2025-12-30 Nr. AB-23296-3-64-3-01980-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-887-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01980-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 29.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Lelija“ (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Atsakovas Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Užimtumo tarnyba) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) Šiaulių apygardos skyriaus (toliau – ir Komisijos skyrius) 2023 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 21RE3-89 administracinėje byloje Nr. AG3-83/24-2023 (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Lelijaׅ“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) skundą.

2. Atsakovas skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. Komisijos skyrius Sprendimu panaikino Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir Šiaulių KAD) direktoriaus 2023 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. V1(19.5)-1283 „Dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 metų rugpjūčio 30 d. Nr. V1(19.5)-2145 ir 2021 metų rugsėjo 20 d. Nr. V1(19.5)-2394 įsakymų „Dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių pripažinimo netekusiomis galios“ (toliau – ir Įsakymas).

2.2. Užimtumo tarnyba palaiko savo 2023 m. liepos 3 d. atsiliepime Nr. SD(19.5)-3290 „Atsiliepimas į UAB „Lelija“ skundą“ dėl pareiškėjo skundo nepagrįstumo ir neteisėtumo nurodytus argumentus ir motyvus, todėl pakartotinai skunde dėl jų nepasisako, tik papildomai akcentuoja Komisijos skyriaus Sprendime išdėstytų teiginių nepagrįstumą.

2.3. Komisijos skyrius Sprendime sutiko su pareiškėju ir pakartojo pareiškėjo teiginius, jog Įsakymo priėmimo metu Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nebuvo įtvirtinta sąlyga, nustatanti, jog darbdaviui turi būti taikomi veiklos apribojimai. Įsakymo dėl prastovos priėmimo metu galiojusi DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata galiojo iki 2022 m. spalio 1 d. Tačiau Įsakyme nesiremiama ir nėra logiška remtis DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakcija, kuri įsigaliojo tik po vienų metų nuo administracinio nusižengimo nustatymo, nes administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas negalioja į praeitį), pagal kurį teisės aktai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Užimtumo tarnyba sutinka su Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) atsiliepime išdėstyta pozicija.

2.4. VDI 2021 m. rugsėjo 28 d. administracinio nusižengimo protokole Nr. VDI-ANR_P-1478-2021 (toliau – ir ANP), taip pat ir ginčijamame įsakyme nurodoma, kad UAB „Lelija“ 2021 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 107 prastovos buvo paskelbtos nepagrįstai, nes buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 (2021 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 506 redakcija) nuostatos, kadangi paskelbta ekstremalioji situacija neribojo darbdavio veiklos. DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta, jog darbdavys darbuotojui ar darbuotojų grupei gali skelbti prastovą, kai <...>„Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną ir darbdavys dėl to negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, nes dėl darbo organizavimo ypatumų nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu, arba darbuotojas nesutinka dirbti kito pasiūlyto darbo“. Užimtumo tarnyba nesutinka su Komisijos argumentais. Atsakovo sprendimas pagrįstas tuo, kad prastovos paskelbimo neteisėtumas siejamas būtent su darbdavio veiklos apribojimu, t. y. būtent su ta sąlyga, kuri įstatymo leidėjo DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nustatyta vėliau, nei VDI konstatavo Bendrovės prastovos paskelbimo neteisėtumą. Todėl Įsakyme konstatavus, jog pareiškėjas prastovas paskelbė neteisėtai dėl to, jog pareiškėjui buvo taikyti veiklos apribojimai, Komisijos skyrius sprendė, jog toks faktinis pagrindas negali būti pripažintas teisėtu. Situacija, kad darbdavys negali suteikti darbuotojui sulygto darbo nebuvo susiklosčiusi dėl Lietuvoje paskelbtos ekstremalios situacijos ir (ar) karantino.

2.5. Komisijos skyriaus Sprendime nurodoma, jog VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2021 m. rugsėjo 21 d. raštas, ANP bei 2021 m. spalio 22 d. raštas, kuriais vadovaujantis priimtas Sprendimas, nėra tie dokumentai, kurie nustato prejudicinius (neįrodinėtinus) faktus. Bylos dokumentai patvirtina, kad administracinio nusižengimo teisena yra užbaigta, bauda sumokėta, todėl ANP ir kiti su tuo susiję dokumentai nebegali būti vertinimo dalyku šioje byloje. Pareiškėjas turėjo galimybę ginčyti administracinį nurodymą, tačiau šia teise nepasinaudojo.

2.6. Pareiškėjas skunde ginčija paskelbtos prastovos UAB „Lelija“ darbuotojams nuo 2021 m. liepos 1 d. iki rugpjūčio 31 d. nepagrįstumą, kurį konstatavo VDI. Prastovos klausimai yra reglamentuojami DK ir šis klausimas patenka ne į Užimtumo tarnybos, o VDI kompetencijos ribas. Prastovos pagrįstumo klausimas šioje byloje buvo išspręstas VDI administracinio nusižengimo byloje, todėl Komisijos skyrius neturėjo pagrindo nagrinėti ir spręsti pareiškėjo prastovos pagrįstumo klausimo. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant VDI pateiktą medžiagą administracinėje byloje Nr. eA-692-821/2023 nekilo abejonių dėl VDI administracinio nurodymo pagrįstumo ir teisėtumo.

2.7. Komisijos skyrius sprendime nurodė, jog atsakovas privalo surinkti duomenis, įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo kaltę, juos įvertinti ir tik tokiu atveju priimti sprendimą dėl išmokėtos subsidijos grąžinimo, o kitų institucijų pateikta informacija ar duomenys negali būti mechaniškai perkeliami į priimamus sprendimus be visapusiško jų įvertinimo. Užimtumo tarnyba šiuo atveju rėmėsi VDI nustatytomis aplinkybėmis, ANP, išvadomis ir VDI raštuose pateikta informacija ir neturėjo pareigos kvestionuoti kompetentingos institucijos konstatuotų faktų ir išvadų.

2.8. Komisijos skyrius sprendime pabrėžė, jog atsakovas turėjo nustatyti, kad pareiškėjas, teikdamas Užimtumo tarnybai informaciją, suvokė, jog informacija yra neteisinga, neatitinkanti tikrovės ir tai, kad ši informacija teikiama sąmoningai, siekiant suklaidinti atsakovą. Užimtumo tarnybos vertinimu, Komisijos skyrius šią išvadą grindė spėjimais ir prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais, aiškindamas, kad pareiškėjas nesiekė suklaidinti atsakovo, nes būtent taip suvokė DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygas.

2.9. Bendrovės (duomenys neskelbtini) G. Z. buvo supažindinta su ANP ir jį pasirašė, todėl nėra abejonių, kad būtent tą dieną Bendrovei tapo žinoma, jog prastovos buvo paskelbtos neteisėtai ir pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų dėl administracinio nurodymo panaikinimo, jeigu manė jį esant neteisingu. Pareiškėjas yra verslo subjektas, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl prieš priimdamas įsakymą, pareiškėjas privalėjo pasidomėti, ar šis įsakymas neprieštaraus įsakymo priėmimo metu galiojusiems teisės aktams. Įsakymas dėl prastovos paskelbimo UAB „Lelija“ darbuotojams negalėjo būti priimtas ir yra neteisėtas. Pareiškėjui subsidija darbo užmokesčiui už minėtame įsakyme nurodytus asmenis paskirta nepagrįstai ir turi būti grąžinta Užimtumo tarnybai.

2.10. Ginčijamas Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

3. Pareiškėjas UAB „Lelija“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, o Komisijos skyriaus Sprendimą palikti nepakeistą, nurodydamas šiuos argumentus:

3.1. Iš DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakcijų akivaizdu, kad įsakymo dėl paskelbtų prastovų priėmimo metu DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nebuvo reikalavimo darbdaviui skelbti prastovas pagal nurodytą punktą tik tuo atveju, jeigu Vyriausybė paskelbtos ekstremalios situacijos ar karantino metu apribojo darbdavio veiklas. Komisijos skyrius Sprendime pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad Įsakymo priėmimo metu DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nebuvo sąlygos, nustatančios, jog darbdaviui turi būti taikomi veiklos apribojimai, kaip konstatuojama Įsakyme. Todėl atsakovo skunde nurodyti argumentai dėl nesutikimo su Komisijos skyriaus Sprendime nurodytomis išvadomis, kurios paremtos tuo metu galiojusiais teisės aktais, yra nepagrįstos ir neteisėtos.

3.2. Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 su pakeitimais (toliau – ir Ekstremalios situacijos nutarimas) paskelbė valstybės lygio ekstremalią situaciją visoje šalyje būtent dėl COVID-19 plitimo grėsmės (Ekstremalios situacijos nutarimo preambulėje ir 1.1 punktas), šio nutarimo 3.1 punkte įtvirtintos ūkinės veiklos apribojimo priemonės. Pareiškėjas priėmė įsakymą dėl prastovų paskelbimo vadovaudamasis Ekstremalios situacijos nutarimu, paskelbė dalines prastovas darbuotojams, nes sumažėjo užsakymų skaičius, kuris buvo nulemtas pandemijos. Šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo finansiniai rodikliai, pardavimo pajamų suvestinės lentelės, kurių neprašė ir neįvertino nei Užimtumo tarnyba, nei VDI.

3.3. Atsakovo skunde išdėstyti argumentai yra neteisėti ir nepagrįsti, o Komisijos skyriaus Sprendime nustatytos aplinkybės ir išvados pagrįstos ir teisėtos. Pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai paskelbė prastovas DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, nes nebuvo nustatyta reikalavimų dėl veiklos apribojimų.

3.4. Nors atsakovas ginčija Komisijos skyriaus Sprendimą, tačiau atsakovas neatliko jokio individualaus vertinimo, rėmėsi tik VDI pateiktais dokumentais, juos mechaniškai perkėlė, nenustatinėjo ar pareiškėjui užimtumo rėmimo priemonės buvo pritaikytos dėl žinomai neteisingos informacijos pateikimo. Įrodymų, kad pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją nėra. Atsakovo išmokėtos subsidijos darbo užmokesčiui yra prilyginamos darbo užmokesčiui, kurios pagal DK išimtis negali būti išieškomos.

3.5. Įsakymas priimtas neatlikus individualaus vertinimo, be aiškios motyvacijos, nepateikus konkrečių duomenų, nepridėjus priedų, nenurodant darbuotojų, kuriems naikinamos subsidijos, pavardžių, nurodant tik bendro pobūdžio teiginius, iš kurių negalima suprasti, kuo remiantis priimtas Įsakymas. Be to, Įsakymas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui (toliau – ir VAĮ) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, todėl turėtų būti panaikintas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepime į skundą su skundu sutiko, nurodydamas šiuos argumentus:

4.1. VDI Vilniaus skyrius tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo G. Z. administracinio nusižengimo bylą bei įvertinęs visas aplinkybes pagrįstai konstatavo, jog G. Z. padarė administracinius nusižengimus ir skyrė už tai baudą, administracinis nurodymas įvykdytas, paskirta bauda sumokėta.

4.2. VDI atlikto tyrimo metu nustatyta, kad UAB „Lelija“ (duomenys neskelbtini) 2021 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 107, įmonės darbuotojams paskelbta prastova negalėjo būti skelbiama DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto dispozicijoje nurodyta teisės norma yra nukreipiančioji į kitus teisės aktus, kuriuose turi būti aprašytos sąlygos, leidžiančios ar (arba) apribojančios ūkinės veiklos vykdymą ekstremalios situacijos ir (ar) karantino metu. Šiuo atveju ūkinės veiklos vykdymo tvarką ir jos apribojimus nuo 2021 m. liepos 1 d. reglamentuoja Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 (2021 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 506 redakcija) 3.1.3 papunktis, kuriame nustatyta, kad kita ūkinė veikla, nenurodyta šio nutarimo 3.1.1–3.1.2 papunkčiuose, vykdoma, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi ir kitas būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas. VDI vertinimu, nuo 2021 m. liepos 1 d. UAB „Lelija“ veikla nebuvo apribota Vyriausybės nutarimu ir dėl to įmonės darbuotojams prastova negalėjo būti paskelbta DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Šiuo atveju prastova turėjo būti skelbiama dėl to, kad, įmonės teigimu, dėl pandemijos sumažėjo užsakymų skaičius, t. y. dėl to, jog darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo, t. y. DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 27 d. sprendimu atmetė atsakovo Užimtumo tarnybos skundą.

6. Teismas nustatė šias ginčui reikšmingas aplinkybes:

6.1. Komisijos skyrius 2023 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 21RE3-89 administracinėje byloje Nr. AG3-83/24-2023 nusprendė panaikinti Įsakymą.

6.2. VDI Vilniaus teritorinis skyrius 2021 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. SD-1-18413 informavo atsakovą, kad buvo atliktas UAB „Lelija“ padalinio patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad UAB „Lelija“ darbuotojams nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d., DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu buvo paskelbtos prastovos. Taip pat nustatyta, kad UAB „Lelija“ (duomenys neskelbtini) G. Z. įsakymu dėl prastovų darbuotojams paskelbta prastova negalėjo būti skelbiama DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, nes nuo 2021 m. liepos 1 d. UAB „Lelija“ veikla nebuvo apribota Vyriausybės nutarimu, todėl VDI Vilniaus teritoriniame skyriuje UAB „Lelija“ (duomenys neskelbtini) bus surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl administracinių nusižengimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 96 straipsnio 2 dalyje, 100 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

6.3. 2021 m. spalio 1 d. raštu Nr. SD-19223 „Dėl informacijos pateikimo“ VDI pateikė atsakovui ANP. VDI Vilniaus teritorinis skyrius 2021 m. spalio 26 d. raštu Nr. SD-1-21213 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo atsakovą, kad UAB „Lelija“ (duomenys neskelbtini) G. Z. VDI Vilniaus teritoriniame skyriuje 2021 m. rugsėjo 28 d. surašytas administracinis nurodymas įvykdytas, paskirta bauda sumokėta, administracinė teisena užbaigta.

6.4. Užimtumo tarnyba, atsižvelgusi į VDI pateiktą informaciją, jog UAB „Lelija“ 2021 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais darbuotojams dalinės prastovos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu paskelbtos nepagrįstai, o subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies pagrindu gali būti skiriama ir mokama tik už darbuotojus, kuriems prastova paskelbta būtent DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju, nusprendė, kad subsidija darbo užmokesčiui paskirta ir išmokėta nepagrįstai ir pripažino netekusiomis galios nuo jų priėmimo momento. Užimtumo tarnyba inicijavo nepagrįstai išmokėtos subsidijos susigrąžinimo procesą, išsiųsdama pretenziją UAB „Lelija“ dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo. Pareiškėjui 2021 m. lapkričio 12 d. Užimtumo tarnybos Šiaulių KAD Mažeikių skyrius pateikė pretenziją, kuria vadovaujantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi, 61 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.237 straipsnio 1 dalimi prašoma ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo šios pretenzijos pateikimo dienos grąžinti pervestą 27 356,72 Eur subsidiją į Užimtumo tarnybos sąskaitą.

6.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su įsakymu, kreipėsi į Komisiją su skundu, prašydamas jį panaikinti. Komisija 2022 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 21R3-3 administracinėje byloje Nr. AG3- 139/26-2021 tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino įsakymą. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimu atsakovo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-692-821/2023 iš dalies tenkino atsakovo apeliacinį skundą, pakeitė Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2022 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 21R3-3 administracinėje byloje Nr. AG3-139/26-2021 ir sprendimų rezoliucines dalis išdėstė taip: panaikinti Užimtumo tarnybos Šiaulių KAD direktoriaus 2021 m. lapkričio 11 d. įsakymą Nr. V1(19.5)-2741 „Dėl Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 metų rugpjūčio 30 d. Nr. V1(19.5)-2145, 2021 metų rugsėjo 20 d. Nr. V1(19.5)- 2394 įsakymų „Dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių pripažinimo netekusiomis galios“. Klausimą dėl panaikintame įsakyme nurodytų Užimtumo tarnybos Šiaulių KAD direktoriaus įsakymų atitinkamų eilučių pripažinimo negaliojančiomis ir pareiškėjui taikytų užimtumo rėmimo priemonių pagrindu gautų išmokų perduoti Užimtumo tarnybai nagrinėti iš naujo, kitą sprendimų dalį palikti nepakeistą.

6.6. Šiaulių KAD direktorius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, 2023 m. gegužės 30 d. priėmė Įsakymą, kuriame nurodyta, jog, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi ir 61 straipsniu, VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, įvertinus VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2021 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. SD1-18413 „Dėl informacijos pateikimo“, 2021 m. rugsėjo 28 d. administracinio nusižengimo protokolą Nr. VDI-ANR_P-1478-2021 bei 2021 m. spalio 22 d. raštą Nr. SD-1-21213 „Dėl informacijos pateikimo“, įvertinus tai, kad UAB „Lelija“ 2021 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais darbuotojams dalinės prastovos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu paskelbtos nepagrįstai, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbta ekstremali situacija ir karantinas tuo metu neribojo darbdavio veiklos, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-692-821/2023 ir atsižvelgdamas į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, nustatęs tai, kad subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies pagrindu gali būti skiriama ir mokama tik už darbuotojus, kuriems prastova paskelbta būtent DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju, o UAB „Lelija“, žinodama, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbta ekstremali situacija ir karantinas tuo metu neribojo jos kaip darbdavio veiklos ir situacija, kai darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo nebuvo susiklosčiusi dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino, vis tiek, pažeisdama DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, paskelbė prastovas darbuotojams ir teikė Užimtumo tarnybai UAB „Lelija“ direktoriaus 2021 m. liepos 12 d.

įsakymą Nr. 107, kuriuo paskelbtos prastovos, tokiu būdu UAB „Lelija“ pateikė žinomai neteisingą informaciją apie prastovos paskelbimą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju užimtiems asmenims, ko pasekmėje subsidija darbo užmokesčiui už UAB „Lelija“ darbuotojus paskirta ir išmokėta nepagrįstai, vadovaujantis neteisinga informacija, kuri nuo pat pradžių buvo žinoma UAB „Lelija“, todėl yra pagrindas taikyti Užimtumo įstatymo 61 straipsnyje numatytą atsakomybę. Šio Įsakymo 1.1 ir 1.2 papunkčiais pripažintos netekusiomis galiomis nuo jų priėmimo momento Šiaulių KAD direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 30 d.

įsakymo Nr.V1(19.5)-2145 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo” 1 priedo eilutės Nr. 2–36, 38–44, 46–58 ir 60–94 ir Šiaulių KAD direktoriaus 2021m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. V1(19.5)-2394 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1 priedo eilutės Nr. 9–24, 26–30, 32–35 ir 37–47. Taip pat Įsakymo 2 punktu Šiaulių KAD Šiaulių miesto 2-asis skyrius įpareigotas apie priimtą sprendimą per 3 darbo dienas raštu informuoti UAB „Lelija“ kartu pateikiant šio įsakymo kopiją, o 3 punktu Šiaulių KAD Šiaulių miesto 2-ojo skyriaus vedėjui pavesta inicijuoti nepagrįstai išmokėtos subsidijos susigrąžinimo procesą, išsiunčiant pretenziją UAB „Lelija“ dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo.

6.7. Įsakymas iš esmės grindžiamas tuo, jog pagal VDI pateiktą informaciją UAB „Lelija“ 2021 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais darbuotojams paskelbtos dalinės prastovos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu nepagrįstai, nes Vyriausybės paskelbta ekstremali situacija ir karantinas tuo metu neribojo darbdavio veiklos ir UAB „Lelija“, teikdama Užimtumo tarnybai UAB „Lelija“ direktoriaus 2021 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. 107, kuriuo paskelbtos prastovos, pateikė žinomai neteisingą informaciją apie prastovos paskelbimą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju užimtiems asmenims, ko pasekmėje subsidija darbo užmokesčiui paskirta ir išmokėta nepagrįstai, vadovaujantis neteisinga informacija, kuri nuo pat pradžių buvo žinoma UAB „Lelija“.

7. Teismas vadovavosi Užimtumo įstatymo, Lietuvos darbo biržos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), DK ir VAĮ nuostatomis.

8. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, konstatavo, kad Užimtumo tarnyba prieš skirdama pareiškėjui subsidiją turėjo ir galėjo įvertinti, ar pareiškėjas paskelbė prastovas darbuotojams pagrįstai. Jokių pastabų per visą subsidijų mokėjimo laikotarpį pastaroji nepateikė, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad buvo pritaikytos užimtumo rėmimo priemonės pagal neteisingai įformintus ar suklastotus dokumentus arba dėl žinomai neteisingos informacijos (ne) pateikimo. Teismas sprendė, jog pareiškėjas neslėpė ir neteikė neteisingų duomenų.

9. Teismas išaiškino, jog siekiant įrodyti, kad darbdavys pateikė žinomai neteisingą informaciją apie prastovos paskelbimą, būtina nustatyti, jog asmuo žinojo, t. y. subjektyviai suvokė, kad informacija, kurią teikia Užimtumo tarnybai, yra neteisinga, neatitinkanti tikrovės, klaidinanti, jog informacija pateikta sąmoningai. Teikdamas neteisingą informaciją asmuo veikia tiesiogine tyčia ir tuo siekia konkretaus rezultato – suklaidinti kitą asmenį. Jeigu asmuo, nors ir pateikia neteisingą informaciją, tačiau nesuvokia, jog ji neteisinga, tokiu atveju negali būti vertinama, jog asmuo pateikė žinomai neteisingą informaciją.

10. Teismas pažymėjo, jog atsakovas neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje bei VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodyto administracinio sprendimo turiniui keliamų reikalavimų – ištirti, įvertinti, faktiniais duomenimis pagrįsti ir motyvuoti savo sprendimą, kadangi jame nėra aiškiai įvardyta, kokie konkrečiai atsakovo surinkti ir ištirti faktiniai duomenys ir įrodymai pagrindžia ginčijamo sprendimo išvadą, kad pareiškėjas jau kreipdamasis dėl subsidijos suteikimo į atsakovą, žinojo, jog teikia Užimtumo tarnybai neteisingą informaciją apie prastovos jos darbuotojams paskelbimą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

11. Teismas nustatė, jog pareiškėjas atsakovui Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir kitus privalomus dokumentus pateikė 2021 m. rugpjūčio 17 d. Šiaulių KAD direktorius 2021 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. V1(19.5)-2145 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1.1 papunkčio 1 priedo „Darbdavių, kuriems skiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu, sąrašas“ 2–94 punktais UAB „Lelija“ skirta subsidija darbo užmokesčiui už 2021 m. liepos mėnesį prastovoje buvusius darbuotojus (toliau – ir 2021 m. rugpjūčio 30 d. įsakymas). Pareiškėjas atsakovui 2021 m. rugsėjo 15 d. pateikė 2021 m. rugsėjo 10 d. Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo su kitais privalomais pateikti dokumentais. Šiaulių KAD direktoriaus 2021 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. V1(19.5)-2349 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1.1 papunkčio 1 priedo „Darbdavių, kuriems skiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu, sąrašas“ 9–47 punktais UAB „Lelija“ skirta subsidija darbo užmokesčiui už 2021 m. rugpjūčio mėnesį prastovoje buvusius darbuotojus (toliau – ir 2021 m. rugsėjo 20 d. įsakymas). Šie dokumentai atsakovui buvo pateikti iki VDI atlikto patikrinimo ir iki ANP surašymo, vadinasi, tik 2021 m. rugsėjo 28 d. galėjo būti žinoma, jog prastovos paskelbtos neteisėtai, arba po to, kai pareiškėjas jau buvo pateikęs privalomus dokumentus ir pareiškėjui buvo išmokėtos subsidijos darbo užmokesčiui. Teismas iš bylos duomenų nustatė, jog pareiškėjas, kreipdamasis į Užimtumo tarnybą dėl subsidijos darbo užmokesčiui skyrimo, manė, jog DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu prastovos paskelbtos teisėtai.

12. Teismas nurodė, jog įsakymų dėl prastovų priėmimo metu DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nebuvo sąlygos, nustatančios, jog darbdaviui turi būti taikomi veiklos apribojimai. Įsakymų dėl prastovos priėmimo metu galiojusi Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata galiojo iki 2022 m spalio 1 d. Teismas iš ginčijamo įsakymo nustatė, jog atsakovo sprendimas pagrįstas tuo, kad prastovos paskelbimo neteisėtumas siejamas būtent su darbdavio veiklos apribojimu, t. y. būtent su sąlyga, kuri įstatymo leidėjo DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nustatyta vėliau, nei buvo VDI konstatuotas pareiškėjo prastovos paskelbimo neteisėtumas, todėl Įsakyme konstatavus, jog pareiškėjas prastovas paskelbė neteisėtai dėl to, kad pareiškėjui nebuvo taikyti veiklos apribojimai, teismas sprendė, jog toks faktinis pagrindas negali būti pripažintinas teisėtu. Įsakymų dėl prastovų priėmimo metu galiojusioje DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakcijoje nebuvo įtvirtintos sąlygos dėl veiklos ribojimo, todėl ir ginčijamame įsakyme nurodytas pagrindas, jog prastovos dėl to paskelbtos neteisėtai, nes pareiškėjo veikla nebuvo apribota, nurodytas nepagrįstai. Teismas akcentavo, jog duomenų, kad pareiškėjas sąmoningai, tyčia klaidindamas atsakovą paskelbė prastovas ir teikė žinomai neteisingus duomenis, byloje nėra. Teismas vertino, jog toks aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1839-821/2023).

13. Teismas konstatavo, jog Užimtumo tarnybai kilo pareiga nustatyti, ar pareiškėjo užimtumo rėmimo priemonės buvo pritaikytos dėl žinomai neteisingos informacijos pateikimo. Atsakovas privalėjo veikti aktyviai – surinkti duomenis, įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo kaltę, juos įvertinti ir tik tokiu atveju priimti ginčijamą įsakymą. Apibendrinęs, teismas padarė išvadą, kad pagrindo atsakovui inicijuoti nepagrįstai išmokėtos subsidijos susigrąžinimo procesą nėra, todėl ir nėra pagrindo naikinti ginčijamą Komisijos Sprendimą.

III. 14. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

15. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

15.1. Teismas, kaip ir Komisija, savo išvadas grindžia spėjimais ir prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais, aiškindamas, kad pareiškėjas nesiekė suklaidinti atsakovo. Tačiau teisės aktai turi būti vienodai suprantami pareiškėjui ir atsakovui.

15.2. Užimtumo tarnyba, vykdydama jai pavestas funkcijas, turi teisę išieškoti neteisėtai išmokėtas subsidijas ir panaikinti priimtą ir jau įvykdytą sprendimą, kadangi subsidijų darbo užmokesčiui skyrimą reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia Užimtumo tarnybai teisės vertinti darbdavio paskelbtų prastovų DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju pagrįstumo ir teisėtumo. Ši teisė suteikta tik VDI, kuri tikrino ir vertino Bendrovės darbuotojams paskelbtų prastovų teisėtumą ir nustatė, kad prastovas pareiškėjas 2021 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais užimtiems asmenims skelbė neteisėtai, todėl atsirado pagrindas taikyti Užimtumo įstatyme numatytą atsakomybę.

15.3. Priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, Užimtumo tarnyba, skirdama ir mokėdama subsidijas darbo užmokesčiui, neturėjo pareigos tikrinti ir vertinti Bendrovės skelbiamų prastovų teisėtumo ir pagrįstumo, nes tą padarė VDI. Užimtumo tarnyba nežinojo ir negalėjo žinoti, jog prastovos buvo paskelbtos nepagrįstai. Be to, Užimtumo tarnyba neturėjo pareigos kvestionuoti kompetentingos institucijos nustatytų faktų ir išvadų bei rėmėsi VDI nustatytomis aplinkybėmis, ANP išvadomis ir VDI pateikta informacija.

15.4. Pareiškėjas yra verslo subjektas, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl skelbdamas dalines prastovas, privalėjo įvertinti, ar nepažeis DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas paskelbė darbuotojams dalines prastovas tikslu gauti valstybės mokamas prastovų subsidijas, nors tam neturėjo pagrindo.

15.5. Teismui neįvertinus ginčo esmės ir susiklosčiusios situacijos, priėmus nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, pašalinama atsakovo pareiga susigrąžinti nepagrįstai išmokėtą subsidiją, o tai yra neteisinga valstybės interesų atžvilgiu, kai pas gavusį nepagrįstai subsidijas asmenį, teismas šią subsidiją ir palieka. Toks teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas.

16. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

17.1. Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl nesutikimo su teismo sprendime pateiktomis išvadomis yra nepagrįsti ir neteisėti, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir įsiteisėjusių teismų sprendimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau buvo išnagrinėjęs Užimtumo tarnybos skundą administracinėje byloje Nr. eA-692-821/2023, ir priimta teismo nutartis šioje byloje turi prejudicinę galią. Atsakovas neįvykdė minėtoje byloje nurodyto reikalavimo atlikti individualų vertinimą, neištyrė bei neįvertino aplinkybių, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus.

17.2. Pareiškėjas nepažeidė teisės aktų reikalavimų bei pateikė atsakovui teisingą informaciją, tą patvirtino ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas, teikdamas informaciją ir įsakymus dėl paskelbtų prastovų DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, nesiekė suklaidinti atsakovo.

17.3. Pirmosios instancijos teismas atskleidė ginčo esmę, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko atsakovo skundą, kuris jo vertinimu, yra pagrįstas ir motyvuotas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Šioje byloje ginčijamas atsakovo Įsakymas grindžiamas tuo, kad pagal VDI pateiktą informaciją UAB „Lelija“ 2021 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais darbuotojams paskelbtos dalinės prastovos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu nepagrįstai, nes Vyriausybės paskelbta ekstremali situacija ir karantinas tuo metu neribojo darbdavio veiklos ir UAB „Lelija“, teikdama Užimtumo tarnybai UAB „Lelija“ direktoriaus 2021 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. 107, kuriuo paskelbtos prastovos, pateikė žinomai neteisingą informaciją apie prastovos paskelbimą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju užimtiems asmenims, dėl ko subsidija darbo užmokesčiui paskirta ir išmokėta nepagrįstai, vadovaujantis neteisinga informacija, kuri nuo pat pradžių buvo žinoma UAB „Lelija“.

20. Aktualiu laikotarpiu galiojusioje Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatyta, kad darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims ir apie prastovos paskelbimą informavusiems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio. Remiantis Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 14 punktu, užimti asmenys, tai asmenys, už kuriuos gali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies pagrindu, t. y. užimti asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova.

21. Aktualiu laikotarpiu Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad darbdavys darbuotojui ar darbuotojų grupei gali skelbti prastovą, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną ir darbdavys dėl to negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, nes dėl darbo organizavimo ypatumų nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu, arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo.

22. Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ Nr. 152 3 punktu nustatytos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos likvidavimo ir pasekmių šalinimo priemonės, inter alia (be kita ko) ūkinės veiklos ribojimai.

23. Pareiškėjo ūkinei veiklai taikyti ribojimai, įtvirtinti nurodyto Vyriausybės nutarimo 3.1.3 papunktyje, nustačiusiame, kad kita ūkinė veikla, nenurodyta šio nutarimo 3.1.1–3.1.2 papunkčiuose, vykdoma, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi ir kitas būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas.

24. Šio teismo sprendimo 22 ir 23 punkte nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad UAB „Lelija“ direktoriaus 2021 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 107 darbuotojams paskelbi prastovas DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nebuvo teisinių sąlygų, todėl nebuvo teisinio pagrindo subsidijai darbo užmokesčiui paskirti ir išmokėti, remiantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi.

25. Pareiškėjo šioje byloje teikiamų argumentų kontekste pažymėtina, kad, kaip jau minėta (žr., šio teismo sprendimo 23 p.), pareiškėjas (darbdavys) dėl paskelbtos ekstremalios situacijos galėjo suteikti darbuotojams darbo sutartyje sulygtą darbą. Kai to nebuvo galima padaryti dėl kitų priežasčių, skelbiant prastovą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir kreipiantis bei gaunant subsidiją darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio, remiantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi, padaromi akivaizdūs, atitinkantys teisinės sąvokos „žinomai“ sampratą, neteisėti veiksmai. Neteisingo teisės taikymo neigiami teisiniai padariniai tenka taip teisę pritaikiusiam subjektui, aktualių teisinių santykių kontekste, padariniai, nustatyti Užimtumo įstatymo 61 straipsnyje. Kitaip aiškinant teisę būtų paneigtas bendrasis teisės principas, jog neteisės pagrindu negali atsirasti teisė (ex injuria jus non oritur), kuris Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pripažįstamas konstitucinio teisinės valstybės principo sudėtine dalimi (žr., pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2014 m. gegužės 27 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimus).

26. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 61 straipsniu, nustačius, kad asmeniui buvo pritaikytos užimtumo rėmimo priemonės dėl žinomai neteisingos informacijos pateikimo, asmens dalyvavimo užimtumo rėmimo priemonėse išlaidos, kurios buvo finansuotos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir lėšomis, arba išlaidos, atsiradusios atlikus kitus neteisėtus veiksmus, įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš kaltų asmenų, pateikusių šiuos duomenis.

27. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, kad atsakovas nors galėjo, bet nepatikrino, ar prastova subsidijuojamu pagrindu taikyta teisėtai (žr., šio teismo sprendimo 8 p.), teisėjų kolegija vertina, kad tai tikrosios reikalų padėties nekeičia – dėl to pateiktoji informacija netampa teisinga. Šioje byloje nesprendžiama dėl atsakovo atsakomybės įstatymuose nustatytais pagrindais. Tuo tarpu rūpestingo ir atsakingo elgesio standartas, kuriuo vadovautis pareiškėjas privalėjo, inter alia apima ir protingai pakankamas priemones konsultuotis su kompetentingomis institucijomis siekiant teisėtai gauti subsidiją. Byloje tokios faktinės aplinkybės nenustatytos (ABTĮ 56 str.).

28. Dėl VDI atsakovui pateiktų duomenų ir rėmimosi jais priimant ginčo įsakymą, teisėjų kolegija pažymi, kad kitokiam aktualių faktinių aplinkybių vertinimui, nei jas vertino VDI pagrįsdama UAB „Lelija“ direktoriaus 2021 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 107 paskelbtos prastovos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu neteisėtumą, atsakovas neturėjo teisinių pagrindų, nes byloje nėra nustatyta kitokių faktinių aplinkybių, kurios paneigtų nustatytus faktus ir dėl to būtų pagrindas kitaip aiškinti bei taikyti teisę.

29. Anksčiau teisėjų kolegijos nurodyto teisės aiškinimo pagrindu teisėjų kolegija nepagrįstomis pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje bei VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodyto administracinio sprendimo turiniui keliamų reikalavimų ištirti, įvertinti, faktiniais duomenimis pagrįsti ir motyvuoti savo sprendimą, kadangi jame nėra aiškiai įvardyta, kokie konkrečiai atsakovo surinkti ir ištirti faktiniai duomenys ir įrodymai pagrindžia ginčijamo sprendimo išvadą, kad pareiškėjas jau kreipdamasis dėl subsidijos suteikimo į atsakovą, žinojo, kad teikia Užimtumo tarnybai neteisingą informaciją apie prastovos jos darbuotojams paskelbimą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

30. Dėl nurodytų argumentų atsakovo apeliacinis skundas patenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2023 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 21RE3-89 administracinėje byloje Nr. AG3-83/24-2023 ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis