2022-08-03 Nr. AB-23183-3-61-3-01235-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3490-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01235-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir Sprendimas), panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kilmės šalyje jaučia baimę dėl to, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 89 punktu ir paaiškino, kad, nepaisant Apraše nurodytos Departamento pareigos sudaryti tinkamas sąlygas pateikti visą turimą informaciją ir kitus įrodymus, reikiamus prieglobsčiui pagrįsti, atsakovas tokios galimybės nesudarė, nes pareiškėjas neturėjo prieigos prie savo telefono visą laiką, kol buvo apgyvendintas Tribonių pasienio užkardoje.

3. Pareiškėjo teigimu, priešingai nei Sprendime teigia atsakovas, jis apklausos Departamentui metu paaiškino, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad teiginiai, kurių jis negali tiesiogiai pagrįsti rašytiniais įrodymais, jei pasakojimas nuoseklus, išsamus, detalus ir neprieštarauja kilmės valstybės informacijai, turi būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Sprendime jo pasakojimo dalies apie tai, kad dėl (duomenys neskelbtini), patikimumo kontekste atsakovas neanalizavo, o pareiškėjo pateikti papildomi rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys jo teiginius apie (duomenys neskelbtini), taip pat nebuvo įvertinti.

4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad informacijos apie (duomenys neskelbtini) nerandama, kadangi tokia informacija yra viešai prieinama. Pareiškėjas akcentavo, kad jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo bei Komisijos sprendimo argumentu, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui patirti persekiojimą tikimybės. Pareiškėjo teigimu, neteisėtai ir nepagrįstai neįvertinta individuali jo situacija papildomos apsaugos kontekste.

5. Dėl draudimo atvykti ir draudimo termino proporcingumo pareiškėjas paaiškino, kad bendradarbiavo su institucijomis, nepadarė tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą. Pareiškėjas akcentavo, kad teikė tikrovę atitinkančią informaciją, nepiktnaudžiavo procesu, siekė saugumo, todėl taikyti maksimalų draudimą atvykti nėra nei teisinga, nei proporcinga. Pareiškėjas pabrėžė, kad draudimas atvykti sudarytų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, kuomet, pablogėjus situacijai, pareiškėjui būtų uždrausta atvykti ir prašyti prieglobsčio. Pareiškėjo teigimu, savanoriškam grįžimui turėtų būti suteikiama pirmenybė, suteikiamas laikotarpis savanoriškai išvykti.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad, vertinant pareiškėjo individualią situaciją, nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės šalyje pareiškėjas buvo asmeniškai susidūręs su persekiojimo veiksmais, nes jo pateikta informacija susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo pasakojimas apie tariamą persekiojimą kilmės valstybėje pasižymi esminiais trūkumais – nenuoseklus, neišsamus, prieštaringas, o siekiant išsiaiškinti tam tikras detales ir neaiškumus, pareiškėjas apklausos metu pateikdavo padrikus ir prieštaringus atsakymus, pavyzdžiui: pareiškėjas apklausos metu nenurodė, jog (duomenys neskelbtini).

8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog didžiąją laiko dalį pareiškėjas praleido kalbėdamas apie (duomenys neskelbtini). Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjui tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, todėl vien dėl to jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje nustatytų sąlygų dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir jam pagrįstai nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo įvardijamas persekiotojas – (duomenys neskelbtini) – nėra valstybinis subjektas.

9. Atsakovas nurodė, kad surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog šiuo metu pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), t. y., priešingai, nei teigiama skunde, kilmės valstybės informacija nepatvirtina apie grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kilsiančias grėsmes. Departamento vertinimu, su skundu pateikti pareiškėjo dokumentai nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini), kadangi jokių oficialių dokumentų, patvirtinančių (duomenys neskelbtini) aplinkybes, byloje nėra pateikta. Atsakovas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini).

10. Nors savo pasakojimui pagrįsti pareiškėjas prie skundo pateikė (duomenys neskelbtini), atsakovas šiuos dokumentus vertino kritiškai, nurodė, kad jų objektyvus ištyrimas nėra galimas, kadangi pateiktos tik nuotraukos, o ne originalūs dokumentai, be to, (duomenys neskelbtini).

11. Atsakovas nesutiko su skundo argumentu, kad pažeidė Aprašo 89 punkte nustatytą pareigą suteikti pareiškėjui galimybę pateikti papildomų dokumentų. Atsakovas akcentavo, kad informavo pareiškėją, jog jis gali pateikti papildomus dokumentus, tačiau jų neteikė. Departamentas nurodė elektroninio pašto adresą, kuriuo jis gali atsiųsti dokumentus, tačiau nei iki ginčijamo Sprendimo, nei iki Komisijos sprendimo priėmimo jų nepateikė. Atsakovas pažymėjo, kad skundą dėl Sprendimo pareiškėjo vardu 2021 m. lapkričio 30 d. surašė advokatas, todėl pareiškėjas galėjo dokumentus pateikti ir per advokatą.

12. Dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti termino atsakovas nurodė, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, be to, draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus laikotarpio, todėl yra proporcingas.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atmetė kitus pareiškėjo skundo reikalavimus.

14. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1, 2 dalimis, Aprašo 99 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, įvertino pareiškėjo pasakojimus apklausų metu, teisme duotus paaiškinimus bei atsakovo surinktą informaciją ir sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

15. Teismas vadovavosi Įstatymo 83 straipsnio 5 dalimi, Aprašo 22 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas apie tariamą persekiojimą kilmės valstybėje pasižymi esminiais trūkumais – nenuoseklus, neišsamus, prieštaringas, o siekiant išsiaiškinti tam tikras detales ir neaiškumus, pareiškėjas apklausos metu pateikdavo padrikus ir prieštaringus atsakymus, pavyzdžiui: apklausos metu nenurodė, jog (duomenys neskelbtini), todėl teismas vertino, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo pasakojimas apklausos metu nėra patikimas įrodymas.

16. Teismas kritiškai vertino tai, kad apklausos Departamentui metu pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleido kalbėdamas apie (duomenys neskelbtini).

17. Teismas pabrėžė ir tai, kad pareiškėjo įvardijamas persekiotojas – (duomenys neskelbtini) – nėra valstybinis subjektas, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į kilmės valstybės institucijas dėl galimo pareiškėjo persekiojimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė duomenų, įrodančių, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini), teismo vertinimu, Departamentas Sprendime rėmėsi oficialia, viešai skelbiama informacija apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje. Pareiškėjas pats Departamento argumentų dėl jam kylančios individualios grėsmės (duomenys neskelbtini) objektyviais duomenimis nepaneigė, todėl teismas neturėjo pagrindo nesutikti su Departamento atlikto tyrimo išvadomis.

18. Dėl pareiškėjo pateiktų (duomenys neskelbtini) teismas pažymėjo, kad šių dokumentų objektyvus ištyrimas nėra galimas, kadangi pateiktos tik nuotraukos, o ne originalūs dokumentai, be to, (duomenys neskelbtini), todėl minėtų vaizdinių duomenų teismas negalėjo vertinti kaip objektyvių ir pagrindžiančių pareiškėjo prieglobsčio prašymą.

19. Teismas konstatavo, kad Departamentas Sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo pasakojimas nesuponuoja prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti išvada, jog pareiškėjui negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo argumentai nepagrįsti individualiais, objektyviais duomenimis, negali paneigti Departamento padarytos išvados.

20. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo argumentus, atsižvelgęs į surinktą informaciją, teismas konstatavo, kad nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojamą baimę grįžti teismas vertino kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikė visiškai pagrįsta, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai Sprendimu bei Komisijos sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

21. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje suteikimo, teismas sprendė, kad pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei atsakovui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Teismas nustatė, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio bei bendro pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjui. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas neįvertino individualios pareiškėjo situacijos, teismas pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kilmės valstybės informacija renkama atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo motyvus ir nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais. Teismas darė išvadą, kad pagrįstai nenustatyta tikimybė, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose.

22. Teismo vertinimu, pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas –geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas, akivaizdžiai neatitinka reikalavimų suteikti pabėgėlio statusą. Atsakovas pagrįstai, įvertinęs surinktą informaciją, sprendė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų.

23. Teismas nurodė, kad, atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, Departamentas pagrįstai vertino, ar prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Sprendime konstatavo, jog, remiantis turima kilmės valstybės informacija, pareiškėjo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, įvertinęs surinktą informaciją, pagrįstai nenustatė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių prieglobsčio prašytojui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kriterijų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

24. Teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas nurodė, kad atsakovas Sprendime nepateikė argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas nesiekė apsunkinti jo tapatybės nustatymą ir grąžinimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad taip pat nebuvo nustatyta ir kitų aplinkybių, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti maksimalų penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka bei pareiškėjas Lietuvos Respublikos sieną kirto be asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, taip galimai siekdamas apsunkinti prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl ją pakeitė, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo keisti kitos Sprendimo dalies, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį.

III. 25. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, vadovaujasi Aprašo 89, 92 punktais ir pažymi, kad jo apklausa nebuvo tinkamai atlikta, nes atsakovas daugiau nei pusę apklausos laiko klausinėjo išimtinai apie (duomenys neskelbtini), nesuteikiant galimybės pateikti paaiškinimus dėl jo individualių prieglobsčio prašymo priežasčių. Be to, pareiškėjas niekada neteigė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pasakojo apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiais, kad pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas daro išvadą, kad Departamentas netinkamai vykdė prieglobsčio prašytojo apklausą, taip iš esmės atimdamas iš jo galimybę tinkamai motyvuoti savo prašymą suteikti prieglobstį.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pagrįsti savo teiginiams jis pateikė (duomenys neskelbtini).

28. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog Departamentas Sprendime rėmėsi oficialia, viešai skelbiama informacija apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo apie grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kylančias grėsmes. Pareiškėjas pažymi, kad viso proceso metu tvirtino, jog atsakovas neužtikrino pareigos surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją. Departamentas tiek ginčijamuose sprendimuose, tiek atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, (duomenys neskelbtini), o tai, pareiškėjo teigimu, iš esmės prieštarauja naujausiai, aktualiai ir viešai prieinamai kilmės valstybės informacijai. Pareiškėjas nurodo, kad naujausi informacijos šaltiniai pagrindžia jo baimę patirti sunkaus pobūdžio persekiojimo veiksmus, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovui tinkamai neatlikus pareigos surinkti aktualią ir naujausią informaciją apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo surinkti duomenys apie situaciją (duomenys neskelbtini) ir jų vertinimas neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje sąlygų ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, ir išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, t. y. kad nėra tikimybės, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį nebus pažeistos jo teisės ir pagrindinės laisvės, todėl Departamento Sprendimas, neatlikus išsamaus aplinkybių tyrimo, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, ir dėl to naikintinas. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas ne tik neužtikrino vidinio įrodymų vertinimo aspekto (tinkamo prieglobsčio prašytojo paaiškinimų bei įrodymų vertinimo), bet ir išorinio įrodymų vertinimo (ar prieglobsčio prašytojos pateikta informacija bei kiti duomenys apie jos statusą Įstatymo taikymo aspektu atitinka / neprieštarauja egzistuojančiai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju), taip neužtikrinus visiškai pagrįstos baimės egzistavimo fakto nustatymo. Pareiškėjo teigimu, Departamentas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

29. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

30. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, pažymi, kad Departamentas informavo pareiškėją, jog jis turi galimybę pateikti Departamentui turimus papildomus dokumentus, tačiau jis Departamentui jų nepateikė. Departamentas nurodė pareiškėjui el. pašto adresą, kuriuo jis gali atsiųsti papildomus dokumentus, tačiau nei iki Sprendimo, nei iki Komisijos sprendimo jų nepateikė. Be to, pareiškėjas galėjo dokumentus pateikti ir per advokatą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tiek pareiškėjas, tiek (duomenys neskelbtini). Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes pateikti papildomus dokumentus iki sprendimo priėmimo, tačiau to nepadarė. Atsakovo teigimu, Departamentas atliko visus reikiamus veiksmus (informavo apie galimybę pateikti dokumentus, nurodė kontaktinį el. pašto adresą), todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl Aprašo 89 punkto pažeidimo yra nepagrįsti.

31. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad būtent pareiškėjas, paprašytas papasakoti, dėl ko paliko kilmės valstybę, pradėjo pasakoti apie (duomenys neskelbtini). Tik tada, kai apklausos metu pareiškėjo buvo paklausta apie jo asmeninį grasinimą, pareiškėjas lyg tarp kitko paminėjo savo (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymi, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas teigė, jog jam (duomenys neskelbtini) kėlė individualią grėsmę, tačiau apeliaciniame skunde jau pakeitė poziciją, lyg (duomenys neskelbtini) nebuvo su juo susijusios individualios aplinkybės, o tos, kurios buvo susijusios su juo, nebuvo pakankamai apklausos metu paaiškintos. Atsakovo vertinimu, tai yra pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant sumenkinti atlikto tyrimo objektyvumą ir išsamumą.

32. Atsakovo teigimu, tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas pasižymi esminiais trūkumais – buvo nenuoseklus, neišsamus, prieštaringas. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų jo prašyme nurodytas priežastis. Atsakovas pažymi, kad, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo argumentus, Departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, kad šiuo metu pareiškėjo kilmės valstybėje yra vykdomi (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teismui pateikti dokumentai nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas nėra diskriminuojamas kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų objektyvus ištyrimas nėra galimas, kadangi yra pateiktos tik nuotraukos, o ne originalūs dokumentai. Atsakovo vertinimu, abejones dėl pateiktų dokumentų autentiškumo kelia tai, kad vietoje to, jog (duomenys neskelbtini).

33. Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo pateiktus (duomenys neskelbtini), kadangi yra pateiktos tik nuotraukos, o ne originalūs dokumentai. Be to, pareiškėjo pateikti (duomenys neskelbtini), nėra surašyti ant oficialaus blanko, taip pat nėra informacijos, kas minėtą raštą pasirašė, o dokumente esantys spaudai yra išblukę. Raštai yra surašyti (duomenys neskelbtini). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad minėtų raštų siuntimo metu pareiškėjas dar gyveno (duomenys neskelbtini), taigi jis, jeigu buvo tikrai juos gavęs, būtų apie tai paminėjęs apklausoje, tačiau šių raštų gavimo aplinkybių nebuvo minėjęs. Atsakovo vertinimu, šie pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina jo prieglobsčio prašyme nurodytų aplinkybių dėl persekiojimo kilmės valstybėje. Atsakovas nurodo, kad Departamentas palygino pareiškėjo pateiktą (duomenys neskelbtini) su pavydžiu, randamu viešoje erdvėje, ir nustatė trūkumus. Atsakovas pažymi, kad pagal kilmės valstybės informaciją (duomenys neskelbtini) nėra vykdomas (duomenys neskelbtini), pareiškėjo pateiktas (duomenys neskelbtini) nepatvirtina jo teiginių dėl persekiojimo kilmės valstybėje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad jis buvo (duomenys neskelbtini). Todėl, atsakovo teigimu, vien dėl to galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas nebuvo (duomenys neskelbtini), todėl jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nurodo, kad Departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

36. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

37. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo prašymą sprendžiama, ar Departamento Sprendimas ir Komisijos sprendimas yra teisėti ir pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

38. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, kaip ir Departamentas, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, be kita ko, jo paaiškinimus, netinkamai vertino jo kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) situaciją.

39. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

41. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

42. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

43. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

44. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

45. Pagal Aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

46. Pagal Aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

47. Aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

48. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 4 straipsnyje.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, be kita ko, pareiškėjo paaiškinimus. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas niekada neteigė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pabrėžia, kad jis netvirtino, jog (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjas patvirtino, kad jo persekiojimas, pasireiškęs (duomenys neskelbtini). Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Vadinasi, vien dėl to galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas nebuvo sulaukęs (duomenys neskelbtini). Šiame kontekste atitinkamai nėra jokio teisinio pagrindo nesutikti su pareiškėjo pateiktų dokumentų, esą, jį persekioja (duomenys neskelbtini), atliktu Departamento ir pirmosios instancijos teismo vertinimu. Taigi, konstatuotina, kad (duomenys neskelbtini), kuri nėra su valstybe susijęs subjektas, veiksmai, susiję su (duomenys neskelbtini), negali būti traktuojami kaip tokie, kurie leistų juos įvadinti persekiojimu Įstatymo ir Konvencijos prasme. Kitokių persekiojimo veiksmų nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė; apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktas ir aptartas aplinkybes, pritaria tokiam įrodymų vertinimui.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, Migracijos departamentas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į iš įvairių šaltinių surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo gyvenamojoje vietovėje. Įvertinus šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui asmeniškai kyla grėsmė. Pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

51. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

52. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

53. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pareiškėjo kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietovėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio, vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

54. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjo argumentus, teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis