2019-11-06 Nr. AB-21182-3-61-3-00971-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-669-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00971-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamam Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „VIPC Vilnius“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti solidariai iš atsakovų atstovų pareiškėjo naudai 302 996,45 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė kad dėl neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos veiksmų, t. y. nesąžiningai vykdytų ir vilkintų derybų bei administracine tvarka priimtų sprendimų dėl pareiškėjo nekilnojamojo turto – kultūros rūmų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas) – perėmimo visuomenės poreikių tenkinimui, patyrė žalą, kurią sudaro 302 996,45 Eur. Kadangi pareiškėjui priklausantis turtas buvo įtrauktas į apleistų ir neprižiūrimų objektų sąrašus, jam buvo taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio ir valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu Pastatas yra įtrauktas į sąrašą apleistų ir (ar) neprižiūrimų objektų, kuriems taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Pareiškėjas 2012–2016 m. laikotarpiu sumokėjo (arba jam atsirado pareiga sumokėti) 302 996,45 Eur nekilnojamojo turto mokesčio ir valstybinės žemės nuomos mokesčio daugiau nei būtų sumokėjęs, jei anksčiau minėti turto sutvarkymo ir naudojimo apribojimai nebūtų taikomi.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad padidinti nekilnojamojo turto mokesčio ir žemės nuomos mokesčio tarifai buvo nustatyti dėl pareiškėjui priklausančio Pastato būklės, kurios jis neturėjo galimybės tinkamai sutvarkyti dėl Savivaldybės ir Lietuvos valstybės nesąžiningų veiksmų, todėl egzistuojantis tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareiškėjo patirtos žalos ir atsakovų neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų yra tinkamai pagrįstas ir įrodytas.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą palaikė jame išdėstytais argumentais ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjas paaiškino, kad ekspertizės išvadoje konstatuota, jog prasta Pastato būklė yra dėl gaisro ir ši problema egzistuoja jau nuo 2004 m. Pareiškėjas nurodė, jog bandė šią problemą spręsti: Pastatą aptvėrė ir užsandarino, tačiau atsakovai nuolat kreipdavosi į pareiškėją su prašymais sustabdyti, neinvestuoti į Pastatą, nes jį ateityje gali perimti valstybės institucijos, todėl pareiškėjui negali būti taikoma sankcija – padidintas mokesčių tarifas. Pareiškėjas teigė, jog Kultūros ministerija nurodė, kad pareiškėjas linkęs į kompromisus ir nori įgyvendinti projektą. Buvo parengtas taikos sutarties projektas, o tai akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas siekė viską išspręsti taikiai, tačiau atsakovai jokių sprendimų nepriėmė ir derybos nebuvo tęsiamos.

5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) (toliau – Savivaldybė), atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį palikti nenagrinėtu arba atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė taikyti 3 metų senaties terminą.

6. Savivaldybė nurodė, kad įvertinus tai, jog pareiškėjui priklausantis Pastatas yra fiziškai nusidėvėjęs ir apleistas, pareiškėjui nuo 2012 m. yra taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokestis, o nuo 2014 m. – padidintas žemės nuomos mokestis kaip apleisto statinio savininkui. Savivaldybė teigė nežinanti, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjas kildina patirtos žalos atsiradimą, nes nenurodė nė vieno konkretaus teisės akto, reglamentuojančio Savivaldybės kaip viešojo administravimo subjekto veiklą, kurį pastaroji būtų pažeidusi, taip padarydama pareiškėjui turtinę žalą.

7. Savivaldybė teigė, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes palaikyti tinkamą Pastato būklę ir taip išvengti padidintų nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių tarifų taikymo. Savivaldybė nurodė, jog jokių nesąžiningų veiksmų (neveikimo) derybose dėl Pastato perėmimo neatliko, priešingai, išduodama projektavimo sąlygų sąvadą, sudarė prielaidas pareiškėjo sumanymo rekonstruoti Pastatą pagal šiuolaikinius reikalavimus realizavimui, tačiau pareiškėjas prioritetą teikė Pastato perleidimui visuomenės poreikiams užtikrinti. Savivaldybė akcentavo, jog tai, kad nuo 2012 m. dėl prastos Pastato būklės pareiškėjo atžvilgiu pradėtas taikyti padidintas nekilnojamojo turto mokestis, pareiškėjui jokios įtakos nedarė – Pastato būklė ir toliau blogėjo, o pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų padėčiai keisti.

8. Savivaldybė nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas jam sutrukdė atlikti Pastato remonto (ir ar avarinės būklės likvidavimo) darbus, o pareiškėjo nurodomi nuostoliai yra hipotetiniai. Savivaldybė paaiškino, kad padidinti nekilnojamojo turto / valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifai pareiškėjo atžvilgiu buvo skaičiuojami pagal galiojančius ir neginčijamus savivaldybės institucijų administracinius aktus dėl to, kad pareiškėjas neprižiūrėjo Pastato.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti 3 metų senaties terminą.

10. Vyriausybė nurodė, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, o valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos.

11. Vyriausybės nurodė, kad šiuo atveju vertinant pareiškėjo skunde pateikiamus argumentus, yra aišku, kad jis neįrodė (ir neįrodinėja), jog dėl Vyriausybės, Vyriausybės kanceliarijos ar darbo grupės atitinkamų veiksmų (neveikimo) pareiškėjui atsirado skunde nurodomo dydžio žala. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokio įstatymo nuostatas pažeidė Lietuvos valstybė (jos institucijos), kaip pažeidimas pasireiškė, kokios teisės normos buvo pažeistos. Vyriausybė teigė, jog vien bendrojo pobūdžio pamąstymai apie civilinės atsakomybės sąlygas, neargumentuoti teiginiai apie derybas ir sąžiningą derėjimąsi, kai valstybės institucijos nebuvo davusios (suteikusios) įsipareigojimo ir (ar) priėmusios sprendimo dėl pareiškėjo turto išpirkimo ir (ar) paėmimo visuomenės poreikiams ar kitokiu teisėtu būdu priėmę sprendimą dėl turto perėmimo – neįrodo, kad buvo atlikti kokie nors neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti žala.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „VIPC Vilnius“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nustatė, kad nuo 2004 m. pareiškėjas nuosavybės teise valdo Pastatą – kultūros rūmus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra padalintas į dvi negyvenamąsias patalpas – kavinės patalpas ir kultūros paskirties patalpas. Pareiškėjui priklausantis Pastatas yra Lietuvos Respublikai priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, adresu: (duomenys neskelbtini), (toliau – žemės sklypas). Iki 2015 m. rugsėjo 29 d. žemės sklypo naudojimo būdas buvo nustatytas visuomeninės paskirties. Pareiškėjas buvo sudaręs Valstybinės žemės sklypo nuomos 2007 m. birželio 29 d. sutartį Nr. N01/2007-805 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais dėl naudojimosi žemės sklypu terminui iki 2016 m. liepos 2 d. Savivaldybės taryba 2006 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1251 „Dėl pastato (duomenys neskelbtini), pirkimo“, kuriuo įpareigojo Savivaldybės administraciją pradėti derybas dėl Pastato įsigijimo Savivaldybės nuosavybėn bei nustatė, kad šiame Pastate turi būti įkurti Tautos namai.

14. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti 302 996,45 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl to, kad nuo 2012 m. buvo taikomas padidintas nekilnojamojo turto, o nuo 2014 m. padidintas valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifai kaip apleisto statinio savininkui.

15. Teismas nustatė, kad atsakovų atstovai šioje byloje prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

16. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalys).

17. Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2017 m. kovo 27 d., todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų apimti laikotarpį nuo 2014 m. kovo 27 d. Teismas nurodė, jog pareiškėjas teigė, kad atsakovų atstovai neteisėtus veiksmus vykdo nuo 2006 m., todėl į teismą kreipdamasis 2017 m. kovo 27 d. praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.

18. Teismas nurodė, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismas nurodė, jog pareiškėjas teigė, kad pažeidimai jo atžvilgiu prasidėjo nuo 2006 m., tačiau skundą teismui pateikė tik 2017 m. kovo 27 d. Teismas vertino, kad apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti šių pažeidimų pasireiškimo momentu, nuo tada ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl laukimo, kol atsakovų atstovai imsis veiksmų projekto įgyvendinimui, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo teisių pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas bei nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams nenustatė.

19. Teismas nurodė, kad byloje nustačius, jog ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o atsakovų atstovai prašo ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2408-624/2015), nusprendė pareiškėjo reikalavimui atlyginti turtinę žalą už laikotarpį iki 2014 m. kovo 27 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

20. Teismas sprendė dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2017 m. kovo 27 d.

21. Teismas nurodė, jog CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). CK 6.271 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją). Taigi viešąjį saugumą užtikrinančios valstybės institucijos (jose dirbantys pareigūnai) CK 6.271 straipsnio požiūriu yra „valdžios institucijos“. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t.).

22. Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Teismas pažymėjo, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

23. Teismas nurodė, jog pareiškėjas teigė, kad žala jam kilo dėl padidintų nekilnojamojo turto mokesčio ir žemės nuomos mokesčio tarifų, kurie buvo nustatyti dėl pareiškėjui priklausančio Pastato būklės, kurios jis neturėjo galimybės tinkamai sutvarkyti dėl Savivaldybės ir Lietuvos valstybės nesąžiningų veiksmų (derybų).

24. Teismas nurodė, kad pagal Savivaldybės 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 1-26 patvirtinto Patalpų ir statinių, kurie yra nenaudojami ar naudojami ne pagal paskirtį arba yra apleisti ar neprižiūrimi, nustatymo tvarkos aprašo 3 punktą, į atskiru Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu tvirtinamą sąrašą įrašomas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kuris pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnį yra pripažįstamas mokesčio objektu bei nepatenkantis į šio įstatymo 7 straipsnyje išvardintų nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamų objektų sąrašą ir atitinka vieną arba kelis iš šių kriterijų: 3.1. patalpų ir statinių savininkai arba naudotojai nevykdo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 40 straipsnyje nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį: 3.1.1. naudoja statinį (jo patalpas) ne pagal paskirtį; 3.1.2. nesilaiko normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnį; 3.1.4. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka neorganizuoja ir (ar) neatlieka statinio techninės priežiūros; 3.1.5. neremontuoja, nerekonstruoja arba nenugriauna statinių, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai; 3.2. patalpos ir statiniai neatitinka Tvarkymo ir švaros taisyklių keliamų reikalavimų; 3.3. naudoja statinį, kol jis nebaigtas statyti ir (ar) nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti.

25. Teismas nustatė, kad Savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Būsto renovavimo skyrius 2013 m. birželio 12 d. faktinių duomenų patikrinimo akte Nr. A32-1306(2.1.15-AP2) užfiksavo, kad Pastatas užsandarintas, aptvertas, nenaudojamas, patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),) po gaisro, galimai avarinės būklės. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 30-3704 sudarytos darbo grupės 2015 m. sausio 29 d. faktinių duomenų patikrinimo akte Nr. A32-343/15(2.1.15-AP2) užfiksuotos faktinės aplinkybės, jog didesnioji patalpų dalis yra nenaudojama pagal paskirtį, fiksuotą Nekilnojamojo turto registre. Savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio 2015 m. lapkričio 13 d. faktinių duomenų patikrinimo akte Nr. A32-3378/15(2.1.15-UK9) nurodyta, kad Pastatas dalinai užsandarintas, aptvertas, nenaudojamas, ilgą laiką neremontuojamas, dalis pastato apleista, dalis Pastato po gaisro, galimai avarinės. Savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo Statinių naudojimo priežiūros poskyrio 2016 m. liepos 22 d. faktinių duomenų patikrinimo akte Nr. A32-1594/16(2.1.15-UK9) nurodyta, kad Pastatas užsandarintas, aptvertas, nenaudojamas, patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),) po gaisro, galimai avarinės būklės, taip pat nėra dalies stogo dangos, drėksta nudegusios Pastato dalies fasadas, konstrukcijos, byra tinkas. Atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, teismas nurodė, kad eilę metų yra fiksuojama prasta Pastato būklė ir kad pareiškėjas nesiima jokių konkrečių veiksmų turtui sutvarkyti, apsaugant nuo Pastato būklės blogėjimo.

26. Teismas nurodė, kad byloje yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) “Statinių konstrukcijų laboratorija” specialistų atliktos pastato statybinių konstrukcijų ekspertizės 2017 m. rugpjūčio 1 d. aktas Nr. 1-11/17 (toliau – ir Ekspertizės aktas), kuris taip pat patvirtina, kad Pastato dešiniojo sparno statybinės konstrukcijos mūro sienos, surenkamos ir monolitinės gelžbetoninės konstrukcijos netenkina nustatytų mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimų; gaisro metu pažeistos Pastato dalies kapitalines mūro sienas būtina stiprinti; drėgmės ir šalčio paveiktas sienas rekomenduotina stiprinti pakeičiant vidinių sluoksnių mūrą nauju; gaisro pažeistos surenkamos ir monolitinės gelžbetoninės konstrukcijos netinkamos tolesnei eksploatacijai; gelžbetonines konstrukcijas rekomenduotina keisti naujomis; Pastato rūsio monolitinės gelžbetoninės perdangų konstrukcijos išbetonuotos nekokybiškai; patalpose, kuriose kaupiasi drėgmė, koroduoja konstrukcijų plieniniai elementai ir armatūra; korozijos pažeistas rūsio ir antstato gelžbetonines konstrukcijas rekomenduotina sustiprinti; stiprinamų, drėgmės pažeistų gelžbetoninių konstrukcijų betono paviršių rekomenduotina padengti apsauginėmis dangomis; gelžbetoninių konstrukcijų apsaugos medžiagų kokybė turi tenkinti standartų reikalavimus; atmosferinių kritulių, šalčio ir gaisro pažeistas Pastato centrinės dalies antstato mūrines sienas būtina sustiprinti; monolitinę gelžbetoninę antstato denginio plokštę rekomenduotina sustiprinti ir padegti apsauginėmis dangomis pagal standartų reikalavimus; Pastato centrinės dalies medines stogo konstrukcijos netenkina Europos Sąjungos reglamento Nr. 305/2011 nustatytų mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimų; Pastato centrinės dalies medines stogo konstrukcijas rekomenduotina stiprinti; Pastato stogo skardinę dangą rekomenduotina pakeisti; būtina pakeisti supuvusį lentų paklotą ir supuvusias gegnes; atsižvelgiant į statinio laikančiųjų konstrukcijų pažeidimų mastą gaisro metu, eksploatuojamos dalies būklės ir statybos reglamentų reikalavimų pokyčius statinio eksploatacijos periodu, rekomenduotina parengti Pastato rekonstrukcijos projektą.

27. Teismas vertino, jog šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą vienareikšmiškai išvadai, kad Pastatas yra apleistas ir neprižiūrėtas, o tokią būklę sąlygojo eilę metų elementariai nevykdyta jo priežiūra. Teismas neabejojo, kad patalpų ar statinio pripažinimas apleistu yra siejamas su tokio nekilnojamojo turto būkle ir naudojimu pagal paskirtį, kuria pagal teisės aktų reikalavimus privalo rūpintis objekto savininkas (naudotojas), t. y. nagrinėjamu atveju – pareiškėjas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nėra atlikęs jokių Pastato remonto darbų. Tai patvirtino teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškindamas, kad pareiškėjas po gaisro yra atlikęs tik Pastato avarinės būklės likvidavimo ir konservavimo darbus. Jokių kitų duomenų ar įrodymų, kokius veiksmus pareiškėjas atliko Pastato būklei gerinti be paminėtų teismo posėdžio metu byloje nėra pateikta.

28. Teismas nustatė, jog Savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 30125 buvo patvirtintas patalpų ir statinių, kuriems 2012 metais taikomas vieno procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašas. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 30-1741 buvo patvirtintas patalpų ir statinių, kuriems 2013 metais taikomas vieno procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašas. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 30-1922 buvo patvirtintas patalpų ir statinių, kuriems 2014 metais taikomas 2,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašas. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 30-2626 buvo patvirtintas patalpų ir statinių, kuriems 2015 metais taikomas 2,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašas. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 30-2956 buvo patvirtintas patalpų ir statinių, kuriems 2016 metais taikomas 3 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašas. Teismas nustatė, kad pagal Savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1-1792 patvirtintas Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisykles, fiziniams ir juridiniams asmenims, kurių naudojamoje valstybinėje žemėje ar / ir nuomojamame (-uose) valstybinės žemės sklype (-uose) ar jo / jų dalyje (-yse) yra patalpos ar / ir statiniai, kurie yra įtraukti į Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu tvirtinamą einamųjų metų patalpų ir statinių, kurie yra apleisti ar neprižiūrimi, sąrašą, nustatomas valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas – 4 proc. nuo žemės vertės (10.2. papunktis).

29. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui prievolė mokėti padidintus nekilnojamojo turto ir valstybinės žemės nuomos mokesčius tiesiogiai kilo iš administracinių teisės aktų, t. y. Savivaldybės tarybos sprendimų ir Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų, pastatą įtraukus į Patalpų ir statinių, kurie yra nenaudojami ar naudojami ne pagal paskirtį arba yra apleisti ar neprižiūrimi, sąrašą. Teismas nustatė, jog teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas nėra apskundęs nė vieno Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kurio pagrindu pareiškėjo 2012–2016 m. Pastatui taikytas padidintas nekilnojamojo turto tarifas ar Savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nuo 2014 m. taikytas padidintas valstybinės žemės nuomos mokestis. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas su jais sutiko ir pats savo nuožiūra pasirinko tokį elgesio variantą (nesiekė panaikinti minėtus Savivaldybės priimtus galimai neteisėtus teisės aktus) ir toks jo elgesys laikytinas pareiškėjo savarankiškai pasirinktu veikimo modeliu, nesusijusiu su atsakovų neteisėtais veiksmais. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad pareiškėjas teigdamas, jog Savivaldybė veikė nesąžiningai, nenurodė jokio konkretaus teisės akto, reglamentuojančio Savivaldybės kaip viešojo administravimo subjekto veiklą.

30. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Teismas nurodė, jog šioje byloje pareiškėjui teko pareiga įrodyti, kad būtent dėl Savivaldybės ir Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų jis patyrė jo nurodomą turtinę žalą. Teismas sprendime jau minėjo, jog pareiškėjui privalomi mokėti mokesčiai (nekilnojamojo turto ir žemės nuomos) yra nustatyti teisės aktuose, t. y. patvirtinti 2011 m. rugpjūčio 26 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1255, 2012 m. rugsėjo 4 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1741, 2013 m. rugsėjo 4 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1922, 2014 m. rugsėjo 3 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2626, 2015 m. rugsėjo 7 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2956 ir Savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1-1792 bei juose nustatytas atitinkamas mokesčių tarifas. Teismas pažymėjo, kad įsakymai nėra nuginčyti (ar ginčijami) teisės aktų nustatyta tvarka, todėl darė išvadą, jog tiek nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, tiek valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas yra nustatyti galiojančiais ir teisėtais minėtų institucijų sprendimais. Teismas sutiko su Savivaldybės pozicija, kad pareiškėjas turtinę žalą iš esmės grindžia tik hipotetiniais ir deklaratyviais, niekuo nepagrįstais teiginiais. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad tokie teiginiai neįrodo Savivaldybės veiksmų neteisėtumo, nes pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai.

31. Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat tvirtino, kad neteisėti atsakovų veiksmai pasireiškė nesąžiningais ikisutartiniais (derybiniais) santykiais su pareiškėju. Teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjo teiginiai nagrinėti administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01190-2017-4), todėl teismas dėl jų nepasisakė.

32. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė Lietuvos valstybės ar Savivaldybės veiksmų, prieštaraujančių teisės aktų reikalavimams, taip pat nenustatė bendro pobūdžio pareigų nevykdymo, todėl darė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti minėtų institucijų neteisėtus veiksmus pagal CK 6.271 straipsnį. Nustatęs, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų veiksmų, teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas atlyginti patirtą turtinę žalą yra nepagrįstas. Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1995/2013).

III. 33. Pareiškėjas BUAB „VIPC Vilnius“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą administracinėje byloje ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, t. y. priteisti pareiškėjo naudai 302 996,45 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o tuo atveju jei apeliacinės instancijos teismas nematys galimybės priimti naują sprendimą dėl ginčo esmės – grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovų pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

34. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. apskritai nevertino didelės dalies teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių bei klaidingai atskirai nuo bendro konteksto interpretavo sprendime aprašytas faktines aplinkybes. Pareiškėjas teigia, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas dėl senaties termino skaičiavimo pradžios bei dėl Savivaldybės ir Vyriausybės neteisėtų veiksmų sampratos civilinės teisės aktais reglamentuojamuose ikisutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose. Pareiškėjo įsitikinimu, netinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei materialinių teisės normų taikymas lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo byloje priėmimą.

35. Pareiškėjas teigia, jog teismas klaidingai nustatė momentą, kada pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjas nurodo, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Minėto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

36. Pareiškėjas pabrėžia, kad byloje reiškia reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, pasireiškusių nesąžiningais ikisutartiniais santykiais su pareiškėju, t. y. nesąžiningomis derybomis dėl Pastato išpirkimo ar perėmimo visuomenės poreikių tenkinimui bei dėl atsakovų veiksmų, trukdant pareiškėjui realizuoti nuosavybės teises į Pastatą, taip pat jį kapitališkai sutvarkyti. Pareiškėjas teigia, jog dėl vykusių derybų dėl Pastato perleidimo, jis 2012–2014 m. neginčijo Savivaldybės sprendimų taikyti padidintus mokesčius dėl pastato būklės ir tik 2015 m. pareiškėjui tapo aišku, kad derybos iš atsakovų pusės vyko nesąžiningai bei buvo nepagrįstai nutrauktos, t. y. 2014 m. pabaigoje Savivaldybės taryba net nesiėmė svarstyti planuoto klausimo dėl taikos sutarties sudarymo ar kitų būdų išpirkti / perimti Pastatą, o nuo 2015 m.

Savivaldybė apskritai daugiau jokių racionalių derybų nebevedė, nors toliau įvairiuose raštuose ir viešuose pareiškimuose dėstė (ir tebedėsto) poziciją, jog Pastatas turi būti visuomeninės paskirties bei Savivaldybės / valstybės nuosavybė. Pareiškėjas pažymi, kad vertinant pareiškėjo sužinojimo apie jo pažeistas teises momentą, atkreiptinas dėmesys į pačios Savivaldybės pripažįstamą aplinkybę, kad 2014 m. rugsėjo 9 d., tai yra mažiau nei treji metai iki pareiškėjo kreipimosi į teismą, derybos dar vyko. Pareiškėjas akcentuoja, kad tik 2015 m. pradžioje pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir turėjo 3 metų terminą, t. y. iki 2018 m. pradžios, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas 2017 m. kovo 27 d., taigi nepraleidus ieškinio senaties termino. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad kompleksiškai vertinant atsakovų veiksmus yra pagrindas juos traktuoti kaip tęstinį Pareiškėjo teisių pažeidimą, nes nutrūkus deryboms dėl Pastato, pasireiškė kiti nesąžiningi atsakovų veiksmai, kuriais atsisakyta sudaryti po Pastatu esančio žemės sklypo nuomos sutartį ilgesniam nei vienerių metų terminui bei reikalauta į žemės sklypo nuomos sutartį įtraukti sąlygą, draudžiančią kapitaliai remontuoti ir / ar rekonstruoti žemės sklype esantį Pastatą, pradėtas žemės sklypo detaliojo plano rengimas, šiame žemės sklype numatant tik visuomeninės paskirties objektus.

Pareiškėjo nuomone, nesąžiningi atsakovų veiksmai tęsiasi iki pat šios dienos ir ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną dieną iš naujo (CK 1.127 str. 5 d.).

37. Pareiškėjas nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje pareiškimą dėl žalos atlyginimo bankrutuojančio pareiškėjo vardu pareiškė bankroto administratorius, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte bei 8 punkte nustatytas pareigas ginti visų kreditorių, taip pat ir pareiškėjo teises bei turtinius interesus. Pareiškėjas pabrėžia, kad vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktu laikytina, jog bankroto administratorius apie sandorius ir bankrutuojančios įmonės turtinius interesus pažeidusius atsakovų veiksmus sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą / veiksmų atlikimą gavimo dienos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad minėtą ĮBĮ nuostatą aiškinanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad būtent nuo įmonės dokumentų perdavimo bankroto administratoriui dienos yra pradedamas skaičiuoti atitinkamas senaties terminas bankroto administratoriui pareikšti atitinkamą ieškinį įmonės vardu ginant įmonės ir jos kreditorių interesus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Pareiškėjas nurodo, kad jo neteisminė bankroto byla buvo pradėta ir bankroto administratorius paskirtas pareiškėjo kreditorių susirinkimo 2016 m. gruodžio 27 d. nutarimo pagrindu. Pareiškėjas pareiškimą dėl žalos atlyginimo pareiškė 2017 m. kovo 27 d., taigi nepraleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino.

38. Pareiškėjas nurodė, kad iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas, spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, vertino tik atsakovų (iš esmės tik Savivaldybės) veiksmus, susijusius su: (1) Pastato įtraukimu į patalpų ir statinių, kurie yra apleisti ir neprižiūrimi, sąrašą bei (2) padidinto nekilnojamojo turto bei valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifo taikymu 2012–2016 m. Dėl taikytų ribojimų pareiškėjo Pastatui ir jų kontekste nesąžiningai vestų derybų dėl Pastato perėmimo / įsigijimo Savivaldybės / valstybės nuosavybėn teismas pažymėjo tik tiek, „kad šie pareiškėjo teiginiai nagrinėti administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01190-2017-4), todėl teismas dėl šių teiginių nepasisako“.

Pareiškėjas pabrėžia, kad šioje byloje reikalavimą reiškė ne Savivaldybės sprendimų taikyti pareiškėjo turtui padidintą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą pagrindu, o atsakovų veiksmų, kurių pasėkoje pareiškėjas neturėjo pagrįstos ir racionalios galimybės sutvarkyti Pastatą, pagrindu, t. y. dėl nepateisinamai ir nepagrįstai ilgą laiką vykdytų nesąžiningų derybų su pareiškėju ir nepagrįstai visą derybų laikotarpį ir po jų taikytų apribojimų Pastato sutvarkymui (rekonstrukcijai). Pareiškėjas akcentuoja, kad nei šioje byloje, nei kitose bylose pareiškėjas neginčijo Savivaldybės veiksmų ir teisės aktų, susijusių su padidinto nekilnojamojo turto ir valstybinės žemės nuomos mokesčio nustatymu, t. y. tų atsakovų veiksmų, kurių teisėtumą / neteisėtumą sprendime vertino teismas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skundo pagrindu nurodytų aplinkybių dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų ikisutartiniuose santykiuose bei visą laiką taikytų ribojimų Pastato atžvilgiu teismas net nenagrinėjo, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjas pažymi, kad teismo nurodytoje administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 pareiškėjas taip pat reiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo tiems paties atsakovams, iš dalies dėl tų pačių neteisėtų veiksmų, tačiau dėl kitokio pobūdžio žalos (apskaičiuotos kaip turto, kuriuo pareiškėjas negali naudotis, netekta vertė) ir akcentuoja, jog administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 teismo sprendimas buvo skelbiamas vėliau, nei skundžiamas sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjo nuomone, nėra jokio racionalaus ir teisėto pagrindimo, kodėl teismas (paskelbęs sprendimą anksčiau, nei sprendimas buvo skelbiamas kitoje, skundžiamame sprendime minimoje byloje) atsisakė nagrinėti šioje administracinėje byloje pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, pasireiškusių nesąžiningomis derybomis ir Pastato atžvilgiu taikytais ribojimais.

39. Pareiškėjas teigia, jog priešingai nei sprendė teismas, šioje byloje surinkti įrodymai patvirtina atsakovų atliktus neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tiek taikytais apribojimais pareiškėjui savarankiškai išspręsti Pastato būklės sutvarkymo klausimus, tiek nesąžiningomis derybomis dėl Pastato įsigijimo / perėmimo Savivaldybės / valstybės nuosavybėn. Pareiškėjas nurodo, kad byloje yra pateikti įrodymai, jog dar 2006 m. liepos 26 d. Savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kurio pagrindu Savivaldybės administracija pradėjo derybas su pareiškėju dėl Pastato išpirkimo Savivaldybės nuosavybėn ar dėl bendros veiklos, įgyvendinant Tautos namų idėją, 2009 m. birželio 9 d. buvo sudaryta vyriausybinė Darbo grupė, kuri taip pat aktyviai svarstė pastato išpirkimo ir Tautos namų įgyvendinimo klausimus, pritarė Savivaldybės iniciatyvai ir ribojo Pastato remonto ar rekonstrukcijos darbus pareiškėjo lėšomis.

Pareiškėjas nurodo, kad nurodytų institucijų sprendimams pritarė ir dalyvavo juos įgyvendinant Kultūros ministerija bei Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT). Pareiškėjas akcentuoja, jog jis, taip pat palaikė Tautos namų idėją, o būdamas privatus ir pelno siekiantis asmuo, savo veikloje vadovaudamasis pirmiausiai racionalumo ir ekonomiškumo principais, neturėjo jokio pagrindo investuoti lėšas į sutvarkymą ir remontą Pastato (iš esmės kapitalinę jo rekonstrukciją, pritaikant šiuolaikiniams poreikiams), kurį pagal Savivaldybės deklaruojamus tikslus ir priimamus sprendimus ketinama artimiausiu metu perimti Savivaldybės žinion.

Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovų veiksmai pradedant derybas dėl Pastato išpirkimo ir jų nebaigiant, inicijuojant ir pradedant atitinkamų teritorijų planavimo dokumentų rengimą, tačiau jų nebaigiant, vykdant derybas dėl Pastato mainų ir net suderinus visas reikalingas susitarimo sąlygas, tačiau dėl visiškai nežinomų priežasčių neteikiant šio klausimo svarstyti Savivaldybės tarybai ir apskritai nutraukiant racionalias derybas, nors toliau deklaruojant siekį perimti Pastatą ir užkirsti kelią bet kokiems privatiems asmenims turėti į jį nuosavybės teises, vertintini kaip akivaizdžiai nesąžiningi ir neteisėti.

Pareiškėjas, remdamasis viešai paskleista informacija visuomenės informavimo priemonėse, pažymi, jog tokie nesąžiningi atsakovų veiksmai tęsiasi ir toliau – pareiškėjas teikia įrodymus apie Savivaldybės mero 2017 m. spalio 20 d. viešai išplatintą poziciją, jog potencialius pastato pirkėjus meras informuos apie tai, jog „atstatant šiuo metu apgriuvusį Pastatą šiuo metu numatyta tik visuomeninė jo paskirtis, planuojama čia įrengti koncertų salę“.

40. Pareiškėjas vadovaujasi CK 6.271, 6.263 straipsnių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika valstybės valdžios civilinės atsakomybės klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-103/2007, 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-665/2005) bei pabrėžia, kad tokie atsakovų veiksmai, kuriais yra taikomi ribojimai pačiam pareiškėjui išspręsti Pastato sutvarkymo poreikius, tačiau ir nėra priimami jokie konkretūs sprendimai dėl Pastato perėmimo ar panaudojimo viešųjų poreikiu įgyvendinimui (atsižvelgiant į bet kokius racionalumo kriterijus peržengiančią trukmę), negali būti vertinami kaip atitinkantys viešojo administravimo institucijų pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

41. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovų nesilaikymą bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai, rūpestingai ir sąžiningai patvirtina ir faktas, kad Savivaldybė, esant tapačiai faktinei situacijai ne visada taikė padidintą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą pareiškėjui priklausančiam Pastatui. Nors į 2007 m. balandžio 4 d. Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1587 patvirtintą Patalpų ir statinių, kuriems 2007 metais taikomas vieno procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašą buvo įtrauktas pareiškėjui priklausantis Pastatas (sąrašo 1.2 p.), tačiau atsakovams deklaravus siekį Pastatą pritaikyti visuomenėms reikmėms ir suintensyvėjus deryboms, 2008 m. liepos 16 d. Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-607, pareiškėjui priklausantis Pastatas buvo išbrauktas iš šio sąrašo.

42. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 pateiktu ikisutartinių teisinių santykių išaiškinimų, akcentuoja jame įvardintą šalių abipusę pareigą elgtis sąžiningai ir pabrėžia, jog jeigu derybose viena iš šaliu elgėsi nesąžiningai ir sutartis nebuvo sudaryta dėl šios nesąžiningų veiksmų, tai nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius.

43. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas neturėjo pagrindo nagrinėti Pastato fizinės būklės ir aplinkybės, ar pagrįstai 2012-2016 m. Pastatas įtrauktas į netvarkomo turto sąrašus, nes ne šie Savivaldybės veiksmai (Pastato įtraukimas į tokį sąrašą) šioje byloje laikomi pagrindu atlyginti žalą. Pareiškėjas nurodo, kad teismo padarytos išvados, jog „Pastatas yra apleistas ir neprižiūrėtas, o tokią būklę sąlygojo eilė metų elementariai nevykdyta Pastato priežiūra“, taip pat neatitinka į bylą pateiktų įrodymų. Pareiškėjas pabrėžia, kad byloje buvo pateikti įrodymai bei paaiškinimai, kad pareiškėjas nuo 2004 metų savo jėgomis vykdė nuolatinę Pastato priežiūrą ir, atsižvelgiant į galimybes bei poreikį, tvarkymo (einamojo remonto) darbus, o Ekspertizės akte yra iš esmės konstatuojami konstrukcijų trūkumai, kurių priežastis – 2004 m. įvykęs gaisras, esminių pastato trūkumų ar pažeidimų, atsiradusių po gaisro (vėlesnės pastato eksploatacijos ar atsakovų nurodomos „nepriežiūros“ metu) nenustatyta. Pareiškėjas pabrėžia, jog aktuali į bylą pateikto Ekspertizės akto išvada, kurioje pateikta rekomendacija dėl gaisro fiziškai pažeistų laikančiųjų konstrukcijų pažeidimams pašalinti parengti pastato rekonstrukcijos projektą.

44. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Savivaldybės taryba esant tapačioms aplinkybėms 2008 m. liepos 16 d. jau buvo priėmusi sprendimą išbraukti pareiškėjui priklausantį pastatą iš sąrašo patalpų ir statinių, kuriems taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Nei 2011 metais, nei 2012 metais nepasikeitė jokios aplinkybės, susijusios su pastato būkle ar galimybe jį sutvarkyti, tačiau pasikeitė Savivaldybės politinė valia taikyti pareiškėjui padidintą mokesčio tarifą ir tokiu būdu daryti papildomą spaudimą 2012 m. suaktyvintose derybose. Pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. rugsėjo 22 d. į bylą buvo pateikti atsakovo Savivaldybės kitoje administracinėje byloje Nr. el-2681-561/2017 teikti rašytiniai paaiškinimai, kad „pareiškėjas bet kokiu atveju, neturėdamas ilgalaikės, t. y. ilgesnės nei 3 metų žemės sklypo nuomos sutarties, nebūtų galėjęs atlikti Pastato rekonstrukcijos darbus (nuo 2011 m. gegužės 1 d. įsigaliojo tai draudžianti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 30.7 p. redakcija)“. Pareiškėjo nuomone, Savivaldybė pripažįsta, kad ilgalaikės valstybinės žemės nuomos sutarties neturėjimas yra esminė kliūtis Pareiškėjui suprojektuoti ir atlikti Pastato rekonstrukcijos darbus.

45. Pareiškėjas nurodo, kad byloje taip pat yra įrodymai, kad nutrūkus deryboms su atsakovais, 2016 m. būtent Savivaldybė raštu kreipėsi į NŽT dėl žemės sklypo, kuriame yra Pastatas, nuomos sutarties tęsimo, kuriame nurodė, kad „atsižvelgdami į visus šiame rašte išdėstytus faktus ir aplinkybes, siūlome atsižvelgti į Savivaldybės prašymą bei sklypo svarbą valstybei ir Vilniui. Tuo atveju, jeigu išnuomotumėte sklypą, prašome atsižvelgti į siūlymą dėl nuomos laikotarpio apribojimo iki vienerių metų, o išnuomojimo atveju į valstybinės žemės nuomos sutartį įrašyti privalomąją sąlygą, kad draudžiama kapitaliai remontuoti ir (ar) rekonstruoti sklype esanti Pastatą (patalpas), nes tokios sąlygos neįrašymas komplikuotų Tautos namų idėjos įgyvendinimą“. Pareiškėjas teigia, jog Savivaldybė ėmėsi veiksmų, kuriais akivaizdžiai siekiama sudaryti formalias kliūtis pareiškėjui kapitaliai sutvarkyti po gaisro pažeistą Pastatą bei pritaikyti jį šiuolaikiniams poreikiams, taigi Pastatas nesutvarkytas dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų, o ne dėl pareiškėjo neveikimo.

46. Pareiškėjas akcentuoja, kad skundžiamame sprendime teismas vertino ne tuos atsakovų veiksmus, kuriuos 2017 m. kovo 27 d. pareiškime nurodė pareiškėjas, teisėtumo aspektu, skundžiamame sprendime teismas apskritai nepasisakė dėl pareiškėjo pareiškimo argumentų dėl žalos dydžio ir priežastinio ryšio. Pareiškėjo nuomone, šios būtinų atsakovų civilinės atsakomybės kilimo sąlygos yra išsamiai pagrįstos pareiškime.

47. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo BUAB „VIPC Vilnius“ apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

48. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ieškinio senatimi, teigia, jog nepaisant to, kad kai kuriais atvejais ginčus dėl turtinės žalos nagrinėja administraciniai teismai, tačiau tokie reikalavimai pagal savo pobūdį yra civiliniai ir jiems pareikšti taikomos civiliniame kodekse numatytos ieškinio senaties taisyklės. Atsakovas, remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011) nurodo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu.

49. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog 3 metų ieškinio senaties terminas prasidėjo 2015 m. pradžioje, kai atsakovai nustojo vesti derybas dėl Pastato perėmimo visuomenės poreikiams ir teigia, jog ji yra prieštaringa. Atsakovo nurodo, jog jeigu pareiškėjas atsakovų veiksmų neteisėtumą sieja su 2015 m. pradžioje nutrūkusiomis derybomis dėl Pastato išpirkimo (nors derybos faktiškai nutrūko dar 2014 m. spalio 7 d. rašto Nr. 17.2.-11811 pagrindu), tai bet kokiu atveju iki šio momento atlikti atsakovų veiksmai tinkamam bylos išsprendimui jokios įtakos neturi, kadangi pareiškėjas jų nelaikė ir nelaiko neteisėtais (ką įrodo aplinkybė, kad pareiškėjas iki pat 2017 m. į teismą dėl jokių atsakovų veiksmų laikotarpiu nuo 2006 m. niekada nėra kreipęsis). Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo teiginys, kad apie atsakovų veiksmų neteisėtumą jam tapo aišku tik 2015 m. pradžioje (apeliaciniame skunde nėra nurodoma tiksli „sužinojimo“ data) yra deklaratyvus ir niekaip nepagrindžiamas, kadangi faktinė situacija tiek 2006 m., tiek 2007 m., tiek 2015 m. ar dabar yra analogiška – Pastatas nėra išpirktas, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas, reikšdamas skundą nagrinėjamoje byloje ir kildindamas žalos atsiradimo faktą iš iki 2014 m. balandžio 11 d. neva neteisėtai atliktų atsakovų veiksmų, yra akivaizdžiai praleidęs 3 metų senaties terminą.

50. Atsakovas pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjo vardu veikiantis bankroto administratorius jokių pareiškėjo sandorių neginčija. Atsakovas teigia, kad apeliaciniame skunde minimas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas yra siejamas tik su sandorių, priešingų įmonės veiklai, ginčijimu, todėl teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, neprivalėjo šia norma vadovautis nagrinėjamoje byloje. Atsakovas pažymi, kad nei minėtas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas, nei apeliaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo praktika, nenumato priešingų įmonės interesams „veiksmų“ skundimo, todėl pareiškėjas akivaizdžiai siekia suklaidinti apeliacinės instancijos teismą.

51. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad net ir įvertinus, kad pareiškėjas nepažeidė 3 metų ieškinio senaties termino, sprendimu byloje buvo nustatyta neginčijama aplinkybė, jog pareiškėjas neskundė nė vieno Savivaldybės administracinio akto, kurio pagrindu pareiškėjui buvo taikomi padidinti nekilnojamojo turto mokesčio bei žemės sklypo nuomos tarifai – tad pareiškėjas, neginčydamas minėtų teisės aktų teisėtumo, skundu nagrinėjamoje byloje iš esmės bandė apeiti įstatymo numatytus terminus administraciniams aktams apskųsti / peržiūrėti.

52. Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su atsakovo veiksmais dėl Pastato išpirkimo, nurodo, jog pareiškėjas žalos atsiradimą kildino iš konkrečių Savivaldybės administracinių aktų, kurių pagrindu pareiškėjas 2012–2016 m. laikotarpiu mokėjo padidintą nekilnojamojo turto ir 2014–2016 m. padidintą žemės nuomos mokesčio tarifus, nors teisės aktų nustatytais terminais nėra jų skundęs. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo pozicija dėl racionalumo ir ekonomiškumo principų neinvestuoti lėšų į Pastato sutvarkymą yra nepagrįsta ne tik dėl to, kad atsakovai niekada neturėjo ir neprisiėmė teisinės pareigos Pastatą perimti, bet ir dėl to, kad ar atsakovai būtų, ar ne perėmę Pastatą, pareiškėjo prievolė mokėti padidintus mokesčių tarifus iki Pastato perdavimo niekur nedingtų, priešingai – nesumokėjus įsiskolinimo teisės aktuose nustatytas terminais (kaip buvo ir šiuo atveju, kadangi pareiškėjas su valstybės / Savivaldybės biudžetais galutinai atsiskaitė tik 2017 m.), pradėjo kauptis delspinigiai, dėl ko toks neveikimas (5 metus trunkantis laukimas, kol kažkas Pastatą perims) nėra suderinamas su pareiškėjo deklaruojamais racionalumo ir ekonomiškumo principais.

53. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad apie 2015 m. pradžioje nutrūkusias, atsakovų nesąžiningai vykdytas derybas, pažymi, kad pareiškėjas neskundė 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymo Nr. 30-2956, kuriuo 2016 mokestiniams metams buvo nustatytas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Atsakovo nuomone, toks pareiškėjo neveikimas žymi ne tik paties pareiškėjo aplaidų savo tariamai pažeistų teisių gynimą, bet ir patvirtina ne kartą Savivaldybės išreikštą poziciją, kad pareiškėjo pagrindinis tikslas buvo ne Pastatą suremontuoti ir naudoti savo poreikiams (kam neva trukdo atsakovai), bet parduoti atsakovams. Atsakovas pažymi, jog jokie teisės aktai neįpareigoja valstybės (savivaldybės) institucijų vykdyti privataus turto išpirkimo procedūras, priešingai, net ir esant viešajam visuomenės interesui dėl tam tikro turto panaudojimo, tik valdžios institucijos savo kompetencijų ribose ir atsižvelgdamos į turimas finansines galimybes, gali, bet neprivalo priimti sprendimą dėl privačios nuosavybės perėmimo visuomenės poreikiams užtikrinti. Atsakovas nurodo, kad šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams (CK 4.100 str., Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45 str. ir kt.) suteikia teisę, bet ne pareigą įstatymo nustatyta tvarka perimti privačią nuosavybę viešiesiems poreikiams patenkinti, be visa ko, teisingai už ją atlyginus. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. spalio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2010). Atsakovo nuomone, pareiškėjas nuosavybės teise valdydamas Pastatą, neturėjo ir negalėjo turėti jokio objektyviais teisiniais pagrindais paremto lūkesčio, kad Savivaldybė (ar valstybė) būtinai išpirks jį visuomenės reikmėms.

54. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas kaip vidutiniškai protingas ir apdarus asmuo (lot. bonus pater familias), vykdydamas investicinę veiklą (įsigydamas pastatą) ir matydamas, kad derybos dėl Pastato išpirkimo užsitęsė, neturint jokių objektyvių garantijų dėl jų sėkmingos baigties, pareiškėjui dėl to galimai patiriant nuostolius (kas yra teigiama skunde), turėjo priimti atitinkamus sprendimus dėl tolimesnių derybų tikslingumo.

55. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nutrūkus deryboms dėl pastato išpirkimo, 2015 m. rugsėjo 16 d. vykusio pasitarimo Savivaldybėje metu, pareiškėjas nurodė ryžtą toliau bendradarbiauti dėl šios idėjos įgyvendinimo, jeigu atitinkama valia atsirastų iš atsakovų pusės, ir tokiu atveju keisti planus dėl Pastato pardavimo / rekonstravimo, pritaikant Pastatą šiuolaikiniams poreikiams. Taigi, net ir nutrūkus deryboms dėl Pastato išpirkimo, pareiškėjas nelaikė, kad jos nutrūko dėl atsakovų nesąžiningumo ir tokią poziciją pareiškėjas suformavo tik po kelių metų, pradėjus pareiškėjo bankroto procedūras. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas neįrodinėjo jokių atsakovų nesąžiningo elgesio aplinkybių, o tik deklaratyviai teigė, kad atsakovai derybas vedė nesąžiningai. Atsakovas nurodė, jog Pastatas stovi kitos paskirties valstybinės žemės sklype, kuriam buvo nustatytas visuomeninis naudojimo būdas, tad pareiškėjas, įsigydamas Pastatą visuomeninės paskirties valstybinės žemės sklype, puikiai suvokė, kad nepakeitus žemės sklypo naudojimo būdo jame galimos tik visuomeninės paskirties objektų statybos rūšys ir eksploatavimas. Pareiškėjui 2009 m. vasario 27 d. Savivaldybės administracija išdavė projektavimo sąlygų sąvadą pastato kaip kultūros paskirties objekto rekonstravimui (galiojo iki 2012 m. vasario 27 d. kaip numatyta tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 10 dalyje) pagal pareiškėjo parengtus projektinius pasiūlymus (numatyta didinti pastatą iki 20 000 kv. m, daugiau nei pusę patalpų ploto skiriant visuomeninės paskirties patalpoms). Tačiau pareiškėjas per 3 metų laikotarpį dėl statybos leidimo išdavimo į Savivaldybę nesikreipė, todėl jokie pastato rekonstravimo darbai pagal minėtą projektavimo sąlygų sąvadą pareiškėjo valia pradėti nebuvo.

56. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas 2009 m. gruodžio 24 d. raštu informavo Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką, kad neprieštarauja valstybės ir Savivaldybės ketinimams įsigyti pastatą ir Vyriausybės kanclerio prašymu savanoriškai sustabdo visus Pastato projektavimo darbus. Atsakovo vertinimu, tokia neapibrėžta situacija, kai tarp pareiškėjo ir atsakovų buvo užmegztas dialogas dėl Pastato perėmimo, visiškai tenkino pareiškėją ir šis nelaikė, kad projektavimo darbų sustabdymas prieštarauja pareiškėjo interesams ar juolab jam gali daryti žalą. Atsakovas, nurodydamas faktines sklandžiai vykusių derybų aplinkybes, akcentuoja, kad atsakovai neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl Pastato išpirkimo / išmainymo, tokia situacija tenkino pareiškėja, todėl derybas dėl Pastato perėmimo nebuvo galima vertinti kaip toli pažengusias. Vien tai, kad derybos nesibaigė Pastato perdavimu Savivaldybei ar valstybei, atsakovo nuomone, savaime nereiškia nesąžiningų atsakovų veiksmų, o priešingai, byloje esantys įrodymai (Darbo grupės protokolai, sprendimai dėl įstatinio UAB „Šiaurės miestelis“ kapitalo didinimo, ketinimų protokolas dėl Pastato mainų ir kt.), kuriuos teismas ištyrė, rodo, kad tiek atsakovai, tiek pareiškėjas aktyviai ieškojo būdų Pastato perdavimui visuomenės reikmės patenkinti, tačiau nesant galimybių mainyti Savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą ir neturint pakankamai viešųjų finansų savarankiškam Pastato išpirkimui, Pastatas taip ir nebuvo perduotas atsakovams.

57. Atsakovas nesutinka su deklaratyviu pareiškėjo teiginiu, jog atsakovai nepažeidė CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrą pareigą elgtis sąžiningai ir rūpestingai nei vykdant derybas dėl Pastato išpirkimo, nei 2016–2017 m. laikotarpiu, kurio metu, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomi nepagrįsti ribojimai vykdyti veiklą žemės sklype ir / ar eksploatuoti Pastatą pagal paskirtį. Atsakovas nurodo, kad 2016 m. rugsėjo mėn. buvo pradėtos žemės sklypo detaliojo plano rengimo procedūros, kurios nei skundo padavimo metu, nei šiuo metu nėra užbaigtos, todėl jokių teisinių padarinių pareiškėjo atžvilgiu nesukėlė ir negalėjo sukelti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nedetalizavo kaip žemės sklypo detalusis planavimas, atsižvelgiant į miesto bendrojo plano sprendinius, lėmė pareiškėjo turtinės žalos atsiradimą, todėl toks deklaratyvus ir teisiškai neįrodytas teiginys neįrodo, kad detaliojo plano rengimas kaip nors nepagrįstai pažeidžia ar riboja Pareiškėjo nuosavybės teises į Pastatą.

58. Atsakovas pažymėjo, kad Savivaldybė į NŽT kreipėsi su siūlymu nuomos laikotarpį apriboti iki vienerių metų, o išnuomojimo atveju siūlė į valstybinės žemės nuomos sutartį įrašyti sąlygą, kad draudžiama kapitališkai remontuoti ar rekonstruoti sklype esantį Pastatą (patalpas), o patį sutarties projektą rengė ir pareiškėjui teikė NŽT. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad sprendimą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygų priima ne Savivaldybė, o NŽT (Savivaldybei nėra žinoma, ar pareiškėjas teismine tvarka apskundė NŽT iškeltas nuomos sutarties sąlygas, tačiau bet kokiu atveju nuomos sutartis pasirašyta nebuvo), o NŽT nagrinėjamoje byloje jokie reikalavimai nereiškiami, tad atsakovui nėra aišku, apie kokį nesąžiningumą kalba pareiškėjas, teigdamas, kad žemės sklypo nuomos sutartis nėra sudaroma dėl atsakovų veiksmų.

59. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kaip Savivaldybės meras, visuomenės informavimo priemonėms pateikdamas faktinę informaciją apie žemės sklypui miesto bendruoju planu nustatytus sprendinius, jų pagrindu pradėtų žemės sklypo detaliojo planavimo procedūrų eigą ir bendruoju planu numatytą galimybę Pastato vietoje įkurti Tautos namus, pažeidė įstatymu Savivaldybei priskirtas funkcijas ar lėmė jų aplaidų, netinkamą, nesąžiningą vykdymą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad publikacijų turinys nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie tariamą trukdymą Pastatą parduoti, Savivaldybės meras informavo pareiškėją, kad jis, kaip sąžiningas pardavėjas, turėtų informuoti potencialius Pastato pirkėjus apie žemės sklypui taikomus teritorijų planavimo dokumentų reikalavimus ir žemės sklypo užimamos teritorijos svarbą visai visuomenei. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savanoriškai sustabdė bet kokias Pastato pardavimo procedūras.

60. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad Savivaldybė esant tapačiai faktinei situacijai ne visada taikė padidintą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą pastato atžvilgiu, o tai vėlgi neva patvirtina, kad atsakovai nesilaikė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai, rūpestingai ir sąžiningai, pažymi, kad nėra aišku kuo padidinto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo taikymas Pastatui yra susijęs su minėtomis bendro pobūdžio pareigomis – nekilnojamojo turto mokesčio taikymą reglamentuoja ne bendro pobūdžio pareigos, o konkretus teisės aktas, t. y. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, todėl pareiškėjas, nesutikdamas su vienokio ar kitokio dydžio nekilnojamojo turto mokesčio pastatui nustatymu turėjo ir turi visas galimybes savo interesus ginti teismine tvarka (ką pareiškėjas darė kitoje administracinėje byloje Nr. eI-2681-561/2017, tačiau pareiškėjo skundas dėl neva nepagrįstai pritaikyto padidinto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo 2017 m. buvo atmestas).

61. Atsakovas pažymi, kad dėl Pastato išpirkimo / mainų vykusios derybos niekaip nekliudė ir negalėjo kliudyti pareiškėjui rūpintis tinkama Pastato būkle ir atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas nuo 2004 m. būtų kreipęsis į Savivaldybę dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo Pastato remonto darbams atlikti ar atlikęs panašaus pobūdžio Pastato avarinės būklės likvidavimo darbus, nereikalaujančius statybą leidžiančio dokumento, todėl akivaizdu, kad ne neįvykusios Pastato perėmimo visuomenės poreikiams procedūros, bet paties pareiškėjo neveikimas lėmė dabartinę prastą Pastato būklę. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas siekė atlikti Pastato rekonstrukcijos, įrengiant Pastate visuomeninės paskirties patalpas, darbus, tam dar 2009 m. vasario 27 d. buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas, per kurio galiojimo terminą pareiškėjas laisva valia nevykdė jokių projektavimo darbų ir nesikreipė į Savivaldybę dėl statybos leidimo išdavimo, taigi galimybė atlikti Pastato rekonstrukciją buvo reali. Atsakovas taip pat nurodo, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus nėra galima Pastato rekonstrukcija neturint žemės sklypo ilgalaikės nuomos sutarties, tačiau pareiškėjas dar 2009 m. turėjo visas galimybes Pastatą rekonstruoti (draudimas rekonstruoti statinius valstybinėje žemėje, neturint ilgalaikės nuomos teisės, atsirado tik 2011 m.), o tai, kad su pareiškėju niekada nebuvo pasirašyta ilgalaikė žemės sklypo nuomos sutartis yra ne Savivaldybės tariamai neteisėtų veiksmų rezultatas, bet valstybinės žemės patikėtinio ir pareiškėjo susitarimo nebuvimo pasekmė.

62. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas neįrodė Savivaldybės veiksmų / neveikimo neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį, kadangi skunde nėra pateikiamas nė vienas konkretus teisės aktas, reglamentuojantis Savivaldybės kaip viešojo administravimo subjekto veiklą, kurį Savivaldybė pažeidė, taip padarydama turtinę žalą pareiškėjui. Atsakovas nurodo, kad teismas visiškai pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, pareiškėjui neįrodžius visų Savivaldybės (taip pat ir valstybės) viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neįrodė ne tik neteisėtų atsakovų veiksmų, bet ir nepagrindė turtinės žalos atsiradimo, kas lemia ir priežastinio ryšio nebuvimą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nurodomi nuostoliai (t. y. 302 996,45 Eur suma, kurią pareiškėjas apskaičiavo palygindamas nekilnojamojo turto / žemės nuomos mokesčio tarifus ir mokėtinus mokesčius, kurie pareiškėjui hipotetiškai būtų taikomi, jeigu Pastatas būtų buvęs prižiūrimas pagal teisės aktų reikalavimus ir faktiškai mokėtus minėtus mokesčius, pagal realiai pritaikytus padidintus tarifus) yra hipotetiniai, t. y. jų atsiradimas yra siejamas tik su prielaida, kad atsakovai, vykdydami derybas dėl Pastato išpirkimo / išmainymo, atliko kokius nors nesąžiningus / neteisėtus veiksmus.

63. Atsakovas Vyriausybė atsiliepime į pareiškėjo BUAB „VIPC Vilnius“ apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

64. Atsakovo Vyriausybės nuomone, teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė 3 metų senaties terminą dėl pareiškėjo nurodytų tariamai neteisėtų atsakovų veiksmų laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2014 m. balandžio 11 d. ir tinkamai įvertino pareiškėjo argumentus dėl tariamai neteisėtų atsakovų veiksmų ir šių veiksmų kompleksiškumo. Vyriausybė pažymi, kad pareiškėjas dėl vėlesnių atsakovų veiksmų (nutrūkus deryboms dėl Pastato išpirkimo) jokių neteisėtumo klausimų nekelia, nors toliau įrodinėja, kad atsakovų veiksmų neteisėtumas siejamas su nutrūkusiomis derybomis. Vyriausybė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, teigdamas, kad nėra praleidęs senaties termino, nenurodo tikslios datos, t. y. nenurodo dienos, kurią pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vyriausybė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktu nurodydamas, kad bankroto administratorius apie tariamai neteisėtus atsakovų veiksmus galėjo sužinoti tik iškėlus pareiškėjo bankroto bylą (2016 m. gruodžio mėn.) ir bankroto administratoriui susipažinus su pareiškėjo veiklos dokumentais, nes šioje byloje bankroto administratorius jokių pareiškėjo sandorių neginčija.

65. Vyriausybė teigia, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė (ir neįrodinėjo), kad dėl Vyriausybės, Vyriausybės kanceliarijos ar Darbo grupės atitinkamų veiksmų (neveikimo) pareiškėjui atsirado žala. Vyriausybė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodo, kokio įstatymo nuostatas pažeidė valstybė (jos institucijos), kaip pažeidimas pasireiškė, kokios teisės normos buvo pažeistos. Vyriausybė nurodo, kad vien bendro pobūdžio deklaratyvūs pamąstymai apie civilinės atsakomybės sąlygas, neargumentuoti teiginiai apie derybas ir sąžiningą derėjimąsi (Vyriausybės kanceliarija pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus iš viso nedalyvavo derybose, taigi ir tiesiogiai nesiderėjo su pareiškėju dėl turto išpirkimo), kaip valstybės institucijos nebuvo davusios (suteikusios) įsipareigojimo ir (ar) priėmusios sprendimo dėl pareiškėjo turto išpirkimo ir (ar) paėmimo visuomenės poreikiams ar kitokiu teisėtu būdu priėmę sprendimą dėl turto perėmimo – neįrodė (ir neįrodo), kad buvo atlikti kokie nors neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti kokia nors žala. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas nėra pateikęs teismui jokių valstybės institucijų įsipareigojimų perimti pareiškėjui priklausantį Pastatą, todėl vien principinės pozicijos svarstymas negalėjo suteikti pareiškėjui teisėtų lūkesčių, kad valstybės institucijos nesivadovaudamos teisės aktais perims pareiškėjui priklausantį turtą pareiškėjo norimu būdu.

66. Vyriausybė nurodo, kad pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą ir toliau deklaratyviai bando formuoti nuomonę, kad Pastatui reikalinga rekonstrukcija nevyksta tik dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, tačiau nenurodo nė vieno teisės akto ar atsakovo veiksmo, kurių pagrindu pareiškėjui buvo trukdoma atlikti Pastato remonto ar rekonstrukcijos darbus. Vyriausybės nuomone, būtent pareiškėjas neatliko jokių konkrečių veiksmų, įrodančių, kad buvo siekiama, nelaukiant kol Pastatą išpirks atsakovai, naudoti Pastatą savo reikmėms, ko pasėkoje Pastatas buvo apleistas ir neprižiūrėtas. Vyriausybė teigia, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas Pastatą remontuoti ar rekonstruoti, pritaikyti rekreacinei paskirčiai ir tokiu būdu visiškai jį valdyti ir naudoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 67. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Savivaldybės ir valstybės veiksmų, t. y. nesąžiningai vykdytų ir vilkintų derybų dėl pareiškėjui priklausančio Pastato perėmimo visuomenės poreikių tenkinimui, atlyginimo.

68. Skundo dalykas ir pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas bei pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą, siekiant apginti savo tikrai ar tariamai pažeistą teisę (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1291/2012). Šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą ir metines palūkanas nuo priteistos sumos, suformulavo skundo dalyką, t. y. siekį tokiu būdu, kokiu išdėstė skundo reikalavime, gauti atlyginimą už galbūt pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, jeigu būtų nustatytas pažeidimas. Skundo pagrindu nurodė nesąžiningai vykdytas ir vilkintas derybas, nulėmusias prašomos priteisti žalos atsiradimą – aplinkybę, kuri, pareiškėjo nuomone, ir tarnauja skundo tenkinimui. Taigi BUAB „VIPC Vilnius“, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tiksliai išpildė ABTĮ reikalavimus, taip nustatydamas pirmosios instancijos teismui nagrinėjimo apimtį bei galimai priimtiną sprendimą – priteisti vienokio ar kitokio dydžio žalos atlyginimą.

69. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas iškeltą reikalavimą, savo sprendime teisingai nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra priteisti turtinę žalą. Nurodė ir tai, jog ši žala susidarė dėl to, kad nuo 2012 m. pareiškėjui (apeliantui) buvo taikomas padidintas nekilnojamojo turto, o nuo 2014 m. padidintas valstybinės žemės mokesčio tarifai kaip apleisto turto statinio savininkui (žr. šios nutarties 14 p.).

70. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ką tik paminėtas skundo pagrindas vis dėlto identifikuotas netinkamai. Padidinti tarifai, o vėliau ir sumokėti mokesčiai, būtų pasekmė galimų veiksmų (neveikimo) iš Savivaldybės ir (ar) Lietuvos valstybės pusės, galbūt netinkamai sprendžiant klausimą dėl Pastato perėmimo visuomenės poreikių tenkinimui. Teisinis reguliavimas dėl padidintų tarifų pritaikymo yra/buvo nukreiptas ne vien tik į pareiškėją, bet ir į kitus asmenis, kurie disponuoja turtu priskirtinu apleisto turto sąvokai. Pareiškėjas iš esmės ir neprieštaravo, kad Pastatas yra prastos būklės, bet tokios Pastato fizinės būklės būtų buvę išvengta, o taip pat nepatirta ir papildomų neturėjusių atsirasti išlaidų jei, jo nuomone, tiek Savivaldybė, tiek Lietuvos valstybė, būtų neuždelsę su Pastato perėmimu visuomenės poreikių tenkinimui. Taigi skundo pagrindas pirmosios instancijos teismo buvo nustatytas visai ne toks, iš kurio kildinta žala ir tai nulėmė nepagrįstas Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadas.

71. Skundžiamame teismo sprendime, sprendžiant reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, atsižvelgus į bylos duomenis, buvo konstatuota, kad pareiškėjas nesiima jokių veiksmų turtui sutvarkyti, apsaugant nuo Pastato būklės blogėjimo (nutarties 25 p.), kad Pastatas yra apleistas ir neprižiūrėtas, nėra/nebuvo atlikta jokių Pastato remonto darbų (nutarties 27 p.), kad prievolė mokėti padidintus nekilnojamojo turto ir valstybinės žemės nuomos mokesčius tiesiogiai kilo iš administracinių teisės aktų, kurių nei vieno pareiškėjas nėra apskundęs (nutarties 29 p.), taip pat teismas sutiko su Savivaldybės pozicija, kad pareiškėjas turtinę žalą iš esmės grindžia tik hipotetiniais ir deklaratyviais, niekuo nepagrįstais teiginiais (nutarties 30 p.). Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė Lietuvos valstybės ar Savivaldybės veiksmų, prieštaraujančių teisės aktų reikalavimams, taip pat nenustatė bendro pobūdžio pareigų nevykdymo, todėl darė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti minėtų institucijų neteisėtus veiksmus pagal CK 6.271 straipsnį (nutarties 32 p.).

72. Pateikto teismui reikalavimo nagrinėjimui buvo taikytas bei aiškintas CK 6.271 straipsnis nustatantis valstybės ir (ar) savivaldybės civilinę atsakomybę (žr. nutarties 21-22 p.). Būtina pažymėti, kad socialiniam konfliktui išspręsti pritaikytas teisinis reguliavimas iš principo buvo teisingas, o jo aiškinimas nenukrypo nuo administracinės jurisprudencijos. Neginčytina, jog viešosios atsakomybės atsiradimui yra reikalingos trys sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant nors vieno iš šių paminėtų elementų žalos atlyginimas yra paneigiamas.

73. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-592-624/2018; 2018 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-323-1062/2018; 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

74. Pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-69/2012). Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-416-525/2017; 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-309/2013 ir kt.).

75. Nutarties 68 punkte buvo nurodyta, iš kokių galbūt neteisėtų atsakovų veiksmų (neveikimo) yra kildinama padaryta žala, kurių pirmosios instancijos teismas iš principo netyrė. Pasisakė tik dėl apleisto Pastato bei pareigos jį prižiūrėti, kai tuo metu tarp šalių net nebuvo disputo dėl to. Šalys taip pat sutiko, kad derybos dėl Pastato perėmimo visuomenės poreikiams vyko ir jos nutrūko (nutarties 49 p.). Minimos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjo įvardytos aplinkybės, kaip skundo tenkinimo pagrindas, iš tikro buvo (žr. nutarties 54 p.). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatinėti, kada tokios derybos prasidėjo, kas jas vykdė, kokie veiksmai derybų metu buvo atlikti, kiek laiko jos tęsėsi ir kodėl, ar tos derybos iš tikro nutrūko, jei taip, kieno iniciatyva tai padaryta, ar derybų metu veikta sąžiningai bei kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, tačiau apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime tai visiškai neatsispindi.

76. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tyrė ne tai, ko prašyta ištirti, nors iš turimos bylos medžiagos pakankamai akivaizdu, kad ginčo visuomeniniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovų buvo (derybos vyko), tęsėsi atitinkamą laiko tarpą, nutrūko, o, po to, pareiškėjui (apeliantui) kilo mokestinė pareiga, kuri galbūt CK 6.271 straipsnio prasme patenka į padarytos žalos sąvoką – vienas iš privalomų elementų civilinės atsakomybės atsiradimui.

77. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, neteisėti veiksmai konstatuojami neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai, sprendžiant valstybės deliktinės atsakomybės klausimą, turi būti aiškinami taip, kad nebūtų paneigtas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies kylantis imperatyvas – valdžios įstaigos privalo tarnauti žmonėms, bei asmens pasitikėjimas valstybe ir valdžios įstaigomis.

78. Be kita ko, kaip nuosekliai pažymima Konstitucinio Teismo doktrinoje, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus; Konstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą).

79. Naikinant Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą akcentuotina ir tai, jog šios nutarties 31 punkte teismas apsiribojęs vien nuoroda į kitą administracinę bylą, neatsakydamas į esminius skundo argumentus, nepaisė Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos – priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkinamas. 31 punkte pirmosios instancijos teismo išdėstyta argumentacija nesuderinama ir su ABTĮ 57 straipsniu.

80. Dėl paminėtų priežasčių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis, t. y. nei dėl taikytos ieškinio senaties, nei dėl likusios reikalavimo dalies, po ieškinio senaties pritaikymo, dėl ko, panaikinus skundžiamą sprendimą, administracinė byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

81. Grąžinant bylą (ar jos dalį) nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017; 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1119-520/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018).

82. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje byloje sprendimas priimtas iš esmės pareiškėjo naudai, todėl jis turėtų teisę į patirtų išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikus raštiško išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, toks prašymas negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius