2017-03-07 Nr. AB-5596-3-61-3-02327-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-470-143/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02327-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–3) į administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Kamerose, kuriose buvo laikomas, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, kamerose kalinamiems asmenims nepakako baldų (trūko taburečių), stalas buvo per mažas, todėl nepakako vietos prie jo pavalgyti, valgydavo pasikeisdami, po du, dėl to atšaldavo maistas. Kartais tekdavo valgyti maistą laikant indus rankose, maisto dubenėliai pagaminti iš plono metalo, todėl degindavo rankas. Dėl ploto trūkumo neturėjo laisvos vietos judėti, turėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Pasivaikščioti galėdavo tik vieną valandą per parą, išsimaudyti buvo galima tik vieną kartą per savaitę 15 min. Kameros buvo vėdinamos per langus, tačiau tokia ventiliacija buvo nepakankama, buvo drėgna. Nebuvo spintelių daiktams susidėti, todėl daiktus laikydavo krepšiuose, kuriuose dėl didelės drėgmės jie supelydavo, dėl to dalį daiktų teko išmesti. Tvirtino, kad lovos kamerose buvo siauros ir trumpos, jose galėdavo miegoti tik ant šono, sulenkęs kojas, todėl negalėdavo išsimiegoti, pailsėti. Kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas buvo atskirtas tik apie 1,5 m aukščio sienele, jame nebuvo durų, kitose kamerose sanitarinis mazgas turėjo duris, tačiau jose buvo stiklas, todėl, atliekant gamtinius reikalus, neturėjo jokio privatumo. Nurodė, kad kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Atvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, norėdavo rašyti, kad yra nerūkantis, tačiau pareigūnų prigrasintas, jog bus uždarytas į karcerį, rašydavo, kad yra rūkantis. Dėl kalėjimo su rūkančiais asmenimis, nuo tabako dūmų jam pablogėjo sveikata, svaigo galva, buvo sunku kvėpuoti, pykindavo, dusdavo, tarp kalinamųjų dažnai kildavo konfliktai. Kalėdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime patyrė fizinius ir dvasinius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pažeminimą, negali ramiai miegoti, jaučia baimę aplinkai, nebepasitiki savimi, negali bendrauti su kitais asmenimis taip, kaip iki kalinimo, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 40 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 11–18; II t., b. l. 29–30, 48–49) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tam tikrais periodais laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. Sutiko, kad tam tikrais laikotarpiais asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pažymėjo, kad įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba, kamerose įrengta kabelinė televizija.

Tvirtino, jog pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiais jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad kameros remontuojamos, nuteistiesiems išduodamas reikiamas inventorius ir priemonės kamerų valymui, pagal sudarytas sutartis nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, sanitarinis mazgas įrengtas tinkamai, nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m sienele, kameros remontuojamos pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gautas lėšas iš valstybės biudžeto, kamerose, pagal jose laikomą asmenų skaičių, yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti.

Įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų nėra galimybės dėl mažo kamerų ploto. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems asmenims kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše, ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kartą per parą vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, nurodė, kad yra rūkantis asmuo ir sutinka būti kameroje su rūkančiais asmenimis, todėl ir buvo laikomas kamerose su rūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

Pareiškėjas neįrodė visų sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu (II t., b. l. 78–84) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, jog jis laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. buvo kalinamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose.

Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas teigė, kad dėl kamerų perpildymo jis negalėjo laisvai judėti, dėl didelio asmenų skaičiaus kamerose trūko oro, nepakako ventiliacijos, buvo drėgna, neužteko vietos prie stalo pavalgyti, turėjo laikyti karštus indus rankose. Teismo nuomone, šiuos nepatogumus (judėjimo galimybių suvaržymą, oro, vietos prie stalo trūkumą, drėgmę, indų laikymą rankose) pareiškėjas siejo su gyvenamųjų kamerų ploto trūkumu (kamerų perpildymu), todėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių nevertino kaip atskirų žalos padarymo pagrindų ir vertino kaip kamerų ploto reikalavimo pažeidimo dalį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015).

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 87 paras. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui vertinamu laikotarpiu kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 87 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje.

Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6, 21 punktais. Pažymėjo, jog pareiškėjas tvirtino, kad kamerų sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai, atskirti tik apie 1,50 m aukščio sienele. Kitų kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, sanitariniai mazgai turėjo duris, tačiau jose buvo stiklas.

Pareiškėjo tvirtinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo. Teismas nurodė, jog pagal paminėtas teisės normas reikalavimas įrengti atskiras sanitarinio mazgo patalpas su atskira oro šalinimo sistema yra privalomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Nagrinėjamoje byloje duomenų apie kamerų rekonstrukciją ar kapitalinį remontą nėra, todėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyti reikalavimai sanitarinių mazgų įrengimui (susiję su patalpų rekonstrukcija) netaikytini.

Teismas atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą. Atsakovas nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, šią aplinkybę patvirtino ir byloje esantys Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai bei Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Ūkio skyriaus inspektoriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. pažyma Nr. 24-6379.

Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti jo pažeidimą. Į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra kamerų, kurių sanitariniuose mazguose įrengtos durys su stiklu. Pareiškėjas nekonkretizavo, nenurodė, kokiose kamerose buvo įrengti sanitariniai mazgai su durimis, nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (liudytojų rašytinių parodymų ir pan.), todėl deklaratyvios ir niekuo nepagrįstos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo privatumo pažeidimo, dėl sanitarinių mazgų duryse įrengto stiklo, teismo laikytos nepagrįstomis.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog pasivaikščioti kiemelyje jis galėjo tik vieną valandą per parą. Teisė į pasivaikščiojimą yra esminė suimtojo teisė. Teismas vadovavosi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standartais (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 48 p.), Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punktu. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Teismas vadovavosi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punktu. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, pareiškėjo teiginį, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, teismas atmetė.

Teismas nustatė, kad neturtinės žalos atsiradimo pagrindu pareiškėjas nurodė teisės nusiprausti po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę pažeidimą bei prausimosi laiko ribojimą. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu. Pažymėjo, jog nurodytų teisės aktų nuostatos suteikia galimybę kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per retos galimybės nusiprausti po dušu suteikimo laikytos nepagrįstomis. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl paminėtos teisės aktų normos nebuvo pažeistos. Pareiškėjas nurodė, kad praustis po dušu buvo galima tik penkiolika minučių. Teismo nuomone, penkiolika minučių yra pakankamas laikas nuprausti kūną po dušu, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažai prausimuisi skirto laiko buvo atmesti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas tvirtino, jog lovos buvo per trumpos ir per siauros, taip pat kamerose nebuvo spintelių daiktams susidėti. Teismas vadovavosi Taisyklių 14.6 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis (toliau – ir Normos). Pažymėjo, jog nurodytuose teisės aktuose jokių kitų reikalavimų lovoms (išskyrus, kad lovos turi būti metalinės ir pritvirtintos prie grindų bei ne senesnės nei 10 metų) nėra nustatyta. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad kamerose buvusios lovos buvo 1,9 m ilgio ir 0,7 m pločio, tokių matmenų lovos, teismo vertinimu, yra pakankamo dydžio išsimiegoti vidutinio ūgio bei sudėjimo asmeniui. Pareiškėjas jokių duomenų apie savo ūgį bei sudėjimą, kurie galėtų turėti įtakos vertinant jo galimybę išsimiegoti nurodyto dydžio lovose, nepateikė, todėl pareiškėjo argumentus dėl per mažų lovų teismas laikė nepagrįstais. Pagal Normas, vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti skirta viena spintelė. Remdamasis 2015 m. rugsėjo 21 d. pažyma Nr. 24-6379, teismas nustatė, kad kamerose, kuriose vertinamu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, spintelių nebuvo, todėl konstatavo šios normos pažeidimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindė aplinkybėmis, jog pats yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas pažymėjo, jog nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatos suponavo išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, paskirstydamas suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, jog būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas vadovavosi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 1-101 patvirtinto Suimtųjų, nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašo 13 punktu. Remdamasis pareiškėjo sveikatos duomenimis, teismas nustatė, kad jis yra rūkantis asmuo. Atvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, sutiko būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Įrodymų, patvirtinančių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų grasinimus uždaryti į karcerį, šiam atsisakius rašyti, kad yra nerūkantis, į bylą nebuvo pateikta, be to, pareiškėjas nenurodė konkrečių pareigūnų, neįvardijo jų vardų, pavardžių, kas yra būtina, siekiant nustatyti skunde nurodytas aplinkybes. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją su rūkančiais asmenimis, nenustatyta, todėl atsakovo atstovas negali būti pripažintas pažeidęs pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

Teismas nustatė, kad į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus vertinamu laikotarpiu dėl fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimų, todėl nusprendė, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, buvo laikomas 87 paras.

Kamerose, esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo ypač mažas gyvenamasis plotas – apie 1,2 kv. m, 1,5 kv. m, 1,8 kv. m, 1,9 kv. m, 2,3 kv. m ir pan. Pažymėjo, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo per mažas tam, kad jis galėtų laisvai judėti. Nors pareiškėjui buvo suteikta galimybė vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, sporto patalpose, nusiprausti duše, tačiau, teismo nuomone, nurodytos aplinkybės negali kompensuoti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimo byloje Lautaru prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 13099/04) 99 p., 2008 m. vasario 14 d. sprendimo byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01) 58 p.).

Teismas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimo byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01) 59 paragrafu, 2009 m. liepos 16 d. sprendimo byloje Sulejmanovic prieš Italiją (pareiškimo Nr. 22635/03) 51 paragrafu, 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 25664/05) 59 paragrafu, 2007 m. birželio 21 d. sprendimo byloje Kantyrev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 37213/02) 50–51 paragrafais.

Nors administracinėje byloje kalinimo sąlygų neigiama įtaka pareiškėjo sveikatos būklei nenustatyta, tačiau, atsižvelgiant į gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, ypač mažą pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei iš to kylančius kitus nepatogumus (vietos prie stalo, oro trūkumą) ir nepaneigus spintelių daiktams susidėti nebuvimo fakto, teismo vertinimu, konstatuotina, jog tokie pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir yra nesuderinami su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.

Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, padarė išvadą, jog byloje nustačius aplinkybes dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, yra teisinis pagrindas neturtinės žalos, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, atlyginimui priteisti. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustatęs, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 1 200 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies teismas skundo kaip nepagrįsto nepatenkino remdamasis pirmiau išdėstytais argumentais.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 89) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisėtai apribojo nagrinėjamą laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos. Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio termino jo pažeidimui konstatuoti. Negalėjo susipažinti su Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, nes moka tik valstybinę kalbą. Teigia, jog teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuomet buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Jis prašė taikyti 5 kv. m vienam asmeniui, be baldų ir kt., europietišką standartą. Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, teismas nesivadovavo šio teismo praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos, jo teigimu, patirtos kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. Reikalavimą priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovaujamos valstybės jo nurodytą sumą jis grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, be kita ko, akcentuoja, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo teisės aktų nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuoroda į tai, kad buvo kalinamas neleistinomis sąlygomis ir sistemingai pažeidžiant nustatytą minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui standartą. Šio pareiškėjo teiginio kontekste kolegija pažymi, kad, pagal nagrinėjamai bylai aktualų Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbus joje esančių įrodymų įvertinimo klausimas šios specialiosios teisės normos taikymo prasme.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad pareiškėjo teigimas apie jo kalinimo sąlygų netinkamumą teisės taikymo prasme iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių teiginių pagrįstumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu, turėjo remtis ir įvertinti byloje esančius įrodymus, tarp jų ir atsakovo pateiktus įrodymus bei paaiškinimus. Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo požiūriu, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytoms išvadoms, nenustatė pagrindo šiuos įrodymus įvertinti kitaip, negu tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjo pateikti argumentai dėl įrodymų įvertinimo taip pat yra iš esmės deklaratyvūs. Naujų, pirmosios instancijos teismo neaptartų, įrodymų pareiškėjas nepateikė. Todėl kolegija daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai, o teismo padarytos įrodymų įvertinimo išvados, tarp jų ir išvada, kad pirmiau aptartu bylai reikšmingu laikotarpiu pareiškėjas kalėjo 87 paras neatitinkančiomis paminėto Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo sąlygomis, yra pagrįstos. Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Kartu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu turi būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatų pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir detaliai aptarė kiekvienos iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytoms išvadoms, kad teisės taikymo ir fakto nustatymo požiūriais pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat turi būti pripažintas pagrįstu tik teismo aptarta dalimi.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Nustatydama pareiškėjui priteistinos sumos dydį, kolegija atsižvelgia į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.). Įvertindama byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 1 200 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo prasme yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.

Apibendrindama nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų patenkinimo teismo nustatyta dalimi.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė