A-438-1743-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės bylos Nr

Administracinė byla Nr. A438-1743/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00206-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Ramūnui Valatkai,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. P., E. Č. ir V. K. apeliacinį skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. P., E. Č., V. K. skundą atsakovui Panevėžio miesto apylinkės teismui dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią byloje atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjai D. P., E. Č. ir V. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. P-16 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo perskaičiavimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1 ir 2 punktus, kuriais pareiškėjams nustatytas ištarnautų Lietuvos valstybei metų stažas ir mokėtino atlyginimo priedo dydis; 2) įpareigoti atsakovą nemažinti pareiškėjų iki Įsakymo išleidimo turėtų garantijų: mokėti atlyginimo priedą, apskaičiuotą iki 2011 m. kovo 1 d., atsižvelgiant į pareiškėjų darbo advokatais laikotarpį, suteikiant pareiškėjams atostogas, jų netrumpinti ir nustatyti jų trukmę, atsižvelgiant į darbo laiko advokatais laikotarpį, įskaityti pareiškėjų darbo advokatu laikotarpį į laiką, į kurį atsižvelgiama skaičiuojant ir mokant pareiškėjams atlyginimą (atlyginimo priedą), suteikiant atostogas ir kitas socialines garantijas.

Pareiškėjai paaiškino, kad yra Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjai. Pažymėjo, kad iki darbo teisėjais pradžios įvairiais laikotarpiais yra dirbę advokatais, jais dirbo ir jų paskyrimo teisėjais metu. Nurodė, kad iki Įsakymo priėmimo darbo advokatais laikotarpis pareiškėjams buvo įskaitomas į teisėjo darbo stažą ir taikomos atitinkamos socialinės garantijos. Pareiškėjų nuomone, toks stažo skaičiavimas atitiko įstatyminį reglamentavimą – Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 97–98 straipsnius ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2002 m. kovo 14 d.

Nr. IX-788) 8 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjai nurodė, kad pakeitus socialines garantijas – skaičiuojamo stažo dydžius, jiems gerokai sumažės iki tol mokama atlyginimo dalis: D. P. apie 620 Lt, V. K. apie 350 Lt, E. Č. apie 780 Lt, neatskaičius mokesčių. Pareiškėjai vertino, kad Įsakymas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, pažeidžia konstitucinius teisėjų nepriklausomumo, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų ir pagrįstų lūkesčių tęstinumo, teisinės valstybės principus. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarimo išvados aiškinamos klaidingai, kaip nustačiusios, jog visais atvejais darbo advokatu laikotarpis nebėra dirbusiojo socialinė garantija, kad negali būti įskaitomas į stažą, pagal kurį skaičiuojamas teisėjo atlyginimo priedas bei taikomos kitos socialinės garantijos.

Pareiškėjai akcentuoja, kad nei Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas), nei Teismų įstatymas, nei Konstitucinio Teismo nutarimas neduoda pagrindo kitaip nei iki Įsakymo išleidimo skaičiuoti tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir taip pakeisti garantijų apimtį. Pareiškėjai nurodė, kad Konstitucinis Teismas tiesiogiai nepasisakė, ar darbo advokatu laikas turi ir gali būti įskaitomas į stažą atlyginimo priedui mokėti ir kitoms socialinėms garantijoms skaičiuoti tiems teisėjams, kurie teisėjais pradėjo dirbti iki Teisėjų atlyginimų įstatymo priėmimo, ir ar stažo skaičiavimo taisyklių pakeitimas nėra teisėjo turimų garantijų sumažinimas.

Pareiškėjai nurodė, kad dėl stažo perskaičiavimo gerokai sumažės pareiškėjams suteikiamų atostogų trukmė ir atitinkamai – apmokėjimas už atostogas.

Atsakovas Panevėžio miesto apylinkės teismas atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjų skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas pažymėjo, kad sutinka su 2011 m. balandžio 1 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos sprendimo argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią byloje atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, teismui pateiktame atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka, nes jų keliamas klausimas dėl advokato darbo stažo įskaitymo į tarnybos Lietuvos valstybei stažą jau yra išspręstas Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjų D. P., E. Č., V. K. skundo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą pareiškėjams iš esmės buvo mažinamas atlyginimas ir kitos socialinės garantijos, būtina atsižvelgti į laikotarpį iki 2008 m. lapkričio 15 d. ir po jo ir įvertinus tik šio laikotarpio duomenis apie teisėjų atlyginimo kaitą, konstatuoti arba ne atlyginimo sumažėjimą. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kaip keitėsi pareiškėjų atlyginimai po 2008 m. lapkričio 15 d., pateikiami duomenys tik nuo 2011 m. kovo mėnesio, todėl teismas negali konstatuoti, kad nustatytu teisiniu reglamentavimu buvo sumažintas atlyginimas, nes pareiškėjų atlyginimai po 2008 m. lapkričio 15 d. galėjo didėti juos lyginant ir su nuo 2011 m. kovo mėnesio sumažintu.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateiktais išaiškinimais. Taip pat pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo teisėjų atlyginimų santykiai nebuvo išsamiai ir aiškiai sureguliuoti įstatymu. Savo pareigą nustatyti trūkstamą teisinį reguliavimą vietoje pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymų leidėjas iš esmės įvykdė tik 2008 m. lapkričio 6 d. priėmęs Teisėjų atlyginimų įstatymą, kuriuo aiškiai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų dydžiai ir jų skaičiavimo tvarka. Šis įstatymas yra galiojantis ir taikomas visiems Lietuvos Respublikos teismų teisėjams. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo netaikyti šio įstatymo nuostatų, nustatančių vienos iš teisėjų atlyginimo sudedamosios dalies – priedo už ištarnautus valstybei metus – dydį.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad Įsakymu pareiškėjams buvo suteiktos kasmetinės atostogos atsižvelgiant į teisėjo darbo stažą, į kurį buvo įtrauktas darbo advokatais stažas. Atsižvelgdama į tai, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjų argumentus dėl socialinės garantijos, numatytos Teismų įstatymo 98 straipsnyje, sumažinimo atmetė kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas vadovavosi Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi ir nesumažino pareiškėjų kasmetinių atostogų trukmės.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjai D. P., E. Č. ir V. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą patenkinti, arba šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjai pateikia argumentus, kuriuos buvo nurodę skunde. Papildomai akcentuoja:

1. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjų skundo argumento, dėl 2008 m. liepos 3 d. priimto Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33, 34, 36, 38, 39, 42, 43, 47, 51, 551, 57, 61, 63, 64, 691, 81 straipsnių, IX skyriaus pavadinimo, 83, 84, 85, 86, 90, 98, 101, 103 straipsnių, XII skyriaus antrojo skirsnio pavadinimo, 106, 107, 108, 119, 120, 122, 124, 127, 128, 129 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 89, 109, 110, 111, 112, 125 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 531, 532 straipsniais ir IX skyriaus trečiuoju skirsniu įstatymo Nr. X-1685 (toliau – ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1685) 46 straipsnio 14 punkto nuostatų taikymo.

2. Teigia, kad nebuvo atsižvelgta ir į Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendime padarytas išvadas. Pažymi, kad šiame sprendime Konstitucinis Teismas pripažino, jog 2011 m. vasario 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo nustatyta, jog Teismų įstatymo nuostatos, kiek jos liečia draudimą mažinti jau turimas socialines garantijas, tebegalioja ir privalo būti taikomos, bei kad Teisėjų atlyginimų įstatymas, kuris kitaip sureguliavo dirbusių advokatais teisėjų darbo stažo skaičiavimo pagrindus, nėra speciali norma, kuri eliminuotų Teismų įstatymo atitinkamų normų taikymo galimybę. Pareiškėjai akcentuoja, kad 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendime Konstitucinis Teismas tiesiogiai nurodė, jog dirbusių advokatais teisėjų darbo stažas skaičiuojamas pagal Teisėjų atlyginimo ir pagal Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X-1685 46 straipsnio 14 punkto taisykles.

3. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė išvados, jog atlyginimo, jo priedo, dydis nesumažėjo. Teigia, kad teismas neanalizavo pareiškėjų bei atsakovo pateiktų įrodymų apie atlyginimo sumažinimą. Akcentuoja, kad pareiškėjo V. K. atlyginimas raliai sumažėjo daugiau, nei nurodyta atsakovo pateiktoje pažymoje, nes jis 2011 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretu Nr. 1K-601 paskirtas Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotoju.

4. Mano, kad teisėjo atlyginimo priedas, mokamas pagal Teismų įstatymą, yra viena iš teisėjo socialinių garantijų, kurią draudžiama mažinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Panevėžio miesto apylinkės teismas nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas savo poziciją grindžia pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime išdėstytais motyvais bei argumentais. Papildomai akcentuoja, kad 2008 m. liepos 3 d. priimto Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo ir Teisėjų atlyginimų įstatymo normos gali būti vertinamos kaip kolizinės, todėl turi būti vadovaujamasi taisykle lex posteriori derogat legi priori ir ginčo teisiniam santykiui taikytinas Teisėjų atlyginimų įstatymas. Taip pat pažymi, kad jei pareiškėjai mano, jog minėti įstatymai nėra prieštaraujantys ir tik konkuruoja, tokiu atveju taikomas principas lex specialis derogat lex generalis, pagal kurį taip pat taikomas Teisėjų atlyginimų įstatymas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią byloje atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, taip pat prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia atsiliepime pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai akcentuoja, jog pareiškėjų teiginiai, kad priedas prie atlyginimo už stažą yra atskira garantija, todėl negali būti mažinama, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime suformuluotoms išvadoms.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl to, ar Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. P-16 nustatant pareiškėjų (šio teismo teisėjų) tarnybos Lietuvos valstybei stažą bei apskaičiuojant mokėtiną atlyginimo priedą, pagrįstai nebuvo įskaityti pareiškėjų darbo advokatais laikotarpiai ir ar tokiu skaičiavimu nėra mažinamos pareiškėjų (teisėjų) socialinės garantijos.

Ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojo ir šiuo metu galioja teisinis reguliavimas, kuris numato, kad teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 str. 2 d.) ir kad darbo advokatais laikas neįskaitomas į ištarnautus Lietuvos valstybei metus priedui prie teisėjo pareiginės algos apskaičiuoti (Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 str. 1 d., Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 1–4 d., 5 d. 1–4 p., 42 str. 1 d.). Nors pareiškėjai į teisėjų pareigas buvo paskirti iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo: D. P. nuo 2005 m. birželio 15 d. (b. l. 35), V. K. nuo 2005 m. liepos 12 d. (b. l. 41), E. Č. nuo 2005 m. rugsėjo 8 d. (b. l. 21), tačiau įvertinus tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą (Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymas Nr. VIII-1904) 3 str. 2 d., 5 str. 1 d.), darytina išvadą, kad ištarnautų Lietuvos valstybei metų kriterijus nustatant darbo stažą priedui prie pareiginės algos nustatyti galiojo nuo pareiškėjų paskyrimo į teisėjų pareigas dienos, ir darbo advokatu laikotarpių įskaitymas į ištarnautus Lietuvos valstybei metus pareiginės algos priedui apskaičiuoti tuo metu taip pat nebuvo numatytas. Skaičiuojant stažą priedui prie teisėjo pareiginės algos advokato darbo stažas galėjo būti įskaitytas tik remiantis Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu šio įstatymo galiojimo laikotarpiu (nuo 2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-788 įsigaliojimo iki pripažinimo netekusiu galios 2008 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. X-1685). Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šis skaičiavimas nėra tapatus ištarnautų Lietuvos valstybei metų sampratai Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio prasme (2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-260/2012).

Apeliantai, nesutikdami su stažo priedui prie pareiginės algos nustatyti skaičiavimu vadovaujantis Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatomis, teigia, kad tokiu būdu yra sumažinamos jų (teisėjų) socialinės garantijos, pažeidžiami teisėti lūkesčiai.

Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 12 d. sprendime, aiškindamas Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamosios dalies I skyriaus 7 punkto 5 dalies teiginyje „teisėjo atlyginimas negali būti sumažintas teisėjo darbo teisme metu“ nurodė, kad sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. Tokio aptariamos sąvokos aiškinimo Konstitucinis Teismas nuosekliai laikosi (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2011 m. vasario 14 d. nutarimas). 2011 m. vasario 14 d. nutarime (Žin., 2008, Nr. 131-5022), kuriame buvo nagrinėjamas šioje byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumas, ir kuris buvo priimtas pagal šioje byloje pateiktą prašymą, Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų atlyginimų nustatymu, gali įtvirtinti, jog atlyginimas – teisėjo socialinė (materialinė) garantija – susideda ne iš vienos, o iš kelių sudedamųjų dalių, inter alia pareiginės algos, priedų, priemokų bei kad pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies mažinimas didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, mažinimo.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, tirdamas Teisėjų atlyginimų įstatymo atitiktį Konstitucijai, tame pačiame nutarime palyginęs Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytus ir pagal Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodiką (pagal kurią buvo skaičiuojamas teisėjų atlyginimas iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo) apskaičiuotus teisėjų atlyginimų dydžius pažymėjo, kad priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą teisėjų atlyginimo pagrindinė sudedamoji dalis – teisėjų pareiginė alga padidėjo, o teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies – priedo santykinis dydis sumažėjo. Konstitucinis Teismas, įvertinęs teisėjų atlyginimų dydžių apskaičiavimų pagal Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodiką ir pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą, nustatė, kad teisėjų atlyginimas – pareiginės algos ir priedo suma – priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą padidėjo.

Konstitucinis Teismas, vertindamas teisėjų atlyginimo pasikeitimą priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą, ir konstatuodamas, jog nėra pagrindo teigti, kad priėmus šį įstatymą ir į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti neįskaitant darbo advokatu laikotarpio teisėjų atlyginimai sumažėjo, aptariamą teisėjų socialinę garantiją (teisėjų atlyginimą) traktavo kaip apimančią visumą teisėjų atlyginimo sudedamųjų dalių, ir priedo, skaičiuojamo pagal ištarnautus Lietuvos valstybei metus, sumažėjimo, kai nemažėjo bendra teisėjų atlyginimo sudedamųjų dalių suma – nelaikė teisėjų socialinės garantijos sumažinimu. Tuo tarpu pareiškėjai, priedą laikydami savarankiška socialine garantija, kurią draudžia mažinti Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalis, neteisingai interpretuoja Konstitucinio Teismo doktriną, suformuotą teisėjų atlyginimų klausimu.

Įrodinėdami, kad po ginčijamo Įsakymo priėmimo sumažėjo jų gaunamas atlyginimas, pareiškėjai pateikė Panevėžio miesto apylinkės teismo išduotas pažymas (b. l. 31–32, 38), kuriose nurodyta, koks buvo pareiškėjų (teisėjų) atlyginimas iki ir po Įsakymo priėmimo (2011 m. kovo 1 d.) – t. y. pateikiamas pareiškėjų atlyginimas tik 2011 m. sausio, vasario bei kovo mėnesiais (pareiškėjų E. Č. ir D. P.), o pareiškėjui V. K. išduotoje pažymoje tik nurodoma, kokį atlyginimą jis gaudavo iki, ir kokį po Įsakymo priėmimo. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, sprendžiant, ar pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą pareiškėjams iš esmės buvo mažinamas atlyginimas ir kitos socialinės garantijos, būtina atsižvelgti į laikotarpį iki 2008 m. lapkričio 15 d. (Teisėjų atlyginimo įstatymo įsigaliojimo) ir po jo. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad byloje nėra duomenų, kaip keitėsi pareiškėjų atlyginimai po 2008 m. lapkričio 15 d., todėl negalima konstatuoti, jog naujai nustatytu teisiniu reglamentavimu buvo sumažintas pareiškėjų atlyginimas. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui skaičiuodamas pareiškėjų ištarnautų Lietuvos valstybei metų stažą priedui prie pareiginės algos nustatyti, ne nuo nurodyto įstatymo įsigaliojimo, o tik nuo 2011 m. kovo 1 d. neįskaitė į šį stažą pareiškėjų darbo advokatais laikotarpio, t. y. Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą pradėjo taikyti pavėluotai, todėl tai, kad po ginčijamo įsakymo priėmimo sumažėjo pareiškėjų atlyginimas, negali būti vertinama, kaip pareiškėjų atlyginimo sumažėjimas po Teisėjų atlyginimų įstatymo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims, todėl įrodyti, jog dėl pasikeitusio stažo apskaičiavimo sumažėjo pareiškėjų atlyginimas turėjo pareiškėjai, jiems to nepadarius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytą skundo aplinkybę laikė neįrodyta.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, nepažeidė pareiškėjų (teisėjų) socialinės (materialinės) garantijos apsaugos principo.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo į jų darbo stažą buvo įskaičiuojamas darbo advokatu laikotarpis, todėl mano, kad apskaičiuojant priedą prie atlyginimo taikoma ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X-1685 46 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta nuostata, numatanti, kad teisėjams, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo, buvo nustatytos ilgesnės atostogos ir (arba), atsižvelgiant į jų stažą, didesnis pareiginės algos priedas, ir (arba) kitos socialinės garantijos, šios garantijos nemažinamos. Darydami tokią išvadą, pareiškėjai remiasi 2011 m. rugsėjo 5 d. Konstitucinio Teismo sprendimu.

Atmesdama šį pareiškėjų argumentą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad 2011 m. rugsėjo 5 d. tvarkomajame posėdyje priimtu sprendimu Konstitucinis Teismas atsisakė aiškinti Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą. Sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymas traktuotinas kaip prašymas išaiškinti, kaip įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimui turėtų būti skaičiuojami priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus teisėjams, iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo gavusiems didesnius priedus prie atlyginimo, kitas socialines garantijas, inter alia dėl to, kad į jų darbo stažą buvo įskaitomas darbo advokatu laikotarpis. Tokį prašymą Konstitucinis Teismas vertino, kaip prašymą išaiškinti ne Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo nuostatas, o teisės aktų taikymo klausimus, ir pažymėjo, kad tokie prašymai nežinybingi Konstituciniam Teismui, nes teisės aktų taikymo klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus.

Įvertinusi 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsisakydamas aiškinti 2011 m. vasario 14 d. nutarimą, Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendime naujų išaiškinimų nepakeitė, todėl šis Konstitucinio Teismo sprendimas ir atskiros jo nuostatos, negali būti aiškinamos atsietai nuo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo. Pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime padarytos išvados, kad pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies mažinimas didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, mažinimo buvo padarytos išnagrinėjus visą teisinio reguliavimo raidą teisėjų atlyginimų nustatymo klausimais, tarp jų ir 2008 m. liepos 3 d. Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X-1685 46 straipsnio 14 dalimi nustatytą teisinį reguliavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-260/2012).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas iš esmės tapatus klausimas, vertindamas Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X-1685 46 straipsnio 14 punkto ir Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kiek tai susiję su priedo už teisėjo darbo stažą ar tarnybos Lietuvos valstybei metus skaičiavimo tvarka vadovavosi lex posterior derogat legi priori (lot. taikomas vėliau priimtas įstatymas) principu ir konstatavo, kad taikytinos Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-13/2011).

Pažymėtina, kad pateikto teisės aiškinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės laikėsi ir kitose analogiškose bylose (pvz., 2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-260/2012, 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1272/2012, 2012 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-193/2012). Konstitucijoje įtvirtinti teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principai suponuoja išvadą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, kiek tai susiję su darbo advokatu laikotarpio įskaitymu į ištarnautus Lietuvos valstybei metus pareiginės algos priedui apskaičiuoti, yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjų D. P., E. Č. ir V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas