2016-03-29 Nr. AB-7709-3-64-3-00223-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-370-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00223-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2, 12-14) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, jog pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 14 d. iki 2014 m. vasario 10 d. ir nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2015 m. vasario 2 d. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių TI ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 43, 53, 34, 8, 54, 13, 86, 99, kameroje būdavo po 2-7 asmenis, juose buvo karšta, trūko oro, ploto tekdavo mažiau nei nustatyta teisės aktuose, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Pareiškėjas kaip nerūkantis buvo laikomas kartu su rūkančiais, grįžęs į Šiaulių TI ne visada gaudavo maitinimo. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Tarp suimtųjų dėl tokių netinkamų sąlygų dažnai kildavo konfliktai. Pareiškėjas nurodė, jog dėl pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų jam buvo padaryta neturtinė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 19-26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Iš Šiaulių TI pažymos matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2013 m. spalio 24 d. ir periodiškai laikytas iki 2015 m. vasario 2 d. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 8, 13, 86, 43, 53, 54, 99, kameroje būdavo 1-8 asmenys. Kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,09 kv. m. iki 18,00 kv. m. gyvenamojo ploto. Pareiškėjas Šiaulių TI per aptariamą laikotarpį iš viso buvo laikomas 359 dienas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Tualetai kamerose buvo įrengti, laikantis teisės normų reikalavimų, antisanitarinių sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriuje nustatyta nebuvo, rūkantys ir nerūkantys asmenys laikomi atskirai pagal jų prašymą. Sausas davinys pareiškėjui nebuvo išduotas, nes pareiškėjas tokio noro nebuvo išreiškęs, be to, jis į Šiaulių TI grįžo 16 val. 35 min., todėl jam buvo užtikrintas vakarienės maitinimas. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 25 d. sprendimu (b. l. 96-102) pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo inicijuotą ginčą, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas pažymėjo, jog Įsakymas numato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš atsakovo pateiktos 2015 m. vasario 9 d. pažymos Nr. 69/06-895 „Dėl R. K.“ buvo matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. spalio 14 d. iki 2015 m. vasario 2 d., buvo kalinamas kameroje Nr. 8 (16,72 kv. m.) nuo 2013 m. spalio 14 d. iki 2013 m. spalio 28 d., nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d., kameroje būdavo 2-8 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,09 kv. m. iki 8,36 kv. m. kameros ploto, kameroje Nr. 13 (15,88 kv. m.) nuo 2013 m. spalio 28 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d., kameroje būdavo 3-7 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,27 kv. m. iki 5,29 kv. m. kameros ploto, kameroje Nr. 86 (17,78 kv.

m) nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. sausio 9 d., nuo 2014 m. sausio 19 d. iki 2014 m. sausio 22 d., nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. vasario 10 d., kameroje būdavo 2-8 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,22 kv. m. iki 8,89 kv. m. kameros ploto, kameroje Nr. 43 (18,33 kv. m.) nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 30 d., nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2014 m. spalio 8 d., nuo 2014 m. spalio 8 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d., kameroje būdavo 3-7 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,62 kv. m. iki 6,11 kv. m. kameros ploto, kameroje Nr. 53 (18,74 kv. m.) nuo 2014 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d., kameroje būdavo 4-6 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,12 kv. m. iki 4,68 kv. m. kameros ploto, kameroje Nr. 54 (17,98 kv. m.) nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., kameroje būdavo 1-5 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,60 kv. m. iki 17,98 kv. m. kameros ploto, kameroje Nr. 99 (16,22 kv. m.) nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d., nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d., nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. vasario 2 d., kameroje būdavo 2-5 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,24 kv. m. iki 8,11 kv. m. kameros ploto.

Iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2013 m. spalio 14 d. iki 2015 m. vasario 2 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 355 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,09 kv. m. iki 17,98 kv. m. kameros ploto. Nustatyti tiksliai, kiek kokią dieną kameros ploto teko pareiškėjui, galimybės nėra. Teismas akcentavo, jog laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. vasario 2 d. pareiškėjui teko nuo 3,60 kv. m. iki 17,98 kv. m. kameros ploto. Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes teismas sprendė, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 306 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo kameros ploto.

Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Tačiau pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. vasario 10 d. pažymoje Nr. 62/04-280 nurodyta, kad nuo 2013 m. spalio 14 d. iki 2015 m. vasario 2 d. pareiškėjas nesikreipė su skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Šiaulių TI direktorių.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 13 d. pažymoje Nr. 62/08-171 „Apie R. K. laikymo sąlygas“ taip pat nurodyta, kad Šiaulių TI korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176 (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Normos) nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), kuris yra nuo kameros atitvertas ne žemesne nei 1,5 m. sienele, padengtas lengvai valoma danga. Rūkantys ir nerūkantys asmenys pagal jų prašymus laikomi atskirose kamerose, maitinimas vykdomas nustatyta tvarka. Teismui taip pat buvo pateikti 2013 m. spalio 14 d. ir 2014 m. birželio 3 d. pareiškėjo pasirašyti prašymai dėl buvimo kameroje kartu su rūkančiais.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams. 2013 m. vasario 8 d. surašytame Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodoma, jog kratos patalpose kilimėliai švarūs, dezinfekuojami, kamerai Nr. 99 reikalingas paprastasis remontas, oro temperatūra ir dirbtinė bei dirbtinė naktinė apšvietos mažesnės nei nustatyta teisės aktuose, 2013 m. vasario 8 d. surašytame Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodoma, jog kratos patalpos, ten esantys kilimėliai švarūs, vykdoma dezinfekcija, temperatūra žemesnė nei yra nustatyta norma. 2013 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodoma, jog rūkantys asmenys atskirti nuo nerūkančių, priėmimo paskirstymo patalpos valomos, dezinfekuojamos. Patikrinus pareiškėjo ligos istoriją buvo matyti, jog buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas skundėsi galvos, sprando skausmais, niežuliu, rėmeniu, pilvo skausmais, tačiau kad šie susirgimai būtų įtakoti prastų sąlygų kameroje pareiškėjas nenurodė. Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl vėlyvo atvykimo 2014 m. gruodžio 9 d. jis negavo maisto, iš pateikto Šiaulių TI atvykusių suimtųjų (nuteistųjų) apskaitos paros žiniaraščio matyti, jog jis atvyko 16 val. 5 min. Patikrinus asmens sveikatos istoriją buvo nustatyta, kad pareiškėjas skundėsi tik (duomenys neskelbtini), tačiau, kad tai susiję su netinkamomis gyvenimo sąlygomis, nenurodė.

Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes teismas sprendė, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismas akcentavo, jog atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. Pareiškėjas teismui pateikia ir tikrovės neatitinkančias žinias, nurodydamas, jog jis kaip nerūkantis buvo priverstas būti kartu su rūkančiais, tačiau atvykęs į Šiaulių TI net du kartus nurodė, jog sutinka būti su rūkančiais asmenimis.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, nurodė, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas, nėra nustatyta kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Atitinkamai, teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, tai, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo ilgas, bet dalį šio laikotarpio pareiškėjui galimai teko kameros plotas didesnis nei nustato normatyvai, sprendė pareiškėjui priteisti 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 106-110) pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą ir priteisti jam 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes, įvardintas jo pateiktame skunde. Paaiškina, kad jis 359 dienas praleido Šiaulių TI. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad dėl maisto davinio išdavimo jis turėjo kreiptis su rašytiniu prašymu, tačiau į tokius prašymus yra atsakoma per 20 darbo dienų. Šiaulių TI klaidingai nurodo pareiškėjo grįžimo į Šiaulių TI laiką, kad jis grįždavo 16 val. 35 min., bet jis grįždavo 19 val. ir vėliau. Pabrėžia, kad kiekvieną rytą ir vakare vyksta asmenų patikrinimai, todėl galima nustatyti, kiek asmenų buvo kalinama kamerose. Pareiškėjas taip pat buvo kalinamas kamerose, kur apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodo, jog jis skundėsi (duomenys neskelbtini) skausmais. Pareiškėją buvo (duomenys neskelbtini) nuo dulkių.

Pareiškėjas R. K. papildomuose paaiškinimuose (b. l. 118-119) nurodo, kad Šiaulių TI atsiliepime į skundą, pirmosios instancijos teismo sprendime minimas laikas 16 val. 5 min. yra nepagrįstas. Kelionė iš Pakruojo policijos komisariato į Šiaulių TI trunka lygiai 1 val. Atvežus asmenį yra daromos kratos, išduodama patalynė, einama į pirtį.

Nurodo, jog Šiaulių TI nepagrįstai pažymi, kad teisės aktai numato teisę, o ne pareigą duoti sausą davinį, nes tokiu atveju asmuo liktų nevalgęs. Šiaulių TI nepagrįstai pabrėžia, jog pareiškėjas turėjo kreiptis dėl maisto jam davimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 115-117) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas. Pareiškėjas nenurodė išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su pareiškėjo kalinimu įstaigoje. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas nurodo, jog nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis nedetalizuoja, o tik pateikia abstrakčius argumentus.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais duomenimis bei CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytais kriterijais, inter alia sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priteisė pagrįstą neturtinės žalos dydžio atlyginimą pareiškėjui, tokiu būdu įgyvendindamas visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principą.

Pažymi, jog Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino jo nurodytus neteisėtus veiksmus, priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjo pozicijai pritaria iš dalies ir siekdama aiškumo dėl pareiškėjo nurodytų aspektų, pasisako atskirai, be to, ji vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje neužtikrinimo, visų pirma aptaria sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo deliktinė atsakomybė.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Juk ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šiame kontekste svarbu tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tokiu atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Remiantis nurodytu vertinimu ir ginčui spręsti aktuali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šiuo nurodytus neteisėtus veiksmus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Šis reikalavimas yra susijęs ir su Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad žmogaus orumą gina įstatymas, šio straipsnio 3 dalimi, akcentuojančia, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, liudijančia, kad vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. ir ši norma yra taikytina pareiškėjo atžvilgiu atsižvelgus į kalinimo vietos specifiką. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pagrįstai pirmosios instancijos teismas vadovavosi būtent Įsakyme numatytu teisiniu reguliavimu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog iš viso pareiškėjas 2013 m. spalio 14 d. – 2015 m. vasario 2 d. laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 355 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,09 kv. m. iki 17,98 kv. m. kameros ploto. Nustatyti tiksliai, kiek konkrečią dieną kameros ploto teko pareiškėjui, galimybės nebuvo, atsakovui nepateikus detalių ir informatyvių įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų, tačiau laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. vasario 2 d. pareiškėjui teko nuo 3,60 kv. m. iki 17,98 kv. m. kameros ploto, t. y. pareiškėjui buvo užtikrintas Įsakyme numatytas minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas.

Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes, vertinęs atsakovo pateiktus neinformatyvius duomenis dėl pareiškėjui tekusio minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjo naudai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas įvardintu laikotarpiu iš viso 306 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Įsakyme nustatytą minimalų gyvenamąjį kameros plotą, turintį tekti vienam asmeniui (b. l. 19-28). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nurodytą laikotarpį pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir nurodo, jog kiekvieną rytą ir vakare vyksta asmenų patikrinimai, todėl galima nustatyti, kiek asmenų buvo kalinama kamerose, tačiau atsakovas, siekdamas pagrįsti, kad pareiškėjui buvo užtikrinamas Įsakyme numatytas minimalus gyvenamasis plotas, pateikė turimus duomenis ir šiuo atveju pareiškėjas neginčija to fakto, kad būtent 306 dienas jam nebuvo užtikrinamas Įsakyme numatytas minimalus gyvenamasis plotas, nenurodo argumentų, leidžiančių vertinti, kad tokių dienų skaičius buvo didesnis.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad jo kameros plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjo judėjimo laisvė kameroje buvo dar labiau ribojama (b. l. 12-14, 29-31). Iš esmės toks požiūris atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje: 2010 m. balandžio 8 d. sprendime Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendime Grzywaczewski prieš Lenkiją, kt. Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nurodytą laikotarpį neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti neužtikrinę pareiškėjui Įsakyme numatyto minimalaus gyvenamojo ploto (CK 6.271 str.).

Vis dėlto teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad kiti kalinamieji buvo etapuojami į teismus, policijos komisariatus, taigi toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus ir ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendro ploto, be to, pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nors šios nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą ir šios aplinkybės savaime nepaneigia konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų, bet jos yra svarbios inter alia sprendžiant dėl pareiškėjui sukeltos žalos masto, pobūdžio, daryto pažeidimo intensyvumo (žr. EŽTT 2011 m. spalio 18 d. sprendimą Lautaru prieš Rumuniją, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją) (b. l. 19-26).

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad oro kameroje trūkumui, karščiui galėjo turėti įtakos kamerų perpildymas, t. y. 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto neužtikrinimas vienam asmeniui, kad ši aplinkybė galėjo daryti įtaką bendrai pareiškėjo savijautai. Be to, teisėjų kolegija pripažįsta ir tai, kad minimalaus gyvenamojo ploto trūkumas žvelgiant į kameroje esančių asmenų skaičių galėjo prisidėti prie ginčų tarp kalinčių asmenų kilimo (b. l. 12-14). Vis dėlto akcentuotina ir tai, kad pareiškėjo rašytinių nusiskundimų dėl tokių aplinkybių, prašymų perkelti jį į kitą kamerą nėra pateikta, kas galėtų iš esmės patvirtinti inter alia jo teiginius dėl jam darytos žalos intensyvumo (b. l. 12-14, 34).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog kamerų apšvietimas neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų (b. l. 106-110). Pasisakydama nurodytu aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos higienos normos HN 76:100 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (2010 m. balandžio 11 d. redakcija) (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:100), 22 punktas numato, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, 23 punktas įtvirtina, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog 2013 m. vasario 8 d. surašytame Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodoma, kad kameroje Nr. 99 dieninė dirbtinė bei dirbtinė naktinė apšvietos yra mažesnės nei nustatyta teisės aktuose (b. l. 35-41), tačiau patikrinimo aktų dėl sąlygų kitose kamerose, kuriose buvo kalinimas pareiškėjas, nėra pateikta. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nebuvo pateikta duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, atsižvelgusi į tai, kad kameroje Nr. 99 apšvietimas neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų, sprendžia, kad iš tiesų tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui kamerose galėjo būti neužtikrintas teisės aktuose numatytas apšvietimo lygis. Vis dėlto pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas nėra teikęs skundų dėl kalinimo sąlygų, nepakankamo apšvietimo užtikrinimo, teigdamas, kad šioms netinkamomis sąlygomis intensyviai yra daroma žala jo sveikatai (b. l. 34).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus, susijusius su tuo, kad jam nepagrįstai nebuvo teikiamas maistas grįžus į įkalinimo įstaigą po konvojavimo (b. l. 106-110).

Vertindama pareiškėjo nurodytus argumentus dėl pareiškėjui teikto maitinimo teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (2011 m. gegužės 1 d. redakcija) (toliau – ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės) 31–34 punktuose nustatyta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Kalinimo įstaigų, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, įskaitos tarnybos informuoja ūkio tarnybas apie atvykstančių asmenų skaičių. Kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu.

Pirmiau nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo vietų, sauso maisto davinį turi išduoti ta kardomojo kalinimo įstaiga, iš kurios jis etapuojamas, jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 valandas, o teisės aktų nepakankamumas, netobulumas ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinamumas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi užtikrinti tinkamą asmens maitinimą, tuo pačiu – teisę į tinkamas bausmės atlikimo ar kardomosios priemonės vykdymo sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-2158/2013). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymo „Dėl sausio davinio išdavimo suimtiesiems ir nuteistiesiems, atvykusiems į Šiaulių tardymo izoliatorių, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę“ Nr. 1/01-356 6 punktas numato, kad asmenims, atvykusiems į įstaigą praėjus maitinimo metui, išduodamas pagal valgiaraštį paruoštas ir nuo pusryčių, pietų, vakarienės likęs maistas, o tokio nesant, išduodamas atitinkamas sausas maisto davinys (b. l. 59-61). Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytų teisės aktų nuostatas spręstina, jog įvardintu teisiniu reguliavimu yra užtikrinamas kalinčiam asmeniui pastovus maitinimo teikimas.

Vertindama pareiškėjo nurodytą situaciją dėl maisto jam nesuteikimo teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog tokio maisto neteikimą pareiškėjas sieja su konkrečiu atveju – 2014 m. gruodžio 9 d. jam maisto nesuteikimu (b. l. 12-14), nurodydamas, kad šią dieną grįžęs į įkalinimo įstaigą 19 val. jis negavo maitinimo.

Nurodytu aspektu pažymėtina, jog iš administracinėje byloje esančio 2014 m. gruodžio 9 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Atvykusių suimtųjų (nuteistųjų) apskaitos paros žiniaraščio matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių 2014 m. gruodžio 9 d. atvyko 16 val. 35 min., o ne, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, 16 val. 5 min. (b. l. 96-102). Nors pareiškėjas ir nurodo, jog jis į įkalinimo įstaigą atvyko 19 val. ir vėliau, tačiau iš Lietuvos teismų duomenų bazės LITEKO duomenų matyti, kad Pakruojo rajono apylinkės teisme 2014 m. gruodžio 9 d. teismo posėdis, kuriame dalyvavo pareiškėjas, baudžiamoje byloje Nr. 1-168-287/2014 prasidėjo 15 val ir pasibaigė 15 val. 45 min. ir pareiškėjo pateiktas įrodymas, kuris yra prijungtinas prie administracinės bylos medžiagos kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalis, patvirtina, jog pareiškėjas po teisiamojo posėdžio į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo grąžintas 16 val. 30 min. (b. l. 120). Taigi byloje pateikti duomenys iš esmės patvirtina ir atsakovo nurodytą pareiškėjo atvykimo į įkalinimo įstaigą laiką (b. l. 57). Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjui atvykus nurodytu laiku vėliau jam buvo teikiama vakarienė ir pareiškėjas konkrečių duomenų, leidžiančių abejoti šias teiginiais nepateikė (b. l. 19-26). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytą situaciją, pareiškėjo pateiktus procesinius dokumentus, pažymi, jog pareiškėjas, grįsdamas galimus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, nurodė faktines aplinkybes, kurios nėra patvirtintos kitais byloje esančiais dokumentais ar kitais įrodymais, be to, pareiškėjas ne skunde, nei apeliaciniame skunde nekonkretizavo jo nurodytų neteisėtų veiksmų, nenurodė, kada jam paskutinį kartą 2014 m. gruodžio 9 d. buvo teikiamas maitinimas, nenurodė konkrečių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad buvo pažeisti Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 31–34 punktai (b. l. 12-14). Dėl pirmiau įvardintų motyvų nurodytu aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus (CK 6.271 str.).

Atsižvelgusi į administracinėje konstatuotus neteisėtus Šiaulių tardomo izoliatoriaus veiksmus, be kita ko, pažeidimus susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, kaip jau buvo minėta, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad kalinant jį nurodytomis sąlygomis buvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis (b. l. 106-110).

Plačiau pasisakant pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Labita prieš Italiją).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Aktualu yra ir tai, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Vis dėlto, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą.

Tai yra susiję su tuo, kad, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT sprendimą Dougoz prieš Graikiją, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Čuprakovs prieš Latviją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą Alver prieš Estiją). Jeigu kamerų perpildymas nėra tokio rimtumo, kad savaime sukeltų problemų dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, EŽTT nagrinėja kitus kalinimo fizinių sąlygų aspektus, reikšmingus minėtos nuostatos tinkamam taikymui.

Kamerų, kuriose yra kalinamas pareiškėjas, perpildymas negali būti vertinamas izoliuotai ir turi būti nagrinėjamas visų fizinių kalinimo sąlygų kontekste (žr. 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą Sulejmanovic prieš Italiją), tokie elementai apima ypač galimybę naudotis tualetu už uždarų durų, vėdinimą, dienos šviesą ir gryną orą, šildymo tinkamumą ir pagrindinių higienos reikalavimų laikymąsi (žr. EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą Moiseyev prieš Rusiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų kumuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo. Taigi nurodytas vertinimas ir pripažinimas yra reliatyvus ir kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių aplinkybių visumos.

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tai yra susiję su tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu vykęs pažeidimas buvo pakankamai ilgalaikis, buvo konstatuoti neteisėti veiksmai, susiję su minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimu, Įsakyme numatytų reikalavimų nesilaikymas tam tikrais laikotarpiais buvo žymus, buvo konstatuoti kiti neteisėti veiksmai, kurių kumuliatyvus veikimas sudaro pagrindą spręsti dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Tokia išvada yra daroma net ir atsižvelgus į tai, jog administracinėje byloje nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, nėra nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai. Be to, šiame kontekste pastebėtina ir tai, jog dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su kalinimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas gyvenamojoje patalpoje buvo objektyviai neįmanomas, tačiau pripažintina, kad pirmiau minėtas kamerų perpildymas įvardintu laikotarpiu pareiškėjui privatumą dar labiau ribojo.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus, teismo sprendimu priteisė jam 1 200 Eur, tačiau, pareiškėjo vertinimu, ši priteista suma neatlygina jo patirtos žalos (b. l. 106-110).

Pasisakydama nurodytu aspektu teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi atsižvelgusi vien tik į CK 6.250 straipsnio normos konstrukciją darytina išvada, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos sukėlimo, jos kaip deliktinės atsakomybės sąlygos, žvelgiama ne vien tik į sukeltą į fizinį skausmą, bet ir į sukeltus dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo vertinimu vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą teismo sprendimą (b. l. 96-102).

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą. Visgi šiame kontekste primintina ir tai, kad tokiais atvejais yra svarbu išlaikyti pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą pusiausvyrą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad neturtinės žalos įvertinimas pinigais pripažintinas teisingu, be kita ko, tada, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus. Teisingo žalos atlyginimo principas, inter alia, reiškia, kad turi būti užtikrinta tokia žalą patyrusio asmens teisių apsauga, kuri nesukeltų neadekvačiai sunkių padarinių žalą atlyginti turinčiam asmeniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į dalį pirmiau minėtų kriterijų (b. l. 96-102). Vis dėlto nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pakankama satisfakcija, kompensuojant jo patirtus išgyvenimus, ir atitinkamai šis dydis keistinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojo 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543, 2014 m. spalio 1 d. – 300 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 750 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.).

Nurodyta neturtinė žala priteisiama atsižvelgus į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją, Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr. toliau nurodytas bylas).

EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Kartais tokiais atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė galėjo būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial prieš Lenkiją). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog iš pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu skundėsi (duomenys neskelbtini) skausmais, tačiau kad šie susirgimai būtų įtakoti prastų sąlygų kameroje pareiškėjas nenurodė ir tokių aplinkybių nematyti iš pareiškėjo sveikatos istorijos (b. l. 65-85).

Be to, iš pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas skundėsi (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip tai susiję su netinkamomis gyvenimo sąlygomis, jis pirminiame skunde nenurodė ir nepaaiškino. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde konkretindamas šį aspektą nurodo, jog (duomenys neskelbtini) buvo susijęs su oro trūkumu, tačiau tokių išvadų atsižvelgus į pareiškėjo sveikatos istoriją negalima daryti, tokio priežastinio ryšio tarp konstatuotų Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų ir (duomenys neskelbtini) nepagrindė ir pats pareiškėjas (b. l. 2, 12-14, 65-85, 90-91).

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 2 750 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 2 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 750 Eur (du tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo”.

Likusią pirmosios instancijos teismo spendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas