2025-12-30 Nr. AB-62-3-61-3-03607-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2810-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03607-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotasis asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja K. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (kurį vėliau tikslino) ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 25S102431, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas pažymėjimas apie Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą (toliau – Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Sprendimas Nr. 2); 3) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 25S153640, kuriuo pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. liepos 4 d. iki 2030 m. liepos 3 d. (toliau – Sprendimas Nr. 3); 4) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 9 d. raštą, kuriuo buvo atmesta pareiškėjos 2025 m. gegužės 20 d. administracinė pretenzija (toliau – ir Raštas); 5) įpareigoti Migracijos departamentą atkurti pažymėjimą apie pilietybės išsaugojimą ir su tuo susijusias teises bei teisinius padarinius.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2003 m. balandžio 7 d. jos motinai, N. I., buvo išduotas pažymėjimas apie teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą ((duomenys neskelbtini)). Šiame dokumente yra aiškiai nurodyta: „Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, asmeniui, turinčiam šį pažymėjimą, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugoma neribotam laikui. Šis asmuo kartu su savo šeimos nariais gali atvykti į Lietuvos Respubliką be vizos, gyventi joje ir išvykti iš jos. Šiam asmeniui ir jo šeimos nariams Lietuvos Respublikos įstatymas dėl imigracijos netaikomas“. Pareiškėja teigė, kad jos giminaičiams pilietybė buvo suteikta analogišku pagrindu, o tai įrodo, kad atsisakymas ją suteikti pareiškėjai panašioje situacijoje pažeidžia lygybės prieš įstatymą principą ir yra teisinės diskriminacijos pavyzdys. Pareiškėjos giminaičiams išduoti pažymėjimai dėl pilietybės išsaugojimo patvirtina, kad pareiškėjos prosenelio K. D. (gim. (duomenys neskelbtini)) pilietybės priklausomybės teisinis vertinimas buvo atliekamas nuosekliai ir tai nebuvo vieno darbuotojo padaryta atsitiktinė klaida. Sprendimus priėmė skirtingi Migracijos departamento pareigūnai įvairiais metais, remdamiesi tais pačiais dokumentais daugiau kaip per dvidešimt metų laikotarpį. Atsisakymas pripažinti pareiškėjos teisę į pilietybę bei anksčiau išduoto pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimas tiesiogiai prieštarauja ankstesniems valstybės institucijų priimtiems teisės aktams. Pareiškėjai pažymėjimas nebuvo išduotas per klaidą ar kaip išimtis, o kaip teisinio vertinimo pareiškėjos kilmės pagrindu rezultatas, grindžiamas ryšiu su asmeniu, kuris turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 metų.

3. Pareiškėja paaiškino, kad, gavus 2015 m. pažymėjimą dėl pilietybės išsaugojimo Nr. (duomenys neskelbtini), jai buvo išduota viza, o vėliau – leidimas laikinai gyventi 5 metams nuo 2020 m. birželio 3 d. Gyvendama Lietuvoje 5 metus, pareiškėja puikiai integravosi į visuomenę, mokėsi lietuvių kalbos ir kasdien ją vartojo. Daugiau nei ketverius metus yra harmoninguose santykiuose su Lietuvos Respublikos piliečiu D. K., su kuriuo 2025 m. rugsėjį planavo susituokti ir kurti šeimą. Keletą metų dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini), kur įgijo gerą reputaciją kaip darbuotoja, kolegė ir žmogus. Taip pat aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje – sukūrė projektą (duomenys neskelbtini), kuris teikė džiaugsmo ne tik vilniečiams, bet ir kitų miestų gyventojams. Dėl savo veiklos dalyvavo Radio R laidoje, kur dalinosi patirtimi apie gyvenimą ir darbą Lietuvoje. Būtent dėl to 2024 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui suteikti jai nuolatinį leidimą gyventi. Teigė, kad po tiek metų panaikintas pilietybės pažymėjimas pažeidžia teisėtų lūkesčių ir teisinio stabilumo principus. Draudimas atvykti į šalį penkeriems metams negrįžtamai griauna pareiškėjos gyvenimą, santykius, ilgalaikius planus ir pažeidžia jos teisę į privatų ir šeimos gyvenimą.

4. Atsakovas Migracijos departamentas su pateiktu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Migracijos departamentas paaiškino, kad ginčijamu Sprendimu Nr. 1 buvo nustatyta, jog pateiktų dokumentų, patvirtinančių asmens teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, įrodomoji reikšmė nėra pakankama, kadangi nebuvo pateikta jokių dokumentų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 4–5 dalyse, kurie patvirtintų, kad prosenelis K. D. (K. D.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ar tai, kad prosenelio tėvai (vienas iš prosenelio tėvų) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, iki kol proseneliui sukako 17 metų, t. y. iki kol pareiškėjos prosenelis tapo pilnamečiu (iki (duomenys neskelbtini)).

Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime Nr. 1 pripažino, kad anksčiau pateiktų dokumentų įrodomoji reikšmė nėra pakankama, kadangi sprendimas išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą buvo priimtas remiantis faktais, kad pareiškėjos prosenelio K. D. abu tėvai M. ir A. D. nuo 1919 m. rugpjūčio 17 d. iki bent 1935 m. balandžio 17 d. gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (tuo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) jiems gimė 6 vaikai; M. ir A. D. 1921 m. buvo įrašyti rinkėjų į Lenkijos Respublikos Seimą ir Senatą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rinkėjų sąraše), bei tai, kad K.

D. ir jo tėvas M. D. 1942 m. gegužės 27 d. gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tačiau nesant jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos prosenelis, ar jo tėvai (iki kol pareiškėjos prosenelis tapo pilnamečiu (duomenys neskelbtini)), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., bei nėra (nepateikti) tiesioginių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos prosenelis (pareiškėjos prosenelio tėvai / ar vienas iš prosenelio tėvų) atitiktų abi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K3-1-969/2018 (toliau – ir Nutartis) nurodytas sąlygas (pirmosios neatitinka pareiškėjos prosenelio tėvai, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jie 1920 m. liepos 12 d.

Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais; antrosios – pareiškėjos prosenelis, (duomenys neskelbtini) tapęs pilnamečiu, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jis turėjo gyvenamąją vietą toje (duomenys neskelbtini) krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu, nes (duomenys neskelbtini), buvusiame (duomenys neskelbtini), tuo metu dar nepriklausė Lietuvai, t. y. (duomenys neskelbtini) buvo prijungtas prie Lietuvos tik 1940 m. rugpjūčio 3 d.), bei nustatė, kad dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėja gali būti laikoma asmeniu, turinčiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nepakanka.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų ir Migracijos departamento tiesiogiai iš Lietuvos centrinio archyvo gautų duomenų nepakanka, jog būtų galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėja atitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus, konstatuotina, kad pareiškėja nėra laikoma asmeniu, turinčiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o jai 2015 m. rugpjūčio 4 d. išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) panaikintas kaip neteisėtai išduotas.

6. Migracijos departamento 2025 m. liepos 9 d. raštu Nr. 25SD13539 pareiškėjos skundas dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 25S102431 panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas. Migracijos departamentas 2025 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 25S138631 (t. y. Sprendimu Nr. 2) nusprendė pareiškėjai neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, asmuo per nustatytą terminą nepateikė prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų, asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu įstatyme nustatytu pagrindu.

7. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėja, pildydama klausimyną, nurodė, jog 2016–2019 m. dirbo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonų priverstinio vykdymo skyriuose. Dirbdama (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonų priverstinio vykdymo skyriuose, pavaldžiuose (duomenys neskelbtini) vykdomajam komitetui, pareiškėja privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėja Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui. Užsienietės atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiais darbo santykiais. Dirbdama (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonų priverstinio vykdymo skyriuose ir užimdama teismo vykdytojos ir referentės pareigas, ji turėjo galimybę susipažinti, pamatyti, girdėti tokią informaciją, su kuria susipažinti turi teisę tik asmenys, kurie yra lojalūs (duomenys neskelbtini) bei palaiko jos valdžią. Nustatytos aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu realią tikimybę, kad pareiškėjos ryšiai su buvusiose darbovietėse ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais (duomenys neskelbtini) režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) gali aktualizuotis, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo praėjo tam tikras laiko tarpas.

8. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad ji gimusi ne Lietuvoje, nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2025 m. kovo 6 d. turėjo leidimą laikinai gyventi, šiuo metu vykdo individualią veiklą. Šeiminius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis turi su motina, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjos socialinių, šeiminių ir ekonominių ryšių Lietuvoje pobūdis ir buvimo Lietuvoje laikotarpis neatsveria grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei svarbos. Pareiškėja nėra nutraukusi ryšių su savo kilmės valstybe, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, turėdama leidimą gyventi Lietuvoje, reguliariai važinėjo ir važinėja į (duomenys neskelbtini). Tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus t. y. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, asmuo gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui.

9. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 7 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-2709, kurioje yra konstatuota, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Viešųjų šaltinių duomenimis, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonų priverstinio vykdymo skyriai yra (duomenys neskelbtini) vykdomojo komiteto Vyriausiosios justicijos valdybos struktūriniai padaliniai, kurie yra pavaldūs (duomenys neskelbtini) vykdomajam komitetui ir (duomenys neskelbtini) teisingumo ministerijai. VSD vertinimu, dirbdamas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonų priverstinio vykdymo skyriuose, pavaldžiuose (duomenys neskelbtini) vykdomajam komitetui, asmuo privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (Duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Migracijos departamentas 2025 m. liepos 2 d. gavo VSD raštą Nr. 18-7482, kuriame nurodyta, kad atsižvelgdamas į 2025 m. kovo 7 d. rašte Nr. 18-2709 išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir prašo įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.

10. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentais, kad jos giminaičiams suteikta pilietybė analogišku pagrindu įrodo, jog pažeidžiamas lygybės prieš įstatymą principas ir yra teisinės diskriminacijos pavyzdys. Nurodė, kad pareiškėjai nebuvo suteikta pilietybė, o išduotas lietuvių kilmės pažymėjimas ir, jai pateikus prašymą dėl leidimo nuolat gyventi, buvo atliekamas prašymo nagrinėjimas iš naujo. Būtent šio nagrinėjimo metu ir nustatyta, kad pateiktų dokumentų, patvirtinančių asmens teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, įrodomoji reikšmė nėra pakankama. Pareiškėja ir teikdama skundą nepateikėte jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4–5 dalyse, kurie patvirtintų, kad jos prosenelis K. D. (K. D.), gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ar tai, kad prosenelio tėvai (vienas iš prosenelio tėvų) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, iki kol proseneliui sukako 17 metų, t. y. iki kol pareiškėjos prosenelis tapo pilnamečiu (iki (duomenys neskelbtini)).

11. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį į (duomenys neskelbtini) krašte susiklosčiusią padėtį, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1- 969/2018 konstatavo, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirmoji, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d.

Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais. Pagal Nutartyje nustatytą antrąją sąlygą, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Iš ko seka, kad turi būti nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos, o ne viena iš jų. Visų pirma, pareiškėjos prosenelis K. D. (K. D.), gim. (duomenys neskelbtini), tapo pilnamečiu (duomenys neskelbtini), tačiau nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jis turėjo gyvenamąją vietą toje (duomenys neskelbtini) krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu, nes (duomenys neskelbtini), buvusiame (duomenys neskelbtini), tuo metu dar nepriklausė Lietuvai, t. y. (duomenys neskelbtini) buvo prijungtas prie Lietuvos tik 1940 m. rugpjūčio 3 d.

Antra, nėra dokumentų, patvirtinančių, jog prosenelio tėvai 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Šių aplinkybių visuma leido padaryti pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad pagal šiuo metu galiojančią teismų praktiką, kuri paminėta pirmiau, nei pareiškėjos prosenelis, nei prosenelio tėvai neatitinka Nutarties pirmosios sąlygos – nėra dokumentų, kad tiek prosenelis, tiek ir jo tėvai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai.

Be to, iš Migracijos departamentui pateiktų dokumentų matyti, kad K. D. abu tėvai (M. ir A. D.) kaip (duomenys neskelbtini) gyventojai įrašyti rinkėjų į Lenkijos Respublikos Seimą ir Senatą (duomenys neskelbtini) 1921 m. sąraše, t. y. jie 1921 m. buvo (duomenys neskelbtini) piliečiai. Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjos prosenelis būdamas pilnametis taip pat turėjo Lietuvos pilietybę.

12. Atsakydamas į pareiškėjos skundo ir papildomų paaiškinimų argumentus, kad jos giminaičiams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius pažymėjimus buvo išduoti analogišku pagrindu, Migracijos departamentas nurodė, kad kiekvienas atvejis yra nagrinėjamas individualiai. Pažymėjo, kad daugeliui iš jų Migracijos departamento sprendimai buvo priimti iki pirmiau paminėtos Nutarties.

13. Migracijos departamentas manė, kad priėmė pagrįstus ir motyvuotus sprendimus ir raštą, o pareiškėja juose nurodytų išvadų nepaneigė nei teikdama patikslintą skundą, nei papildomus įrodymus. Vien kitiems jos giminaičiams išduoti dokumentai nėra pagrindas naikinti ginčijamus sprendimus, t. y. nepaneigiant Migracijos departamento sprendimuose ir rašte nustatytų motyvų ir padarytų išvadų.

14. Migracijos departamentas nurodė, kad buvo tinkamai atsižvelgta į pareiškėjos individualią situaciją, tačiau net ir skunde nurodytos aplinkybės (gyvena Lietuvoje 5 metus, puikiai integravosi į visuomenę, mokosi lietuvių kalbos ir kasdien ją vartoja, yra harmoninguose santykiuose su Lietuvos Respublikos piliečiu, dirbo UAB (duomenys neskelbtini) ir kt.) nepaneigė galimos grėsmės valstybės saugumui, neįrodė, kad pareiškėja atitinka sąlygas, kurios numatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) nustatytu pagrindu. Priimdamas ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas atliko individualų užsienietės situacijos vertinimą ir vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjos galimos grėsmės valstybės saugumui.

15. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

16. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjai nustatytas 60 mėnesių (5 metus) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas. Pažymėjo, kad draudimas atvykti nustatytas tik į Lietuvą. Pareiškėja savo skunde nurodė turinti harmoningus santykius su Lietuvos respublikos piliečiu, tačiau Migracijos departamentas pažymėjo, kad šeimos narių sąvoka yra apibrėžiama Įstatymo 2 straipsnio 26 punkte – šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Pareiškėjos skunde nurodomas asmuo nepatenka į minėtos sąvokos apibrėžimą, todėl nėra jokio pagrindo naikinti ar net keisti Migracijos departamento sprendimo.

17. Migracijos departamentas akcentavo, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinta, kad nepateikti dokumentai, pagrindžiantys pareiškėjos pateiktą prašymą dėl leidimo nuolat gyventi, pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, niekaip nepaneigia ir nenusveria jos galimos grėsmės valstybės saugumui, ir nepagrindžia jos atitikimo Įstatyme numatytam pagrindui (turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo) dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. VSD nuomone, skundžiami sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

II. 20. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

21. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo Nr. 1, Sprendimo Nr. 2, Sprendimo Nr. 3 bei Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą atkurti pareiškėjos pažymėjimą apie pilietybės išsaugojimą ir su tuo susijusias teises bei teisinius padarinius.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad:

22.1. Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 2 d. gavo pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi (turiu teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba esu lietuvių kilmės asmuo).

22.2. Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 25S102431 pripažino neteisėtai priimtą Migracijos departamento 2015 m. liepos 31 d. sprendimą K. S. (pavardė iki santuokos – I.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą netekusiu galios, kadangi sprendimas išduoti pažymėjimą buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir kitus norminius teisės aktus.

Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime Nr. 1 pripažino, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų įrodomoji reikšmė nėra pakankama, kadangi sprendimas išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą buvo priimtas remiantis faktais, kad pareiškėjos prosenelio K. D. abu tėvai M. ir A. D. nuo 1919 m. rugpjūčio 17 d. iki bent 1935 m. balandžio 17 d. gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (tuo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) jiems gimė 6 vaikai; M. ir A. D. 1921 m. buvo įrašyti rinkėjų į Lenkijos Respublikos Seimą ir Senatą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rinkėjų sąraše), bei tai, kad K.

D. ir jo tėvas M. D. 1942 m. gegužės 27 d. gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tačiau nesant jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos prosenelis, ar jo tėvai (iki kol pareiškėjos prosenelis tapo pilnamečiu 1936 m. liepos 17 d.), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., bei nėra (nepateikti) tiesioginių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos prosenelis (pareiškėjos prosenelio tėvai / ar vienas iš prosenelio tėvų) atitiktų abi LAT 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K3-1-969/2018 nurodytas sąlygas (pirmosios neatitinka pareiškėjos prosenelio tėvai, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jie 1920 m. liepos 12 d.

Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais; antrosios – pareiškėjos prosenelis, (duomenys neskelbtini) tapęs pilnamečiu, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jis turėjo gyvenamąją vietą toje (duomenys neskelbtini) krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu, nes (duomenys neskelbtini), buvusiame (duomenys neskelbtini), tuo metu dar nepriklausė Lietuvai, t. y. (duomenys neskelbtini) buvo prijungtas prie Lietuvos tik 1940 m. rugpjūčio 3 d.), bei nustatė, kad dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėja gali būti laikoma asmeniu, turinčiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nepakanka.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų ir Migracijos departamento tiesiogiai iš Lietuvos centrinio archyvo gautų duomenų nepakanka, kad būtų galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėja atitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėja nėra laikoma asmeniu, turinčiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o jai 2015 m. rugpjūčio 4 d. išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) panaikintas kaip neteisėtai išduotas.

Pareiškėjos skundas dėl Sprendimo Nr. 1 Migracijos departamento 2025 m. liepos 9 d. raštu Nr. 25SD13539 atmestas kaip nepagrįstas.

22.3. Migracijos departamentas 2025 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 25S138631 nusprendė pareiškėjai neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, asmuo per nustatytą terminą nepateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų, asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

22.4. Migracijos departamento 2025 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 25S153640 pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. liepos 4 d. iki 2030 m. liepos 3 d.

22.5. Migracijos departamentui 2025 m. kovo 7 d. pateikta VSD išvada Nr. 18-2709, kurioje yra konstatuota, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Išvadoje nurodyta, kad viešųjų šaltinių duomenimis, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonų priverstinio vykdymo skyriai yra (duomenys neskelbtini) vykdomojo komiteto Vyriausiosios justicijos valdybos struktūriniai padaliniai, kurie yra pavaldūs (duomenys neskelbtini) vykdomajam komitetui ir (duomenys neskelbtini) teisingumo ministerijai. VSD vertinimu, dirbdamas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonų priverstinio vykdymo skyriuose, pavaldžiuose (duomenys neskelbtini) vykdomajam komitetui, asmuo privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (Duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Migracijos departamentas 2025 m. liepos 2 d. gavo VSD raštą Nr. 18-7482, kuriame nurodyta, kad atsižvelgdamas į 2025 m. kovo 7 d. rašte Nr. 18-2709 išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad asmens (pareiškėjos) gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir prašo įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.

22.6. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimais Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 bei Raštu, kreipėsi į teismą.

23. Teismas, vertindamas Sprendimo Nr. 1 teisėtumą, pirmiausia pažymėjo, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (1 dalis). Nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (2 dalis). Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama, jeigu yra Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių (3 dalis). Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik vieną kartą (4 dalis).

24. Pagal Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, asmenų, turinčių teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija išduoda šią teisę patvirtinančius dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį lietuvių kilmės asmenų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija išduoda lietuvių kilmę patvirtinančius dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ar lietuvių kilmę patvirtinantis dokumentas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu jis neteisėtai išduotas (3 punktas).

25. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą Nr. 1 grindė tuo, kad pareiškėja nepateikė duomenų, dokumentų, patvirtinančių jos prosenelio K. D. (K. D.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę; taip pat nepateikė duomenų, dokumentų, patvirtinančių jos prosenelio tėvai (vienas iš jo tėvų) – proproseneliai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, iki kol proseneliui K. D. sukako 17 metų, t. y. iki kol pareiškėjos prosenelis tapo pilnamečiu (iki (duomenys neskelbtini)).

26. LAT 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 išaiškino, kad, remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra:

1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.;

2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.;

3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje;

4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė;

5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.).

Pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Minėtoje nutartyje, LAT konstatavo, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d.

Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.

27. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjos prosenelio K. D. abu tėvai M. ir A. D. nuo 1919 m. rugpjūčio 17 d. iki bent 1935 m. balandžio 17 d. gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (tuo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) jiems gimė 6 vaikai; M. ir A. D. 1921 m. buvo įrašyti rinkėjų į Lenkijos Respublikos Seimą ir Senatą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rinkėjų sąraše), bei tai, kad K. D. ir jo tėvas M. D. 1942 m. gegužės 27 d. gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tačiau nėra jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos prosenelis, ar jo tėvai (iki kol pareiškėjos prosenelis tapo pilnamečiu (duomenys neskelbtini)), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., bei nėra (nepateikti) tiesioginių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos prosenelis (pareiškėjos prosenelio tėvai / ar vienas iš prosenelio tėvų) atitiktų abi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civ. b. Nr. e3K3-1-969/2018 nurodytas sąlygas (pirmosios neatitinka pareiškėjos prosenelio tėvai, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais; antrosios – pareiškėjos prosenelis, (duomenys neskelbtini) tapęs pilnamečiu, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jis turėjo gyvenamąją vietą toje (duomenys neskelbtini) krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu, nes (duomenys neskelbtini), buvusiame (duomenys neskelbtini), tuo metu dar nepriklausė Lietuvai, t. y. (duomenys neskelbtini) buvo prijungtas prie Lietuvos tik 1940 m. rugpjūčio 3 d.), ir pareiškėja tokių įrodymų nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui kartu su skundu, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime Nr. 1 tinkamai taikė Pilietybės įstatymo nuostatas ir pagrįstai vadovavosi aptartais LAT išaiškinimais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą Nr. 1.

28. Teismas papildomai pažymėjo, kad atmestini pareiškėjos argumentai, susiję su jos giminaičiams išduotais teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybė patvirtinančiais dokumentais, nes kiekvieno asmens atžvilgiu sprendimai priimami individualiai įvertinus būtent su tuo asmeniu susijusias faktines aplinkybes ir įrodymus, o kitų asmenų situacijos vertinimas išeina iš šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyko ribų.

29. Teismas taip pat pabrėžė, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas asmens teises. Taigi, teismo vertinimu, viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų yra ta, jog asmuo teises turi būti įgijęs teisėtai ir pagal galiojančius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentui pagrįstai nustačius (ir tai tinkamai motyvavus savo Sprendime Nr. 1), kad pareiškėjai 2015 m. rugpjūčio 4 d. išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas neteisėtai, Migracijos departamentas turėjo pagrindą ir pareigą jį panaikinti.

30. Pripažinus, kad Sprendimas Nr. 1 yra teisėtas ir pagrįstas, tais pačiais argumentais teismas konstatavo ir ginčijamo Rašto, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Sprendimo Nr. 1, teisėtumą.

31. Ginčijamą Sprendimą Nr. 2 Migracijos departamentas grindė tuo, kad su pareiškėjos prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi ir kartu su prašymu išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o papildomai prašomi leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą pagrindžiantys dokumentai pateikti nebuvo, todėl nėra pagrindo išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėja 2016–2019 m. dirbo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonų priverstinio vykdymo skyriuose. Dirbdama (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonų priverstinio vykdymo skyriuose, pavaldžiuose (duomenys neskelbtini) vykdomajam komitetui, pareiškėja privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

32. Pirmiausia teismas pažymėjo, kad pareiškėja 2024 m. gruodžio 12 d. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė tuo pagrindu, kad ji turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau, kaip nurodė teismas, tokią pareiškėjos teisę patvirtinantis dokumentas pagrįstai panaikintas kaip neteisėtai išduotas. Kitų pagrindų išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėja Migracijos departamentui nenurodė. Todėl teismas neturi pagrindo pasisakyti dėl kitų Įstatyme numatytų pagrindų gauti leidimą nuolat gyventi buvimo nagrinėjamu atveju.

33. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino pareiškėjos socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad pareiškėja yra gimusi (duomenys neskelbtini), nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2025 m. kovo 6 d. turėjo leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuo 2020 m. kovo 25 d. yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje. Nustatyta, kad gyvenamąją vietą Lietuvoje yra deklaravusi pareiškėjos motina N. I., gim. (duomenys neskelbtini), kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėja prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi nurodė, kad yra išsituokusi, Migracijos departamentas duomenų apie pareiškėjos vaikus neturi. Pareiškėja nuo 2020 m. birželio 2 d. iki 2022 m. gegužės 27 d. ir nuo 2023 m. liepos 26 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d. dirbo Lietuvos įmonėse, nuo 2023 m. birželio 1 d. iki šiol Lietuvoje vykdo individualią veiklą.

34. Migracijos departamentas savo Sprendimą Nr. 2, be kita ko, grindė ir VSD išvadoje dėl pareiškėjos pateikta informacija (kurią paneigiančių įrodymų pareiškėja nepateikė) apie pareiškėjos galimai keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Teismas sutiko su VSD, kad sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD išvadoje, kuria pagrįsti ginčijami Migracijos departamento sprendimai, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą ir pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis. Būtent taip analogiškas situacijas aiškino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1970-575/2024; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024; 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023 ir kt.).

35. VSD akcentavo, kad pareiškėja iki šiol periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini), net ir po Rusijos plataus masto karinės agresijos Ukrainoje pradžios. Šios aplinkybės pareiškėja taip pat nepaneigė. LVAT praktikoje yra išaiškinta, kad Rusijos ar Baltarusijos piliečių dažnas vykimas į Rusiją ar Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su jais kontaktus (žr., pvz., LVAT 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024 ir kt.).

36. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Taigi, teismas nurodė, kad Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju turėjo teisę vadovautis Įstatymo suteiktus įgaliojimus turinčio subjekto (VSD) pateikta išvada.

37. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas Nr. 2 yra teisėtas ir pagrįstas. Tokios išvados pagrįstumui, teismo vertinimu, įtakos nedaro pareiškėjos santykiai su Lietuvos Respublikos piliečiu ar veikla, kuria pareiškėja užsiima Lietuvoje.

38. Vertindamas Sprendimo Nr. 3 teisėtumą ir pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

39. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

40. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte.

41. Atsižvelgęs į nagrinėjamu atveju nustatytas faktines aplinkybes (be kita ko, VSD išvadą dėl pareiškėjos, kurioje išdėstytų teiginių pareiškėja nepaneigė), teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. liepos 4 d. iki 2030 m. liepos 3 d., t. y. 5 metų laikotarpiui. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir tai, kad draudimas atvykti taikomas tik Lietuvos Respublikos atžvilgiu, teismas padarė išvadą, kad toks Migracijos departamento sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, proporcingu, tinkamai motyvuotu, priimtu išsamiai išanalizavus pareiškėjos individualią situaciją.

42. Teismas ginčijamus Sprendimus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 bei Raštą įvertino ir atitikties VAĮ reikalavimams aspektu. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad ginčijami sprendimai ir Raštas yra pakankamai argumentuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes. Teismas padarė išvadą, jog ginčijami sprendimai ir Raštas atitinka ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat proporcingumo, protingumo bei gero administravimo principus. Sprendimus ir Raštą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Be to, ginčijami sprendimai yra proporcingi, o taikytos priemonės yra atitinkančios siekį išvengti grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui. Sprendimuose neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, sprendimų ir Rašto motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl ginčijami sprendimai ir Raštas palikti nepakeisti.

43. Netenkinęs pagrindinių pareiškėjos skundo reikalavimų dėl sprendimų ir Rašto panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą atkurti pažymėjimą apie pilietybės išsaugojimą ir su tuo susijusias teises bei teisinius padarinius, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 44. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo: panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimą; skundą tenkinti: panaikinti Migracijos departamento 2025 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 25S102431; panaikinti Migracijos departamento 2025 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 25S138631, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; panaikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 25S153640, kuriuo pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. liepos 4 d. iki 2030 m. liepos 3 d.; panaikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 9 d. raštą, kuriuo buvo atmesta pareiškėjos 2025 m. gegužės 20 d. administracinė pretenzija; įpareigoti Migracijos departamentą atkurti pažymėjimą apie pareiškėjos pilietybės išsaugojimą ir su tuo susijusias teises bei teisinius padarinius. Pareiškėja taip pat prašo priimti teikiamus papildomus rašytinius įrodymus, nes poreikis juos pateikti teismui iškilo vėliau, o taip pat negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nes gauti po teismo sprendimo priėmimo; kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką su prašymu perduoti administracinę bylą nagrinėti teismo plenarinei sesijai arba sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją. Pareiškėja taip pat prašo priteisti visas patirtas teismo ir bylinėjimosi bei dokumentų vertimo išlaidas.

45. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

45.1. Dėl K. (K.) D., gim. (duomenys neskelbtini), ir jo tėvų pilietybės 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dienai pareiškėja nurodo, kad tiek atsakovas, tiek teismas nepagrįstai pažymėjo, kad negalima laikyti K. (K.) D. bei jo tėvų Lietuvos piliečiais pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę. Pareiškėja pažymi, kad 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, kuris galiojo 1920 m. liepos 12 d. sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos metu, nustatė, kas buvo laikomi Lietuvos piliečiais: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo nuosavą nekilnojamąjį turtą arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais; 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.

45.2. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad abu K. D. tėvai – M. (M., M.) bei A. (A.) D. neabejotinai atitinka pirmąjį minėto įstatymo punktą, nes jie nuo pat jų gimimo nuolat gyveno Lietuvoje – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (lenk. – (duomenys neskelbtini)) kaime, kas ir pažymėta 2000 m. liepos 21 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini), į bylą kartu su atsiliepimu pateiktoje būtent atsakovo. M. (M., M.l) bei A. (A.) D., (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai nuo gimimo, 1921 metais buvo įrašyti į (duomenys neskelbtini) rinkėjų į Seimą sąrašą, pareiškėja pateikia oficialų 2000 m. liepos 21 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo atsakymą Nr. S-3188-I. Pareiškėjos atstovė po teismo sprendimo priėmimo kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl minėto pirminio dokumento pateikimo. Lietuvos centrinio valstybės archyvo atsakymas buvo gautas 2025 m. spalio 30 d., kuriame nurodyta, kad D. šeima, tarp kurių ir M. (M.), jo motina K. D. ir kiti šios šeimos nariai įtraukti į rinkėjų į Seimo sąrašą, o jų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini) kaimas. Taigi, minėtas dokumentas patvirtina, kad abu K. D. tėvai M. (M. M.) bei A. (A.) D. gyveno (duomenys neskelbtini) kaime nuo pat gimimo, t. y. atitinkamai nuo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metų, tad laikytina, kad įrodyta sąlyga, kad K. D. tėvai iš seno Lietuvoje gyveno (nes gimė Lietuvoje, tad, atitinkamai, ir pastarųjų tėvai gyveno Lietuvoje, nes vaikai gimė Lietuvoje), ir K. D. pats visuomet Lietuvoje gyveno nuo gimimo ((duomenys neskelbtini)) bent iki 1942 metų.

45.3. Nebuvo įvertintas esminis teismui pateiktas dokumentas – teismui buvo pateiktas K. D. tėvo M. D. (taip dokumente) krikštynų dokumentas, patvirtinantis, kad pastarasis gimė (duomenys neskelbtini) kaime (jo tėvai – K. bei O.) bei buvo pakrikštytas (duomenys neskelbtini). Taigi, teismui buvo pateikti pirminiai duomenys apie M. (M.) D. gimimą bei krikštą, kuris patvirtina, kad jis gimė (duomenys neskelbtini) kaime. Be to, šis dokumentas patvirtina ir tai, kad santuoka tarp M. ir A. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta būtent (duomenys neskelbtini), vadinasi jie ten ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) metais gyveno nuo pat gimimo.

45.4. Į bylą buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjos prosenelio tėvas M. D. (M., M. D.) gimė apie (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ten buvo pakrikštytas, pareiškėjos prosenelio motina A. D. (G.) gimė apie (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jų santuoka (duomenys neskelbtini) metais sudaryta ten pat; (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gimė 6 jų vaikai, (duomenys neskelbtini) (K., pareiškėjos prosenelis), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) M. (M., M.) bei A. (A.) D. gyveno (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bei buvo įtraukti į rinkėjų į Seimą sąrašą.

45.5. Be to, pareiškėja į bylą pateikė ir papildomus dokumentus, kurių teismas visiškai nevertino, teismo sprendime dėl jų nepasisakė, o rėmėsi tik atsakovo Sprendimo Nr. 1 motyvacija. Pareiškėja teigia, kad į bylą pateikti papildomi dokumentai patvirtina aplinkybę, kad D. šeima bent jau nuo 1891 metų (ir dar anksčiau) gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), kur vyko visas šeimos gyvenimas, kur šeima turėjo žemės, sudaryta santuoka, gimė vaikai, ėjo į bažnyčią, užsiėmė žemdirbyste, kas leidžia daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjos prosenelis K. D. atitinka sąlygą pagal 1919 metų Laikinąjį įstatymą, nes jo tėvai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai kaip iš seno Lietuvoje gyvenantys ir jis pats nuolat Lietuvoje gyveno (po gimimo).

45.6. Dėl (duomenys neskelbtini) priklausymo Lietuvos teritorijai bei lygiateisiškumo principo pažeidimo pareiškėja pažymi, kad teritorija, kurioje buvo (duomenys neskelbtini), dar 1920 m. liepos 12 d. buvo prijungta prie Lietuvos, tačiau po trijų mėnesių okupuota Lenkijos. Šie duomenys patvirtina tai, kad teismo sprendime nurodytas teiginys, jog (duomenys neskelbtini) apskritai buvo prijungtas prie Lietuvos tik 1940 m. rugpjūčio 3 d., yra formalus bei nepagrįstas, teismas jį formaliai perkėlė į teismo sprendimą iš Sprendimo Nr. 1. Pareiškėja pažymi, kad ši teritorija ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kaip ir kita (duomenys neskelbtini) krašto teritorija, istoriškai nuo seno priklausė Lietuvos valstybei ir buvo Lietuvai 1920 m. grąžinta bei 1920 metais neteisėtai okupuota Lenkijos, o vėliau – Rusijos grąžinta Lietuvai. Aplinkybė, kad ši teritorija buvo grąžinta Lietuvai po vienerių metų nuo 1939 m. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutarties sudarymo bei 1939 m. spalio 27 d. papildomo protokolo pasirašymo (taipogi, kaip, pavyzdžiui, Druskininkai, Šalčininkai), nesuteikia teisėto pagrindo ten istoriškai gyvenusių ir į okupaciją patekusių asmenų, šeimų padėtį vertinti blogiau, negu likusioje Vilniaus krašto teritorijoje gyvenusių asmenų (kaip, pavyzdžiui, Vilniuje). Tokiu atveju nuo okupacijos nukentėjusių asmenų teisinė padėtis vertinama nevienodai, iš jų atimant teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę dėl gyvenimo tam tikroje Vilniaus krašto teritorijoje fakto. Pareiškėja pažymi, kad šioje vietoje nesutinka su tokiu vertinimu ir prašo Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nuodugniai įvertinti ir išaiškinti, ar būtent toks vertinimas atitinka teisėtumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių, lygiateisiškumo principus.

45.7. Dėl visų byloje nurodytų pareiškėjos giminaičių sprendimai dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo priimti tų pačių įrodymų pagrindu bei apimtyje (buvo remtasi K. D. Lietuvos pilietybe), neatliekant kažkokių individualių su jais susijusių aplinkybių vertinimo, nes jos neturi įtakos sprendimams. Todėl šiuo atveju pažeidžiamas lygiateisiškumo bei teisėtų lūkesčių principas (tik pareiškėjos atžvilgiu panaikinus Pažymėjimą), kas buvo akcentuota pareiškėjos skunde. Matyti, kad atsakovo pozicija šiuo klausimu nėra vienareikšmė ir kategoriška, paliekant galioti sprendimus kitų giminaičių atžvilgiu (kai kurie iš jų net atsikūrė Lietuvos Respublikos pilietybę).

45.8. Argumentai ir keliami klausimai (dėl (duomenys neskelbtini) ir kt. Vilniaus krašto teritorijos grąžinimo vertinimo lygiateisiškumo aspektu dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo ten gyvenusiems asmenims; dėl sprendimo išsaugoti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę palikimo galioti kitiems asmenims tų pačių duomenų apimtyje) yra nauji ir sudėtingi, reikalaujantys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo bei praktikos formavimo, tad jiems išspręsti būtina sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra suformavęs praktikos šiuo aspektu, tad yra faktinis ir teisinis pagrindas siūlyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 43 str. 2 d.).

45.9. Dėl išvados apie pareiškėjos valstybės saugumui keliamą grėsmę nepagrįstumo pažymėtina, kad, vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, vien praeities darbo faktas formaliai nėra pakankamas konstatuoti asmens keliamos grėsmės realumo bei akivaizdumo, nes būtina įvertinti aplinkybių visumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad kiekvienu atveju privalu vertinti kiekvieną užsieniečio atvejį individualiai, vertinant ne tik patį darbo faktą, bei ir darbo priežastis, funkcijas bei pareigas, pasibaigimo pagrindus, integraciją Lietuvoje, kitą vykdytą veiklą, vėlesnį darbą ir pan. Šioje vietoje akivaizdu, kad atsakovas bei teismas prioritetą teikė pareiškėjos praeities darbo faktui, nevertinant kitų reikšmingų duomenų visumos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėja teisingai ir pagrįstai pripažinta valstybės saugumu grėsmę keliančia.

45.10. Dėl pareiškėjos ryšių su Lietuva pažymi, kad pareiškėja Lietuvoje 4 metus turi sužadėtinį (duomenys neskelbtini) pilietį D. K., pas kurio motiną yra deklaruota pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvoje. Pareiškėja ir jos širdies draugas planavo susituokti 2025 m. rugsėjo mėnesį, tačiau, pasibaigus pareiškėjos leidimui laikinai gyventi Lietuvoje, negalėjo pateikti prašymo dėl santuokos registravimo Lietuvoje. Teismui buvo pateiktos nuotraukos, kuriose užfiksuotos įvairios pareiškėjos ir jos antrosios pusės akimirkos, šventės, patvirtinant jų bendrą gyvenimą Lietuvoje, tačiau teismas jų tinkamai neįvertino. Pareiškėja Lietuvoje taip pat mokosi lietuvių kalbos, pateikė tai patvirtinantį dokumentą – A 2 lygio sertifikatą, taip pat, kaip nurodyta sprendimuose, dirbo Lietuvos įmonėse, vykdė individualią veiklą. Taigi, pareiškėja integravosi į lietuvių bendruomenę, moka lietuvių kalbą, dalyvauja darbo rinkoje, o jos būsimas sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis.

45.11. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėja periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini), o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. Pareiškėja pažymi, kad pateikė teismui paaiškinimus bei papildomus dokumentus, patvirtinančius jos kelionių tikslą, o būtent, kad į (duomenys neskelbtini) ji vykdavo pas gimines, pasveikinti su šventėmis, jubiliejais, paminėti kitas reikšmingas šeimos progas. Ta aplinkybė, kad pareiškėjos giminaičiai gyvena (duomenys neskelbtini), niekaip nepatvirtina jos lojalumo valdžiai, o vizitai buvo atliekami išimtinai asmeniniais tikslais, su buvusiai kolegomis pareiškėja nesusitikdavo, su jais nebendrauja.

45.12. Draudimas atvykti į Lietuvą atima galimybę pareiškėjai kad ir epizodiškai / trumpalaikiai bendrauti su savo būsimu sutuoktiniu kontaktiniu būdu Lietuvoje. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2312-822/2025 pažymėjo, kad Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.). Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad užsienietės (kuri net negyveno Lietuvoje bei ketino pirmą kartą gauti Lietuvoje leidimą laikinai gyventi) sutuoktinis bei sūnus gyvena ir dirba Lietuvoje. Tad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad sprendimas, kuriuo „pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvą 30 mėn., yra neproporcingas, nes nustatyta pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė jai epizodiškai lankantis Lietuvoje yra mažesnė, nei dėl Sprendimo 2 priėmimo pareiškėjai ir jos šeimos nariams (sutuoktiniui / sūnui) kylantys neigiami padariniai, todėl siekdama suderinti kylančius interesus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ginčijamo Sprendimo 2 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą poveikis pareiškėjos ir jos sutuoktinio interesams yra neproporcingas.“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai išskyrė, kad asmens keliama grėsmė, jam tik epizodiškai lankantis Lietuvoje, yra mažesnė, nei jam, pavyzdžiui, nuolat gyvenant Lietuvoje. Būtent šiuo aspektu draudimo atvykti į Lietuvą pareiškėjai priemonė vertinama nebuvo.

46. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

47. Pareiškėja dėl draudimo jai atvykti į Lietuvą nurodė, kad draudimas atima galimybę kad ir epizodiškai / trumpalaikiai bendrauti su savo būsimu sutuoktiniu kontaktiniu būdu Lietuvoje. Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėja lygina savo situaciją su teismų praktikoje pasitaikiusia faktine situacija, kurioje užsienietės sutuoktinis ir sūnus gyvena bei dirba Lietuvoje. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pareiškėja turėtų Lietuvos Respublikoje gyvenančius šeimos narius, kaip jie yra apibrėžiami Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje.

48. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos pateikta Migracijos departamento sprendimo interpretacija. Migracijos departamentas nurodo, kad buvo atsižvelgta į pareiškėjo individualią situaciją, įvertinta turimų duomenų visumą, tačiau net ir apeliaciniame skunde minimos jos nurodytos aplinkybės (iš darbo išėjo savo iniciatyva, nes planavo persikelti į Lietuvą; nurodo, kad nepalaiko karo, o Krymas priklauso Ukrainai) nepaneigia galimos grėsmės valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą ir vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjos galimos grėsmės valstybės saugumui. Be to, pareiškėja nėra nutraukusi ryšių su savo kilmės valstybe, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pareiškėja, turėdama leidimą gyventi Lietuvoje, reguliariai važinėjo ir važinėja į (duomenys neskelbtini). Tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus, t. y. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, asmuo gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas.

49. Pareiškėjai nebuvo suteikta pilietybė, o išduotas lietuvių kilmės pažymėjimas ir jai pateikus prašymą dėl leidimo nuolat gyventi, buvo atliekamas prašymo nagrinėjimas iš naujo. Būtent šio nagrinėjimo metu ir nustatyta, kad pateiktų dokumentų, patvirtinančių asmens teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, įrodomoji reikšmė nėra pakankama. Pareiškėja ir dabar teikdama skundą nepateikėte jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad jos prosenelis K. D. (K. D.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ar tai, kad prosenelio tėvai (vienas iš prosenelio tėvų) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, iki kol proseneliui sukako 17 metų, t. y. iki kol pareiškėjos prosenelis tapo pilnamečiu (iki (duomenys neskelbtini)). Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pripažino, kad neįvertino to, kad išduodant lietuvių kilmės pažymėjimą pareiškėja nepateikė patikimų dokumentų (duomenų), patvirtinančių faktą, jog jos prosenelio K. D. tėvai (vienas iš jų) nuo gimimo gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei prosenelio tėvai ar / ir prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

50. Atsakovas pažymi, kad nei Migracijos departamentas, nei teismas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyvenusių šeimų padėties nevertino blogiau nei Vilniaus krašto teritorijoje gyvenusių žmonių. Atsakovas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); dabar – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kuriame gimė pareiškėjos prosenelis K. D. ir jis bent iki 1942 m. gegužės 27 d. jame gyveno, nebuvo įtrauktas į 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu nustatytą Lietuvai grąžinamų teritorijų sąrašą ir buvo prijungta prie Lietuvos tik 1940 m. rugpjūčio 3 d. Kadangi Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nurodyta, jog K. D. abu tėvai M. ir A. D. kaip (duomenys neskelbtini) gyventojai įrašyti rinkėjų į Lenkijos Respublikos Seimą ir Senatą (duomenys neskelbtini) 1921 m. sąraše, vadinasi jie 1921 m. buvo (duomenys neskelbtini) piliečiai, o kiti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos prosenelio tėvų ar / ir prosenelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę nepateikti. Taigi, nurodytos vietovės istorinė–teisinė situacija skyrėsi nuo Vilniaus krašto teritorijos situacijos, kas turi būti įvertinama priimant sprendimą dėl teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl minimos teritorijos situacija turi būti diferencijuojama nuo Vilniaus krašto gyventojų, tačiau akivaizdu, kad vien gyvenamosios teritorijos faktu nebuvo remtasi nustatinėjant pareiškėjos giminaičio K. D. pilietybę, todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

51. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja Migracijos departamento sprendimo priėmimo dienai nepateikė daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad jos prosenelio tėvai (ar vienas iš pareiškėjos prosenelio tėvų) buvo laikomi (-as) Lietuvos piliečiais (-iu) pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, t. y. nėra duomenų, kad pareiškėjos prosenelio K. D. tėvai M. D. (M., M. D.), gim. apie (duomenys neskelbtini), ir A. D. (G., G., H.), gim. apie (duomenys neskelbtini), iš seno gyveno Lietuvoje bei taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjos prosenelio tėvai (tėvų tėvai) iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje turėjo nuosavą nekilnojamąjį turtą arba nuolatinį darbą. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjos prosenelio tėvai (ar vienas iš pareiškėjos prosenelio tėvų) buvo laikomi (-as) Lietuvos Respublikos piliečiai (-iu) pagal 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnio 1 d., t. y. nėra duomenų, kad jie (vienas iš jų) nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje, arba, kad prieš 1914- tus metus išgyveno (jie patys, jų tėvai) Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą.

52. Migracijos departamentas, pasisakydamas dėl pareiškėjos siūlymo sudaryti išplėstinę septynių teisėjų kolegiją šiai bylai, pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodomos priežastis (teismų užimtumas, pareiškėjo neva „išskirtinė“ situacija, kitų užsieniečių situacijos), kuriomis grindžiamas prašymas, Migracijos departamento vertinimu, nėra pakankamos ir tinkamai pagrįstos. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniame skunde kelia daug hipotetinių klausimų ir situacijos, kurios nėra ginčo dalykas, vis dėl to, nagrinėjami yra nustatyti faktais, o ne hipotetiniai pasvarstymai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-982-463/2025).

53. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

54. VSD nesutinka su apeliaciniu skundu ir mano, kad jis yra nepagrįstas, nes jame nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti teismo išvadų neteisingumą, todėl šis skundas turėtų būti atmestas. Atitinkamai, VSD vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, atidžiai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. VSD papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nepagrindė, dėl kokių priežasčių papildomai teikiami įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris administracinę bylą nagrinėjo iš esmės, taip pat pareiškėja tinkamai nepagrindė, kodėl būtina tokius įrodymus pridėti prie bylos ir vertinti apeliaciniame procese, todėl teikiami dokumentai neturėtų būti priimti ir vertinami nagrinėjant bylą apeliaciniame procese.

55. Pareiškėja pateikė į bylą papildomus paaiškinimus, prašo juos priimti ir įvertinti. Pareiškėja paaiškina, kad atsakovas priėmė 2025 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 25S102431, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas pažymėjimas apie Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, nenurodydamas, kokios aplinkybės naujai paaiškėjo, pažeisdamas gerojo administravimo bei teisėtų lūkesčių principus. Pareiškėja teigia, kad po apeliacinio skundo pateikimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2402-463/2025, kurioje pateiktos šios bylos nagrinėjimui reikšmingos išvados.

56. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė į bylą papildomus paaiškinimus, kuriuose paaiškina, kad pareiškėja, VSD teigimu, yra lojali (duomenys neskelbtini), tik deklaravo savo lietuvišką kilmę, naudojosi išduotu pažymėjimu trumpalaikiams atvykimams, o ne atkurti ryšiui su Lietuvos Respublika. Nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti teisėtų lūkesčių ar gero administravimo principai, nes pareiškėja neturi ryšio su Lietuvos Respublika ir nesiekė atkurti. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad pareiškėjos cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartyje (administracinės bylos Nr. eA-2402-463/2025) faktinės aplinkybės nėra analogiškos, todėl nėra pagrindo išskirtinai vadovautis vien šia nutartimi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 57. Nagrinėjamoje byloje ginčas, be kita ko, kilo dėl Sprendimo Nr. 1, Sprendimo Nr. 2 ir Sprendimo Nr. 3, taip pat Rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos skundo, jį atmetė.

58. Apeliaciniame skunde pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o jos skundą tenkinti: panaikinti Migracijos departamento 2025 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 25S102431; panaikinti Migracijos departamento 2025 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 25S138631, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; panaikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 25S153640, kuriuo pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. liepos 4 d. iki 2030 m. liepos 3 d.; panaikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 9 d. raštą, kuriuo buvo atmesta pareiškėjos 2025 m. gegužės 20 d. administracinė pretenzija; įpareigoti Migracijos departamentą atkurti pažymėjimą apie pareiškėjos pilietybės išsaugojimą ir su tuo susijusias teises bei teisinius padarinius. Pareiškėja taip pat prašo priimti teikiamus papildomus rašytinius įrodymus, nes poreikis juos pateikti teismui iškilo vėliau, o taip pat negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nes gauti po teismo sprendimo priėmimo; kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką su prašymu perduoti administracinę bylą nagrinėti teismo plenarinei sesijai arba sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.

59. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką dėl išplėstinės teisėjų kolegijos ar net plenarinės sesijos šioje byloje sudarymo apeliacinės instancijos teismo teisėjų pažymi, kad šioje byloje nėra sprendžiamas itin sudėtingas teisės klausimas, kurį turėtų nagrinėti išplėstinė teisėjų kolegija ar net plenarinė sesija. Pareiškėjos nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2402-463/2025 faktinės aplinkybės nėra analogiškos šioje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms, nes minėtoje byloje pareiškėjos tėvai buvo lietuvių kilmės, visą laiką gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, pati pareiškėja buvo gimusi Lietuvoje ir iki 22 metų gyveno Lietuvoje; gi šioje byloje pareiškėja nėra gimusi Lietuvoje, jos tėvai nebuvo Lietuvos piliečiai, ji niekada nebuvo Lietuvos pilietė. Todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką dėl išplėstinės teisėjų kolegijos ar net plenarinės sesijos šioje byloje sudarymo netenkinamas.

60. Pareiškėja prašo priimti teikiamus papildomus rašytinius įrodymus, nes poreikis juos pateikti teismui iškilo vėliau, o taip pat negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nes gauti po teismo sprendimo priėmimo. Šis pareiškėjos prašymas netenkinamas, nes istoriniai duomenys bei duomenys, galėję būti suformuoti iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, galėjo būti renkami anksčiau ir galėjo būti teikiami pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 3 d.).

61. Paminėtina, kad Sprendime Nr. 1, t. y. Migracijos departamento 2025 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. 25S102431, buvo panaikintas Migracijos departamento 2015 m. liepos 31 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai išduotas pažymėjimas, patvirtinantis jos teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi, šioje byloje svarbu atskleisti pilietybės teisinio santykio prasmę, taip pat pilietybės grąžinimo teisinę reikšmę.

62. Pilietybės teisinio santykio prasmę itin detaliai yra išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, jo motyvuojamosios dalies III skyriuje, kuriame nustatyta:

„1. Valstybė neegzistuoja be piliečių. Pilietybė yra valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada yra neatskiriamai susijusi su tautos ir valstybės suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių ir laisvių klausimais. Pilietybė paprastai yra suprantama kaip asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys.

Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.

Pažymėtina, kad pilietybės, kaip asmens ir valstybės teisinio ryšio, samprata yra įtvirtinta ir 1997 m. Europos konvencijoje dėl pilietybės (2 straipsnis).

2. Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys. Pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta.

Būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka.

Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei).

3. Kiekviena valstybė formaliai apibrėžia, kurie asmenys yra jos piliečiai. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis. Valstybės valdžia gali funkcionuoti tik tada, kai yra jos nuolatinė jurisdikcija šios valstybės gyventojams, kurių absoliuti dauguma paprastai yra tos valstybės piliečiai. Piliečiams teisinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai, kad asmuo turėtų valstybės globą tiek savo šalyje, tiek užsienyje.

Pažymėtina, kad pilietybei neturi įtakos, ar pilietis realiai naudojasi piliečio teisėmis ir pareigomis, ar jomis nesinaudoja, ar jis vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo. Asmuo yra pilietis ir tada, kai atsisako naudotis piliečio teisėmis ar vykdyti piliečio pareigas. Pilietybės atžvilgiu toks atsisakymas yra niekinis.

4. Pilietybė yra ne bet koks asmens ir valstybės nuolatinis ryšys, o būtent teisinis. Pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai. Pilietybės būsena gali būti pakeista tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir tik šalims – piliečiui ir valstybei – atlikus tam tikrus teisinius veiksmus ir valstybės institucijai priėmus atitinkamą teisinį sprendimą. Pilietybės klausimais jokie asmenų ar asmens ir valstybės institucijos (jos pareigūno) susitarimai negalimi, o jeigu tokie susitarimai ir būtų sudaryti, pilietybės santykių jie negalėtų sukurti; jeigu tokie susitarimai būtų sudaryti, visada kiltų tokiomis aplinkybėmis išleisto teisės akto, kuriuo suteikiama pilietybė, konstitucingumo klausimas.

5. Pilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją kai kurias teises turi tik piliečiai: teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 straipsnio 1 dalis); teisę pateikti sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją (147 straipsnio 1 dalis); teisę rinkti ir būti renkamam į Seimą (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis); teisę rinkti ir būti renkamam Respublikos Prezidentu (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis, 78 straipsnio 1 ir 2 dalys); teisę būti teisėjais (112 straipsnio 1 dalis); teisę stoti į valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); teisę reikalauti paskelbti referendumą (9 straipsnio 3 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 straipsnio 2 dalis). Konstitucija ir įstatymai nustato ir kai kurias kitas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Pagal Konstituciją kai kurias pareigas taip pat turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai: pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalis); pareigą atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina ir tai, kad Seimo 2002 m. rugsėjo 17 d. priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas socialines ekonomines, politines ir asmenines teises bei laisves, kurias skelbia ir garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „Lietuvos Respublikos pilietis turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, vykdyti jų nustatytas pareigas, saugoti Lietuvos Respublikos interesus, padėti stiprinti jos galią ir autoritetą, būti jai ištikimas“.

6. Asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, kurį išreiškia pilietybė, suponuoja valstybės pareigą ginti savo pilietį tiek šalyje, tiek už jos ribų: pagal Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalį „Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje“. Valstybė turi globoti savo piliečius užsienyje visais atvejais, neatsižvelgdama į tai, ar Lietuvos Respublikos pilietis pažeidė buvimo valstybės įstatymus, ar jų nepažeidė. Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas draudimas išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei – Lietuvos Respublikos pilietis gali būti išduotas kitai valstybei tik tuo atveju, jeigu tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis (Konstitucijos 13 straipsnio 2 dalis). Tokia tarptautinė sutartis turi neprieštarauti Konstitucijai.

Iš Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalies, pagal kurią pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą šalyje, taip pat iš Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, jog negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą, darytina išvada, kad pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos pilietis negali būti išsiųstas iš Lietuvos.

7. Konstitucijos 2 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Pagal Konstitucijos 4 straipsnį „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus“; pagal Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalį „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“.

Iš šių bei kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, t. y. tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą.

8. Minėta, kad pilietybė išreiškia asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį. Pažymėtina, kad absoliuti dauguma asmenų yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, bet todėl, kad jie yra susiję su ta valstybe tam tikru objektyviu ryšiu – tos valstybės piliečiai buvo jų tėvai (vienas iš tėvų). Pilietybės įgijimas gimstant (filiacija) yra pagrindinis pilietybės įgijimo būdas; įgyjant pilietybę gimstant yra užtikrinamas pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos tęstinumas.

Pilietybę galima įgyti ir natūralizacijos būdu, t. y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Tokios sąlygos paprastai yra reikalavimai nuolat gyventi valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, taip pat mokėti valstybinę kalbą. Šie reikalavimai grindžiami nuostata, kad įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką bei valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Būtent dėl to užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, norinčiam įgyti pilietybę, nepakanka vien apsigyventi šalyje – tam būtina nuolat gyventi valstybėje ilgesnį laiką, kurį nustato įstatymas, mokėti valstybinę kalbą.

Taigi pilietybės įgijimas visada sietinas su asmens tam tikru objektyviu ryšiu su valstybe: šį ryšį dažniausiai lemia tai, kad piliečių vaikai gimdami tampa piliečiais (jus sanguini), kad (kai kuriose valstybėse) piliečiu laikomas asmuo, gimęs tos valstybės teritorijoje (jus soli), arba tai, kad užsieniečio arba asmens be pilietybės nuolatinis faktinis ryšys su valstybe – jeigu šis užsienietis arba asmuo be pilietybės atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir jam yra suteikiama pilietybė (natūralizacija) – tampa nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe.

9. Valstybė, reguliuodama pilietybės santykius, turi diskreciją, kuri pripažįstama ir tarptautinėje teisėje. Tačiau tarptautinėje teisėje pabrėžiama ir tai, kad įstatymais ar sudarytomis tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, turi atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažįstamus su pilietybe susijusius teisės principus.

Antai, tarptautinėje teisėje yra įtvirtintas principas, kad kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus. 1930 m. Konvencijos dėl kai kurių klausimų, susijusių su pilietybės įstatymų kolizija, 1 straipsnyje nustatyta: „Kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai. Šį įstatymą turi pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines konvencijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės principus, susijusius su pilietybe.“ 1997 m. Europos konvencijos dėl pilietybės 3 straipsnyje nustatyta: „Kiekviena valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai. Kitos valstybės šią teisę pripažįsta tiek, kiek ji atitinka čia taikomas tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, paprastai sietinus su pilietybe.““

63. Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybės nustato pagal savo teisę ne tik, kas yra jos piliečiai, bet ir pilietybės grąžinimo/atkūrimo/išsaugojimo (toliau – grąžinimo) institutą. Pilietybės grąžinimo institutas yra tampriai susijęs su tarptautinėje viešojoje teisėje formuluojamu „asmens valstybės“ apibrėžimu. 1955 m. nagrinėta precedentinė Tarptautinio Teisingumo Teismo byla – Nottebohm‘o byla – dažnai cituojama kaip nustatanti išsamesnius kriterijus, apibrėžiančius, kas turėtų būti laikoma „asmens valstybe“. Tarptautinis Teisingumo Teismas nusprendė, kad tarp asmens ir valstybės turi egzistuoti „tikras ir veiksmingas“ ryšys. Tarp tokiam ryšiui nustatyti išvardytų kriterijų yra „artimas ir ilgalaikis ryšys“, „tradicija“, „įsikūrimas“, „interesai“ ir „šeimos ryšiai“. Vadinasi, tarptautinė viešoji teisė brėžia kriterijus, kad grąžinti pilietybę nėra teisinio pagrindo asmenims, kurie iš esmės neturi tikro ir veiksmingo ryšio su pilietybę grąžinančia valstybe. Kartu ypač pabrėžtina, kad jokiam asmeniui neturėtų būti sudaroma tokia teisinė situacija, kad asmuo apskritai neturėtų jokios pilietybės.

64. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu paminėti tai, kad pareiškėjai Migracijos departamento 2015 m. liepos 31 d. sprendimu išduotas pažymėjimas, patvirtinantis jos teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pažymėtina, kad pagal 2010 m. gruodžio 2 d. priimtą, 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, jo 9 straipsnio 1 dalį, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Taigi, pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini) pilietė, įrodinėja, kad jos prosenelis ir jo tėvai buvo Lietuvos piliečiai iki 1940 m. birželio 15 d., nes gyveno Lietuvos teritorijoje.

65. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad įrodymus, jog pareiškėjos protėviai buvo Lietuvos piliečiai iki 1940 m. birželio 15 d., turi pateikti pati pareiškėja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5144-442/2020). Tokiais įrodymais pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį yra:

1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.;

2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.;

3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje;

4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė;

5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Šių dokumentų byloje nėra, pareiškėja jų nepateikė. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

Bet kuriuo atveju būtent šioje byloje vien tik pateikimas duomenų, kad pareiškėjos protėviai (prosenelis ir jo tėvai) gyveno dabartinės Lietuvos teritorijoje, nėra pakankami įrodyti, kad pareiškėjos protėviai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, nes jie hipotetiškai galėjo išreikšti valią būti Lenkijos Respublikos arba Sovietų Sąjungos Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos piliečiais – jokių įrodymų, kokios valstybės piliečiais jie buvo, byloje nėra. Pažymėtina, kad kaip tik byloje yra duomenys, kad pareiškėja yra gimusi (duomenys neskelbtini), jos pilietybė yra (duomenys neskelbtini), jos abu tėvai yra gimę (duomenys neskelbtini), susituokę (duomenys neskelbtini), nėra Lietuvos piliečiai, jos seneliai yra gimę (duomenys neskelbtini), susituokę (duomenys neskelbtini), nėra Lietuvos piliečiai.

Taigi, pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini) pilietė, iki šiol turi tikrą ir veiksmingą ryšį būtent su (duomenys neskelbtini), o jokio apčiuopiamo ir įrodomo ryšio pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį neturi su Lietuvos Respublika (žr. taip pat šios nutarties 63 punktą). Todėl Migracijos departamentas pagrįstai Sprendimu Nr. 1, detaliai aptaręs aplinkybes, kad pareiškėjos prosenelis ir jo tėvai pagal tuometinius Lietuvos įstatymus turėjo turėti Lietuvos Respublikos pasus (ar atitinkamus dokumentus), bet jų pareiškėja nepateikė, o vien jų gyvenamosios vietos nustatinėjimas pagal tuometinius įstatymus neįrodo Lietuvos pilietybės, panaikino neteisėtai priimtą Migracijos departamento 2015 m. liepos 31 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjai išduotas pažymėjimas, patvirtinantis jos teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Šioje byloje administraciniai sprendimai, priimti pareiškėjos giminaičių atžvilgiu, įrodomosios reikšmės neturi, nes kiekvieno asmens atžvilgiu sprendimai priimami individualiai įvertinus būtent su tuo asmeniu susijusias faktines aplinkybes ir įrodymus, o kitų asmenų situacijos vertinimas išeina iš šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyko ribų. Atitinkamai, konstatuotina, kad Sprendimas Nr. 1 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

66. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo ir teiginiams, kad Migracijos departamento 2025 m. liepos 9 d. raštas, kuriuo buvo atmesta pareiškėjos 2025 m. gegužės 20 d. administracinė pretenzija dėl Sprendimo Nr. 1, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

67. Pripažinus, kad Sprendimas Nr. 1 bei Raštas yra teisėti ir pagrįsti, negali būti tenkinamas pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą atkurti pažymėjimą apie pilietybės išsaugojimą ir su tuo susijusias teises bei teisinius padarinius.

68. Sprendimas Nr. 2, t. y. Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, priimtas UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, pagrindu. Šioje nutartyje konstatuota, kad pareiškėja neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl šiuo pagrindu pareiškėjai negalėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje – jai pagrįstai buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Be to, šioje nutartyje nustatyta, kad pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini) pilietė, iki šiol turi tikrą ir veiksmingą ryšį būtent su (duomenys neskelbtini) (žr. šios nutarties 65 punktą); VSD nustatė, kad pareiškėja dažnai važinėja į (duomenys neskelbtini), o tai gali būti grėsme Lietuvos saugumui. LVAT praktikoje yra išaiškinta, kad Rusijos ar Baltarusijos piliečių dažnas vykimas į Rusiją ar Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su jais kontaktus (žr., pvz., LVAT 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad pareiškėjos darbas 2016–2019 m. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) priverstinio vykdymo skyriuose, pavaldžiuose (duomenys neskelbtini) vykdomajam komitetui, kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nes pareiškėja privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Su šiais vertinimais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. VSD išvadoje, kuria rėmėsi Migracijos departamentas ir vertino pirmosios instancijos teismas, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie (duomenys neskelbtini) valdžios ir jos institucijų veiklą ir pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis.

Būtent taip analogiškas situacijas aiškino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1970-575/2024; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024; 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023 ir kt.). Konstatuotina, kad, įvertinus aplinkybių visetą, t. y. tai, kad pareiškėja neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, kad gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, Sprendimas Nr. 2 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

69. Vertinant Sprendimą Nr. 3, t. y. Migracijos departamento 2025 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 25S153640, kuriuo pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. liepos 4 d. iki 2030 m. liepos 3 d., pabrėžtina, kad pagal UTPĮ 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Šioje nutartyje konstatuota, jog pareiškėja neturi šeiminių (tik draugą Lietuvoje), socialinių ryšių Lietuvoje, kad jos buvimas gali grėsti Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad Sprendimas Nr. 3 yra neproporcingas, nepagrįstas ir neteisėtas.

70. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

71. Pareiškėja prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimų, šis jos prašymas negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis