2022-11-09 Nr. AB-27260-3-65-3-00870-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-1028-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00870-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos 12.18.1; 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų K. Š. ir L. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovams K. Š. ir L. Š. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, Panevėžio RATC) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų K. Š. ir L. Š. (toliau – ir atsakovai) 101,37 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava), apskaičiuotos nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d, ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Biržų rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. T-148 patvirtino Biržų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Atsakovams vietinė rinkliava apskaičiuota, vadovaujantis Nuostatų 35 punktu, kuriame nustatyta, kad vietinę rinkliavą privalo mokėti visi fiziniai asmenys, gyvenantys arba kitu pagrindu teisėtai valdantys nekilnojamojo turto objektus Biržų savivaldybės teritorijoje. Atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), todėl atsakovai privalo teisės aktų pagrindu mokėti vietinę rinkliavą, tačiau šios pareigos nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. nevykdė, todėl vietinės rinkliavos įsiskolinimas priteistinas pareiškėjui.

3. Atsakovai atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo nesutiko.

4. Atsakovai pabrėžė, kad pareiškėjas mokėjimo pranešimuose neteisingai nustato vietinės rinkliavos dydį, Namas yra nusidėvėjęs ir visiškai netinkamas gyventi, valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenys, kuriais remiasi pareiškėjas, apie namo rinkos vertę neatitinka tikrovės. Atsakovai akcentavo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, tačiau pareiškėjas, nepaisydamas šio principo, taip pat Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtinto principo „teršėjas moka“, atsakovams vietinę rinkliavą skaičiuoja už nekilnojamąjį turtą, kuriame atsakovai negyvena, t. y. nesusidaro jokios komunalinės atliekos. Atsakovai gyvena Vilniuje ir jiems neturėtų būti skaičiuojama vietinė rinkliava ir už (duomenys neskelbtini) stovintį namą. Atsakovams nebuvo pasiūlyta sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, jiems neužtikrinamas atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas, t. y. už nesuteiktą paslaugą mokėti vietinę rinkliavą neteisinga.

5. Atsakovai teismo prašė įvertinti Nuostatų 6; 54–59 punktų reikalavimų teisėtumą, nurodė, kad Nuostatuose nėra įtvirtinta, kaip tik pastovią rinkliavos dalį mokantiems asmenims užtikrinamos komunalinių atliekų tvarkymo ir surinkimo paslaugos. Atsakovai kritikavo pareiškėjo ir kitų valdžios institucijų veiklą, kuri yra biurokratinė ir visiškai nenukreipta į komunalinių atliekų tvarkymą. Situacija, kai piliečiai nevienodai traktuojami atskirose savivaldybėse, reikalauja Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimų. Atsakovai (duomenys neskelbtini) laisvalaikiu užsiima gamtine žemdirbyste, komunalines atliekas sutvarko pagal visus reikalavimus, jas išrūšiuoja, išmeta Vilniuje. Taigi jie sutiktų pareiškėjui mokėti teisingą rinkliavos dydį, jeigu būtų aišku, kokia apimtimi jie galėtų naudotis komunalinių atliekų surinkimo paslauga.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė solidariai iš atsakovų 101,37 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d., ir po 7,5 Eur (iš viso – 15 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą.

7. Teismas nustatė, kad Biržų rajono savivaldybės taryba 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. T-148 patvirtino Biržų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus, pagal kuriuos vietinės rinkliavos sumokėjimo, permokų grąžinimo ir skolų išieškojimo administravimas pavestas vykdyti komunalinių atliekų tvarkymo administratoriui, kuriuo paskirtas Panevėžio RATC.

8. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose bylose, teismas konstatavo, jog rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, todėl pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

9. Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl Nuostatų neteisėtumo, kadangi, teismo vertinimu, Biržų rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinti Nuostatai yra norminis teisės aktas, kuris nėra nuginčytas, todėl privalomas visiems savivaldybės teritorijoje esantiems komunalinių atliekų turėtojams.

10. Byloje buvo nustatyta, kad atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini); atsakovams priklausančiose gyvenamosios paskirties patalpose nebuvo deklaruotų gyventojų, todėl atsakovams kintamoji vietinės rinkliavos dalis nebuvo skaičiuojama. Bylos duomenys patvirtino, kad atsakovai už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. yra nesumokėję 101,37 Eur vietinės rinkliavos.

11. Vertindamas atsakovų argumentus, kad Name niekas negyvena, jis yra nusidėvėjęs, teismas pažymėjo, kad pagal Nuostatų 22 punktą vietinė rinkliava, susideda iš dviejų dedamųjų – pastoviosios ir kintamosios, tačiau atsakovams kintamoji dedamoji nėra skaičiuojama. Teismo vertinimu, atsakovai, siekdami sumažinti pastoviosios dedamosios dydį, Nuostatų 56 punkto tvarka galėjo pareiškėjui pateikti prašymą įtraukti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą į netinkamų naudoti nekilnojamojo turto objektų kategoriją, nustatant vietinės rinkliavos dydį, nurodytą Nuostatų 1 priede. Kadangi byloje nebuvo duomenų, kad atsakovai būtų pateikę Panevėžio RATC prašymą, kad jiems priklausantis gyvenamasis namas yra netinkamas naudoti, teismas darė išvadą, kad Panevėžio RATC paskaičiuota pastovioji vietinės rinkliavos dalis yra pagrįsta ir solidariai iš atsakovų priteistina pareiškėjui.

12. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsniu, teismas tenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir iš atsakovų lygiomis dalimis priteisė pareiškėjui 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 13. Atsakovai K. Š. ir L. Š. apeliaciniame skunde prašo: 1) Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą dėl 101,37 Eur vietinės rinkliavos bei 15 Eur bylinėjimosi išlaidų pripažinti negaliojančiu ir priimti naują sprendimą; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio nuostatos, kad mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) pripažinti negaliojančiais Nuostatų 1; 6; 22; 25; 32;35 ir 52–56 punktus. Atsakovai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (jei tai atitiktų taikomus apribojimus dėl karantino).

14. Atsakovai pakartoja atsiliepime pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, kad Namas senas ir netinkamas gyventi, apibūdina jo prastą būklę, nurodo, kad Nuostatų 54–59 punktuose reikalavimai sunkiai įgyvendinami, t. y. kad savininkam reikia įrodinėti, jog namas negyvenamas. Atsakovų įsitikinimu, Nuostatuose nenustatyti atvejai, kai asmuo yra deklaravęs gyvenamąją vietą kitoje savivaldybėje. Atsakovai pabrėžia, kad jie moka vietinę rinkliavą savivaldybei, kurioje deklaravę gyvenamąją vietą, o pareiga mokėti rinkliavą už nuosavybę, kurioje negyvena, neatitinka principo „teršėjas moka“; asmenys, turintys nekilnojamojo turto keliose savivaldybėse, yra diskriminuojami.

15. Atsakovai skundžiasi, kad neteisingai apskaičiuotas vietinės rinkliavos dydis, Nuostatuose taip pat nustatyta per didelė rinkliava, neatitinkanti pareiškėjo patirtų sąnaudų, o surinktos rinkliavos yra ne savivaldybės, o pareiškėjo nuosavybė. Atsakovams nėra užtikrinama atliekų surinkimo paslauga. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo atsakovų argumentų, kuriais buvo prašoma pripažinti, kad Nuostatų teiginys, jog vietinės rinkliavos mokėtojai turi teisę naudotis savivaldybės organizuojama komunalinių atliekų sistema, yra negaliojantis. Atsakovai pažymi, kad pastovioji vietinės rinkliavos dalis nesiejama su jokiomis paslaugomis, ją įpareigojami mokėti savininkai, atsižvelgiant į jų valdomo nekilnojamojo turto plotą, jokios sutartys nepasirašomos.

16. Kadangi Nuostatuose įtvirtintu reguliavimu nesiekiama iš atliekų turėtojų surinkti atliekas, neužtikrinamas Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 17 dalyje nustatytų paslaugų prieinamumas, Nuostatai turėtų būti keičiami.

17. Atsakovai, palaikydami prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodo, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio nuostata, kad mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas, bei poįstatyminis reguliavimas, įpareigojantis savininkus mokėti rinkliavas, kurios nėra siejamos su paslaugomis, o nustatomos pagal nekilnojamojo turto objektų plotą, tikėtina, nesuderinamos su konstituciniais teisinės valstybės, proporcingumo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo principais, taip pat Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje nustatytu principu „teršėjas moka“.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Apeliantai paršo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, kilusio ginčo pobūdį, tai, kad ginčo šalių pozicija aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių atsakovų apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija atsakovų prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovų pareigos mokėti 101, 37 Eur vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusią nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino nustatęs, kad atsakovai pagal Nuostatus yra vietinės rinkliavos mokėtojai, tačiau netinkamai vykdė savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusią laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. Teismas taip pat priteisė Panevėžio RATC iš atsakovų 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

22. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pabrėžia, kad Namas yra negyvenamas, jie deklaravę gyvenamąją vietą kitoje savivaldybėje. Atsakovai iš esmės ginčija, kad vien aplinkybė, jog jiems priklauso nekilnojamasis turtas Biržų rajono savivaldybėje, negali būti teisėtas pagrindas reikalauti mokėti vietinę rinkliavą (jos pastoviąją dalį), kadangi jokios paslaugos, susijusios su komunalinių atliekų surinkimu ir tvarkymu, atsakovams neteikiamos.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovės apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais atsakovai ginčija pareigą mokėti vietinę rinkliavą, teisėjų kolegija pažymi, jog vietinės rinkliavos yra numatytos aukščiausios teisinės nacionalinės galios teisės akte – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 121 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas. Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2065-520/2020). Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Kadangi Rinkliavų įstatymas šios nuostatos niekaip nedetalizuoja, ji vertintina sistemiškai kartu su kitais teisės aktais, inter alia (be kita ko, įskaitant) Atliekų tvarkymo įstatymu, pagal kurio 2 straipsnio 17 dalį atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Pagal to paties įstatymo 301 straipsnio 1 dalį organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo arba kiti toje dalyje išvardinti asmenys, įvardijami kaip įgalioti asmenys, o pagal 2 dalį – „nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą“.

25. Įgyvendindama Rinkliavų įstatymo nuostatomis suteiktą diskreciją, Biržų rajono savivaldybės taryba 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. T-148, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo, Rinkliavų įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis, patvirtino Nuostatus, kurių 5.4 punkte įtvirtinta vietinės rinkliavos mokėtojo sąvoka, t. y. komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamu turtu (išskyrus žemės sklypus) Biržų rajono savivaldybės teritorijoje (toliau – ir Savivaldybė), privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Komunalinių atliekų turėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, turintis nekilnojamo turto, gyvenantis ir / ar vykdantis veiklą savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 5.2 p.). Nuostatų 6 punkte nustatyta, kad vietinę rinkliavą privalo mokėti visi fiziniai asmenys, gyvenantys arba kitu pagrindu teisėtai valdantys nekilnojamojo turto objektus Savivaldybės teritorijoje, ir visi juridiniai ir fiziniai asmenys, vykdantys ūkinę ir kitokią veiklą Savivaldybės teritorijoje.

26. Iš aptarto teisinio reglamentavimo darytina išvada, jog vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Biržų rajono savivaldybės teritorijoje. Kitaip tariant, pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-389-552/2022). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog aplinkybė, kad atsakovų deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos savivaldybės teritorijoje, sprendžiant šį ginčą, yra teisiškai nereikšminga.

27. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Nuostatai įtvirtina dvinarę vietinę rinkliavą (susidedančią iš dviejų dedamųjų – pastoviosios ir kintamosios), kurios dydžius tvirtina Biržų rajono savivaldybės taryba (Nuostatų 22 p.). Pagal Nuostatų 22.1 punktą pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji nustatoma visiems Savivaldybės nekilnojamojo turto objektų savininkams, nekilnojamojo turto objektų savininkų atstovams, nekilnojamojo turto naudotojams arba kitiems asmenims, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje. Kintamoji vietinės rinkliavos dedamoji nustatoma Savivaldybės nekilnojamojo turto objektų savininkams, nekilnojamojo turto objektų savininkų atstovams, nekilnojamojo turto naudotojams arba kitiems asmenims, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga (Nuostatų 22.2 p.). Nuo kintamosios vietinės rinkliavos dedamosios mokėjimo atleidžiami nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, deklaravę, kad ne mažiau kaip 3 mėnesius nekilnojamojo turto objekte nebus gyvenama arba jame nebus vykdoma ūkinė veikla (Nuostatų 54 p.). Nekilnojamojo turto objektas, kuris yra netinkamas naudoti ir visiškai nenaudojamas, nekilnojamojo turto savininko argumentuotu prašymu gali būti įtrauktas į netinkamų naudoti nekilnojamojo turto objektų kategoriją ir jam nustatomas vietinės rinkliavos dydis, nurodytas šių Nuostatų 1 priede. Į netinkamų naudoti nekilnojamojo turto objektų kategoriją įtraukiami netinkami naudoti / gyventi ar fiziškai sunaikinti nekilnojamojo turto objektai Savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 56 p.). Pagal 1 priede esančią lentelę netinkami naudoti objektai yra apmokestinami vietinės rinkliavos pastoviąja dedamąja dalimi.

28. Dėl apeliantų teiginių, kad Namas negyvenamas, jame jokių komunalinių atliekų nesusidaro, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018). Visgi atsakovai nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad atliekos jiems nuosavybės teise valdomame ginčo objekte nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. nesusidarė. Šią aplinkybę įrodyti pareiga teko būtent atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-985-968/2021). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teisę – mokėti minimalią rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo rinkliavos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019).

29. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovams kintamoji dedamoji vietinės rinkliavos dalis neskaičiuojama, taip pat byloje nėra duomenų, kad atsakovai Nuostatų 57 punkte nustatyta tvarka kreipėsi į pareiškėją su prašymu ir pateikė įrodymus, kad ginčo pastatas yra netinkamas gyventi, t. y. kad ginčo pastatas būtų įtrauktas į netinkamų naudoti nekilnojamojo turto objektų kategoriją ir jam būtų nustatytas konkretus Nuostatų 1 priede įtvirtintas vietinės rinkliavos dydis (pastovioji metinė dalis vienam objektui – 5 Eur). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad mokėjimo pranešimuose atsakovams būtų neteisingai skaičiuojama vietinė rinkliava (pastovioji dalis), kadangi ginčo laikotarpiu pagal Nuostatų 1 priedą ginčo objektui nustatyta 32 Eur dydžio metinė rinkliava, tokia suma nurodyta ir pareiškėjo siųstuose mokėjimo pranešimuose. Atsakovai detalių argumentų ir paskaičiavimų šiuo aspektu teismui nenurodė.

30. Dėl atsakovų argumentų, kuriais jie ginčija savo pareigą mokėti vietinės rinkliavos pastoviąją dalį, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo naujausioje jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad tuo atveju, jei vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą susideda iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų dalių (kaip yra ir šioje byloje (Nuostatų 22 p.)), tai negalima atleisti rinkliavos mokėtojo nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį vien dėl to, jog jis faktiškai nesukūrė (negalėjo sukurti) atliekų, kadangi pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų susidarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020; 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-373-261/2021). Taigi neatleidimas nuo pastoviosios dedamosios rinkliavos dalies yra pateisinamas, nebent atitinkamuose vietinės rinkliavos mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų nustatyta kitokia tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-797-438/2021; 2022 m. balandžio 13 d. nutartį Nr. eTA-297-629/2022).

31. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, jog jie neprivalo mokėti vietinės rinkliavos, kadangi Name komunalinių atliekų nesusidaro, atsakovams neteikiama šių atliekų surinkimo, tvarkymo paslauga. Asmens pripažinimas vietinės rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu / naudojimu ar atliekų tvarkytojų pareigų tinkamu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-1003-575/2021; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-389-552/2022). Atsakovų nurodytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl jų pareigos mokėti vietinę rinkliavą, juolab, kad atsakovai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, kurie leistų priešingai nei pirmosios instancijos teismas vertinti byloje nustatytas aplinkybes.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs ir jokiais teisiniais argumentais, o tik atsakovų subjektyviu vertinimu grindžiami atsakovų teiginiai, kad Nuostatai neužtikrina „teršėjas moka“ principo įgyvendinimo (Atliekų tvarkymo įstatymo 302 str.). Primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2014 m. sausio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2018 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2196-415/2018, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-16-629/2020). Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis (liet., tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

33. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnyje pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (žr., pvz., 2009 m. liepos 16 d. prejudicinį sprendimą byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (žr., pvz., 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinį sprendimą byloje Commune de Mesquer (C-188/07).

34. Pažymėtina ir tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Šis principas, nustatant rinkliavą ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, reiškia, kad palankesnes sąlygas dėl ekonominių, gyvenamosios vietos, atstumo iki atliekų tvarkymo įrenginių ar kitų priežasčių turintys komunalinių atliekų turėtojai prisideda prie komunalinių atliekų tvarkymo finansavimo, kad būtų sudarytos prieinamos sąlygos naudotis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugomis komunalinių atliekų turėtojams, kurie tokių sąlygų neturi ir kuriems rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą tampa didesne našta.

35. Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1407-629/2018, 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3380-968/2019). Nagrinėjamoje byloje, kaip buvo minėta, tokios aplinkybės (atsakovų atleidimas nuo vietinės rinkliavos (pastoviosios dalies mokėjimo) ar jos sumažinimas) nebuvo pagrįstos ir patvirtintos objektyviais įrodymais.

36. Vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsniu, 113 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija netenkina atsakovų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio atitikties Konstitucijai, taip pat inicijuoti norminę bylą dėl Nuostatų atitikties aukštesnės teisinės galios teisės aktams. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl atsakovų nurodyto Atliekų tvarkymo įstatyme bei Nuostatuose įtvirtinto teisinio reguliavimo teisėtumo, be to, atsakovų bendro pobūdžio neteisiniai argumentai, kuriais nesutinkama su teisės aktuose nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą, nesudaro jokio pagrindo prašyti inicijuoti konstitucinės justicijos bylą ar Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atlikti norminio teisės akto tyrimą.

37. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovų vietinės rinkliavos įsiskolinimą 101,37 Eur, susidariusį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d., todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

38. Iš apeliacinio skundo matyti, kad atsakovai nesutinka (prašo pripažinti neteisėta) su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui priteista 15 Eur bylinėjimosi išlaidų. Primintina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir Panevėžio RATC iš atsakovų priteisė iš viso 145 Eur.

39. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

40. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų, be kita ko, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nustatyta tvarka.

41. Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-195-442/2020). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-98-520/2020).

42. Teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą neriboja proceso šalies statusas – viešojo administravimo subjektas, tačiau atstovavimo išlaidos gali būti atlyginamos šiam subjektui tik tais atvejais, kai jos buvo būtinos siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus, ir tai spręsdamas teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, atstovo pasitelkimas buvo būtinas. Administracinių bylų teisenos įstatymas taip pat neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-534-575/2018). Bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

43. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. vasario 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus ir sprendimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neatitinka šiuo metu vyraujančios, atsižvelgiant į ABTĮ nuostatų pakeitimus suformuotos teismų praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-172-502/2021, 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-906-968/2021, 2022 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-178-821/2022). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo veiklos pobūdį, jo vidaus struktūrą (kaip matyti, Panevėžio RATC yra Teisės, viešųjų pirkimų ir projektinės veiklos padalinys, Rinkliavų administravimo ir kontrolės padalinys). Be to, nevertinta, kad prašymas, kuriuo kreiptasi į teismą dėl vietinės rinkliavos išieškojimo, nėra išskirtinis, lyginant su prašymais kitose panašaus pobūdžio bylose, kuriose jau yra suformuota praktika, bei kad nagrinėjamu atveju skiriasi tik proceso šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, prašoma priteisti suma, o šiems duomenims surašyti pakanka Panevėžio RATC turimų žmogiškųjų išteklių, tam nereikalinga kvalifikuota teisinė pagalba.

45. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos pakeitimai (2019 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 103 straipsnio ir II dalies II skyriaus pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2432), kuriuose įtvirtina supaprastinta kreipimosi į teismą dėl vietinės rinkliavos priteisimo procedūra. ABTĮ 1311 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas ar tam tikrus viešojo administravimo įgaliojimus turintis asmuo (pareiškėjas) įstatymų numatytais atvejais ir šiame skirsnyje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos administracinį teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo dėl į valstybės, savivaldybių biudžetus ar valstybės pinigų fondus nesumokėtų (negrąžintų) sumų priteisimo (išieškojimo) iš fizinio ar juridinio asmens (skolininko). Pagal ABTĮ 1312 straipsnio 1 dalį, pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo paduodamas elektroninių ryšių priemonėmis. Pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo padavimo elektroninių ryšių priemonėmis tvarką ir formą nustato teisingumo ministras. ABTĮ 1314 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, teikiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos teismo įsakymu nėra priteisiamos. Šios išlaidos (jų dalis) kartu su kitomis bylinėjimosi išlaidomis pareiškėjo prašymu gali būti priteisiamos, kai reikalavimas (jo dalis) tenkinamas išnagrinėjus šio įstatymo 1316 straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą.

46. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas su prašymu priteisti iš atsakovų nesumokėtos vietinės rinkliavos įsiskolinimą į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus kreipėsi 2020 m. gruodžio 30 d., teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį, sprendžia, jog pareiškėjas, siekdamas prisiteisti iš atsakovų nesumokėtos vietinės rinkliavos įsiskolinimą, galėjo pasinaudoti ABTĮ įtvirtinta supaprastinta kreipimosi į teismą dėl vietinės rinkliavos priteisimo procedūra, t. y. teismo įsakymo institutu, o pagal šią tvarką pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos teismo įsakymu nėra priteisiamos. Nepaisydamas šios galimybės, pareiškėjas į teismą su prašymu kreipėsi bendra tvarka.

47. Pabrėžtina, kad ABTĮ įtvirtinus supaprastintą kreipimosi į teismą dėl vietinės rinkliavos priteisimo procedūrą, tokiais atvejais, kaip nagrinėjamas šioje administracinėje byloje, iš esmės nebeliko prasmės naudotis advokato pagalba rengiant prašymą teismui. Šiuo atveju pakanka užpildyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 362 (2020 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 1R-13 redakcija) nustatytą formą bei pateikti ją administraciniam teismui elektroninių ryšių priemonėmis. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šios kategorijos bylose, kuriose bylinėjimosi išlaidos, kaip ir nagrinėjamu atveju, nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-172-502/2021; 2021 m. kovo 24 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eTA-904-968/2021 ir Nr. eTA-906-968/2021; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-574-575/2021; 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-627-624/2021; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-689-789/2021; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-788-520/2021; kt.).

48. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą išieškojimą, tačiau, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui atlyginimo, netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus duomenis ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Atsižvelgiant į tai, atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų K. Š. IT L. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Prašymą tenkinti.

Uždarajai akcinei bendrovei Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centrui (juridinio asmens kodas 300127004), priteisti solidariai iš atsakovų K. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir L. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) 101,37 Eur (vieną šimtą vieną eurą trisdešimt septynis euro centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan