2021-01-27 Nr. AB-2051-3-61-3-01838-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-122-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01838-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) (dabar – Marijampolės pataisos namai) direktorius skyrė pareiškėjui nuobaudą, kurią jis apskundė Departamentui. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis (99 str. 3 d., 183 str. 2 d.), pareiškėjas nurodė, kad administracinės procedūros rezultatas įteiktas jam turėjo būti ne vėliau kaip 2019 m. gegužės 14 d., o, nusprendus pratęsti administracinės procedūros terminą, pareiškėjas turėjo būti apie tai informuotas ne vėliau kaip iki 2019 m. gegužės 14 d., tačiau iki 2019 m. gegužės 14 d. administracinės procedūros rezultatas jam įteiktas nebuvo.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad neteisėtas baudimas drausmine tvarka sukėlė sunkias pasekmes – Kybartų PN administracija, remdamasi drausminės nuobaudos neteisėto skyrimo jam faktu, atsisakė realizuoti BVK 104 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo specialiąją teisę. Pareiškėjo nuomone, jis buvo baudžiamas pakartotinai, o tai yra principo non bis in idem (negalima du kartus bausti už tą patį teisės pažeidimą) pažeidimas.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl šio delikto buvo priverstas kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas atlyginti neturtinę žalą. Nepaisant skundo pateikimo teismui, Kybartų PN Drausmės komisija 2019 m. gegužės 7 d. pakartotinai rekomendavo įkalinimo įstaigos administracijos vadovui pakartotinai pažeisti BVK 104 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo specialiąją teisę.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamento neteisėtas neveikimas, vengiant laiku atlikti savo pareigą nuobaudą panaikinti, jeigu nuobauda paskirta nepadariusiam pažeidimo nuteistajam, sukėlė sunkias pasekmes – sistemingą pareiškėjo teisių pažeidinėjimą, turintį ir akivaizdžius persekiojimo už kritiką požymius.

6. Pareiškėjo vertinimu, vien tik pats faktas, kad asmuo buvo priverstas ginti pažeistą teisę teisme, o priesaiką priėmę atsakovo atstovo pareigūnai įstatyme imperatyviai įtvirtintą jo teisę pažeidė, yra pakankamas pagrindas konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Departamente vyko reorganizacija, kuri turėjo būti įgyvendinta iki 2019 m. vasario 1 d., todėl 2018 m. gruodžio mėnesį Departamentą paliko dauguma darbuotojų, atsakingų už nuteistų asmenų skundų nagrinėjimą. Dėl minėtos priežasties ir žmogiškųjų išteklių trūkumų, padidėjo skundų nagrinėjimo apimtys. Susidarius objektyvioms ir nuo Departamento nepriklausančioms aplinkybėms ir žmogiškųjų išteklių trūkumui, pareiškėjui buvo pavėluotai pateiktas atsakymas į skundą.

9. Atsakovo atstovas teigė, kad pavėluotas atsakymo pateikimas nesukėlė pareiškėjui neigiamų pasekmių, nes ištyrus visą surinktą dokumentinę medžiagą, nuobauda nebuvo panaikinta. Atsakymas pareiškėjui pavėluotai buvo pateiktas dėl objektyvių priežasčių, o ne siekiant jį žeminti.

10. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad į pareiškėjo 2019 m. balandžio 2 d. skundą buvo atsakyta, ginčo objektas išnyko, todėl atsakovo atstovas dėl to daugiau nepasisakė. Atsakovo atstovas nurodė, kad Departamento sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas ir gali būti skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad Departamentas, priimdamas 2019 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 2S-2289, pažeidė pareiškėjo A. G. teisę į savalaikį skundo išnagrinėjimą, o pareiškėjo reikalavimą dėl 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

12. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jo teigimu, jis patyrė įstatymo nustatytu terminu negavęs Departamento atsakymo į pateiktą skundą. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo, kad Departamentas pareiškėjo skundą išnagrinėjo vėliau nei tai nustatyta BVK 183 straipsnio 2 dalyje.

13. Teismas, įvertinęs BVK nuostatas (143 str. 8 d., 183 str. 1–3 d.), taip pat atsižvelgęs į tai, kad iš teismui pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjo 2019 m. balandžio 2 d. skundas Departamente buvo gautas 2019 m. balandžio 4 d., todėl, įvertinus poilsio bei šventines dienas, sprendimas (atsakymas) turėjo būti priimtas vėliausiai 2019 m. gegužės 6 d. (BVK 183 str. 2 d.), konstatavo, jog Departamento 2019 m. birželio 4 d. sprendimas buvo priimtas per 41 darbo dienas, t. y. 21 darbo dieną pažeidus BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, todėl yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.

14. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 27 iki 2019 m. vasario 18 d.

15. Teismas pažymėjo, jog Departamento pažeidimas yra mažareikšmis, iš esmės negalėjęs nulemti pareiškėjui didelių neigiamų išgyvenimų, taip pat ir tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri privalėtų būti atlyginama priteisiant pareiškėjui piniginę kompensaciją. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal BVK 143 straipsnio 8 dalį skundo padavimas nuobaudos vykdymo nesustabdo, be to, Departamentas, išnagrinėjęs visą su skundu susijusią dokumentinę medžiagą, nenustatė, kad Kybartų PN direktorius, priimdamas sprendimą 2019 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 5/48-260 pareiškėjui skirti nuobaudą (papeikimą), ją skyrė neadekvačiai pažeidimo pobūdžiui ar pažeidė galiojančius teisės aktus bei nesivadovavo turimais duomenimis, Departamento 2019 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 2S-2289 nuobauda nebuvo panaikinta.

16. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju, teisės pažeidimo pripažinimas, t. y. konstatavimas, kad Departamentas, priimdamas 2019 m. birželio 4 d. sprendimą, pažeidė BVK 183 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat ir pareiškėjo teisę į savalaikį skundo išnagrinėjimą, savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

17. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad pavėluotu atsakymu buvo pažeista BVK 104 straipsnyje įtvirtinta jo specialioji teisė (nuteistųjų trumpalaikė išvyka į namus), konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokio objektyvaus pagrindo, kodėl jam turėtų būti suteikta teisė nuvykti namo, ar šis klausimas buvo svarstomas pataisos įstaigos direktoriaus ir kaip išvyka į namus sietina su Departamento sprendimu.

III. 18. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

19. Pareiškėjas nurodo, kad, nors neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, tačiau žalos vertinimas neturi būti toks, kokį galima būtų vertinti pasityčiojimu, taip pat negalima situacija, kai žalos atlyginimas nepriteisiamas apskritai.

20. Pareiškėjas teigia, kad iš teismo jam yra reikalingas efektyvus pažeistų teisių gynimas, kaip tokią žmogaus teisę įtvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnis – teisių gynimu gali būti žalos atlyginimas, arba bent jau efektyvus analogiškų pažeidimų ateityje užkardymas. Lietuvos Respublikos teisinė sistema nenumato galimybių kaip užkardyti žmogaus teisių pažeidimus, jei juos daro valstybės institucija ar pareigūnas, nes teismo sprendimai tiesiogiai neinicijuoja įstatymų pakeitimų. Toks užkardymas galimas tik tuomet, jei byla nagrinėjama autoritetingoje tarptautinėje institucijoje – Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau – ir EŽTT) ar Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete.

21. Pareiškėjas nurodo, kad, atlyginus padarytą neturtinę žalą, nukentėjęs asmuo turi išlikti indiferentišku toms pasekmėms, kurias sukėlė jo teisių pažeidimą, tačiau pareiškėjui padarytą neturtinę žalą atlyginti atsisakius, pareiškėjas pasijuto pažemintas, o tai yra deliktas pagal 1984 m. Jungtinių Tautų konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 16 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas.

22. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CK 6.271 straipsnį žala yra atlyginama „iš biudžeto“, o valstybės biudžete laikomi yra tik pinigai. Jokia pinigų alternatyva biudžete nėra laikoma, taigi jokia žalos atlyginimo alternatyva, atlyginant žalą CK 6.271 straipsnyje pagrindu („iš biudžeto“), neegzistuoja. Nors Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 4 dalyje yra užsimenama apie alternatyvių įstatymu numatytu žalos atlyginimo būdų galimybę, tačiau tokie būdai kol kas nėra eksplicitiškai numatyti jokiame įstatyme, todėl neegzistuoja.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 4 dalimi, vadovavosi ne įstatymu, o kitais teismų sprendimais, kurie nėra privalomi pareiškėjui, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą.

24. Pareiškėjo nuomone, neturtinės žalos vertinimas neturėtų daug skirtis nuo žalą padariusio viešosios teisės subjekto 9 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio sumos, kaip tai apibrėžia visa eilė valstybės regreso teisę reglamentuojančių įstatymų – esant tokiam neturtinės žalos vertinimui atsakovas nepatiria jokios žalos dėl neteisėtų savo pareigūnų veikų, o pareiškėjas išlieka indiferentišku toms pasekmėms, kurias sukėlė jo teisių ignoravimas (žmogiškojo orumo pažeminimas). Būtent tokia suma pareiškėjas ir prašė teismą vertinti jam padarytos neturtinės žalos dydį, todėl skundo reikalavimas turėtų būti tenkinamas visiškai.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis įstatymo nuostatų, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

27. Departamentas akcentuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Departamento veiksmų, atlyginimo.

29. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į savalaikį skundo Departamente išnagrinėjimą, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Akcentuotina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo 2019 m. balandžio 2 d. skundą, atsakymą pateikė pavėluotai (2019 m. birželio 4 d.), nors, vadovaujantis BVK 183 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turėjo skundą išnagrinėti iki 2019 m. gegužės 6 d. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su neturtinės žalos atlyginimo būdu, todėl toliau teismas pasisako dėl šių pareiškėjo argumentų.

32. Teisėjų kolegija pažymi, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

33. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri turi būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

34. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

35. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-40-552/2021).

36. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad dėl pavėluoto Departamento atsakymo jis negalėjo pasinaudoti specialiąja teise, kuri įtvirtinta BVK 104 straipsnyje, nes pareiškėjui Kybartų PN direktoriaus 2019 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 5/48-260 buvo skirta nuobauda – papeikimas. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BVK 143 straipsnio 8 dalį (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) nuteistasis turi teisę BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka apskųsti jam paskirtą nuobaudą aukštesniam pagal pareigas pareigūnui. Skundo padavimas nuobaudos vykdymo nesustabdo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį atmetė ir paliko galioti Kybartų PN direktoriaus 2019 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 5/48-260 paskirtą nuobaudą. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad dėl to, jog Departamentas skundą išnagrinėjo vėliau, pareiškėjas prarado galimybę naudotis specialiąja teise.

38. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad neturtinės žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį yra numatytas „iš biudžeto“, todėl gali būti atlyginamas tik pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai ir taikomos atsižvelgiant į konstitucinius principus, be to, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tiek EŽTT praktikoje pripažįstama, kad teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas tinkama satisfakcija, todėl pareiškėjo argumentai, jog neturtinė žala visada turi būti atlyginama pinigais atmetami.

39. Atsižvelgusi į šioje nutartyje nurodytą teisinį reguliavimą, taip pat įvertinusi bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjo teisės į savalaikį skundo išnagrinėjimą pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius