojimų veikti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vardu, taigi ir ginti skundu šių juridinių asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, neturi teisės savarankiškai ginčyti Teisingumo ministerijos išvadų, nes, atsižvelgus į skundžiamų išvadų turinį, jas skųsti gali tik jose nurodyti juridiniai asmenys, kurių duomenys keičiami Juridinių asmenų registre. Šios Išvados nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų, šiomis išvadomis nepriimti jokie privalomi nurodymai, patvarkymai pareiškėjo asmens atžvilgiu. Pareiškėjo teises galimai įtakoja religinių bendrijų vadovybės sprendimai. Todėl pareiškėjas, nei kaip fizinis asmuo, nei kaip evangelikų reformatų bendruomenei priklausantis narys, nei kaip buvęs Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vadovas, neturi suinteresuotumo ginčyti Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadų Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir (8.3.46.)-7R-4979, kuriomis VĮ Registrų centrui tik pateikiami juridinių asmenų prašymai dėl pasikeitusių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą.

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundžiamos Teisingumo ministerijos išvados negali būti jo keliamos administracinės bylos dalyku ir ginčas dėl šių išvadų panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču. Todėl pareiškėjo skundą atsisakyta priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, o prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atsisakius priimti skundą, nebuvo sprendžiamas (ABTĮ 71 straipsnio 4 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, išaiškino, kad ginti savo pažeistą ar ginčijamą teisę ar įstatymų saugomą interesą pareiškėjas šiuo atveju gali vadovaudamasis religinės bendruomenės ar bendrijos vidine tvarka ar bažnytinės (kanoninės) teisės nustatyta tvarka spręsti tokio pobūdžio ginčams, nes ginčas kyla dėl religinės bendrijos vadovybės sprendimų.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 163–169), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir pareiškėjo skundą priimti. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, priėmimo stadijoje teismas negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos ir negali atsisakyti priimti skundą konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje konstatavęs, kad pareiškėjo skundžiamos Išvados neturi jokios įtakos jo teisėms ir teisėtiems lūkesčiams, nukrypo nuo minėtos praktikos, dėl to, pareiškėjo nuomone, nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

2. Išvados turi neigiamos įtakos pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Jomis pažeidžiamos pareiškėjo, kaip Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos (toliau – ir LERB Sinodo Kolegija) ir evangelikų reformatų bendruomenei priklausančio nario bei kunigo teisės, nes Išvadų pagrindu neteisėtai pakeitus Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios (toliau – ir LERB) ir LERB Sinodo Kolegijos vadovus, pareiškėjo interesai nebegali būti tinkamai atstovaujami, pareiškėjas nebegali įgyvendinti ir kitų savo kaip LERB nario teisių.

2.1. Išvadomis pažeidžiamos ne tik pareiškėjo, kaip LERB Sinodo Kolegijos nario teisės ir teisėti interesai, tačiau ir kaip LERB ir LERB Sinodo Kolegijos vadovybei priskiriamo asmens teisės – nors į šias pareigas pareiškėjas 2011 metais ir buvo išrinktas trejų metų kadencijai, pasibaigiančiai tik 2014 metais, nuo minėtų pareigų prieš terminą jis buvo visiškai neteisėtai nušalintas remiantis būtent nepagrįstomis Išvadomis. Šiuo metu yra susidariusi situacija, kai teisėtai ir pagal LERB ir LERB Sinodo Kolegijos kanonus išrinktas vadovas, t. y. pareiškėjas, negali eiti savo pareigų ir tinkamai atstovauti visų LERB ir LERB Sinodo Kolegijos bendruomenės narių interesų. Remiantis valdingus įgalinimus turinčios institucijos – atsakovo, veiksmais iš pareiškėjo, pažeidžiant LERB ir LERB Sinodo Kolegijos veiklą nustatančių kanonų nuostatus, yra stengiamasi perimti LERB ir LERB Sinodo Kolegijos valdymą bei visą LERB Sinodo Kolegijos turtą. Nurodytos aplinkybės, pareiškėjo nuomone, patvirtina, jog Išvada ir jos pagrindu atliekamais veiksmais yra pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė – atstovauti savo religinei bendruomenei ir tvarkytis pagal LERB ir LERB Sinodo Kolegijos veiklą nustatančius kanonus bei daryti įtaką LERB Sinodo Kolegijos valdymui.

2.2. Išvados pažeidžia ir pareiškėjo subjektinę teisę į tikėjimo laisvę. Dėl nepagrįstų ir neteisėtų Išvadų pareiškėjas nebeturi teisės laisvai išpažinti savo tikėjimo, negali atlikti religinių apeigų bei praktikuoti tikėjimą, nes Išvadų pagrindu Juridinių asmenų registre nurodyti kaip LERB Sinodo Kolegijos vardu turintys teisę veikti asmenys (priklausantys kitokią doktriną turinčiai bendrijai) iki šio skundo pateikimo jau yra užėmę LERB Sinodo Kolegijos Bažnyčią bei nebeįleidžia į ją nei pareiškėjo, nei kitų LERB Sinodo Kolegijos bendruomenei priklausančių evangelikų reformatų savo apeigoms. Pažymėtina, jog šiuos veiksmus neteisėtai LERB Sinodo Kolegijos vardu veikiantys asmenys atliko būtent po neteisėtų Išvadų priėmimo.

2.3. Išvadomis pažeidžiami pareiškėjo teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas. Iki Išvadų priėmimo atsakovas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad LERB Sinodo Kolegija ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas yra dvi atskiros, savarankiškos bei viena kitos atžvilgiu absoliučiai autonomiškos bendruomenės. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog atsakovas ir toliau nuosekliai laikysis šios savo pozicijos. Tuo tarpu Išvadose atsakovas išdėstė radikaliai priešingas aplinkybes, t. y. iš esmės suteikė teisę Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodui veikti LERB bei LERB Sinodo Kolegijos – visiškai kitos religinės bendruomenės, vardu.

2.4. Pareiškėjas pažymi, kad yra pateikęs atskirą skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (dėl Juridinių asmenų registro duomenų panaikinimo), kurį minėtas teismas priėmė ir kuris šiuo metu yra lygiagrečiai nagrinėjamas. Pateikus nurodytą skundą, pareiškėjui nebuvo pasiūlyta jį patikslinti, nekilo klausimo dėl pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo buvimo. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nuomone, egzistuoja analogiška situacija, nes Išvadomis neabejotinai yra pažeidžiamos pareiškėjo subjektinės teisės ir teisėti lūkesčiai. Nurodytos aplinkybės tik dar kartą patvirtina skundžiamos nutarties nepagrįstumą.

3. Pareiškėjo nuomone, skundžiamoje nutartyje Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai nepagrįstai nurodo, kad ginčas kyla dėl religinės bendrijos vadovybės sprendimų. Pareiškėjas skundžia atsakovo priimtas Išvadas, kurios pažeidžia jo teises ir teisėtus lūkesčius. Joks LERB ar LERB Sinodo Kolegijos sprendimas pareiškėjo skundu nėra skundžiamas, be to, nėra jokio pagrindo skųsti tokių sprendimų, nes 2013 m. rugpjūčio 4 d. priimtais kanonais ir memorialais minėta religinė bendruomenė aiškiai pasisako prieš nepagrįstus, nesąžiningus ir neteisėtus atsakovo ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo veiksmus. Minėtais kanonais ir memorialais LERB ir LERB Sinodo Kolegija aiškiai pasisako, jog nepripažįsta neteisėtų atsakovo Išvadų ir jų pagrindu atliktų LERB ir LERB Sinodo Kolegijos duomenų Juridinių asmenų registre pakeitimo bei toliau LERB ir LERB Sinodo Kolegijos vadovais laiko pareiškėją ir D. L. Remiantis Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnio nuostata, LERB ir LERB Sinodo Kolegija turi teisę laisvai pasirinkti savo vadovus, tuo tarpu jokie valdingus įgalinimus turinčių institucijų, įskaitant ir atsakovą, veiksmai negali turėti įtakos religinės bendruomenės teisei savo nuožiūra tvarkyti vidaus gyvenimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. raštuose Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir Nr. (8.3.46.)-7R-4979 VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateiktų išvadų, kad Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos (išvada Nr. (8.3.46)-7R-4978) ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios (išvada Nr. (8.3.46.)-7R-4979) pasikeitusius duomenis galima įtraukti į Juridinių asmenų registrą, nes gauti prašymai yra pasirašyti pagal šios tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos kanonus, statutus ar kitas normas kompetentingos vadovybės.

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas A. K. neturi įgaliojimų veikti subjektų, dėl kurių priimtos Išvados, vardu, atsisakė priimti skundą, konstatuodamas, kad pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti šias atsakovo išvadas, todėl skundžiamos Teisingumo ministerijos išvados negali būti jo keliamos administracinės bylos dalyku ir ginčas dėl šių išvadų panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis inter alia įtvirtina, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi įstatyme įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės (įstatymų saugomo intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (įstatymų saugomi interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu, teismas privalo iš esmės nagrinėdamas bylą. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-674/2010). Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog pagal bendrą principą administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1698/2010, 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012).

Pažymėtina, jog tai, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti subjektai nei tie, kuriems administracinis sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog jie yra suinteresuoti tokio sprendimo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Teisiniam suinteresuotumui konstatuoti galėtų pakakti to, kad teismo sprendimas, kurio prašo pareiškėjas, objektyviai vertinant, tiesiogiai ar netiesiogiai gali paveikti pareiškėjo teisinį statusą, jo teises ir pareigas, teisėtus interesus. Asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, jog galimai neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai turi būti tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi teisminės gynybos (pvz., 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).

Taigi tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu gali būti nuspręsta, ar pareiškėjas turi teisę į pareikšto reikalavimo tenkinimą ir kokiu mastu. Teismas, spręsdamas, ar kreipęsis dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo asmuo turi jo nurodytas teises bei įstatymų saugomus interesus, ir ar šios teisės bei interesai objektyviai yra pažeisti pareiškėjo nurodytu būdu, turi analizuoti visas skunde nurodomas aplinkybes, kuriomis asmuo grindžia savo teisių ar interesų pažeidimą. Teismas gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą tik įvykdęs ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatęs pareiškėjo suinteresuotumą ar nesuinteresuotumą byloje ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme (ABTĮ 86 str.).

Remdamasi suformuota teismų praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundo priėmimo stadijoje konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti atsakovo Išvadų ir jos negali būti jo keliamos administracinės bylos dalyku, todėl skundžiama pirmosios instancijos nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartį ir pareiškėjo A. K. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė