2025-09-03 Nr. AB-13535-3-61-3-07455-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2120-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07455-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 24S263338 (toliau – ir 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimas) ir 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 24S281793 (toliau – ir 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimas) (toliau kartu – ir ginčijami sprendimai).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimu atsakovas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, remiantis vienu argumentu – pareiškėjas turi skolą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI). 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu atsakovas nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Ukrainą) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2025 m. sausio 3 d. 2024 m. gruodžio 4 d. sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760197947 (toliau – ir Leidimas) Migracijos departamento sprendimu panaikintas ir 2024 m. birželio 26 d. paskelbtas negaliojančiu, todėl užsienietis Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva) yra neteisėtai nuo 2024 m. rugsėjo 24 d. pasibaigus bevizio buvimo Šengeno erdvėje laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.

2.2. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo spręsti, jog atsakovas laikėsi išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo, keitimo, panaikinimo, dėl įpareigojimo išvykti iš šalies. Atsakovas, priimdamas 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą, nesiaiškino aplinkybių, dėl kokių priežasčių pareiškėjas laiku nesusimokėjo baudos. Ginčijamo 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjas buvo susimokėjęs jam paskirtą baudą ir neturi jokių skolinių įsipareigojimų ir mokestinių nepriemokų. Pareiškėjas Lietuvoje dirba ir gyvena nuo 2021 m. sausio 6 d., per šį laikotarpį jis nebuvo patrauktas teisinėn atsakomybėn. Pareiškėjo padarytas vienkartinis Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimas nėra tiek pavojingas, kad dėl šio pažeidimo būtų būtinybė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, visiškai neįvertino nurodytų aplinkybių.

2.3. Nors jis (pareiškėjas) nėra sudaręs santuokos, tačiau Lietuvoje gyvena kartu su savo gyvenimo drauge. Pareiškėjo gyvenimo draugė V. A. turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. jai įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Anot pareiškėjo, yra akivaizdu, jog visa šeima Lietuvoje jau integravosi, šeima nuomojasi butą Kauno mieste. Pareiškėjo gyvenimo draugė laukiasi vaiko, kurio tėvas yra pareiškėjas. Pareiškėjas dirba ir turi teisėtą pragyvenimo šaltinį. Pareiškėją išsiuntus į Ukrainą, likę šeimos nariai praras dirbantį šeimos narį ir neturės kitos išeities kaip kreiptis paramos, kadangi į savo šalį negali grįžti dėl karo. Todėl ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Migracijos departamento sprendimu Nr. 24S130726, kurio pareiškėjas neskundė, buvo panaikintas ir 2024 m. birželio 26 d. paskelbtas negaliojančiu, todėl pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai nuo 2024 m. rugsėjo 24 d. pasibaigus bevizio buvimo Šengeno erdvėje laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos ar leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Įstatymo 124 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas iki paskutinės savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negavo, todėl iki 2024 m. rugsėjo 23 d. (24:00 val.) privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu leidžia bevizis režimas, todėl pareiškėjas pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas. Migracijos departamentas atsižvelgdamas į turimus duomenis bei teisės aktų nuostatas, priėmė ginčijamą sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. sausio 3 d., valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Ukraina.

4.2. 2024 m. gruodžio 4 d. sprendime buvo įvertintos su pareiškėju individualiai susijusios aplinkybės (anksčiau išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, socialiniai, ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir kt.). Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760197947 buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų, bei 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindais. Pareiškėjo skunde nurodomas asmuo (gyvenimo draugė) nėra laikoma šeimos nariu, kaip tai apibrėžia Įstatymo 2 straipsnio 26 punktas. Iš pareiškėjo su skundu pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjo nurodomas asmuo (gyvenimo draugė) 2024 m. lapkričio 15 d. buvo nėščia 18 savaičių, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai dėl vaiko teisių apsaugos ir šeimos susijungimo.

4.3. Įstatymas nustato aiškią pareigą užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos, leidimo laikinai gyventi galiojimo ar bevizio režimo pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas viršijo leistiną buvimo laiką Lietuvoje, iki jo pabaigos dėl leidimo gyventi ar kito dokumento patvirtinančio jo teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje nesikreipė ir savo teisėto buvimo neįteisino. Todėl Migracijos departamentas, priešingai nei pareiškėjas teigia, pagrįstai taikė Įstatymo normas ir priėmė ginčijamą sprendimą. Ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

4.4. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog atsakovas nurodė vienintelį argumentą – skolą VMI. Pareiškėjo turima mokestinė nepriemoka VMI sudarė imperatyvų pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Ši faktinė aplinkybė buvo pakankama ginčijamam 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimui priimti, tačiau Migracijos departamentas įvertino ir kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes – turėtus darbo ryšius, faktą, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių Lietuvoje ir aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teisėtu buvimu Lietuvoje (viza, leidimas laikinai gyventi). Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės dėl ginčijamo 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo priėmimo.

4.5. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Migracijos departamentas nesiaiškino, dėl kokių priežasčių pareiškėjas laiku nesusimokėjo baudos. Pareiškėjas skunde pateikia 2024 m. lapkričio 25 d. baudos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą, tačiau nenurodo priežasčių, dėl kurių bauda nebuvo sumokėta laiku, taip pat nepateikia jokių įrodymų, kad kreipėsi į VMI dėl skolos atidėjimo ar mokėjimo išdėstymo dalimis. Pareiškėjas nenurodė, kad dėl baudos mokėjimo būtų vykęs mokestinis ginčas. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas negalėjo sumokėti baudos dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjui buvo siunčiami 4 pranešimai, į kuriuos pareiškėjas nereagavo, nepateikė jokios informacijos, todėl nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas nesiekė išsiaiškinti, kodėl pareiškėjas laiku nesumokėjo baudos. Pareiškėjas kartu su skundu pateikė įrodymus, kad 300 Eur bauda buvo sumokėta 2024 m. lapkričio 25 d., tačiau tai nesudaro pagrindo vertinti ginčijamą 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą kaip nepagrįstą, kadangi šio sprendimo priėmimo metu pareiškėjas baudos VMI nebuvo sumokėjęs. 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimas priimtas, vadovaujantis jo priėmimo metu konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. P. skundą.

6. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimu nusprendė pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi asmuo turi 300 Eur, t. y. didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio nepriemoką VMI. Migracijos departamentas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) 2024 m. rugsėjo 24 d. išsiuntė pareiškėjui pranešimą, informuodamas apie jo turimą mokestinę nepriemoką VMI ir prašydamas sumokėti mokestinę nepriemoką arba pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl jų vyksta mokestinis ginčas. Pakartotinai pareiškėjui buvo siunčiami pranešimai 2024 m. spalio 2 d., 2024 m. spalio 25 d., 2024 m. spalio 29 d. Pareiškėjas įsipareigojimo VMI nevykdė, Migracijos departamentui papildomos informacijos nepateikė, todėl Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamento sprendimu Nr. 24S130726 buvo panaikintas ir 2024 m. birželio 26 d. paskelbtas negaliojančiu, todėl buvo nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai nuo 2024 m. rugsėjo 24 d. pasibaigus bevizio buvimo Šengeno erdvėje laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Pareiškėjas iki 2024 m. rugsėjo 23 d. (24:00 val.) privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjui iki nurodytos datos iš Lietuvos neišvykus, Migracijos departamentas priėmė 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai per 30 dienų išvykti Ukrainą.

7. Įvertinęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatas, byloje nustatytas aplinkybes, kad ginčijamo 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjas turėjo mokestinę nepriemoką VMI, pareiškėjas Migracijos departamento buvo raginamas sumokėti skolą, tačiau jis įsipareigojimų VMI nevykdė, Migracijos departamentui informacijos nepateikė, teismas konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu.

8. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ginčijamo 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjas jau neturėjo jokių skolinių įsipareigojimų, nei jokių mokestinių nepriemokų, neturi teisinės reikšmės, nes 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo priėmimo metu egzistavo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindas.

9. Pasisakydamas dėl 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo, teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris Migracijos departamento sprendimu Nr. 24S130726 buvo panaikintas ir 2024 m. birželio 26 d. paskelbtas negaliojančiu; išduoto leidimo panaikinimo teisiniai pagrindai – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai bei 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas; sprendimo, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas neskundė. Pareiškėjui savalaikiai neišvykus iš Lietuvos, buvo nustatyta, jog pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai nuo 2024 m. rugsėjo 24 d., pasibaigus bevizio buvimo Šengeno erdvėje laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Kadangi pareiškėjui iki paskutinės teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos viza ar leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo išduoti, todėl pareiškėjas iš Lietuvos turėjo išvykti iki 2024 m. rugsėjo 23 d. (24:00 val.).

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo įpareigojimo savanoriškai išvykti į Ukrainą, atliko jo kompetencijai priskiriamus ir privalomus veiksmus. Tokią išvadą suponuoja sprendime pateiktos išvados dėl darbo santykių (pareiškėjas įdarbintas jam būnant neteisėtai Šengeno erdvėje), neturi šeimyninių ryšių su V. A., taip pat, nors Ukrainoje vyksta karo veiksmai, Migracijos departamentas įvertinto galimybę pareiškėjui grįžti į jo gyvenamąją vietą – Černigovo srityje (kariniai veiksmai nevyksta; galimas apsigyvenimas saugesnėje vietoje ir kt.). Teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo laikyti, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad ryšiai su V. A. nepatenka į Įstatymo 2 straipsnio 26 punkte įtvirtintą šeimos narių sąrašą ir, nors pareiškėjas pateikė įrodymus apie vaiko gimimą, tačiau 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas neturėjo duomenų apie pareiškėjo nepilnamečius vaikus, todėl pagrįstai įvertino, kad pareiškėjas Lietuvoje neturi šeimyninių ryšių.

12. Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, jog 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo priėmimo metu egzistavo Įstatymo 124 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose įtvirtinti pagrindai. Migracijos departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. 13. Pareiškėjas M. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, t. y. panaikinti Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde nurodytus argumentus, kad atsakovas, priimdamas 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą, nesiaiškino aplinkybių, dėl kokių priežasčių pareiškėjas laiku nesumokėjo baudos, ginčijamo 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjas jau buvo sumokėjęs jam paskirtą baudą ir neturi jokių skolinių įsipareigojimų ir mokestinių nepriemokų, pareiškėjas Lietuvoje gyvena beveik 4 metus ir per šį laikotarpį nebuvo patrauktas teisinėn atsakomybėn, o vienkartinis KET pažeidimas nėra tiek pavojingas, kad dėl šio pažeidimo yra būtinybė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, visiškai neįvertino šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino šių aplinkybių ir priėmė formalų sprendimą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatas ir neįvertino pareiškėjo socialinių ir šeimos ryšių. Pareiškėjas pažymi, kad, nors jis nėra sudaręs santuokos, tačiau Lietuvoje gyvena kartu su gyvenimo drauge, kuri turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, šeima nuomojasi butą Kauno mieste, pareiškėjo gyvenimo draugė V. A. laukiasi vaiko, kurio tėvas yra pareiškėjas, pareiškėjas dirba ir turi teisėtą pragyvenimo šaltinį. Todėl, išsiuntus pareiškėją į Ukrainą, likę šeimos nariai praras dirbantį šeimos narį ir neturės kitos išeities kaip kreiptis paramos.

15. Pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą pridėti prie bylos įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo šeimyninę padėtį – vaiko 2025 m. birželio 10 d. gimimo įrašą liudijantį išrašą Nr. 966.

16. Atsakovas Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 26 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad Migracijos departamentas negavo apeliacinio skundo ir 2025 m. gegužės 23 d. nutarties, kuria įpareigojamas pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl nėra pateikęs atsiliepimo į apeliacinį skundą, tačiau, gavęs informaciją apie papildomų įrodymų pateikimą, teikia papildomus paaiškinimus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo priėmimo metu turėjo mokestinę nepriemoką ir tai sudarė teisėtą pagrindą priimti šį sprendimą, nes pareiškėjas sprendimo priėmimo metu neatitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų.

Tai, kad vėliau pareiškėjas sumokėjo skolą VMI, 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentui nebuvo ir negalėjo būti žinoma. Priėmęs pagrįstą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjui neteisėtai esant Lietuvos Respublikoje (buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką), Migracijos departamentas turėjo pagrindą įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. sausio 3 d.

Atsakovo teigimu, aplinkybės, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) susilaukė vaiko, negali būti reikšmingos ginčijamų sprendimų priėmimui, nes Migracijos departamentas nežinojo ir negalėjo žinoti apie vaiką, kuris gims (duomenys neskelbtini). Be to, vaiko gimimas savaime nesuteikia pagrindo vertinti, kad pareiškėjas teisėtai yra Lietuvos Respublikoje, kadangi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai yra imperatyvūs ir Įstatymo nuostatos nenustato išimčių, kada šie pagrindai galėtų būti netaikomi.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nebuvo sudaręs santuokos su Ukrainos piliete V. A., todėl Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjo santykių su minėta Ukrainos piliete bei galimos pareiškėjo tėvystės. Pareiškėjo pateikiamas papildomas dokumentas (gimimo įrašas) patvirtina, kad gimimo įrašas registruotas 2025 m. birželio 10 d. – taigi, ne tik Migracijos departamentui priėmus ginčijamus sprendimus, bet ir išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme bei 2025 m. gegužės 8 d. priėmus skundžiamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, ir 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Ukrainą) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2025 m. sausio 3 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad ginčijamo 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjas turėjo mokestinę nepriemoką VMI, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, taip pat atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai nuo 2024 m. rugsėjo 24 d., pasibaigus bevizio buvimo Šengeno erdvėje laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių, todėl priėmė formalų sprendimą.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Elektra Jums“ ketina dirbti statybos darbų meistru ir brigadininku. Migracijos departamentas ginčijamu 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką VMI. Šis atsakovo sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio skolą Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar valstybės socialinių fondų biudžetams, nevykdo įsipareigojimų muitinei (išskyrus atvejus, kai užsieniečiui mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas) arba nėra pateikęs bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų.

22. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamo 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjas turėjo didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką VMI (300 Eur), todėl atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Kartu pažymėtina tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).

23. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad minėtą skolą VMI jis yra sumokėjęs, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes skolą VMI pareiškėjas sumokėjo 2024 m. lapkričio 25 d., t. y. po ginčijamo 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo priėmimo. Be to, iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Migracijos departamento buvo raginamas sumokėti skolą, tačiau jis įsipareigojimų VMI nevykdė, Migracijos departamentui informacijos nepateikė.

24. Migracijos departamentas ginčijamu 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Ukrainą) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (iki 2025 m. sausio 3 d.), nes asmuo yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Šis atsakovo sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis.

25. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Įstatymo 127 straipsnis nustato, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (1 d.); įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos (3 d.); sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (6 d.).

26. Migracijos departamentas nustatė, kad Ukrainos piliečio M. P., gim. (duomenys neskelbtini), paso Nr. (duomenys neskelbtini), leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760197947, Migracijos departamento sprendimu panaikintas ir 2024 m. birželio 26 d. paskelbtas negaliojančiu, todėl užsienietis Lietuvoje yra neteisėtai nuo 2024 m. rugsėjo 24 d. pasibaigus bevizio buvimo Šengeno erdvėje laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.

27. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija šių Migracijos departamento nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytų teisinių pagrindų, tačiau apeliaciniame skunde teigia, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, priimdami sprendimus, neįvertino pareiškėjo socialinių ir šeimos ryšių, be kita ko, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena beveik 4 metus, kartu su gyvenimo drauge V. A., kuri turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, nuomojasi butą Kauno mieste, pareiškėjo gyvenimo draugė laukiasi vaiko, kurio tėvas yra pareiškėjas, pareiškėjas dirba ir turi teisėtą pragyvenimo šaltinį, todėl, išsiuntus pareiškėją į Ukrainą, likę šeimos nariai praras dirbantį šeimos narį ir neturės kitos išeities kaip kreiptis paramos.

28. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

29. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Migracijos departamentas, priimdamas 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą, įvertino individualių, su pareiškėju susijusių aplinkybių, visumą, t. y. kad M. P. Lietuvos Respublikoje nuo 2024 m. gegužės 20 d. yra įdarbintas UAB „Elektra jums“ ir gauna darbo užmokestį, tačiau jis įdarbintas būnant neteisėtai Šengeno erdvėje, t. y. įdarbintas nesilaikant užsieniečių įdarbinimo reikalavimų; asmuo tarpininkaujant šiai įmonei teikė prašymą išduoti leidimą gyventi; 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimu M. P. buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl turimos nepriemokos VMI; Migracijos departamentas nenustatė, jog asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamento duomenimis, asmens šeimos nariams nėra išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje); taip pat Migracijos departamentas įvertino galimybę pareiškėjui grįžti į jo gyvenamąją vietą – Černigovo sritį, kurioje kariniai veiksmai nevyksta, yra galimas apsigyvenimas saugesnėje vietoje ir kt.

30. Pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė aplinkybes apie Lietuvos Respublikoje gimusį pareiškėjo vaiką, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjo šeiminės aplinkybės pasikeitė po ginčijamo Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo priėmimo. Pagal į bylą pateiktus duomenis, pareiškėjo dukra, kurios jis susilaukė su Ukrainos piliete V. A., gimė Lietuvoje (duomenys neskelbtini). Taigi, aplinkybės apie pareiškėjo nepilnametį vaiką neegzistavo Migracijos departamentui priimant 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Ukrainą) iki 2025 m. sausio 3 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai faktinei situacijai, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, aptartos pareiškėjo šeiminės aplinkybės galės būti įvertintos, jei Migracijos departamentas spręs dėl priverstinio pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

31. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos) pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai nusprendė pareiškėjo skundą atmesti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė