43ffedbf-6eb6-444d-bb24-2bd11bde7594 · Lietuvos apeliacinis teismas

? Civilinė byla Nr. e2A-269-330/2021 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00226-2020-9 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.4.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. balandžio 22 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Danutės GasiÅ«nienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto ViÅ¡inskio, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo A.

V. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lengvas užkandis“ ieÅ¡kinį atsakovui A. V. dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė BUAB ,,Lengvas užkandis“ (toliau – ir bendrovė) kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu ir prašė priteisti iÅ¡ atsakovo A. V. 10 580,15 Eur žalos atlyginimÄ bei 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas.

2. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 20 d. nutartimi ieÅ¡kovei iÅ¡kėlė bankroto bylÄ . IeÅ¡kovė nurodė, kad 2018 m. birželio 1 d. bendrovė tapo nemoki, tačiau atsakovas, ėjęs bendrovės vadovo pareigas, nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos bendrovei iÅ¡kėlimo. IeÅ¡kovės įsitikinimu, atsakovas privalo atlyginti padarytÄ Å¾alÄ , kuriÄ sudaro skirtumas tarp bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos ir bendrovės pradelstų įsipareigojimų sumos, buvusios jos nemokumo atsiradimo metu.

3. Atsakovas A. V. su ieÅ¡kiniu nesutiko. Nurodė, kad nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos bendrovei iÅ¡kėlimo, nes kaip akcininkas tikėjosi, jog atsiradus investuotojui bendrovės įsiskolinimai bus padengti, taip pat jis ėmėsi papildomos veiklos, siekdamas grÄ Å¾inti arba refinansuoti bendrovės skolas iÅ¡ turimų lėšų, o dar nežinodamas apie iÅ¡keltÄ bendrovės bankroto bylÄ , iÅ¡ savo asmeninės banko sÄ skaitos atliko atsiskaitymus su bendrovės kreditoriais. Atsakovo teigimu, bendrovės dalyviai ėmėsi veiksmų bendrovės mokumui atkurti, jie nustatė terminÄ , per kurį, nepavykus atkurti mokumo, turėjo bÅ«ti sprendžiama dėl bendrovės likvidavimo. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino visiÅ¡kai ir ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo priteisė 10 580,15 Eur žalos atlyginimÄ bei 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas.

5. Teismas konstatavo, kad įrodytos visos atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės bÅ«tinosios sÄ lygos, todėl yra pagrindas jam taikyti deliktinę civilinę atsakomybę ir priteisti žalos atlyginimÄ .

6. Teismas nustatė, kad bankroto byla ieÅ¡kovei iÅ¡kelta 2019 m. kovo 20 d., o nemokia bendrovė tapo 2018 m. birželio 1 d., nes nuo tada nebegalėjo vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o atsakovui atsirado įstatyminė pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tačiau jis jos neįvykdė.

7. Teismas, pasisakydamas dėl priteistinos žalos dydžio, nurodė, kad ieÅ¡kovė žalos atsiradimÄ pagrįstai sieja su po 2018 m. birželio 1 d. padidėjusia kreditorinių reikalavimų suma – 10 580,15 Eur, kuri apskaičiuota iÅ¡ ieÅ¡kovės bankroto byloje patvirtintos bendros kreditorinių reikalavimų sumos (11 032,15 Eur) atėmus finansinių prievolių sumÄ , egzistavusiÄ 2018 m. birželio 1 d. (450 Eur). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 8. Atsakovas A. V. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti.

9. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: 9.1. Teismas neužtikrino atsakovo teisės į tinkamÄ procesÄ ir visiÅ¡kai nevertino atsakovo pateiktų atsikirtimų, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai aiÅ¡kino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos, sprendime nenurodė motyvų, todėl priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ sprendimÄ . 9.2. Teismas neatsižvelgė į tai, jog bankroto byloje nebuvo nustatytas momentas, kada bendrovė tapo nemoki.

Toks momentas privalėjo bÅ«ti nustatytas kaip atskaitos taÅ¡kas, nuo kurio bÅ«tų galima skaičiuoti vadovo padarytÄ Å¾alÄ . Net jeigu toks momentas ir bÅ«tų nustatytas, bendrovės vadovui nebuvo kilusi pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, nes vadovas, sužinojęs apie bendrovės nemokumÄ , 2018 m. spalio 10 d. suÅ¡aukė neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimÄ , kuriame buvo priimtas sprendimas bendrovės nuostolius padengti akcininkų įnaÅ¡ais bei ieÅ¡koti naujų investuotojų.

Atsižvelgiant į tai, kad bendrovė buvo įsteigta prieÅ¡ mažiau nei aÅ¡tuoniolika mėnesių, bloga bendrovės finansinė padėtis turėjo bÅ«ti iÅ¡taisyta ne vėliau kaip per dvylikos mėnesių laikotarpį nuo tada, kai vadovas sužinojo apie susidariusiÄ padėtį. Å is terminas ieÅ¡kovės bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienÄ dar buvo nepasibaigęs. Teismas Å¡ių faktų neįvertino ir į juos neatsižvelgė. 9.3. Byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad naujai rastas investuotojas ir bendrovės akcininkas A.

G. 2018 m. birželio 6 d. sudarė paskolos iki pareikalavimo sutartį, pagal kuriÄ pervedė bendrovei 20 000 Eur, iÅ¡ kurių buvo padengtos ankstesnės bendrovės skolos. Be to, teismas neteisingai įvertino bendrovės vadovui neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį, kaip bendrovės skolÄ , todėl neteisingai konstatavo bendrovės nemokumo momentÄ 2018 m. birželio 1 d., nes tai prieÅ¡tarauja byloje esantiems įrodymams ir įrodo teismo Å¡aliÅ¡kumÄ bei akivaizdų palankumÄ ieÅ¡kovei.

10. IeÅ¡kovė BUAB ,,Lengvas užkandis“ atsiliepime praÅ¡o atmesti atsakovo apeliacinį skundÄ . Atsiliepime teigiama, kad bendrovės nemokumo momentas konstatuotas teisingai, nes įsipareigojimų kreditoriams bendrovė nebevykdė nuo 2018 m. birželio 1 d. IeÅ¡kovės įsitikinimu, ta aplinkybė, kad pagal darbo sutartį darbo užmokestis turėjo bÅ«ti mokamas per deÅ¡imt darbo dienų mėnesiui pasibaigus, nepanaikina fakto, jog įsiskolinimas kreditoriui skaičiuotinas nuo 2018 m. birželio 1 d., kadangi iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo įsiskolinimas nebuvo padengtas, jis vėliau didėjo, o bendrovės mokumas nebuvo atstatytas.

Pasak ieÅ¡kovės, bendrovei tapo nemokia, atsakovas, kaip jos vadovas, privalėjo nedelsdamas kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, nepaisant bendrovės akcininkų teisių. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

12. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas yra atsakingas už bendrovei kilusiÄ Å¾alÄ dėl laiku neįvykdytos pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos ieÅ¡kovei iÅ¡kėlimo. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumÄ , neįvertino atsakovo paaiÅ¡kinimų, nukrypo nuo teismų praktikos, neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentÄ ir priėmė nemotyvuotÄ sprendimÄ .

Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiÅ¡kino ir taikė materialinės teisės normas – jis nėra atsakingas dėl kilusios žalos, nes pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo bendrovei jam nebuvo kilusi. Teisėjų kolegija apelianto teiginius vertina kaip nepagrįstus. Dėl bendrovės nemokumo momento 13. Apeliantas teigia, kad nei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, nei teismo nutartyje, kuria ieÅ¡kovei iÅ¡kelta bankroto byla, nebuvo nustatytas bendrovės nemokumo momentas, nuo kurio galėtų bÅ«ti skaičiuojama vadovo padaryta žala, todėl, anot apelianto, nėra pagrindo iÅ¡ jo priteisti žalos atlyginimÄ .

14. Pagal Ä®monių bankroto įstatymo (toliau – Ä®BÄ®, įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnį įmonės nemokumas yra apibrėžiamas kaip įmonės bÅ«sena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iÅ¡ anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) virÅ¡ija pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės.

15. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad bendrovės nemokumui konstatuoti bÅ«tina nustatyti įstatyme reikalaujamÄ kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma virÅ¡ytų pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės bÅ«sena pasiekė Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalyje nustatytÄ nemokumo kriterijų, gali bÅ«ti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais Å«kines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymÄ , ir kt.( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad konstatavus laiko momentÄ , nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, Å¡is neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos taÅ¡ku, nuo kurio turėtų bÅ«ti pradėti skaičiuoti ieÅ¡kovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei Å¡i bendra iÅ¡augusi įmonės skolų suma liks nepadengta.

Tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi bÅ«ti teisiniu priežastiniu ryÅ¡iu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020).

16. Kaip matyti iÅ¡ byloje pateiktos Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 20 d. nutarties iÅ¡kelti ieÅ¡kovei bankroto bylÄ turinio, joje iÅ¡ tiesų nėra nurodytas bendrovės nemokumo atsiradimo momentas. Nemokumas yra ekonominė įmonės bÅ«klė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiÅ¡kai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad bÅ«tų galima konstatuoti įmonės nemokumÄ , nebÅ«tina, kad įmonei bÅ«tų iÅ¡kelta bankroto byla, nes bankroto bylos iÅ¡kėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo bÅ«klės pripažinimas ir atitinkamų procedÅ«rų vykdymas. Pažymėtina, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai:

1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymÄ bei stabilizuoti padėtį;

2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams;

3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

17. Nagrinėjamu atveju susiklostė specifinė situacija, kai tikslus bendrovės nemokumo momentas nebuvo nustatytas dėl to, kad sprendžiant klausimÄ dėl bendrovės nemokumo ir bankroto bylos jai iÅ¡kėlimo, nebuvo pateiktas bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinys ar kitokio pobÅ«džio apskaitos duomenys apie bendrovės finansinius rodiklius. Be to, bendrovė buvo įsteigta tik 2018 m. sausio 18 d. ir nebuvo teikusi finansinės atskaitomybės dokumentų. Akivaizdu, kad neturint duomenų apie bendrovės turtÄ ir įsipareigojimus, nustatyti tikslų jos nemokumo atsiradimo momentÄ nėra įmanoma.

Kaip matyti iÅ¡ teismo nutarties iÅ¡kelti ieÅ¡kovei bankroto bylÄ turinio, teismas iÅ¡ esmės teisingai sprendė, kad bendrovės nemokumas turi bÅ«ti suprantamas ne tik kaip tikslaus bendrovės turto ir įsipareigojimų santykio nustatymas, bet taip pat vertinama reali faktinė situacija, kai nėra jokių objektyvių duomenų, jog sunki finansinė bendrovės padėtis gali bÅ«ti iÅ¡taisyta ir su kreditoriais atsiskaityta. Analizuojamu atveju susiklostė faktinis bendrovės nemokumas – ilgalaikis ir nuolatinis negalėjimas vykdyti finansinių įsipareigojimų.

18. Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, jau 2018 metų liepos mėnesį bendrovė turėjo įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondui, darbuotojams, kitiems kreditoriams. Byloje nėra duomenų, kad bent dalis Å¡ių kreditorinių reikalavimų bÅ«tų patenkinta, tie patys reikalavimai buvo patvirtinti kaip kreditoriniai reikalavimai ieÅ¡kovės bankroto byloje. Akivaizdu, kad jau 2018 metų liepos mėnesį bendrovė neturėjo galimybių vykdyti prievoles kreditoriams, todėl apeliantui, kaip buvusiam bendrovės vadovui, kilo pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieÅ¡kovė nemoki tapo 2018 m. birželio 1 d., nes bendrovės vadovui nebuvo iÅ¡mokėtas prieÅ¡ tai buvusio mėnesio darbo užmokestis. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, teigia, kad pagal vadovo darbo sutartį atlyginimas jam turėjo bÅ«ti iÅ¡mokamas per 10 darbo dienų nuo praėjusio mėnesio pabaigos, taigi ne anksčiau kaip 2018 m. birželio 15 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų duomenų ir įrodymų visetÄ , laikosi nuostatos, kad Å¡iuo atveju nėra svarbu akcentuoti itin tikslų bendrovės nemokumo atsiradimo momentÄ , nes iÅ¡ esmės tai nekeičia faktinės situacijos dėl nevykdomų įsipareigojimų kreditoriams atsiradimo laikotarpio (2018 metų liepos mėn.) ir apelianto atsakomybės dėl nevykdymo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iÅ¡kėlimo.

Byloje nepateikta duomenų, kad bendrovė turėjo kokį nors nekilnojamÄ jį ar kitokį materialųjį turtÄ , iÅ¡ kurio bÅ«tų galima atsiskaityti su kreditoriais, ir kad su jais buvo atsiskaitoma.

19. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas aiškino, jog įsteigus bendrovę nebuvo gaunama pakankamai užsakymų, trūko apyvartinių lėšų, buvo nuolat ieškoma naujų investuotojų, gaunamos paskolos skiriamos susidariusių skolų mokėjimui, kad bendrovė galėtų išsilaikyti rinkoje. Apeliantas teigė, kad nesikreipė dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nes kaip akcininkas tikėjosi, jog atsiradus investuotojui, bus galima padengti susidariusius įsiskolinimus, o dalį įsiskolinimų jis dengė asmeninėmis lėšomis.

Taigi, apeliantas pats pripažįsta, kad bendrovė su finansiniais sunkumais susidÅ«rė tuoj po įsteigimo ir jam tai buvo žinoma aplinkybė. Apelianto teigimas (nors neįrodytas), kad dalį bendrovės įsiskolinimų jis dengė asmeninėmis lėšomis, patvirtina sunkios bendrovės finansinės padėties faktÄ . Deklaratyviai teigdamas, kad iki jo vadovavimo pabaigos bendrovė nebuvo nemoki, kad veikė ir vykdė kai kuriuos savo įsipareigojimus, apeliantas turėjo įrodyti tokius teiginius (CPK 176–185 straipsniai).

Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, Å¡alių procesinio lygiateisiÅ¡kumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principÄ kiekviena Å¡alis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, iÅ¡skyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, Å¡iuo atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis, nors ir žinodamas apie nuostolingÄ Ä¯monės veiklÄ , ėmėsi pateisinamos ir protingos rizikos toliau tęsti tÄ veiklÄ ir iki minimumo sumažinti nuostolius.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai įmonė vykdė veiklÄ , savaime nėra pakankama, kad Å¡alintų vadovo atsakomybę dėl bankroto bylos laiku neiÅ¡kėlimo. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieÅ¡tarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iÅ¡kėlimo suteikiamomis sÄ lygomis, nes dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įskaitant palÅ«kanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimÄ , iÅ¡ieÅ¡koti skolas iÅ¡ Å¡ios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palÅ«kanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali bÅ«ti nustatoma priverstinė hipoteka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014 ir kt.).

20. Atsakovo neįrodytos aplinkybės dėl jo vadovaujamos bendrovės tariamo veiklos vykdymo, dėl kai kurių bendrovės pradelstų įsipareigojimų tenkinimo iÅ¡ asmeninių lėšų, negali paÅ¡alinti jo atsakomybės už nesikreipimÄ laiku į teismÄ dėl bankroto bylos vadovautai bendrovei iÅ¡kėlimo. PrieÅ¡ingai, tokios aplinkybės iliustruoja faktÄ , kad apeliantas ne tik laiku neveikė pagal bankroto teisės aktų reikalavimus, bet apskritai neįvykdė jam tenkančios pareigos inicijuoti nemokios bendrovės bankroto procesÄ .

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas, teigdamas, jog bendrovės 2018 m. birželio 6 d. gauta paskola buvo padengtos ankstesnės jos skolos kreditoriams, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, nors, kaip minėta, bÅ«tent jam tenka pareiga pagrįsti savo teiginius. Abstraktus pasakymas, kad iÅ¡ gautos paskolos buvo atsiskaitoma su kreditoriais, savaime nepatvirtina apelianto teiginių apie nenuostolingÄ bendrovės veiklÄ ar jos mokumÄ . BÅ«tent apeliantui kyla pareiga atlyginti dėl neveikimo atsiradusiÄ Å¾alÄ , kuriÄ sudaro kreditorinių reikalavimų bendrovei atsiradimas ir/ar padidėjimas nuo to laikotarpio (nutarties 18 punktas), kai bendrovė nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir faktiÅ¡kai tapo nemoki.

Dėl materialinės teisės normų pažeidimo 21. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo teisinius santykius byloje, todėl priėmė nepagrįstÄ sprendimÄ . Pasak apelianto, jam, kaip buvusiam bendrovės vadovui, nebuvo kilusi Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos bendrovei iÅ¡kėlimo, nes jis tinkamai įgyvendino Akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABÄ®) nustatytas pareigas – sužinojęs apie bendrovės nemokumÄ , sÄ lygotÄ to, kad nebuvo gautos papildomos investicijos, per trijų mėnesių laikotarpį suÅ¡aukė visuotinį akcininkų susirinkimÄ bei laikinai sustabdė bendrovės veiklÄ , atleisdamas darbuotojus bei užkirsdamas keliÄ nuostolių didėjimui.

Apeliantas nurodo, kad visuotinis akcininkų susirinkimas įvyko 2018 m. spalio 10 d., o termino, iki kurio bendrovės nuostoliai turėjo bÅ«ti visiÅ¡kai padengti, pabaiga buvo 2019 m. rugsėjo 1 d., tad bankroto byla bendrovei 2019 m. kovo 20 d. buvo nepagrįstai iÅ¡kelta dar nepasibaigus tam terminui. Apelianto įsitikinimu, jis veikė sÄ Å¾iningai tiek bendrovės, tiek kreditorių interesais, todėl nėra jokių neteisėtų jo veiksmų.

22. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukÅ¡tesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonės administracijos vadovas privalo veikti iÅ¡imtinai įmonės interesais, įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimÄ , jis turi veikti rÅ«pestingai, sÄ Å¾iningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viskÄ , kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011 ir kt.).

Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylÄ visų pirma kyla vadovui, nes jis yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę bÅ«klę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki.

Å is sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyviÄ galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartÄ , kuris reiÅ¡kia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rÅ«pestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

23. BÅ«tent juridinio asmens vadovas, prieÅ¡ingai nei jo dalyvis, privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus. Ar juridinio asmens administracijos vadovas konkrečiu atveju Å¡iÄ pareigÄ Ä¯vykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rÅ«pestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matÄ . Juridinio asmens valdymo organo nario fiduciarinių pareigų juridiniam asmeniui veikti iÅ¡imtinai juridinio asmens interesais nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, bendrovei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė blogėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad pablogėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus.

Ä®monės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribÄ , kreditorių interesai pradeda vyrauti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 ir kt.). Tuo iÅ¡ esmės siekiama apriboti bendrovės vadovų galimybes elgtis nesÄ Å¾iningai kreditorių atžvilgiu. Jei dalyviai ir vadovai linkę veikti pernelyg rizikingai, visiÅ¡kai neatsižvelgdami į kreditorių interesus, gali bÅ«ti iÅ¡Å¡vaistytas juridinio asmens turtas, todėl kreditorių reikalavimų patenkinimas gali tapti neįmanomas ar sunkiai įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014 ir kt.).

24. IÅ¡ nurodytų nuostatų darytina iÅ¡vada, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog jam nekilo Ä®BÄ® nustatyta pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, nes jis, vadovaudamasis ABÄ® 38 straipsnio 3 dalimi, vykdė bÅ«tent Å¡iame straipsnyje reglamentuojamas jo pareigas. Kaip minėta, esant bendrovės nemokumo faktui ar jo grėsmei, visų pirma turi bÅ«ti ginami bendrovės kreditorių interesai, kuriems imperatyviai taikoma specialaus įstatymo – Ä®BÄ® – pagrindu nustatyta apsauga. Kreditorių interesams apsaugoti skirta Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies norma laikytina prioritetine, nes ABÄ® 38 straipsnis reglamentuoja bendrÄ sias bendrovės valdymo organų ir jų dalyvių pareigas.

25. IeÅ¡kinį pareiÅ¡kus Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, spręstina, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylÄ , ar Å¡is uždelsimas sukėlė ieÅ¡kovės nurodomÄ Å¾alÄ . Pažymėtina, kad kreditoriams Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žala atsiranda ne dėl to, kad asmenys, turintys pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, patys apskritai nesikreipė dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o dėl to, kad, atsiradus tokiai Å¡ių asmenų pareigai, jie jos laiku neįvykdė ir bÅ«tent tai kreditoriams sÄ lygojo naujų nuostolių atsiradimÄ ar ankstesnių padidėjimÄ .

26. PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, vien tas faktas, kad jis tinkamai ir laiku suÅ¡aukė bendrovės akcininkų visuotinį susirinkimÄ , nepaneigia jo pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos bendrovei iÅ¡kėlimo. Kaip nurodo apeliantas, bendrovės dalyviai esÄ Ä—mėsi priemonių mokumui atkurti, tačiau tai nepaneigia fakto, kad bankroto byla buvo iÅ¡kelta nustačius, jog įmonė yra nemoki. Teigdamas, kad egzistavo sÄ lygos, leidusios tęsti įmonės veiklÄ ir tikėtis teigiamų veiklos perspektyvų, iÅ¡saugoti veikiančiÄ Ä¯monę, apeliantas turi įrodyti tokius savo teiginius (CPK 176–185 straipsniai), bet byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie bendrovės akcininkų siekius ir konkrečius veiksmus, kurių dėka bÅ«tų atkuriamas bendrovės mokumas ar stabilizuojama bendrovės finansinė padėtis.

Nedetalizuota, kokių konkrečių veiksmų ir priemonių atsakovas ėmėsi įmonės veiklai stabilizuoti ir finansiniams rodikliams pagerinti. 2018 m. antrojo pusmečio laikotarpiu bendrovės finansinė padėtis per santykinai trumpÄ laikÄ sparčiai blogėjo, pagal savo teisinį statusÄ apeliantas to negalėjo nežinoti ir jis pripažįsta žinojęs apie tokiÄ Ä¯monės padėtį. Apelianto samprotavimai ir abstraktÅ«s lÅ«kesčiai, kad galbÅ«t pavyks sumažinti įmonės nuostolius, nepateisina jo neveikimo atsiradus pareigai kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo.

Kaip minėta, apeliantas pats pripažino, kad bendrovė nuo pat įsteigimo pradžios susidÅ«rė su finansiniais sunkumais, tačiau užuot kreipęsis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, jis rizikingai siekė iÅ¡saugoti bendrovės veiklÄ .

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimo, bÅ«tina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sÄ lygas tokiai pareigai atsirasti – įmonės nemokumo fakto buvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tam, kad bÅ«tų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, bÅ«tina nustatyti jo civilinės atsakomybės sÄ lygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusiÄ Å¾alÄ , priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę.

Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimÄ , jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieÅ¡kovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti Å¡iÄ prezumpcijÄ pareiga tenka bendrovės vadovui. Jokių iÅ¡imčių dėl civilinės atsakomybės vadovui taikymo, pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, kad vadovas ėmėsi ABÄ® 38 straipsnio 3 dalyje jam nustatytų pareigų, nėra nustatyta.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas be pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų sprendžiant dėl bendrovės vadovo atsakomybės, pateiktų Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1396/2014 bei Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1678-587/2019. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi tik aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų pateiktų išaiškinimų tų kategorijų bylose.

Teismai vadovaujasi teismų praktikos iÅ¡aiÅ¡kinimais tik tokiu atveju, kai jie pateikti analogiÅ¡kose bylose, t. y. tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panaÅ¡ios į kitos bylos faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto nurodytų teismų nutarčių turinį, pažymi, kad kitos civilinės bylos ir Å¡ios nagrinėjamos bylos faktinės bylos aplinkybės skiriasi – paminėtoje byloje neteisėti buvusio vadovo veiksmai buvo siejami su ABÄ® 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų pareigų pažeidimu, o Å¡iuo atveju sprendžiamas klausimas dėl atsakovo pareigos inicijuoti bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ pažeidimo pagal Ä®BÄ® normas.

29. Ä®vertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, kad jis neįvykdė savo pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos ieÅ¡kovei iÅ¡kėlimo ir kad tokiai iÅ¡vadai neturi įtakos aplinkybė, jog atsakovas vykdė ABÄ® 38 straipsnio 3 dalyje numatytas bendrovės vadovui pareigas (CPK 185 straipsnis). Dėl proceso teisės normų pažeidimo 30. Apeliantas skundÄ grindžia ir tais argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teismo sprendimui keliamų reikalavimų, yra nemotyvuotas, priimtas netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus, nenurodžius, kodėl tam tikri įrodymai atmetami, tendencingai įvertinus tik ieÅ¡kovei palankius duomenis.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimus dėl žalos atlyginimo, būtų pažeidęs procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktikÄ dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo bei taikymo, ne kartÄ yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiÅ¡kai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Ä®vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai Å¡alims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ ir įrodymų visetÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, kt.).

Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

33. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvai nėra itin išsamūs, tačiau tai savaime nelemia pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo vien dėl tokios priežasties.

34. Reikalavimus teismo sprendimo turiniui nustato CPK 270 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis, t. y. sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (CPK 263 straipsnis).

35. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 ir kt.).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ioje byloje pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius ieÅ¡kinio reikalavimų aspektus, pasisakė dėl pagrindinių atsakovo argumentų, nustatė teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, kad bendrovė buvo nemoki, o apeliantas neįvykdė pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, ir tokias aplinkybes tinkamai įvertino, o patį ginÄÄ iÅ¡sprendė teisingai. IÅ¡ esmės teisingas teismo sprendimas negali bÅ«ti panaikintas vien dėl jo motyvų neiÅ¡samumo, jeigu tokias procesinio dokumento spragas gali užpildyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Å iuo atveju skundžiamo teismo sprendimo motyvavimo trÅ«kumus iÅ¡taisė apeliacinės instancijos teismas. Apeliantas iÅ¡ esmės kitaip vertina tas pačias teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio. Ä®rodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo iÅ¡raiÅ¡ka. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimÄ reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo iÅ¡vadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepalankus apeliantui, nereiÅ¡kia, jog jis yra nepagrįstas ar nepagrįstai palankus ieÅ¡kovei. Kiti atsakovo apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ . Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties 37. Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiÅ¡kino ir taikė aktualias materialinės teisės normas, nustatė ir įvertino teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigÄ , teismo iÅ¡vados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu iÅ¡tirtais įrodymais. Å ios iÅ¡vados pagrindu apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai Danutė GasiÅ«nienė Gintaras Pečiulis Vigintas ViÅ¡inskis