2013-07-16 Nr. AB-3603-3-61-3-02183-2010-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-1426/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02183-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti: ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) (2009 m. gruodžio 9 d. Nr. XI-537, Žin., 2009-12-24 Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad „paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių kartu su mokamu valstybinės socialinės draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę <...> jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 48 ir 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; ar Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d.

Nr. XI-537, Žin., 2009-12-24 Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 punktas „Lietuvos Respublikos Vyriausybės iki 2010-07-01 parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą“ neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48 ir 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; ar Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d Nr. XI-531, Žin., 2009-12-22 Nr. 151-6778) 1 straipsnio (3 straipsnio pakeitimas) 3 punkto nuostata, kad „nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48 ir 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui;

2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-5162-(2); 3) įpareigoti VRM ateityje mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių pensiją (1 500,54 Lt);

4) priteisti R. L. iš atsakovo VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo;

5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 1 000 Lt neturtinę žalą;

6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui mokėjo sumažintą – 777,91 Lt pensiją. Nurodė, kad atsakovas taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad pareiškėjo pensija sumažėjo 70 procentų. Atkreipė dėmesį į tai, kad valstybė nėra nustačiusi jokio teisinio mechanizmo dėl pensijos grąžinimo, atsakovas atsisakė mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją ir toliau nemoka paskirtos pensijos, todėl tvirtino, kad patyrė nepatogumus, prarado dalį šeimos biudžeto. Tokį VRM sprendimą laikė neteisėtu, teigė, kad mokant sumažintą valstybinę pensiją buvo pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės. Nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaudamasi VRM perskaičiavo pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48 ir 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtai sumažintos jam mokamos valstybinės pensijos jis patyrė neturtinę žalą, kurią pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas privalo atlyginti valstybė. Pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, taikant Konstitucijai prieštaraujančias teisės aktų nuostatas ir mokant sumažintą valstybinę pensiją, jis patyrė šoką, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Neteisėti veiksmai buvo ilgalaikio pobūdžio, nes pensija buvo apribota nuo 2010 m. sausio 1 d.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovų teigimu, mokėdama R. L. sumažintą valstybinę pensiją, VRM nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nes vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiomis Valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatomis, įsigaliojusiomis nuo 2010 m. sausio 1 d. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pagal kurį buvo perskaičiuojama ir išmokama sumažinta pensija pareiškėjui, nes jis atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, ir kuri neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Kitas pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba nurodė, kad vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjui mokėjo tokio dydžio pensiją, kuri atitiko teisės aktų nuostatas. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų (tarp jų – pareigūnų ir karių) perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą tenkino iš dalies, priteisė R. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 15 773,65 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitą pareiškėjo R. L. skundo dalį atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 12 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.). Nurodė, jog iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Rėmėsi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Darė išvadą, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Sprendė, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas, vadovaudamasis Tarnybos 2012 m. spalio 22 d. pažyma Nr. 11D(P)-4901, darė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 39 134,08 Lt, kad faktiškai R. L. išmokėta 23 360,43 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Konstatavo, jog pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 15 773,65 Lt suma. Sprendė, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija vadovavosi galiojančiais teisės aktais, veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. Darė išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, todėl teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2010 m. birželio 28 sprendimo Nr. 1D-5162-(2) panaikinimo nėra.

Teismas sprendė, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VRM mokėti 1 500,54 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamais teisės aktais.

Dėl pareiškėjo prašymo atlyginti 1 000 Lt neturtinę žalą teismas nustatė, jog pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. išrašas iš medicininių dokumentų, AB LESTO raštas, kuriame nurodyta, kokias sumas pareiškėjas yra sumokėjęs už mokesčius bute, Socialinių mokslų kolegijos 2012 m. lapkričio 26 d. pažyma Nr. 05-827, kurioje nurodyta, kiek sumokėta už T. L. studijas, nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad dėl Lietuvos valstybės veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nenustatęs vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. padarytos žalos, teismas netenkino reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime išsprendė pareiškėjo prašomų ištirti teisės aktų nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimą, dėl to teismas pakartotinai nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo prašomų teisės normų konstitucingumo ir pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad pareiškėjas turėtų teismui pateikti išlaidų apskaičiavimą su pagrindimu bei tai patvirtinančius įrodymus, taip pat nurodyti tikslią išlaidų sumą, kurią patyrė, bei darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl išlaidų atlyginimo negali būti sprendžiamas.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimo dalį dėl tenkinto pareiškėjo reikalavimo ir jį atmesti.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino iš dalies pareiškėjo skundą ir priteisė jam už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Pažymi, jog, kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo.

Pareiškėjas R. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą be aplinkybių, išdėstytų skunde bei pirmosios instancijos teismo sprendime, taip pat nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1) Yra teisinis pagrindas panaikinti tą Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 1D-5162-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijai apskaičiuoti netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

2) Vilniaus apygardos administracinis teismas pagristai įpareigojo VRM apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai sprendė dėl pareiškėjo konstitucinės teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo.

3) Teismas nevisiškai įvertino, jog taikant bendruosius kreipimosi į administracinį teismą terminus valstybinių pensijų gavėjai be objektyvaus pagrindo atsidurtų gerokai prastesnėje padėtyje, lyginant juos su valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjais, o jų teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus teisės į socialinę paramą srityje, taptų neproporcingai apsunkinta. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesugebėjo konstatuoti, kad pareiškėjo atveju pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Pareiškėjas teigia, jog nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria, todėl pagal įstatymo analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis.

4) Dėl Konstitucinio Teismo sprendimo galiojimo į ateitį pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas bei pareiškimas dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. L. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš byloje esančios Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. sausio 22 d. išvados Nr. 14990 matyti, jog R. L. nuo 1998 m. gruodžio 19 d. neterminuotai paskirta 1 370,06 Lt pensija (b. l. 75). Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351 nuspręsta R. L. nuo 2004 m. gegužės 1 d. mokėti 1 500,54 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 76). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi bei įstatymo 2 priedu, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas R. L. 2010 m. birželio 10 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu mokėti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 92). Vidaus reikalų ministerija 2010 m. birželio 28 d. raštu Nr. 1D-5162-(2) nurodė, kad mokėti pareiškėjui 1 500,54 Lt dydžio pensiją ir išmokėti nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo (b. l. 93). Pareiškėjas 2010 m. liepos 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-5162-(2); įpareigoti VRM ateityje mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių pensiją (1 500,54 Lt); priteisti R. L. iš atsakovo VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 1 000 Lt neturtinę žalą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą priteisė R. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 15 773,65 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitą pareiškėjo R. L. skundo dalį atmetė.

ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-930/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamoje byloje iš pareiškėjo skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 1D-5162-(2) matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8150) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 1 222,94 Lt. Kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę pareiškėjui mokėtina valstybinė pensija buvo dar kartą perskaičiuota bei sumažinta (b. l. 93).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šiame nutarime taip pat konstatuota, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog tai savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos „Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos“. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, kuris susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 22 d. pažyma Nr. 11D(P)-4901 (b. l. 115) patvirtina, jog pareiškėjui paskirta pensija, kuri buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo dar kartą perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pensiją perskaičiavus tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį minėtu laikotarpiu pareiškėjui būtų buvusi išmokėta 39 134,08 Lt pensijos, tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį realiai pareiškėjui išmokėta 23 360,43 Lt pensijos. Taigi pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. iš viso susidarė 15 773,65 Lt dydžio nepriemoka (39 134,08 Lt – 23 360,43 Lt).

Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisė pareiškėjui pirmiau nurodytą 15 773,65 Lt dydžio pensijos nepriemoką, kurios dydį patvirtina byloje esantys duomenys. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kt.).

Atsakant į pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, jog neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuotų pareiškėją lyginant su kitais Lietuvos Respublikos pensininkais, pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai priteisė pareiškėjui tą jam priklausančios valstybinės pensijos dalį, kuri jam buvo neišmokėta būtent dėl tų įstatymo nuostatų, kurios buvo pripažintos antikonstitucinėmis, taikymo. Tai atitinka pirmiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Laikinojo įstatymo nuostatos, todėl nėra pagrindo pagal įstatymo analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnį.

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir teigia, jog Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Su šiuo atsakovų teiginiu teisėjų kolegija nesutinka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šioje nutartyje buvo nuodugniai ir visapusiškai išnagrinėtas Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimas, kurį atsakovai iš naujo kelia apeliaciniame skunde.

Pabrėžtina, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai išmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl atsakovų apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmestinas.

Pareiškėjas teismui taip pat reiškė reikalavimą panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-5162-(2). Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino, nurodydamas, kad Vidaus reikalų ministerija vadovavosi galiojančiais teisės aktais, veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada iš dalies nesutinka.

Pažymėtina, jog minėtame Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 28 d. sprendime Nr. 1D-5162-(2) yra pateikta informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Šiame sprendime taip pat išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką.

ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Taigi nagrinėjamu atveju situacijos nekeičia ta aplinkybė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą 2010 m. birželio 28 d. sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 1D-5162-(2) dalį, kuria iš esmės atsisakyta apskaičiuojant pareiškėjo pensiją netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-5162-(2), keistina.

Dėl kitų pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su įpareigojimu ateityje mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių pensiją, neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimu, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, sprendime nurodytų aplinkybių vertinimu bei materialiosios teisės normų taikymu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimas dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. L. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti R. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 15 773,65 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-5162-(2) dalį, kuria atsisakyta R. L. pensijai apskaičiuoti ir mokėti netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė