2020-01-22 Nr. AB-1460-3-61-3-03806-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-89-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03806-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusios Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. F., V. F. (V. F.), M. F., atstovaujamo pagal atstovo pagal įstatymą L. F., ir M. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (juridinis asmuo pasibaigęs), bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) ir Ergo Insurance SE filialas Lietuvoje) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai N. F., V. F. (V. F.), M. F. ir M. F. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti N. F. 489,70 Eur, V. F. 489,70 Eur, M. F. 489,70 Eur, M. F. 489,70 Eur turtinei žalai atlyginti ir nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad BUAB „Freshtravel“ organizavo poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d., tada paskelbė apie savo nemokumą (bankrotą) ir veiklos sustabdymą. Į BUAB „Freshtravel“ organizuotą turistinę kelionę pareiškėjai neišvyko, o už neįvykusią kelionę BUAB „Freshtravel“ pinigų negrąžino. Keturių asmenų šeima (N. F., V. F., M. F. ir M. F.) 2014 m. lapkričio 10 d. su kelionių organizatore BUAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004423 dėl kelionės į Hurgadą 2015 m. sausio 3–9 d. Už kelionę sumokėjo 2 060,94 Eur sumą (1 968,26 Eur už kelionę ir 92,68 Eur už Egipto vizas). Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas kaip kompensaciją už neįvykusią kelionę 4 asmenų šeimai išmokėjo 102,15 Eur, liko negrąžinta 1 958,79 Eur, t. y. po 489,70 Eur kiekvienam.

3. Pareiškėjai, pagrįsdami reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, rėmėsi 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas bei šios nuostatos išaiškinimais, pateiktais Teisingumo Teismo. Pareiškėjai taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nuostatomis.

4. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.

6. Atsakovas nesutiko, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas priteisti pareiškėjams turtinę žalą, atsiradusią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą.

7. Pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėjai žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

8. Atsakovo įsitikinimu, visų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, pareiškėjams negali būti priteisiami iš valstybės.

9. Dėl pareiškėjų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nurodė, kad pateikta tarp pareiškėjų ir BUAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis buvo sudaryta. Pateiktame 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo kvite nenurodyta, kad 984,13 Eur (3 3398 Lt) suma mokama BUAB „Freshtravel“ naudai pagal sudarytą kelionės sutartį. Be to, pareiškėjams V. F., M. F. ir M. F. į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jie atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatorės BUAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę.

10. Atsakovo vertinimu, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

12. Departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolių dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, išmokėjimo ir turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos turtinės žalos) buvo paskirstyta 34 976, 20 Eur draudimo išmokų suma. Pareiškėjų sumokėta suma už vizų išdavimą nėra priskirtina atlygintinoms išlaidoms, todėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą dydis turėtų būti sumažintas. Be to, pareiškėjai patirtos žalos pirmiausia turi siekti reiškiant kreditorinis reikalavimus bankroto byloje. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, vizos mokestis nėra tinkamos išlaidos.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjams N. F., V. F., M. F., M. F. po 466,57 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

14. Teismas nustatė, kad N. F. 2014 m. lapkričio 10 d. su kelionių organizatore BUAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004423 važiuoti į Hurgadą kartu su V. F., M. F. ir M. F. (b. l. 12). Bendra užsakymo kaina šioje sutartyje nurodyta 2 060,94 Eur. Pareiškėjai prekybos tinkle „Maxima“ 2014 m. lapkričio 10 d. sumokėjo už grupinis.lt paslaugas 3 398,55 Lt (984,29 Eur) (b. l. 13) bei mokėjimo pavedimu Nr. 1400363009 N. F. į UAB „Freshtravel“ sąskaitą sumokėjo 3 398 Lt (984,13 Eur) (b. l. 14). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2015 m. sausio 3–9 d., tačiau į ją neišvyko, nes kelionių organizatorė BUAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 17 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai N. F. išmokėjo 102,15 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 4 asmenims už neįvykusią kelionę yra 1 866,27 Eur (kiekvienam po 466,57 Eur). Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 iškelta bankroto byla.

15. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad dėl netinkamo Direktyvos perkėlimo ir jos nuostatų įgyvendinimo atsakovui Lietuvos valstybei kilo pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.

16. Nors už kelionę dalį pinigų mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionė buvo perkama keturių asmenų, kurie kelionės sutartyje buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Pareiškėjų pateikta kelionių sutartis, banko mokėjimo nurodymas ir pirkimo kvitas patvirtina jų kelionės įsigijimo išlaidas. Taip pat nustatyta, kad dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo draudimo bendrovė.

17. Dėl priteistinų sumų, sumokėtų už vizas teismas nurodė, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį, kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

20. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

21. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartis tarp jos ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudarytą paslaugų sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjų naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą.

22. Atsakovas nurodo, jog bankroto byloje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl BUAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Todėl netoleruotina, kad pareiškėjai savo reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl privataus juridinio asmens veiklos, atlyginimo reiškia valstybei. Atsakovo teigimu, teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies pareiškėjų skundą ir priteisė jiems turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, padavusi apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

27. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018; 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1967-552/2019 ir kt.).

28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

29. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

30. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

31. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

32. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

33. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. lapkričio 7 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004423 (b. l. 12) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Egiptą), kadangi pareiškėjai 2014 m. lapkričio 10 d. prekybos tinkle „Maxima“ sumokėjo 984,29 Eur (3 398,55 Lt) (b. l. 13), o N. F. mokėjimu pavedinimais BUAB „Freshtravel“ sąskaitą sumokėjo 984,29 Eur (3 398,55 Lt) + 92,68 Eur (320 Lt) (b. l. 14–15) ir ši bendra suma (2 061,10 Eur) sutampa su kelionės kaina. Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo 102,15 Eur išmoka pareiškėjams dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų šiuo atveju (b. l. 17).

34. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

35. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius