P-858-142-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P858-142/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00226-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

Lietuvos Respublikos vardu

2012 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 pagal pareiškėjo J. G. prašymą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriui dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą (b. l. 4), prašydamas atnaujinti terminą dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. nuosavybės teise valdytą žemę.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo senelis J. G. iki turto nacionalizacijos buvo 19,77 ha žemės, esančios Plungės raj. Rietavo sen. (duomenys neskelbtini) km., savininkas. Pareiškėjo tėvas S. G. 1993 m. rugpjūčio 23 d. padavė prašymą Plungės rajono Stalgėnų agrarinės reformos tarnybai dėl jo tėvo J. G. žemės grąžinimo. Jam ne vieną kartą ir paskutinį kartą pareiškėjui J. G. 2011 m. vasario 9 d. buvo atsakyta, kad duomenų apie J. G. valdytą žemę nėra. Pareiškėjo tėvas S. G., būdamas silpnos sveikatos, netekęs vilties, patikėjęs buvusių agrarinės reformos darbuotojų atsakymais, surasti naujų archyvinių dokumentų nebandė.

Nurodė, jog pareiškėjas žinojo, kad jo tėvas ir senelis J. G. turėjo žemės minėtu adresu, todėl pradėjo ieškoti archyvuose dokumentų, patvirtinančių žemės savininkus. 2011 m kovo mėnesį pareiškėjas gavo dokumentus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, jog J. G. Telšių apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini)km., savininko teisėmis turėjo 19,77 ha žemės. 2011 m. balandžio 26 d. pareiškėjas atsakovui pateikė archyvinius dokumentus bei tėvo mirties ir savo gimimo liudijimus, prašydamas atkurti nuosavybės teises į senelio J. G. turėtą žemę.

Pareiškėjo vertinimu, terminas dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. nuosavybės teise valdytą žemę, praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi duomenys apie turėtą pareiškėjo senelio žemę gauti tik neseniai. Be nurodytų dokumentų pradėti nuosavybės teisių į išlikusį turėtą turtą atkūrimą atsakovas nesutiko. Be to, įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) agrarinės reformos tarnybos turėjo kreiptis į archyvus dėl buvusių žemės savininkų sąrašų gavimo, nes be jų jos nebūtų galėjusios vykdyti nuosavybės atkūrimo darbų bei informuoti gyventojus.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 15-19) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 1993 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjo tėvas S. G. pateikė prašymą Nr. 402 Plungės rajono Stalgėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. G. 13 ha ploto turėtą žemę, buvusią Telšių apskrities, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime. Prašyme nurodytas pretendentas S. G., kitų pretendentų prašyme nėra įrašyta. 1993 m. rugpjūčio 23 d. Stalgėnų apylinkės agrarinės tarnybos pažyma S. G. buvo informuotas, jog reikia kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Pareiškėjo tėvas po 1995 metų nebandė ieškoti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų, nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas dėl nuo jo paties priklausančių aplinkybių – nepakankamo rūpinimosi savo teisėmis nuosavybės teisių atkūrimo procese – praleido teisės aktų nustatytus terminus pateikti reikalingus dokumentus. Nors pareiškėjas nurodė, kad tik 2011 m. kovo mėnesį gavo dokumentus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, tačiau atsakovas pažymėjo, kad tik 2011 m. sausio 12 d. buvo gautas prašymas išduoti Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą bylos kopijas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas ir jo tėvas pasirinko pasyvų elgsenos variantą, taip užkirsdami kelią realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę. Tai įrodo Lietuvos archyvų departamento 1995 m. spalio 3 d. raštas Nr. T-278-G, kuriame nurodyta, jog tolimesniam prašymo nagrinėjimui reikia patikslinti J. G. gimimo metus, įpėdinius bei giminystės ryšius su B. G.. Jokie kiti dokumentai iki 2011 m. balandžio 27 d., įrodantys nuosavybės teises į žemę ar patvirtinantys giminystės ryšį, atsakovui pateikti nebuvo.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Telšių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijos kopijoje, patvirtintoje 1939 m. kovo 17 d., žemės savininku nurodytas A. G., turėjęs 18,32 ha žemės, todėl manė, kad jis ir yra J. G. įpėdinis, nurodytas 1937 m. spalio 29 d. „kiekvieno savininko valdomos žemės plotų paskelbimo protokole“. Remdamasis tuo, kad skyriuje yra (1939 m. kovo 17 d. patvirtinta) (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacija, kurioje surašyti žemės savininkai, atsakovas manė, jog reikia vadovautis šiuo dokumentu, o ne pateiktu pareiškėjo, nes vėlesnis dokumentas pakeičia ir patikslina ankstesnįjį. Pabrėžė, jog, remiantis šiuo dokumentu ir pareiškėjo pateiktais giminystės ryšius patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teises į A. G. priklausiusį žemės sklypą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 22 d. sprendimu (b. l. 55-59) pareiškėjo J. G. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas analizavo Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, nutartys administracinėse bylose Nr. A63-529/2009, Nr. A146-772/2009, Nr. A444-255/2010) suformuotomis taisyklėmis, jog praleisti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo tėvas S. G. 1993 m. rugpjūčio 23 d. pateikė prašymą Nr. 402 Plungės rajono Stalgėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. G. 13 ha ploto turėtą žemę, buvusią Telšių apskrities, Rietavo valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime. Prašyme nurodytas pretendentas S. G., kitų pretendentų prašyme nėra įrašyta. S. G. 1993 m. rugpjūčio 23 d. Stalgėnų apylinkės agrarinės tarnybos pažyma ir 1998 m. lapkričio 25 d. Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma buvo informuotas, jog reikia kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes pats teigė, jog „G. J. užrašė 12, 00 ha žemės G. A. su sąlyga, kad išmokės dalį, o A. to nepadarė“, tačiau nepateikti tai patvirtinantys įrodymai. 1998 – 2004 metais nebuvo gautas S. G. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, susijusio su nuosavybės teisių atkūrimu (duomenys neskelbtini) kaime. Pažymėjo, jog Lietuvos archyvų departamentas 1995 m. spalio 3 d. raštu Nr. T-278-G į S. G. 1994 m. balandžio 8 d. prašymą, adresuotą Stalgėnų agrarinės reformos tarnybai, nurodė, jog tolimesniam prašymo nagrinėjimui reikia patikslinti J. G. gimimo ir mirimo metus, įpėdinius, patikslinti tėvo vardą, nurodyti žmonos vardą ir mergautinę pavardę bei giminystės ryšius su B. G.. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo tėvas nuo to laiko nebandė ieškoti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjo tėvas S. G. mirė 2006 m. rugsėjo 27 d.

Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad vien tik nežinojimas apie tam tikras faktines aplinkybes nėra pakankamas pagrindas atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti. Nesusidūrimas su nekilnojamojo turto tvarkymo klausimais, pati savaime nelaikoma svarbia termino paduoti skundą praleidimo priežastimi, nes negalėdami patys realizuoti savo teisių pareiškėjai turi galimybę pasitelkti atstovą – kvalifikuotą teisininką. Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybinės institucijos neturi teisinės pareigos pareiškėjui teikti tam tikrą informaciją, reikiamą informaciją pareiškėjas galėjo sužinoti pats kreipdamasis į kompetentingas valstybės institucijas. Teisiniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė, įpareigojanti ne tik viešojo administravimo subjektą tarnauti žmonėms, bet ir pačiam žmogui veikti už įstatymais apibrėžtų klausimų sprendimą laiku bei tinkamai. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentas savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Teismas nurodė, jog šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos, priešingai, pareiškėjas skunde pripažįsta, kad iš tėvo kalbų jis žinojo, jog jo senelis J. G. turėjo žemės nurodytu adresu, tačiau nepadėjo tėvui rinkti reikiamų dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui, pats prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsakovui pateikė 2011 metais.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtina, jog pareiškėjas ir jo tėvas, elgdamiesi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki pasibaigiant įstatyme nustatytam terminui. Informacijos stoka, faktinių aplinkybių nežinojimas, kai pats asmuo, norėdamas įgyvendinti savo teises ir interesus, nesidomi ir neišsiaiškina reikšmingų faktų tėra subjektyvi, nuo paties asmens valios priklausanti priežastis.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė rašytinių įrodymų ar teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jo senelis J. G. iki turto nacionalizacijos buvo žemės, esančios Plungės raj. Rietavo sen. (duomenys neskelbtini) km., savininkas. Telšių apskrities Rietavo valsčiaus(duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijos kopijoje, patvirtintoje 1939 m. kovo 17 d., žemės savininku nurodytas A. G., turėjęs 18,32 ha žemės, todėl, kad jis ir yra J. G. įpėdinis, nurodytas 1937 m. spalio 29 d. „kiekvieno savininko valdomos žemės plotų paskelbimo protokole“. Pažymėjo, jog vėlesnis dokumentas pakeičia ir patikslina ankstesnįjį. Pabrėžė, jog, remiantis šiuo dokumentu ir pareiškėjo pateiktais giminystės ryšius patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teises į A. G. priklausiusį žemės sklypą.

Pareiškėjas J. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti pareiškėjui terminą dokumentams pateikti.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartimi (b. l. 88-93) pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmetė ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo tėvas prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė laiku, tačiau praleido terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, jog Lietuvos archyvų departamentas 1995 m. spalio 3 d. raštu Nr. T-278-G į S. G. 1994 m. balandžio 8 d. prašymą, adresuotą Stalgėnų agrarinės reformos tarnybai, nurodė, jog tolimesniam prašymo nagrinėjimui reikia patikslinti J. G. gimimo ir mirimo metus, įpėdinius, patikslinti tėvo vardą, nurodyti žmonos vardą ir mergautinę pavardę bei giminystės ryšius su B. G.. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo tėvas nuo to laiko būtų pateikęs nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjo tėvas S. G. mirė 2006 m. rugsėjo 27 d.

Teismas pabrėžė, jog įstatymų leidėjas dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgą (12 metų) terminą, kuris, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankamas pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu. Todėl minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-870/2007 pažymėjo, kad Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybes teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir, priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi, todėl teismas tiek pareiškėjo prašyme atnaujinti terminą, tiek apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, egzistavusių po įstatymo nustatytų terminų pasibaigimo, nenagrinėjo.

Nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-649/2009). Tokiu teisiniu reguliavimu yra siekiama užtikrinti susiklosčiusių santykių stabilumą, įgytų teisių apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-886/2010). Teismas pažymėjo, jog teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė iki 2011 metų pradžios nežinojęs apie tai, kad pareiškėjo tėvas S. G. nuo 1993 metų siekė atkurti nuosavybės teises, o jo tėvas terminą buvo galimai praleidęs dėl to, kad buvo suklaidintas tuometinio Stalgėnų žemėtvarkos skyriaus darbuotojų, kad jam žemė nepriklauso ir jis turi kreiptis į teismą.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad pareiškėjo nurodytos terminų praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Jos yra susijusios su pareiškėjo ir jo tėvo subjektyviu situacijos vertinimu bei jų pačių subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodomas galimas institucijų suklaidinimas yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjo tėvas nepasinaudojo teisės aktais nustatyta tvarka ginti galimai pažeistą teisę, nors tokią galimybę turėjo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesugebėjimas įgyvendinti savo teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti. Pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys, kurios siejamos su jo paties elgesiu nėra reikšmingos, nes terminą dokumentams pateikti praleido pretendentas į nuosavybės teisų atkūrimą S. G.. Todėl vertintinos tik tos aplinkybės, kurios sukliudė laiku pateikti dokumentus S. G., nes jis mirė jau pasibaigus terminui dokumentams teikti. Kadangi pareiškėjas teismui nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad terminas praleistas dėl objektyvių, nuo pretendento į nuosavybės teisų atkūrimą valios nepriklausančių aplinkybių, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus bei pareiškėjo nurodytas termino praleidimo aplinkybes ir pagrįstai neatnaujino pareiškėjui įstatymų nustatyto termino nuosavybes teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti.

IV. Pareiškėjas J. G. prašymu dėl proceso atnaujinimo (b. l. 97) prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012.

Pareiškėjas nurodo, jog jo skundas teisme buvo pakeistas, nevisi faktai surašyti, tiek Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra analogiški. Pareiškėjas nurodo, jog jis savo apeliaciniame skunde atsakovu yra nurodęs Klaipėdos apygardos administracinį teismą, o ne Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrių. Pareiškėjui neaišku, kodėl jo skundo svarstyme Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos buvo trečiasis suinteresuotas asmuo. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytose administracinėse bylose Nr. A261-553/2010, Nr. A858-1425/2011 terminai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo neatnaujinti, o apygardų teismai šiose bylose terminus atnaujino. Nesutinka su teismo vertinimu, kad jo nurodytos termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Pažymėtina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsniu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 1 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 6 straipsniu, pagrindinė teismo funkcija – teisingumą vykdyti administracinėse bylose ir teisingai išspręsti šalių ginčą. Sprendžiant šalių ginčą turi būti teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos (ABTĮ 86 str.). Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Taigi teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo naujai paaiškėja aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nustatomi tam tikri pažeidimai. Todėl ABTĮ numato proceso atnaujinimo institutą įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti, kuris taikomas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu.

Pažymėtina, kad, siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinti teisinių santykių stabilumą, užkirsti kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, proceso atnaujinimas taikomas griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris yra reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

ABTĮ 154 straipsnio 1 dalis numato subjektus, kurie turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas J. G. yra administracinės bylos Nr. A261-1191/2012 šalis, kurios teises ar įstatymų saugomus interesus, jo teigimu pažeidžia 2012 m. kovo 5 d. priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, nes ja buvo atmestas J. G. apeliacinis skundas ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimas, kuriuo teismas pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą, paliktas nepakeistas (b. l. 88-93). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas yra tinkamas subjektas šioje byloje pareikšti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012, kurioje siekiama atnaujinti procesą, priimta 2012 m. kovo 5 d. (b. l. 88-93), o pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą pateikė 2012 m. balandžio 13 d. (b. l. 97), todėl darytina išvada, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus ABTĮ nustatyto termino (ABTĮ 66 str. 6 d.).

Pabrėžtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė vieno iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, kuriems esant procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, taip pat iš paties pareiškėjo prašymo turinio neaišku, kuriuo iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų teisėjų kolegija turėtų vertinti pateiktą pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės kelia faktinių aplinkybių bei įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimą, mano, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai įvertino jo nurodytas aplinkybes dėl termino dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. nuosavybės teise valdytą žemę, atnaujinimo, pažymi, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog jo įvardintos priežastys dėl termino atnaujinimo yra subjektyvios, o ne objektyvios (b. l. 97). Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės ir iš naujo įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl termino dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. nuosavybės teise valdytą žemę, atnaujinimo.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumento, kad jo skundas teisme buvo pakeistas, nurodo, kad pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punktą bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, be kita ko, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių buvo priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas (ABTĮ 153 str. 2 d. 3 p.).

Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas, jei išpildomos abi sąlygos: pirma, pateikiamas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriame konstatuota bent viena ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta aplinkybė; ir antra, teismo nuosprendyje konstatuota aplinkybe teismas rėmėsi ir jos lėmė atitinkamos išvados padarymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-125/2010). Nors ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte minimas teismo procesinis dokumentas – nuosprendis, tačiau įvertinus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 29 straipsnyje pateikiamą nuosprendžio apibrėžimą, laikytina, kad jis apima bet kokį teismo baigiamąjį aktą, priimtą išnagrinėjus bylą pagal BPK normas (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Be to, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami šalių, kitų bylos proceso dalyvių ar jų atstovų veiksmai arba nusikalstamos teisėjų veikos, padaryti nagrinėjant šią bylą (ABTĮ 153 str. 2 d. 4 p.). Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas, kai: pirma, pateikiamas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriame konstatuota bent viena ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta nusikalstama veika; ir antra, nusikalstama veika padaryta nagrinėjant administracinę bylą, kurioje ir prašoma proceso atnaujinimo, t. y. nusikalstama veika yra susijusi su pačiu nagrinėjamos bylos procesu (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-98/2009, 2010 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-229/2010). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įrodymų, leidžiančių atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 ar 4 punktų pagrindų, nepateikė. Pabrėžtina, jog vien tik abstraktus pareiškėjo pareiškimas dėl jo neteisėto skundo pakeitimo, suklastojimo teisme nesudaro pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumento, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo surašyti ne visi faktai, nurodo, kad teismas priimdamas byloje sprendimą analizuoja visą byloje esančią medžiagą ir ABTĮ nenumato įpareigojimo sprendimo, nutarties aprašomojoje dalyje nurodyti išsamiai visas proceso šalių nurodytas aplinkybes, todėl ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui administracinėje byloje (ABTĮ 87 str.).

Pabrėžtina, jog pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės, t. y. kad pareiškėjas apeliaciniame skunde atsakovu buvo nurodęs Klaipėdos apygardos administracinį teismą, o ne Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrių, kad jo skundo svarstyme nepagrįstai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrius buvo trečiasis suinteresuotas asmuo, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012. Šiuo atveju pareiškėjo nurodyti teiginiai neatitinka nei vieno ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, kuriais remiantis procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog apskundus teismo sprendimą apeliacine tvarka atsakovu netampa jį priėmęs teismas, kadangi pagal ABTĮ nuostatas atsakovas yra institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami teismui pateiktu skundu (ABTĮ 48 str. 2 d.). Be to, pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas abejones dėl netinkamo atsakovo ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriaus procesinės padėties galėjo pateikti apeliacinės instancijos teismui apeliaciniame skunde ar teismo posėdžio metu, kai jį atstovavo jo atstovė advokatė L. G. (b. l. 86-87).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 yra nepagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais ir procesas administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 neatnaujintinas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis